Pro dangaus įtrūkimą

Dovilė Zelčiūtė. Šokiai Vilniaus gatvėje. Eilėraščiai. Kaunas: Kauko laiptai, 2020. 108 p.

Išpažintis – intymus verbalinis nuklydimų išpažinimas. Derėtų akcentuoti žodį „intymus“ ir pažymėti, kad procesas šiais laikais paprastai vyksta akis į akį dalyvaujant išpažinėjui ir nuodėmklausiui. Išpažintiniams motyvams skverbiantis į literatūrą dogminė išpažinties samprata kiek deformuojama blukinant jos pamatinius principus:

a) konfidencialumo – viešas išsikalbėjimas knygos puslapiuose savo esme nutolsta nuo šnabždėjimo į klausyklos groteles (individualus skaitytojo ir literatūros kūrinio jungties susiformavimas nesutampa su autoriaus intymumo sąlyga, mat transformuojamas veiksmo subjektas);

b) atvirumo – literatūrinė kalba (ypač poezijoje) retai kada apsiriboja sausu konkrečių faktų konstatavimu; intertekstai, metaforos, alegorijos praturtina sakinius, tačiau kartu subtiliai maskuoja nuodėmės (potyrio) nuogybę;

c) nuodėmklausio ir išpažinėjo gyvo ryšio – išsipažinimai, pasiekiantys skaitytoją literatūros kūrinio forma, yra materialūs užrašyti objektai, eliminuojantys balso intonacijas ir kitas gyvo kalbėjimo subtilybės ir dėl to galbūt interpretuotini skirtingai nei pirminės kalbėtojo intencijos;

d) sakralumo – atviras kalbėjimas literatūriniame kūrinyje ne visada sutampa su atgaila, kaltės suvokimu ir pastangomis susitaikyti su Kūrėju.

Antra vertus, būtent minėtieji nesutapimai universalizuoja asmeninius autoriaus patyrimus ir peržengia sentimentalaus dienoraštinio išsikalbėjimo ribas. Todėl kalbant apie išpažintinės poezijos definiciją dažniausiai kreipiamas dėmesys ne tiek į eilėraščių sakralumo ar išpažinties kaip proceso dogmatinio apibrėžimo analogiją, kiek į teksto ir autoriaus autobiografinių faktų santykį.

Išpažintinei poezijai priskiriama ir poetės, dramaturgės, žurnalistės Dovilės Zelčiūtės kūryba. Knygos „Šokiai Vilniaus gatvėje“ anotacijoje teigiama, jog išpažintinio žanro atspalviai dominuoja ir šiame rinkinyje. Tarsi iliustruodamos kūrėjos autobiografinį ryšį su kūriniais tekstus puošia fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos, kuriose subtiliai perteikiami vaizdai iš autorei nesvetimų ir / ar su tekstu besisiejančių vietovių. Ankstesnėje D. Zelčiūtės kūryboje atradęs ir dievoieškos motyvų, sakralumo bruožų, knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“ atverčiau su lūkesčiu, jog tekstai neapsiribos vien asmeninių patirčių išradingu perteikimu ir priartės prie teosofinio išpažinties koncepto. Užbėgdamas įvykiams už akių prisipažinsiu, jog lūkesčiai pasiteisino su kaupu.

Ryšį su išpažintimi kaip su religijos objektu pabrėžia rinkinyje dominuojantys sakralumo atspindžiai. Buities elementai ar asmeniški prisiminimai meistriškai transformuojami į dievoieškos erdvę: „stovėjau prie lango / purčiausi žiūrėdama į tuos medžius / paskutinįjį kartą / jų akimis – į savo kiemą / savo akimis – ieškojau kopėčių / taip akinamai švytėjo / debesys prilenkė snauduliu / palaiminga ramybe – / Šitas / yra mano mylimas Sūnus“ (p. 17). Eilėraščio subjektas aplinkoje ieško Aukščiausiojo buvimo įrodymų, kartkartėmis pro tikėjimo šarvą prasikalant ir čia pat lūžtant abejonės dygliui („kartais norisi / kokio žodžio ir iš Tavęs Viešpatie / suprantu suprantu / visa kas mano akims / ir yra iš Tavęs“, p. 33) ar maištingoms mintims kurstant lemties smūgių neigimą („tu jau nulenkei galvą / aš dar ne / verkiu ir draskausi / ir mėginu šypsotis / kai vaidinu seselę“, p. 60). Silpnumo akimirką bedygstanti dvejonių piktžolė veikiai išraunama trinant mirties kaip pabaigos ribą: „nėra nieko ko neištvertumei / ir niekas čia nemirė tik / nušokavo / per pievą varlytė“ (p. 79). Kūrėjas rinkinyje visados iš didžiosios raidės. Nepaisant to, lyrinio subjekto dialogas su juo vyksta be dirbtinės egzaltacijos ar patoso, neslepiant silpnumo, nuovargio ar abejonės.

Pirmojo asmens knygos eilėraščiuose gausu, ir tai viena iš sąlygų išsikristalizuoti nuoširdaus kalbėjimo efektui, paryškinančiam autorės ir pagrindinio veikėjo sąsają. Autobiografinių faktų vardijimas (ar bent jau tokių faktų pateikimo iliuzija), asmeninių prisiminimų, potyrių fiksavimas ar retrospektyva, vietovių realumas, viena kita dedikacija stiprina autobiografinio tekstų pobūdžio įspūdį: „Žiūriu filmus / kažkokias nesąmones / ką abu su tavim / kai gyvenome prie arbatos sausainių / artyn prie kalvarijų / vėl kartoju tą patį / vėlei juokiamės / ar sakai / balandėle / gali perjungt jei nervina / ar tiesiog / tylomis atsidūstame / negaliu perjungti jokio kanalo / jokio kanalo / nėra“ (p. 28). Kita vertus, kūriniuose išvengiama egocentriškumo, lyrinio subjekto sureikšminimo. Individo jausenos įpinamos į aplinkos vyksmą („kai paskambino tavo sesuo / o seselė uždegė žvakę / važiavau panemune taksi / klaikus bumčikas trukdė suprasti / paprašiau kad pritildytų / bet ėmė kalbėti / kaip ką tik nustipo jo šuo / kaip negali praeiti pro būdą“, p. 24). Realumo pojūtį taip pat stiprina naratyvo aplipdymas buities elementais, daiktais („staiga pamatau jis po antklode mūvi džinsus / kaip tragikomiška / dar ir diržas / ant jo juosmens man ant kaklo / vonioje nužiūrinėju gyvatuką eik šalin, gyvate“, p. 92). Tiesa, neretai vykusiai parenkami objektai ar frazės pavartojimo įvairiaprasmiškumu bei netikėtu įkontekstinimu trina ribas tarp šio pasaulio ir anapusinės dimensijos („išėjai / į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 15), tarp lyrinio „aš“ ir supančių tikrovių („Paglostau tuščią pagalvę / labanakt, brangusis, / regiu / Nukryžiuotasis / virš lovos / palinkęs / šypsosi“, p. 19).

Knygoje juntamas mirties alsavimas, kuris konstatuojamas be baimės, su transformacijos ir tąsos viltimi: „ir vis tiek / po žeme / sueisim į vieną / o sielą / kas atplėš / kas įstengtų“ (p. 41). Dramatiškumo eilėraščiams suteikia akistata su liga, su neišvengiamybe bei laukimo kančios plevenimas skausmo (taip pat ir fizinio) pritvinkusiame anapusybės prieangyje: „mes supūsim gyvi niekas nežino / kaip dar padėti užveržti ką užverst ant galvos / neturiu kam paskambinti daktaras / tolimoje šaly / Dievas neatsiliepia / mano baimė Jo nebegirdi noriu pabėgti“ (p. 46). Kartais realybė ir transcendencija taip susimaišo, kad vienintelis siūlas, dar rišantis lyrinį subjektą prie žemiškosios būties, yra minėtieji smulkūs buities fragmentai: „kai girdžiu raminantį – gyvas / ir net atsigėrė vandens / žinoma, iš šito fabriko jį greitai išmes bet aš gavau / kelias naktis miego / turiu dabar tėvą ir motiną visus angelus / pažiūrėk, ar yra jo spintutėje mėlynos / plonos treningo kelnės prašau“ (p. 48). Liga, skausmas, slaugymas, atjauta, apsiginklavimas tikėjimu, balansavimas ties nevilties riba – temos, dominuojančios rinkinyje. Knygos lyrinis subjektas prisipažįsta, kad jam skauda. Skauda dėl artimo. Prisipažįsta be patoso, be intencijos sukelti gailestį.

Kalbant apie raišką, reikėtų pasakyti, kad vyrauja naratyvinis dėstymas, neperkrautas penkiaaukštėmis metaforomis ar liežuvį laužančia terminologija. Tačiau ekspresijos knygos emocinis fonas nestokoja. Kaip ir alegoriškumo, konstruojamo naudojant to paties žodžio skirtingų reikšmių briaunas ar simboliką. Eilėraščiai pasižymi subtiliais nutylėjimais, vykusiai parinktų žodžių sugretinimais ar keliaprasmiais eilučių laužymais: „nenubėgantis gerkle vanduo / neatmirkomas kraujas / nebegalinti atsimerkti užtinusi / dešinioji akis / sukarpyta / į keturias tuojau pat ir į tris / valandas mūsų para nuo skausmo / iki skausmo nuo vieno iki kito narkotiko / haliucinacijų pleistrai legionai – / nepažįstami žmonės kalbina girdžiu kaip kalbiesi / žvelgdamas į lubas į dangų virš pianino“ (p. 69). Išvengti dirbtinės egzaltacijos ir patoso padeda ir tai, kad autorė nevengia panaudoti ir vieno kito šiurkštesnio posakio: „Bet ta boba / kur prieš Vėlines / atkeliavo prie kapo / su raudona žvake rankoje“ (p. 35); „Kai išlauš duris / neapsikentę smarvės / sėdinčią ras ant grindų / greta katino gaišenos“ (p. 7); „kur tu eini šaukiu / kur einu? Į subinę! atleisk“ (p. 37).

Apibendrindamas teigčiau, jog D. Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“ – sukrečianti (gerąja prasme) knyga, įtaigi įvykių realumu, nuskaistinta artimo kančios potyriu ir dievoieškos motyvais. Knyga, kurioje telpa tiek išpažintinei literatūrai priskirtini autobiografiškumo bruožai, tiek dogminei išpažinties sampratai būdingi susitaikymo su Kūrėju motyvai. Sakrali, išvengianti sentimentalumo spąstų, peržengianti transcendentines ribas, daugeliui nesvetima savąja tematika ir tuo universali tikėjimo skausmo (o ir tikėjimo skausme) anatomija. Autorė žodžiais piešia erškėčio spyglį, perveriantį nevilties luobą. Verta įsidurti, kad krestelėtum pasaulį ir pro mažą dangaus įtrūkimą išvystum besišypsantį Nukryžiuotąjį. Ir galiausiai kartu konstatuotum: „Iš tiesų / tai viskas dabar – apie meilę / tave lesa paukščiai / aš vaikau juos / šokčiodama apie Kryžių“ (p. 62).