Kaip kultūra kuria bendruomenę (truputį apie kultūros politiką)
Rinkimų laikas, LRT „Klasikos“ laida „Ryto allegro“ nagrinėja politinių partijų programas kultūros srityje. Vaizdelis nekoks: įvardijama, kad kultūrai partijų programose skiriama labai mažai dėmesio, o viena iš kultūros eksperčių net tiesiai šviesiai maldauja politikus: „Paimkite mūsų balsus.“ Laidose dalyvaujantys politikai arba (tradiciškai) žada didinti finansavimą kultūros sričiai, arba žada atvežti į provinciją simfoninį orkestrą ar modernų šokį. Tiesa, iš kalbos nelabai aišku, ar patys veš, ar samdys kitus.
O štai kaip kultūrą atnešti į kaimą, galima pasimokyti iš menininko Dariaus Žiūros, kurio audiovizualinis projektas galiausiai išvirto į bendruomenės kultūros ir meno festivalį. 2000 m. įsigijęs kino kamerą menininkas sumanė filmuoti Gustonių kaimo (Pasvalio r.), kuriame jis praleido vaikystės dalį, žmones, statiškame kadre fiksuodamas jų vienos minutės portretus, o vėliau iš jų dėliodamas filmą. Tą patį pakartojo po trejų metų, tada dar po trejų ir dar, ir taip viskas išvirto į tęstinį projektą, kurio pabaigos, toks jausmas, nežino niekas. Pats autorius sako, kad to nesinori mesti, juo labiau kad toks įdirbis padarytas. Duok Dieve, kad nemestų, nes tai, kas (galbūt) prasidėjo kaip žaidimas kamera, išvirto į antropologinę studiją, kurios apibendrintą vaizdą menininkas pateikė jos dalyviams 2018 m. vasarą Gustonių kaime organizuotame kultūros ir meno festivalyje. Na, o miesto žiūrovas ją išvydo dar kita, dokumentikoje reta filmo apie filmą forma. Suorganizavęs festivalį Darius surengė ir jo filmavimą; iš improvizuotos medžiagos sukurptas filmas pavadinimu „Gustoniai Gustoniuose“ atidarė šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Įdomu tai, kad intymioji audiovizualinė antropologinė patirtis atiteko kameros herojams, Gustonių kaimo žmonėms, o štai vilnietis ją galėjo pamatyti tik pro plyšį, į filmo audinį įkomponuotais kelių žmonių vienminučiais kadrais. Taip savotiškai buvo atskirta, kas „ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, geriausiąją (ir sunkiausiąją) dalį atiduodant ne, kaip įprasta, kultūros pasiūlymais pertekusiam miestiečiui, o dažnai tik kultūros kaulus graužiančiam kaimiečiui. Ir visai nesvarbu, kad kaimo traktoristas save ekrane mato kaip „Žvaigždžių karų“ herojų, o ne kaip kino antropologijos objektą. Režisierius ne suardo tradicinę urbanus–paganus (miestietis–kaimietis) dichotomiją (užuomina apie ją šmėsteli ir filme), bet ją apverčia aukštyn kojomis. Šis aktas – ne marksistinė kultūros politikos projekcija iš serijos „menas turi tarnauti liaudies masėms“ (beje, atsikartojanti ir kai kurių politikų kalbose), bet empatijos aktas žmonių, su kuriais menininkas suartėjo per kino kamerą, atžvilgiu. Darius pasakoja: „Filmuodavau žmones, o jie man vis sakydavo: tai rodai mus vilniečiams, kad tie galėtų pasijuokti, o kada parodysi mums. Taip ir kilo idėja surengti festivalį.“
Gal dėl to (bet nebūtinai) išėjo lengvas, šiltas, nerūpestingas, kartais ironiškas filmas, kurį visai smagu žiūrėti. Dovanokit už posakį, kaip kokiam kaimiečiui. O kad tonas galėjo būti kitoks, liudija filmo pabaiga, kurioje titrų principu slenka visų filmuotų žmonių veidai, palengva akumuliuodami visai kitokią jauseną. Iš esmės Žiūros filmas užfiksavo hepeningą, kuris, vienų nuomone, yra (jau tradicinis) kultūros elementas, kitų (aš vienas iš jų) – kultūros substitutas. O štai pabaiga – tai jau ne įvykis, bet procesas. Sugretinti žmonių veidai tampa performatyvūs, per juos galima užčiuopti kintantį paties kaimo vaizdą ir įskaityti kaitą sąlygojančius veiksnius. Tai ne tik chronologinis senėjimas, bet ir socialiniai veiksniai – alkoholis, kurio pėdsakai ryškiausiai vagoja vyrų veidus, fizinis darbas, riečiantis į kuprą moteris, emigracija, (kaip ir mirtis) veidų audinyje paliekanti skyles. Ir nors senėjimas dominuoja brendimo atžvilgiu, yra ir vilties ženklų: pabaigoje pastebimai jaunų žmonių padaugėja, o kai kurios skylės užsipildo, bylodamos apie įvykusią reemigraciją – jei ne į kaimą, tai bent jau į tėvynę. Bet apskritai kaimas ar jo supratimas, kokį mes dar nešiojamės savo vaizduotėje, pamažu nyksta, tai liudija tiek senolių miesčionėjanti (gerėjanti) apranga, tiek jaunuolių veidai, vizualiai niekuo nesiskiriantys nuo miestiečių.
Po premjeros man klausimų kėlė ne filmas, bet pats Gustonių fenomenas. Kaip režisieriui pavyko prisijaukinti bendruomenę? „Jokios bendruomenės nebuvo, – tiesiai šviesiai sako režisierius. – Net, būdavo, man pasako: jei jis (kaimynas) bus filme, aš nesifilmuosiu. [...] Bendruomenė kūrėsi akyse.“ Kad tai tiesa, patvirtina ir pats filmas, kurio viename kadre kalbasi du kaimynai. „Tu dar turi ožką? Jau nebe? Nežinojau.“ Pagaliau pasikalbėjo. Filme ir per filmą. Per Gustonių projektą atsiskleidžia viena iš esminių kultūros funkcijų – kurti bendruomenę. Bet tai darant ne mechaniškai, iš viršaus (išorės), o organiškai – iš apačios (vidaus). Kad ir kiek kalbėtume apie regionų kultūros politiką, reikia tų, kurie, nors ir su menininkui pagal prigimtį būdingu išskaičiavimu, mylėtų savo tėviškę. Tokių kaip Darius Žiūra, kuris filme prisipažįsta, kad jo sugrįžimą į kaimą tikriausiai lėmė trauminė patirtis (vaikystėje jis buvo prieš savo norą išvežtas į miestą). Kitaip tariant, kultūrai visų pirma reikia ne korifėjų (jie anksčiau ar vėliau linkę užlipti ant pjedestalo ar bent jau troleibuso užpakalio), bet stiuardų. Tų, kurie tarnauja kultūrai. Tada natūraliai atsiras idėjų ir minčių, kaip įveikti kultūrinę atskirtį, kuri mūsuose ne ką mažesnė, o gal net ir didesnė negu socialinė atskirtis.
