„Kaip tai įvyko? / Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ – svarbiausia nenumesti po pirmo puslapio

„J. Noreika nieko nesprendė. […] Ir kaip vyko žydų naikinimas? Šitos represinės struktūros surinkdavo žydus, atimdavo auksą ir juos likviduodavo. O spręsti kažkoks vietinis valdininkėlis… Jis nieko nedarė, geriausiu atveju perrašė vokiečių instrukcijas, kurios buvo pavestos (ką jis ir padarė).“

Istorikas Vidmantas Valiušaitis

 

„Žinoma, vokiečiai žinojo, kad už bendradarbiavimą teks lietuvių administracijai šiuo tuo atsidėkoti. Palaikyti lietuvių motyvaciją buvo vokiečių okupacinės politikos dalis. Lietuvių miestų vadovybėms, policijos nuovadoms, našlaičių namams, mokykloms ir ligoninėms atiteko žydų namai, žemės, karvės ir arkliai, baldai, medicininė įranga, laikrodžiai, radijo imtuvai, antklodės, indai ir dar visokie daiktai iš žydų namų. Pats Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika su šeima įsikraustė į apleistą žydų namą ir ten gyveno.“

Istorikas Christoph Dieckmann

 

„Po sovietų okupacijos, kai Škirpa sėdėjo Berlyne ir buvo de facto gestapo priežiūroje laikomas, rašė laiškus Lietuvos pasipriešinimo judėjimui, kuris tuo metu kūrėsi, kur tame tarpe buvo pasakyta „pasakykit žydams, kad dingtų iš Lietuvos, nes jiems bus blogai“. Jeigu tie žodžiai būtų pasiekę žydų ausis ir jie būtų paklausę, tai būtų buvę gyvi, ko gero […]. Kaip jautėsi žmonės, kurie buvo ką tik okupuoti sovietų, kurie pamatė, kad didelė dalis žydų nuėjo tarnauti sovietams?“

Politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis

 

„Žinoma, mūsų karys būtų kovęsis ne blogiau nei suomis […]. Vis dėlto buvo gana daug žmonių, kaimo varguomenė ir miesto darbininkai, kurie rusus, kaip komunistus, sutiko labai džiaugdamiesi. Jie norėjo komunizmo, jiems komunizmas buvo didesnė vertybė nei Lietuva…“

Istorikas Edvardas Gudavičius

 

„Kadaise kaunietis Vytautas Šustauskas man pasakė, kad jeigu žydai per karą nebūtų išžudyti, šiandien jis žydams Laisvės alėjoje valytų batus. […] Kiek vėliau V. Šustauskas kartą priėjo prie manęs ir lyg atsiprašydamas pasakė, kad turėjo taip kalbėti dalyvaudamas rinkimuose, o pats nieko bloga apie žydus negalvoja“.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas

 

 

 

Pirmą kartą apie Holokaustą Lietuvoje kiek rimčiau susimąsčiau daugiau nei prieš 25 metus vartydamas 1992 metais išleistą istorijos vadovėlį, kuriame buvo lentelė su Antrojo pasaulinio karo metais įvairiose Europos šalyse nužudytų žydų statistika. Ten buvo nurodyta, kad Lietuvoje tuo metu buvo nužudyta 180 000 žydų, kas sudaro 90 proc. visų tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų kilmės piliečių, ir tai yra didžiausias procentas tarp visų Europos šalių. Pats vadovėlis pasižymėjo tais skurdžiais laikais nebūdinga leidinio kokybe. Jis buvo atspausdintas ant gero popieriaus, o didelis jo formatas leido sudėti daug nuosekliai su tekstu suderintų nuotraukų, spalvotų iliustracijų, schemų ir žemėlapių. Tuo jis smarkiai skyrėsi nuo kitų tuo metu išleistų istorijos vadovėlių. Ketvirtame viršelio puslapyje buvo parašyta „Švietimas Lietuvos ateičiai“ – tai Atviros Lietuvos fondo įgyvendinamas projektas, atsiradęs sėkmingai sutapus Lietuvoje vykstančios švietimo reformos ir garsaus filantropo George’o Soroso veiklos pagrindinėms idėjoms ir siekiams. Maždaug šitaip į Lietuvą tuo metu pradėjo smelktis tai, ką šiandienos tautinės minties gigantai vadina globalistinės-sorošistinės propagandos sukelta smegenų intoksikacija.

Vėliau šis žydų žudynių statistinis faktas vis išlįsdavo įvairiuose kontekstuose. Paskutinį kartą tai įvyko prieš gerus metus su gidu vaikštinėjant po Marijampolę. Gidas aprodė namus, kuriuose tarpukariu gyveno žydų bendruomenės nariai, ir pasakė, kad užėjus naciams per vieną dieną Marijampolėje buvo sušaudyta apie 7 000 žydų. Kaip turėjo atrodyti vieta iš karto po to, kai joje nužudoma 7 000 žmonių? Galbūt šiandienos lietuviui klausimas būtų suprantamesnis jį suformulavus taip: „Kaip atrodo vieta, kurioje per vieną dieną buvo išžudyta pusė „Žalgirio“ arenos?“ Toliau apžiūrinėdamas kitas įžymias Marijampolės vietas ir klausydamasis jų istorijos niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad būtent toji diena buvo pati svarbiausia šio miesto istorijoje. Kažin koks procentas marijampoliečių tam pritartų?

Mūsų visuomenėje požiūris į Holokaustą Lietuvoje šiuo metu yra savotiškos darželinuko sąmonės stadijos, kai išdaužus langą ar sulaužius baldą svarbiausias klausimas – kas tai padarė ir kas kaltas? Niekam nė į galvą neateina, kad padaryta žala bendrajam gėriui, kad kažką dabar reikės taisyti ir pan. Vaikams svarbiausia – mes ar ne mes padarėme ir konkrečiai kas kaltas, t. y. tyčia tai padarė ar netyčia? Pats išdaužtas langas jiems nėra problema, tuščia jo, kažkas vis tiek ateis ir jį pakeis. Svarbu ne Lietuvos teritorijoje nužudyti žmonės, kur kas svarbiau – mes ar ne mes tai padarėme ir jeigu konkrečiai ne mes, tai ko jūs iš mūsų norite? Spręskite savo reikalus mūsų į juos nepainiodami. Nepaneigsi, kad veiksmas ir kaltė yra svarbu, tačiau nepaneigsi ir to, kad vaikai niekada nebūna vaikų darželio šeimininkai. Vaikai šeimininkauja tik smėlio dėžėje.

Knyga „Kaip tai įvyko? / Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ yra pasakojimas apie įvykius Lietuvoje, apie kuriuos mes patys kalbėdami visada esame linkę pabrėžti, kad ne viskas čia taip vienareikšmiška, kad reikia įvertinti to meto aktualijas, istorinį kontekstą ir kad kitur irgi buvo panašiai. Knyga iš esmės skiriasi nuo mūsų tautinio naratyvo, paremto išankstine nuostata, kad lietuviai yra maža didvyrių tauta, turinti be galo didelę širdį, kuri dėl objektyvių priežasčių ne visada matoma kitiems. Ši knyga – tai pasakojimas apie Lietuvos istorijos laikmetį be herojų. Tautinis naratyvas šiuo atveju vadovaujasi kvotų logika – kadangi be herojų išsiversti neįmanoma jokiame istorijos laikotarpyje, tiesiog imamos ir kanonizuojamos kelios labiausiai patinkančios to meto asmenybės, prieš tai jas šiek tiek pabalinus. Arba daugiau negu šiek tiek.

Šios knygos bendraautorę Rūtą Vanagaitę verta pagirti dėl dviejų dalykų. Pirma, už tą jos nepakartojamai savitą toksiškumą, atsiskleidžiantį jau pirmame knygos puslapyje. Vos tik atsivertus knygos pratarmėje rašoma: „Po metų Christophas kartu su Nobelio premijos laureate Svetlana Aleksijevič parašė įvadą „Mūsiškių“ vertimui į rusų kalbą. Svetlana – dar vienas nuostabus žmogus, su kuriuo mane supažindino ši knyga. Dar po dvejų metų visos mano knygos buvo pašalintos iš Lietuvos knygynų, aš pati tapau šalyje nepageidaujamu asmeniu ir kuriam laikui išvykau į Jeruzalę.“ Skaitytojui sudaromas įspūdis, kad viskas atsitiko būtent dėl knygos „Mūsiškiai“. Beje, atidesniam skaitytojui gali užkliūti tai, kad jau kone kitame puslapyje R. Vanagaitė nesusilaiko nepasigyrusi, kad knygos „Mūsiškiai“ buvo parduota 17 000 egzempliorių ir kad ji kelerius metus buvo viena iš dešimties skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. Iš jos pateikiamų įvykių peršasi išvada, kad lietuviai miniomis puolė skaityti jos knygą „Mūsiškiai“, o po poros metų, kai jau visi ją buvo perskaitę, pasibaisėjo, kaip galima taip rašyti apie Holokaustą, ir išėmė ją iš knygynų, o pačią autorę ištrėmė iš šalies. Paminėti kažkokį ten asmenį, turėjusį Vanago slapyvardį, ir kai kuriuos savo ankstesnius pareiškimus, susijusius su jo atminimu, R. Vanagaitė nemato reikalo. Ko gero, būdamas leidėju, būčiau liepęs pratarmę papildyti arba nepublikavęs. Jau vien dėl to, kad toks užmaršumas kelia rimtą grėsmę komercinei leidinio sėkmei.

Antras dalykas, už ką reikėtų pagirti R. Vanagaitę, yra tai, kad jos indėlis į šią knygą yra išties minimalus. Ji tik uždavinėja gana trumpus ir paprastus (nereiškia, kad blogus) klausimus, o savo nuomonę reiškia vos keliose vietose ir ją pakęsti yra tikrai įmanoma. Taigi, norėčiau skaitytoją iš anksto perspėti nemesti knygos į šalį po pirmų puslapių, nes tai yra kito autoriaus kūrinys, kuris tikrai bus vertas sugaišto laiko.

Knyga yra tarsi Ch. Dieckmanno žodinio pasakojimo stenograma, tačiau tai greičiau yra knygos privalumas, nes mintys dėstomos sklandžiai ir kartu sakiniuose nėra to perteklinio rafinuotumo, kuris kartais būdingas rašytinei kalbai. Tai yra svarbu, nes kalbama apie vieną tamsiausių ir prieštaringiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kurio kolektyvinė atmintis mumyse yra vis dar užslopinta. Nors Lietuvoje vyksta įvairios Holokaustui atminti skirtos akcijos, ieškoma susitaikymo, buvo atsiprašyta oficialiu lygmeniu, tai panašu į bandymą iš naujo atrasti ryšį su prarasta kūno dalimi. Su ja jau baigta, jos nebeatgausi, ji nebeataugs, belieka nepamiršti, kad tokia buvo, ir pasistengti išvengti pakartotinio praradimo.

Man labai patiko Ch. Dieckmanno sugebėjimas jungti faktus vienus su kitais ir juos interpretuoti, nors nepasakyčiau, kad ši knyga yra labai paranki tam, kuris turi konkrečius klausimus ir nori į juos konkrečių atsakymų. Suprantama, kad, būdamas laisvas nuo lietuviškų naratyvų, „Kaip tai įvyko?“ autorius kreipia dėmesį į kiek kitus faktus negu mes. Interpretuodamas įvykius, jis nepuola grįsti istorinį pasakojimą begaline lietuvių meile Lietuvai ar jų šimtmečius patiriama neteisybe. Išskirčiau tokius knygoje pateikiamus faktus (tik su trupučiu autoriaus interpretacijos):

• 1941 metais daugelis žydų manė, kad vokiečiai nėra blogi, blogi yra rusai. Rusai 1915–1916 metais inicijavo masinius žydų trėmimus iš Kauno gubernijos. Tais metais į Rusijos gilumą iš Kauno ir Suvalkijos gubernijų dėl menamo lojalumo vokiečiams buvo ištremta daugiau kaip 120 000 žydų, mat jie kalbėjo į vokiečių panašia jidiš kalba (p. 30).

• 1940 metų birželį sovietams įžengus į Lietuvos teritoriją, lietuvių kariuomenei buvo įsakyta išsirikiuoti palei kelius ir sveikinti sovietų tankus. Šį įsakymą Nr. 107 išleido Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Vincas Vitkauskas ir Generalinio štabo viršininkas generolas Stasys Pundzevičius (p. 31).

• Sovietams pradėjus atiminėti žemes iš stambių ūkininkų ir dalinti jas skurstantiems, sovietų administracija gavo apie 200 000 prašymų dėl žemės, iš jų buvo patenkinta 75 000. Tai reiškia, kad šimtai tūkstančių tuo metu visgi buvo pasirengę tam tikromis sąlygomis integruotis į SSRS (p. 32).

Apskritai yra daug lengvai patikrinamų faktų, kurie pakankamai iliustruoja žydų kaltę lietuviams konstruojančios mitologijos nepagrįstumą. Tačiau būtina turėti omenyje, kad knyga „Kaip tai įvyko?“ yra ne tiek apie kaltę, o būtent apie tai, kaip įvyko tai, ką darydami kai kurie žmonės tuomet irgi jautėsi dirbantys Lietuvai. Pavyzdžiui, atsakydamas į R. Vanagaitės klausimą, ką jis, vokietis, ne kaip istorikas, o kaip žmogus mano apie tai, ką jo šalis padarė Antrojo pasaulinio karo metais, jis sako: „Tiesą sakant, kaip žmogus aš nejaučiu asmeninės kaltės, o kolektyvine kalte netikiu. Jaučiu asmeninę ir kolektyvinę gėdą dėl to, ką mano tauta darė kitoms tautoms, ypač žydams. Tai nėra asmeninė našta, tarsi man reikėtų atlyginti savo padarytą žalą, – greičiau moralinė prievolė tai atsiminti. Praeitis tebegyva, ji perduodama iš kartos į kartą. Tai nėra blėstantis senovės atsiminimas kaip vienuolikto amžiaus kryžiaus žygiai. Žmonėms iki šiol yra labai jautru“ (p. 305).

Visgi lietuvių skaitytojui, be abejo, bus įdomiausia sužinoti, ką Ch. Dieckmannas mano būtent apie lietuvių kaltę dėl Lietuvoje vykdytų žydų žudynių. Antai vienoje vietoje jis teigia, kad „kai kurie sako, esą per Holokaustą Lietuvoje „kaimynai žudę kaimynus“, esą patys lietuviai persekioję ir žudę tuos, su kuriais daugelį metų taikiai gyvenę. Tai – netesa. Buvo pavienių spontaniškų nužudymų, tačiau dažniausiai masinės žudynės buvo organizuojamos iš viršaus“ (p. 164). Kitoje vietoje jis teigia: „Mano nuomone, Lietuvos žydų žudynes provincijoje koordinavo vokiečių saugumo policija. Žudynes vykdyti padėjo vokiečių tvarkos policija (atsakinga už lietuvių tvarkos policiją) ir, žinoma, lietuvių administracija“ (p. 157). Reziumuojančiu galima laikyti paskutiniame knygos puslapyje jo išsakytą teiginį: „Tai, kad Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta didžiausias procentas žydų, neturi nieko bendra su lietuvių charakteriu. Tai susiję su vokiečių okupacine politika, vokiečių sprendimais ir, žinoma, daugelio vietos gyventojų pasirengimu vykdyti tuos sprendimus“ (p. 312).

Pasikartosiu: autoriui kaltės klausimas nėra toks paprastas kaip tipiniam Lietuvos tautiniam pseudopatriotui, kurio pagrindinis tikslas yra Holokausto temą apskritai eliminuoti iš lietuviško istorinės praeities naratyvo. Labiausiai tautinio sukirpimo pseudopatriotą tenkinanti įvykių versija būtų tokia:  lietuviai tiesiog yra 1941 m. birželio sukilimo didvyriai ir hitlerinės bei sovietinės okupacijų aukos, o Holokaustas kaltės aspektu su lietuvių tauta neturįs jokio ryšio – tiesiog vokiečiai užėmė Lietuvą, pasidarė savo reikalus, t. y. įvykdė savo nusikaltimus žydams, kurie su lietuviais (ir žydai, ir nusikaltimai) neturi nieko bendra, po to vokiečius išvijo kiti okupantai, o pastaruosius galiausiai po 1990-ųjų išvijo patys lietuviai. Tokiu būdu lietuviai taip ir išliko rauti-neišrauti, skinti-nenuskinti ir, kas svarbiausia, visiškai niekuo dėti. Juolab kai kas mato pagrindo didžiuotis didžiausiu pasaulio teisuoliais pripažintų asmenų procentu. Ko gero, netrukus dar bus sugalvota pasididžiuoti didžiausiu Holokausto atminimui įrengtų vietų skaičiumi kvadratiniam kilometrui (nežinau, ar dabar šis skaičius didžiausias, bet akivaizdu, kad ateityje jų dar didės ir, jeigu vėliau kažkiek trūks, bus galima specialiai dėl to pasistengti). Ko tik nepadarysi dėl savo pasididžiavimo?

Lietuvoje plačiai skleidžiama dvigubo genocido teorija, kuri iš esmės yra sąmokslo teorija, turi savitą to metų įvykių paaiškinimą. Ji teigia, kad žydai prisidėjo ar netgi būtent jie organizavo lietuvių trėmimus į Sibirą po to, kai 1940 metais SSRS okupavo Lietuvą. Vėliau, Lietuvą okupavus naciams, prie sovietų iš žydų pusės genocidą patyrę lietuviai sukilo ir atsikeršijo savo kankintojams. Šis pseudoistorinis naratyvas siūlo formulę 1 – 1 = 0, kitaip sakant, jūs tai padarėte mums, todėl po to mums nieko kito nebeliko, kaip tą patį padaryti jums, jūs truputį pakolaboravote su sovietais, mes truputį pakolaboravome su naciais. Taigi „tas ant to išeina“, sąskaitos suvestos, problemos neliko, neliko ir dėl ko pyktis, juolab ką prisiminti, o kilus papildomiems klausimams prašom kreiptis į Vokietijos ambasadą.

Tačiau egzistuoja kur kas žiauresnė ir teisingesnė dvigubo genocido formulė: 1 + 1 = 2, kitaip sakant, Lietuvą okupavę sovietai dalį Lietuvos piliečių išžudė ir ištrėmė, o po jų užėję naciai visiškai išžudė dar vieną panašaus dydžio visuomenės dalį. Dalis Lietuvos piliečių kolaboravo su vienas okupantais, dalis su kitais. Nenuostabu, kad ši faktinę situaciją atspindinti formulė daug kam nepriimtina, nes jinai reiškia Lietuvos kaip valstybės pralaimėjimą nesugebant apginti savo piliečių. Tokio požiūrio kontekste sunkoka rasti ir tų taip trokštamų turėti didvyrių, kurie liejantis Lietuvos piliečių kraujo upėms būtų nedviprasmiškai stoję humanizmo pusėn, o pavienės išimtys tik patvirtina taisyklę. Atsakymo į klausimą „O tai ką buvo įmanoma padaryti?“ dabar rasti neįmanoma. Galima nebent pabandyti suprasti arba prisiminti, o jei šis kelias yra per sunkus – tiesiog pasižiūrėti į viską paprasčiau, pasitenkinant tokia Lietuvos vizija, kaip ją suvokė Kazys Škirpa.

2011 metais buvęs Kauno meras Vytautas Šustauskas įsivėlė (teisybės dėlei pasakykime, kad galėjo būti ir taip, kad buvo įveltas) į skandalą, pareikšdamas, kad jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, dabar jis turėtų Laisvės alėjoje valyti žydams batus. Šiaip ar taip, V. Šustauskas ir anksčiau buvo žinomas savo antisemitiniais pareiškimais. Visgi būčiau linkęs jo žodžius interpretuoti, jeigu taip galima pasakyti, geranoriškai. Manyčiau, kad šiuo atveju buvo išsakytas ne tiek pritarimas žydų žudynėms, kiek primityvaus nacionalizmo persmelktas požiūris, kad tarpukario žydų bendruomenė buvo svetima ir priešiška lietuviams, turėjusi savų priešiškų interesų, patyrusi versle ir mokanti geriau saviorganizuotis. Atitinkamai, laikui bėgant, žydai būtų galutinai per savo valdomą verslą perėmę visus vadovaujamus postus Lietuvos valstybėje, o lietuviams būtų likęs nebent aptarnaujančiųjų vaidmuo. Beje, panašius primityvokus nuogąstavimus jau anksčiau išsakė ir Jonas Noreika savo 1933 m. pasirodžiusioje brošiūrėlėje „Pakelk galvą, lietuvi!“ Jeigu J. Noreika šiandien būtų gyvas, tai pagal dabar galiojančius įstatymus už šią brošiūrą jam būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tautinės nesantaikos kurstymo, tačiau tai netrukdo kai kuriems su šiuo šūkiu 2020 metais eiti į Seimo rinkimus.

Šis V. Šustausko pareiškimas itin gerai atspindi tą šizofrenišką būseną, kurioje šiuo metu yra atsidūrusi mūsų Holokausto atminimas. Reikalas tas, kad V. Šustauskas politinę karjerą padarė pateikdamas save kaip pavergtųjų gynėją, dėl ko buvo tituluojamas ubagų karaliumi. Šio titulo jis pats niekada nesikratė, tačiau vargu ar jam kada kilo klausimas, iš kur Lietuvoje tiek ubagų ir pavergtųjų, jeigu potencialių Lietuvos vergvaldžių klausimą naciai išsprendė dar Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu vis dar be darbo esantis V. Šustauskas savo FB paskyroje teberagina sukilti prieš Lietuvos pavergėjus ir dalinasi prisiminimais, kad prie ruso buvo geriau.

Ir aš sakyčiau, kad atstumdami savo bendrapiliečius žydus ir apkaltindami juos kolaboravimu lietuviai nubaudė patys save. Kai Lietuva 1990 metais atkūrė nepriklausomybę, dėl kolaboravimo sampratos taip ir nesugebėta vieningai susitarti. Buvusi narystė komunistų partijoje Nepriklausomoje Lietuvoje jokiam politikui netapo kliūtimi būti išrinktam į valdžią demokratiniuose rinkimuose. Priešingai, neretai tuo būdavo netgi didžiuojamasi, kaip kandidato privalumą pabrėžiant ilgametę administracinio ir partinio darbo patirtį. Kaip rodo naujausia Lietuvos istorija, pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais, jeigu reikėdavo išsirinkti vieną telkiančią asmenybę, kuri būtų priimtina absoliučiai daugumai Lietuvos visuomenės, tuo metu suskilusios į raudonuosius ir žaliuosius, tai vienareikšmiškai būdavo raudonųjų atstovas. Tas faktas turėtų trikdyti dar labiau, jeigu prisimintume, kad pasauliui Karlą Marxą davusios tautos atstovų Lietuvoje yra belikę mažiau negu 1 proc.

Kita stigma, nuo kurios tebekenčiame, yra visą visuomenę persmelkęs susvetimėjimas ir vienas kito atstūmimas. Kad ir kiek valdžioje esantys politikai kalbėtų apie būtinybę parsivilioti emigravusius lietuvius, o opozicijoje esantys skalbtų pirmuosius dėl jų pasyvumo šiuo klausimu, mes visi žinome, kad netgi stebuklui įvykus ir emigrantams sugrįžus neturėtume jiems ko pasiūlyti. Pasijutę svetimi ir nereikalingi, jie išvyko ir nuo to laiko niekas, išskyrus artimuosius, jų nepasigedo. Nesvarbu, kad per kiekvienus rinkimus ne viena partija ir politikas savo rinkiminiuose šūkiuose pabrėžia, kad jiems svarbus ir reikalingas kiekvienas žmogus, kad nė vienas nebus pamirštas, bet kartu opinija dešimtmečiais transliuoja labai aiškų signalą – esi kvailas, jei manai, kad tu šioje šalyje kam nors rūpi, o tavo problemos įdomios kam nors kitam. Holokausto praeiviai praeina patys pro save.

Perskaitę „Kaip tai įvyko?“ nebūtinai pasidarysite sau tokias išvadas, kokias pasidariau aš pats, tačiau ši knyga užpildys žinių spragą ar bent jau paskatins toliau ieškoti atsakymų. Ši knyga nepretenduoja į akademiškumą, jos tikslas yra papasakoti, kaip viskas vyko. Nesakyčiau, kad viskas pavyko labai nuosekliai, tačiau sukauptomis pastangomis įveikus pirmą puslapį vėliau atsitraukti buvo sunku. Tai yra alternatyva siekiui parodyti pasaulį lietuvio akimis tam pačiam pasauliui. Knygoje nepastebėjau Lietuvos ar lietuvių menkinimo ar bandymo šiandienos visuomenei įpiršti kaltės jausmą. Kita vertus, dėsninga, kad jeigu mes patys nesiryžtame imtis mums skaudžių praeities klausimų, šitą už mus padaro R. Vanagaitė.

 

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.