Trauminis lietuvių romanas: Jurgos Tumasonytės atvejis

Jurga Tumasonytė. Remontas. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 240 p.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla „pradžiugino“ dar vienu lietuvių romanu – Jurgos Tumasonytės „Remontu“. Autorė jau turi premijų ir apdovanojimų bagažą už nuopelnus lietuvių literatūrai, tad jų paskatinta drąsiai žengia į naują, dar neužkariautą teritoriją ir pateikia stambiosios prozos bandymą – pirmąjį savo romaną. Tiesa, ar tai tikrai romanas, būtų galima pasiginčyti, nes retas kuris romanu įvardytas lietuviškas kūrinys turi nors minimalių šio žanro bruožų. Šiuo atveju, rodos, tikslingai pasirenkamas bent vienas iš kanoninių reikalavimų – bandoma vaizduoti žmogų krizės metu, t. y. dvasiškai traumuotą. Trauma dabar populiarus mokslinis konceptas, tad kad sviestas būtų tikrai sviestuotas, ir pagrindinė veikėja yra traumatologė, jauna medikė, kaip ir jos „visko mačiusi“ mama, žodžiu, „remontuojančios“ fiziškai nukentėjusius (traumos „visokeriopumui“ užtvirtinti anonsuose minima sovietmečiu rezonansą sukėlusi istorija apie mergaitei kombainu nupjautas kojas; su aptariamo romano siužetu ji neturi nieko bendro, bet namas, kuriame vyksta dalis veiksmo, stovįs mergaitės vardu pavadintoje gatvėje).

Ketvirtame viršelio lape anotuojama tragikomiška herojės gyvenimo istorija, detektyvo elementų turintis pasakojimas, taip pat veikėjai, po „sudėtingų išgyvenimų“ atliekantys namų remontą, kurio reikią „sergančioms sieloms“. Tačiau reiklesniam skaitytojui teks nusivilti, nes tragikomiškumo neras nė su žiburiu, o ironiją turinčios sukelti situacijos pasirodys vaikiškai naivios. Tiesa, šią knygą savo recenzijoje be jokių „stabdžių“ išliaupsinusi Lina Buividavičiūtė tragikomiškumu laiko epizodinę kelionę į Tailandą, o ironišku vadina pasakojimą, kaip pagrindinės veikėjos senelis partizanas įstojo į Raudonąją armiją, o kitas – buožė – buvo ištremtas į Sibirą*. Šie ir kiti epizodai, panašūs į atskiras mozaikas, tikriausiai turi palaikyti mintį, kad visos kartos patiria traumas, nors tarp traumų tiesioginio ryšio ir nėra. Detektyvo elementai lieka kyboti ore: knygos pradžioje užsimenama, kad dingo pagrindinės veikėjos draugė, o pabaigoje sužinome, kad miške prie vandens telkinio rastas jos automobilis. Kūno nerasta, tik keliamos kelios galimos versijos, kas turėjo motyvų, tarkime, ją nužudyti. Atomazgos nėra – lieka neaišku, ar draugė tiesiog dingo, ar tapo kieno nors auka. Pabaigoje netikėtai „išlenda“ dar vienas akcentas, galėjęs tapti netgi kertinis, – atskleidžiama, kad geriausia draugė buvusi herojės vyro meilužė. Žodžiu, čia būtų tipiškas meilės trikampis, tačiau apie jį užsimenama tik tarp kitko, santykių peripetijų net nebandyta plėtoti. Spėtina tik, kad romano protagonistės ir jos vyro iškalbingu vardu Adomas vedybinio gyvenimo fazė taip pat krizinė.

Šio silpno detektyvo kontekstas – pasakojimas apie savo, tėvų, kaimynų gyvenimus. Per visą knygą rutuliojama mintis, kad kažkoks ypatingas ryšys sieja pagrindinę veikėją su kaimyne, kone seserimi, Egle: abi gimsta panašiu metu, lanko vieną mokyklą, kartu klajoja paauglystėje, kol vieno sambūvio metu pasakotoja išprievartaujama (beje, skaitytojas šį incidentą nesunkiai iš anksto nuspėja). Eglei emigravus, draugės, reikia suprasti, keliolika metų nesimato, po to vėl susitinka, bendrauja, kol galiausiai viena iš jų dingsta.

Romano siužetą dar galima nupasakoti (fabulos įvykiai nuolat šokčioja laike ir erdvėje), o psichologinė veikėjų charakterių raida neplėtojama. Visi personažai yra tik statistai, o kai kurios situacijos keistos, dirbtinai dramatizuotos, „neadekvačios“, pvz., Eglės paieškoje nei iš šio, nei iš to nualpsta Adomas („Adomas kvėpuoja ir nemiršta“, p. 198). Neįtikinamame ir dažnai šablonų nelaisvėje atsiduriančiame pasakojime taip ir nepaaiškėja, ko siekia ir trokšta pagrindinė veikėja ir pasakotoja. Kartais atrodo, kad autorės tikslas – papasakoti apie daugiabučio kolektyvinę bendruomenę, kurioje XX a. 10-ajame dešimtmetyje teko augti ir pačiai pasakotojai, t. y. maždaug 30-mečių kartai. Tokioje tirštoje žmonių apsuptyje neišvengiami daugialypiai santykiai su tėvais, gausiais kaimynais, kaime gyvenančiais seneliais, dar menančiais partizanų laikus. Užgriebiama keletas siužetinių linijų, nors dominuoja dažnai dokumentinę kroniką primenantis naratyvas apie paauglės gyvenimą ankstyvuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, kai dar nebuvo išvėsusi sovietmečio dvasia (Kašpirovskio seansai per televiziją), bet jau radosi pirmieji kompiuteriai, pradėjo „plaukti“ kultūra ir prekės iš Vakarų (pvz., dėvėti rūbai), o į depresiją linkę jaunuoliai žavėjosi „gotišku“ stiliumi.

Pagrindinis akcentas turėtų būti į romano pavadinimą iškeltas „remontas“ – ir tiesioginis, ir perkeltinis. Pasakojimu bandoma įteigti, kad visų gyvenimai traumuoti – senelius ir tėvus traumavo sovietmetis, gūdūs permainų metai, asmeninės tragedijos, o mūsų herojė ir pasakotoja paauglystėje patyrė grupinį išprievartavimą. Tačiau nors idėjinė kūrinio ašis – psichologinė trauma ir jos „remontas“, asmeninė herojės trauma lieka tik deklaracija, ji niekaip nėra paveikusi, juolab traumavusi pasakotojos psichikos ar gyvenimo: ji nejaučia jokios depresijos ar žmonių (vyrų) baimės, yra ištekėjusi, turi darbą „pagal pašaukimą“ ir šeimos tradiciją, netgi tą pačią „amžinąją“ vaikystės draugę (tą „trauminį“ vakarą ją „išdavikiškai“ palikusią likimo valiai). Pagaliau pats išprievartavimas panašesnis į grupinę orgiją, ir tik iš keisto herojės elgesio kitos dienos rytą (staiga nuoga šoka bėgti per mišką) galime nuvokti, kad būta kažkokio smurto. Finale pasakotoja su tėvais imasi perdažyti balkoną, ir ši „remonto“ scena turėtų būti viso romano „raktas“. Toks tiesmukas remonto eksplikavimas neturi gilesnių psichologinių motyvacijų, yra įkyrus ir primityvus (kaip ir knygos viršelis su dailiu autorės veideliu ir prie jo priglausta švitrinio popieriaus skiaute).

Viename interviu** autorė prisipažįsta, kad mintis aprašyti lietuviško daugiabučio gyvenimą jai kilo perskaičius turkų rašytojos Elif Shafak romaną „Ledinukų rūmai“ (liet. 2016). Skirtumas tarp šių kūrinių didžiulis, nes J. Tumasonytei pritrūksta gebėjimų sumaniau, kaip minėta, suręsti romano struktūrą, sukurti įdomių istorijų prisodrintą siužetą. Neįmanoma suprasti, kokį vaidmenį romano pradžioje atlieka personažai keistais vardais (ar pravardėmis). Atrodo, kad sumanymą personažus vadinti pravardėmis autorė pasiskolino iš minėtos E. Shafak. Pasiskolinta, kaip matyti, ir pati idėja – vaizduoti daugiabučio gyvenimą, bet jis J. Tumasonytės tekste netampa bent kiek svarbesne medžiaga, tik užpildo foninius „plyšius“ gana draiskaluotame siužeto audinyje.

Iš nuobodaus skaitymo kažkiek gelbsti filologiškai darni teksto kalba, tačiau kalbėti apie savitą stilių netenka. Mintys reiškiamos sklandžiai (nežinia, kiek čia redaktorės nuopelno), pasitaiko lakesnių palyginimų (pvz., pasakotoja su mama artimos kaip „du suaugę bulvių gumbai“, p. 91), sufantazuotų vaizduotės polėkių (pvz., įsivaizduoja, kaip jai panirus į vonią iš plaučių išsikerotų balta lelija, „o lelijos kvapas iš pražiotos burnos pasklistų po visą butą“, p. 120). Kažkokių kultūrinių kontekstų aptikti nepavyko.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad „Remonte“ akivaizdi „amžinoji“ lietuvių romanų bėda – trūksta psichologiškai įtikinamo ir intriguojančio siužeto, turintys sujaudinti ar net sukrėsti įvykiai pateikiami nuspėjamai, veik nuobodžiai, intriga, jau ir taip nelabai įtikinama, neišsprendžiama ir lieka „kyboti“ spėlionių erdvėje (taip ir nepaaiškėja Eglės dingimo motyvai). Romanas – kuklus jaunos autorės bandymas, o kalbėti apie jį kaip apie kažkokį lietuvių romano pasiekimą – visiškas nesusipratimas. Nebent esame apsipratę su mintimi, kad mūsų literatūrai kokybės matai netaikomi, svarbiausia – „nauja“ tema („trauminis“, „distopinis“ ir pan.), tad kiekviena filologė ar filologas skatinami parašyti romaną, iš anksto garantuojant, kad už tai lauks vien pagyros ir apdovanojimai.