Voltaire’o anekdotai apie Petriuką
Voltaire’as buvo keistas žmogus. Tulžingas aštrialiežuvis, aršus dvasininkų kritikas, cinikas ir skeptikas, įtaigus pasakotojas, sumanus ir, šalia Jeano-Jacques’o Rousseau, bene skaitomiausias Europos rašytojas, vienas pirmųjų XVIII a. sugebėjęs prasigyventi iš kūrybinės veiklos. Tuo pat metu jis parašė vienus įdomiausių Apšvietos epochos istorijos darbų.
Atrodytų, kad Liudviko XIV, Švedijos karaliaus Karolio XII ar Rusijos imperatoriaus Petro I biografijoms a priori užprogramuotas dar nuo Einhardo „Karolio Didžiojo gyvenimo“ laikų įsitvirtinęs valdovų biografijų modelis – karūnuotajam geradariui skirta užsakomoji panegirika, turinti hagiografijos bruožų. Bet Voltaire’as buvo skaitomas, plagijuojamas, galiausiai – atvirai apvagiamas. Vadinasi – kitoks. Ir tas kitoniškumas lėmė, kad Voltaire’o vardas savaime buvo prekės ženklas, garantuojantis leidybinę sėkmę. Matyt, todėl, dar prieš Ženevos leidėjams išleidžiant į prekybą Petro I biografiją, vokiečių leidėjai perspausdino pavogtą jos egzempliorių.
Jei rimtai susimąstytume, suvoktume, kad šiandien geriau žinome Montesquieu ir Kanto darbus, kurie mums reprezentuoja Apšvietą, o iš Voltaire’o telikęs vardas. Tačiau ne sudėtingus tekstus išsilavinusiems skaitytojams kūrę amžininkai, o anuomet populiarus, grožiniuose tekstuose banalybių ir vulgarybių nevengęs rašytojas ir istorikas tapo epochos simboliu. Voltaire’as ir yra Apšvieta.
Voltaire’o idėjų sklaidą lėmė bent keli veiksniai. Pirmiausia – jis, kaip koks populiarus šiandienos apžvalgininkas ar tinklaraštininkas, buvo vienas geidžiamiausių Europos korespondentų, sukūręs vieną tankiausių susirašinėjimo tinklų Vakarų pasaulyje, apėmusį Lotynų Ameriką, Europą ir Aziją. Faktiškai Voltaire’as tapo metafizinio darinio, kurį istoriografijoje vadiname Laiškų respublika, lyderiu. Žodžiu, it koks šiandienos influenceris. Tik pasaulinio masto ir nesuskaičiuojamai kartų geresnis.
O štai Voltaire’o kaip rašytojo ir istoriko populiarumą veikiausiai atskleidžia požiūris, kurį jis išreiškė perskaitęs Michailo Lomonosovo knygos apie Rusijos istoriją vertimą: mes taip rašėme istoriją prieš tūkstantį metų! Nes Voltaire’as jau anuomet, XVIII a. viduryje, nerašė kaip visi, o dirbo taip, kaip ir dera Apšvietos žmogui – kaip laisvas, nepriklausomas tyrinėtojas, plačiais potėpiais piešiantis epochos portretą, tarnaujantis skaitytojams, o ne smulkmenišką ir politiškai apdorotą žygių sąvadą norinčiam turėti užsakovui. Atvirkščiai – Voltaire’as dažniau esti ne užsakovo pusėje, o opozicijoje jam.
Galima sakyti, savo kūrybiniais užmojais Voltaire’as pralenkė epochą, kurioje gyveno, ir davė pradžią prancūzų istoriografijos mokyklai, iš kurios XX a. rasis iškiliausi vėlyvųjų kartų Analų mokyklos istorikai. Mokyklos, kurioje herodotiškasis istorijos modelis nugalės romėniškąjį, gebėjimas pasakoti istorijas laimės prieš metraščius.
Kritikas pasakytų, kad Voltaire’o laisvė tėra iliuzija. Juk rašytojas – ilgametis Prūsijos valdovo Frydricho II bičiulis ir išlaikytinis, vėliau – Rusijos dvaro globotinis, imperatorės Jelizavetos Petrovnos tėvo biografas ir penkiolika metų Jekaterinos II korespondentas. Galiausiai Jekaterina II po filosofo mirties net nupirko visą jo biblioteką ir įsakė pergabenti į Rusiją. Ir kritikas būtų teisus: istorikas yra savo gyvenimiškųjų aplinkybių, ryšių, simpatijų ir antipatijų vergas.
Tačiau, net ir priklausydamas nuo didžiųjų Europos dvarų, Voltaire’as gebėjo saugoti kūrybinės laisvės fragmentus, kuriuos apibrėžė gero istoriko vertybės: informacijos ir jos teikėjų įvairovė, šaltinių kritika ir svarbiausia – atida teksto formai, pasakojimo patrauklumui, tarnystė skaitytojams. Vadovaudamasis minėtais principais, Voltaire’as derėjosi su Peterburgo dvaru dėl jam imponuojančios asmenybės, Petro I, biografijos rengimo ir dalykinės pagalbos teikimo. Pamatęs, kad Rusija darbą vilkina siųsdama pavienius užrašus, kailius ir arbatą, jis išleido anekdotų (trumpų, iliustratyvių ir nebūtinai juokingų pasakojimų) apie Petrą I rinkinį, o netrukus – Rusijos dvaro neaprobuotą imperatoriaus Petro biografijos pirmąjį tomą. Intelektinis šantažas lėmė laukiamą rezultatą: Rusija, išsigandusi dėl savo įvaizdžio Vakaruose, nedelsdama užvertė Voltaire’ą reikalaujama informacija ir po poros metų, 1763 m., pasirodė baigiamasis antrasis knygos tomas.
Šiandienos Voltaire’o tyrinėtojai rašo, kad Petro I biografija sulaukė amžininkų, visų pirma rusų, kritikos. Ypač priekaištauta dėl klaidingų detalių. Kita vertus, ar įmanoma išvengti klaidų, kai apie Rusiją rašai Fernė, Šveicarijos prieigose, o savo aprašomos šalies neaplankei todėl, kad tavęs matyti nenorėjo užsakovai rusai? Kita vertus, tie patys tyrinėtojai pažymi, kad ir Jekaterina II, Rusijos valdovė, savo pjesėse neišvengė absurdiškų nesąmonių, pvz., nukeldama jų veiksmą į… senovės Sibirą.
Voltaire’o vertinimas išlieka nevienareikšmis. Vieniems jis – populiarių apysakų (pvz., „Kandido“), nestokojančių atgrasoko vulgarumo, kūrėjas, kitiems – talentingas istorikas, sugebėjęs už valstybine ir tautine mitologija apaugintų valdovų pamatyti ištisas jų reprezentuotas epochas, kiekybinius, kokybinius ir mentalinius pokyčius. Ir svarbiausia: Voltaire’as sukūrė naują istoriko darbo modelį, kuriame vertė visgi svarbesnė už kainą, kryptis – už batų dydį, laisvo mokslininko kūrybinis polėkis – už užsakovo prievartą.
