Dainininkai negali pasitikėti tuo, ką patys girdi savo balse

 

Bosas-baritonas DEREKAS WELTONAS karjerą pradėjo Australijoje, kai po kalbos studijų 2004 m. ėmė dainuoti. Netikėta stipendija ir pergalė Australijos dainavimo konkurse paskatino pradėti studijas Londono Gildholo muzikos ir teatro mokykloje. Netrukus buvo pastebėtas perklausose kaip tinkamas dainuoti vokišką repertuarą. Šiandien jis baigė savo penkerių metų sutartį „Deutsche Oper Berlin“ teatre ir atliko žymiausią metų vaidmenį, įkūnydamas Orestą Richardo Strausso operoje „Elektra“. Pokalbyje jis išsamiai pasakoja apie personažo raidą, graikų mitologiją ir jubiliejinį Zalcburgo festivalį.

– Šiomis dienomis, kai kalbamės, yra be galo karšta. Ar karštyje turite prižiūrėti savo balsą?

– Kiti dainininkai jautresni oro pokyčiams. Esu kilęs iš Australijos, mėgstu gryną orą, todėl man keista, kai Vokietijoje jie išsigąsta praviro lango ar vėjo. Kai karšta, reikia drėkinti kūną ir gerti pakankamai vandens. Spektaklio dieną esu atsargesnis ir, pavyzdžiui, neinu į žygį.

– Kaip planuojate dienas tarp operos spektaklių?

– Kadangi pasirodome kas penktą dieną, turime pakankamai laiko atsigauti. Tuo metu ruošiuosi naujiems operos vaidmenims, kuriuos atliksiu ateityje. Po pasirodymo Zalcburge vyksiu į Vieną, kur bus kitas „Elektros“ pastatymas. Stengiuosi kasdienybėje laikytis pusiausvyros – pakankamai išsimiegoti, pasėdėti ir išgerti kavos, pasivaikščioti. Gyvenant Zalcburge būtų nuodėmė bent trumpam nenuvykti į kalnus.

– Vieną „Elektrą“ kūrėte praeitą sezoną ir kitą kursite ateinančio sezono metu. Ar skirtingi požiūriai į istoriją pagilina Jūsų supratimą apie Orestą?

– Kiekvieną kartą, kai kuriu personažą, kažko išmokstu. Kai keliuose skirtinguose pastatymuose atlieku tą patį vaidmenį, daug ryškiau pajaučiu to personažo šerdį, nekintančią visos operos ir net skirtingų jos pastatymų metu. Orestą suvokiu kaip sužeistą žmogų, kuriam tenka bėgti iš šalies po to, kai jo motina bando jį nužudyti. Istorija pasakoja apie jo sugrįžimą namo turint užduotį nužudyti motiną. Visose interpretacijose, su kuriomis man teko susidurti, pabrėžiama vidinė Oresto kančia. Tai ypač gerai atsiskleidžia Elektros ir Oresto scenoje, kai jiedu atpažįsta vienas kitą, tačiau sunkiai mezga ryšį, negali prisiliesti. Tos akimirkos žmogiškumas paveikia klausytoją.

– Kokius graikų tragedijos elementus atskleidžia ši „Elektra“?

– Siužetas toks dramatiškas, kad režisieriaus meistrystę liudija jo paieškos, kaip šio mito elementus parodyti skirtingoje šviesoje. Krzysztofo Warlikowskio pastatymas, mano akimis, buvo nepaprastai sėkmingas. Pamenu akimirką, kai pirmą kartą pamačiau sceną – vizualiai itin įspūdingą. Tai visceralinis kūrinys, skirtas ne tik protui ar mintims paveikti. Kai scenoje nuskamba pirmasis masinis akordas, tai pagauna. Mane nustebino, kad Warlikowskis grįžo prie tradicinės graikų tragedijos žudymo scenos, joje neparodydamas paties žudymo. Tamsoje pasigirdęs klyksmas buvo dar efektyvesnis. Nuostabu, kad galima daug paveikiau ką nors parodyti, to tiesiogiai neparodant. Tas pats galioja ir emocijų raiškai – kai Orestas ir Elektra stovi viename kambaryje, skaudu matyti juos tylinčius. Kai žinai, kad Klitaimnestrą nužudo jos pačios sūnus, bet esi paliekamas tamsoje ir nematai įvykio, – efektas labai stiprus. Režisierius paprašė mūsų perskaityti Elektros mitą. Man buvo labai įdomu susipažinti su visu Elektros šeimos medžiu, tai tikrai sudėtinga santykių istorija.

– Skaičiau, kad muzikinė interpretacija partitūroje buvo orientuota į leitmotyvus. Ką sužinojote apie Orestą iš Strausso muzikos?

– Dirigentas Franzas Welseris-Möstas labai tiksliai žinojo, ko tikisi iš šių veikėjų muzikinių interpretacijų. Remdamasis Strausso muzikos kalba, jis Orestą perteikė kaip mįslingą figūrą, kuri staiga atsiranda šeimos namuose. Jam įžengus pro duris, partitūroje pasirodo neįprasta akordų progresija. Veikėjas pradeda tyliai dainuoti. Oresto klausimas „Kas tu esi?“ muzikoje yra parašytas G-dur tonacija. Welseris-Möstas pareiškė, kad G-dur yra viena nekalčiausių tonacijų, todėl Orestas, ko gero, nuoširdžiai nežinojo, kad matosi su motina.

– Su kokiais vokaliniais sunkumais susidūrėte atlikdamas Oresto vaidmenį?

– Visas Strausso repertuaras man yra keblus, nes esu bosas-baritonas, o Oresto partija tikriausiai yra iššūkis kiekvienam dainininkui. Ji pradedama labai žemai ir baigiama labai aukštai – tarsi netinkama nei baritonui, nei bosui. Manau, kad žemame registre sukomponuota pirmoji scena, kai Orestas grįžta namo, reiškia, jog veikėjas turi kalbėti tyliai. Orestas tarsi slepia, kas jis iš tiesų yra, jaučia įtampą. Magija ta, kad kai kyla jaudulys, tavo balsas automatiškai kyla aukštyn, dėl to itin sunku pradžią dainuoti žemai. Nors kaip dainininkas iš tiesų negirdžiu savęs, turiu pasitikėti, kad balsas bus atsipalaidavęs ir nuo pat pradžios be jokių trukdžių dainuosiu žemame registre.

– Ar atsipalaiduoti festivalio scenoje Jums nesudėtinga?

– Kiekvienas pasirodymas yra stresinė situacija. Tačiau mano patirtis „Deutsche Oper Berlin“ ansamblyje leido prie to priprasti ir išmokė suvaldyti jaudulį. Į sceną lipi daug kartų per sezoną, dažnai atlikdamas tuos pačius vaidmenis. Spaudimą jauti kiekvieną savaitę ir savaip jį prisijaukini. Tada dar pamatai, kaip kiti žmonės scenoje daro klaidas ir išgyvena. Supranti, kad čia ne pasaulio pabaiga. Manau, norint atsipalaiduoti, svarbu suprasti, kad operos scenoje nėra svarbu būti taisyklingam, daug svarbiau išreikšti kažką autentiško, tikro. Tai šiek tiek išlaisvina.

– Ar dėl tiesioginės transliacijos kino teatruose ir internete jautėte dar daugiau streso premjeros metu?

– Kilo jaudulys žinant, kad pusantro milijono žmonių tiesiogiai žiūri operos transliaciją ir mato visus mano pasirodymo netobulumus. Prie drabužių prisegtas mikrofonas taip pat kelia papildomą nerimą. Pasirodymas salėje sėdintiems žmonėms ir pasirodymas tave filmuojančioms kameroms iš principo yra skirtingi. Tačiau kadangi nepersiplėši, scenoje renkuosi dainuoti žiūrovams, o ne mikrofonui. Premjeros transliacija man atrodė kompromisas. Nors kai vėliau klausiausi įrašo, buvau juo patenkintas ir džiaugiausi, kad keli mano pasirodymo elementai buvo pataisyti.

– Ar yra kokių nors gudrybių, padedančių išgirsti ir suprasti, kaip iš tikrųjų skambate scenoje?

– Žinoma, yra įvairių strategijų, kurias anksčiau bandžiau naudoti, – eksperimentavau su ausų kištukais, norėdamas susikoncentruoti į tai, kas skamba mano galvoje, keičiau slėgį ausyse ir pan. Galiausiai teko susitaikyti su tuo, kad niekada iš tikrųjų negirdėsiu, kaip skambu. Tik galima palengvinti sau sąlygas. Prisimenu, vieną kartą dainavau pastatyme, kur turėjau būti su aukšta skrybėle, – tai buvo pragaras. Jaučiausi lyg apykurtis, negirdėjau aukštų dažnių. Persigandau – gal praradau balsą? Tada nusiėmiau skrybėlę ir supratau, kad ne dainuoju, o stačiai šaukiu! Taigi, dainininkas turi pasitikėti tuo, ką jaučia, o ne tuo, ką girdi.

– Kur telkiate savo dėmesį, būdamas scenoje?

– Visų pirma stengiuosi, kad jausčiausi saugiai ir techniniu aspektu pasirodymas klostytųsi automatiškai. Tokia yra siekiamybė, tačiau ne visada realybė. Kiekvienas pasirodymas skirtingas – orkestras skamba kiek kitaip, kažkas įstoja per plauką anksčiau ar vėliau, pasitaiko kitoks nusiteikimas. Manau, kad buvimas scenoje yra žongliravimas tarp pasinėrimo į personažą, jo išgyvenimus ir nuolatinio žvilgčiojimo į monitorių tikrinant, ar esi kartu su dirigentu, solistais ir skambančiu orkestru. Režisierius Warlikowskis siekė kurti realizmą neperžengiant operos rėmų ir ragino visus savo viduje rasti autentišką istorijos raišką. Jis parodė mums, ko norėtų, o paskui leido natūraliai veikti, improvizuoti, bendrauti.

– Ar nėra pavojinga nerti į tokią tragišką istoriją ir ieškoti joje realizmo?

– Visi operoje mokosi kurti realizmą: tai nereiškia, kad turite virsti personažu, atliekančiu tam tikrus veiksmus ir išgyvenančiu jų pasekmes. Tiesiog bandote įsijausti ir galvoti, ką darytumėte jo vietoje.

– Scenoje jaučiamas nejudrumas ir tam tikra atskirtis tarp veikėjų ir erdvių. Ar tai susiję su pandemijos nulemtu atstumo laikymusi?

– Kadangi repetuojame be apribojimų, atstumas scenoje tikrai nėra sukurtas dėl saugumo reikalavimų. Pati „Felsenreitschule“ scena yra milžiniška, atstumas tarp veikėjų yra režisieriaus sumanymo dalis, kurianti įtampą ir, kita vertus, intensyvumą scenose, kai jie būna arti vienas kito. Opera skiriasi nuo dramos teatro, nes čia visi yra įkinkyti į tam tikrus muzikos diktuojamus laiko rėmus ir negali sau leisti improvizuoti nuklysdami nuo veiksmo ritmo. Operose yra daug dalių, kuriose veikėjai kalba apie savo vidinius išgyvenimus ir realiai scenoje nieko nevyksta. Kadangi „Elektros“ istorija yra paremta vidiniais veikėjų konfliktais, tai sąlygoja pastatymo nejudrumą.

– Kas dedasi Jūsų galvoje, kai žengiate į sceną ir Orestas atidaro duris?

– Bandau įsivaizduoti, kaip jausčiausi grįždamas į vietą, kurioje mačiau, kaip motina nužudo tėvą. Einu į tą patį vonios kambarį, panardinu pirštus į vandenį. Taip atrandu vidinę Oresto kančią, sumišimą, šoką. Kita nepaliekanti mintis – scenoje yra laiptelis ir jei būsiu neatsargus, pargriūsiu.

– Ar operoje yra momentų, kai netyčia nustojate būti personažu?

– Kiekvienas dainininkas patiria akimirkų, kai dėl kokių nors priežasčių atitrūksti nuo veikėjo. Ypač jei kas netikėto nutinka balsui ar kitų klaidos išmuša iš vėžių. Dažnai žiūrėdamas operų įrašus pastebiu akimirkas, kai, atrodo, nieko nenutinka, bet visi esantys scenoje staiga sustingsta – tai reiškia, kad kažkas įvyko ne pagal planą ir dėl to dainininkai sustoja ištikti siaubo.

– Dainininko karjerą pradėjote po kalbos studijų – kaip viskas prasidėjo?

– Visada mėgau dainuoti, tačiau niekada negalvojau, kad tai galėtų būti daugiau negu hobis. Dirbau socialinį darbą, universitete mokiausi vokiečių kalbos. Manau, profesiniame gyvenime labai daug ką lėmė netikėtumas ir tiesiog sėkmė. Kita vertus, sėkmei turi būti pasiruošęs.

– Ar buvo sunku pradėti karjerą kiek vėliau?

– Manau, jaunystėje dainininkai tiesiog laukia, kol užaugs jų balsai. Nors esu operos solistas jau septyniolika metų, yra daug vaidmenų, kuriems mano balsas dar nėra pribrendęs. Labai padėjo tai, kad pradėdamas profesionaliai dainuoti, nors ir vėliau, jau buvau susipažinęs su muzika – dainavau chore, mokėjau skambinti fortepijonu, skaičiau natas. Kiekvieno žmogaus balsas yra unikalus, svarbu pažinti, kaip jis veikia, skirti daug dėmesio dainavimo technikos mokymuisi. Pažįstu savo balsą ir žinau, kad nėra Mozarto arijos, kurią man tiktų atlikti perklausų metu. Dažnai sulaukiu atsiliepimų, kad mano Wagnerio operų vaidmenys atliekami pernelyg lyriškai. Tai apmaudu, tačiau kiekvienam dainininkui svarbu susitaikyti su tuo, ką turi, ir nebandyti iš savo balso išspausti to, kam jis nėra sukurtas.

– Pradėjote nuo barokinio repertuaro, bet dabar esate siejamas su Wagnerio operų pastatymais. Kaip įvyko šis pasikeitimas?

– Kai man buvo dvidešimt vieni, Händelio muzika ypač tiko mano vokalui. Manau, kad šiandien vis dar gebu dainuoti abiem stiliais. Tačiau operos pasaulis mane sieja su Wagnerio ir Strausso repertuaru. Į jį buvau nukreiptas perklausų metu, kai kolegos pastebėjo mano balsą turint tam labai tinkantį metalinį skambesį. Vokiškas repertuaras daug labiau tinka mano balso diapazonui. Šiais metais dalyvavau itališkos operos koncerte ir buvo nepaprastai sunku rasti repertuarą boso-baritono balsui. Sunku suprasti kodėl, bet itališkoje operos tradicijoje buvo rašoma muzika arba baritonui, arba bosui, taigi visi kūriniai mano balsui yra arba per aukštai, arba per žemai. Taip įsitvirtinau vokiškame repertuare.

– Kaip išsirinkti repertuarą, kad vaidmenys būtų ir patogūs, ir keltų ambicijas balsui augti, technikai tobulinti?

– Galiu pasakyti, kad nėra vaidmens, kuris būtų visiškai patogus. Yra keli kūriniai, kurie buvo sukomponuoti man, atsižvelgiant į balso galimybes, ir net jie man netinka! Todėl turbūt nėra svarbu, kiek vaidmuo atitinka tavo balsą, – pagrindinė operos solisto užduotis yra atlikti jį taip gerai, kaip tik įmanoma. Egzistuoja dar viena problema – balsas nuolat keičiasi! Net pats patogiausias vaidmuo, praėjus kuriam laikui, gali visiškai netikti.

– Ar turite vokalo trenerį?

– Taip, nors šiuo metu sunku rasti laiko vokalo pamokoms. Svarbu, kad kažkas klausytųsi dainavimo iš šalies, turėdamas kitą perspektyvą ir pastebėdamas mažus niuansus. Klausyti gali vokalo treneris, kiti dainininkai, režisierius, artimieji.

– Koks Jūsų santykis su Zalcburgo festivaliu ir kokią prasmę suteikiate savo pasirodymui jo šimtmečio jubiliejuje?

– Mano debiutas Zalcburgo jaunųjų dainininkų projekte buvo bene svarbiausias karjeros lūžis. Vėliau grįžau į Zalcburgą daugybę kartų – 2013, 2014, 2017 metais. Šįmet tai penktasis mano festivalis ir aš džiaugiuosi, būdamas „Elektros“ dalimi. Zalcburgas yra nuostabi erdvė, gražus jaukus miestas.

 

Kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė