Poezija ir barikados
Pirma
Pernelyg intensyvi žodžių vartojimo inercija sukuria žodžių klišes-štampus, kai nereikia galvoti ir ieškoti kitų prasmių – išgirdai žodį, suvokei reikšmę, išvydai vaizdinį. Tokia verbalinė vizualizacija (žodžio virsmas vaizdu) greitai įauga sąmonėn ir tampa tarsi mašinaliu įrankiu – mygtuku, klavišu: išgirdai, perskaitei, pamatei…
Tas pats ir su žodžiu „barikados“, kažkada daugeliui mūsų į galvas kaltu kartu su prancūzų, rusų revoliucijų iliustracijomis, tačiau istorija juk visada nuginkluoja žmogų, kad ir po ilgesnio laiko tarpo ji naujai atgimsta, išsivalo ir atsiveria, žerdama buvusio patogaus melo kūrybą ir propagandą šalin, palikdama apgailėtinoj padėty tuos visus istorijos mistifikatorius, perrašinėtojus ir užsakovus, beje – kūrusius istorinio melo šiukšlių barikadas, kuriomis buvo užverčiama ir slepiama tikroji tiesa. Taigi jau dvejos – materialios gatvių ir ideologinio melo barikados…
Barikados kaip filosofinis objektas ne mažiau įdomus ir ne mažiau karštas nei ta abipusė susišaudymų ugnis, kaip kliūtis kažkam, kaip protestas prieš kažką. Juk ta priešybių vienybė, kurioje verda nuožmiausia kova, nepalieka nė vieno tikro laimėtojo iš abiejų barikadų pusių, o sukuria trečią, dar karštesnę ugnį ir aukštesnę jėgą, kuri išauga ant nuolaužų krūvos ir žuvusiųjų kūnų. Kas ir iš kur ta trečia ugnis ir jėga?.. Juk suvokiam, kad jėgos perteklius visada laimi prieš bet kokią mažesnę jėgą, kaip blogis prieš gėrį, naikindamas ir niokodamas viską, tačiau žinom – jis (ta jėga ir tas blogis) niekada neišlieka laimėtojas…
Istorinė atmintis lengvai primena, sufleruoja ir rodo: vos tik iš už barikadų pasirodo vėliavos, plakatai su taikiais ir reikliais kovotojų, mąstytojų – filosofų ir poetų – tekstais, citatomis – šūvių papliūpos prapliumpa, švilpia dangun tratėdamos, vis dažnėja, dažnėja ir vis dažniau pro šalį, pro šalį, po to retėja, retėja, pamažu slūgsta, slūgsta, kol pagaliau nuo barikadų suskambusi daina nutraukia visą šitą pražūtingą kavalkadą, o tada… Žodis, skiemuo, ritmas, nata, balsas, garsas, jėga prieš šaltą ginklą piestu stoja – karšta kovotojų daina. Daina, dažnai suvienijanti abi barikadų puses…
Daina kaip ginklas – pats taikiausias, taikliausias ir stipriausias kovotojas. Daina kaip fakelas, kaip kelrodė žvaigždė, nušviečianti teisingiausius žingsnius ir tiesiausius kelius. Net ir tada, kai poetai ir muzikai krenta barikadų ugnyje, daina nenustoja skambėjusi, o po visų karų ji dar ilgai skamba primindama buvusias kovas ir pergales…
Antra
Sukarintas barikadas puikiai suvokiam – vieniems tai kliūtis, kitiems forpostas, bet kaipgi tos kitos – be šūvių, be karo, be dainų – mažesnės, didesnės, matomos, nematomos? Ar galim įsivaizduot kad ir mažiausią kliūtį, tampančią didžiausia barikada, o keisdami požiūrio kampus ir kaitaliodami sąvokas ieškoti ir surasti tą, kad ir nedidelę, priežasties šaknį, vėliau tampančią savotiška barikada?..
Dažnam kūrėjui degant toje kūrybinių svarstymų ir prieštaravimų ugnyje ir dar kovojant su savo ego, kartais kaip su didžiausiu priešu, tenka patirti panašius išgyvenimus, o dar socialinė, politinė atmosfera, kasdienė buitis – duona, vanduo, oras. Ir visa tai kažkaip reikia įveikt, ir nepakanka vien siaurų petukų, o ir vietos galvoj ne per daugiausia, nes ir taip ta galva, kaip kempinė prisisiurbus visokio gėrio ir blogio, skirsto, rūšiuoja savo atliekas, valo, šluoja savo patalpas geresniems ir gražesniems dalykams. Tokioj sumaišty ir nelygioj kovoj kūrėjui kovojant su savo kliūtimis ir barikadomis, beje, kaip mūza pasakytų – vis tiek gimsta gražiausi dalykai. Taigi, va ir trečia – vidinė kūrėjo ego barikada, su kuria meno žmogui kariauti tenka kone kasdien ir pripažint belieka, kad gyvenimas ir yra kasdienė kova su įvairiausiomis kliūtimis – baimėmis, demonais, dievais, pusdieviais, monstrais bei priklausomybėmis. Toks įvairiausių kliūčių kaip barikadinių fenomenų tyrinėjimas ir aiškinimas veda prie gilesnio pažinimo ir reikalauja platesnių psichologinių ir filosofinių studijų mokslo plotmėj, bet grįžkim prie žmogaus menininko…
Pabandykim atskirt kūrėją poetą nuo kūrybos ir vertint jo poeziją kaip savarankišką darinį ir veiksnį, pažvelgt ir įsitikint, kaip ji, poezija, toliau pati veikia, gyvena literatūrinį, muzikinį ir – pagaliau – savo gyvenimą, pakliūdama į poezijos ir muzikos mylėtojo rankas. Čia reikia pabrėžti ir gimtosios kalbos muziką, jai būdingus ypatumus – sąskambius, melodingumą, ritmiką, kita. Juk poetas, kurdamas eiles, taip pat muzikuoja, o sukūręs įdarbina jas ir paleidžia pasaulin tuntais – eikit sukit galvas skaitytojams, eikit šaukit ir dainuokit, eikit pulkit barikadas ir kovokit, eikit ginkit barikadas ir laimėkit, o pats toliau dirba apsivertęs popieriais, pluša tarp savo knygų barikadų kaip bitinėlis, kol iš avilio lakos išlenda nauja knygelė, bet – apie poeto žodį, kuriam lemta ar nelemta paliesti platesnes erdves, pažadinti ir įaudrinti skaitytojo gilumas – sąmonę, jausmus, mintis …
Taigi, jei žodis tapo kūnu ir poetas jį įdarbino, tai tas žodis tapo ir ginklu, ir šaukliu, vedančiu savo eilių kohortas ten, kur labiausiai reikia, bet čia, dabar – praleiskim barikadų batalijas, kūrėjo kautynes su savo ego ir grįžkim prie šiuolaikinių barikadų, prie kurių artėja žodžio vedama poeto eilių armija…
Kelias sunkus, alinantis, ir nors krenta pamažu žodžių gretos, greitai stoja kito, trečio poeto žodis su savo pulkais ir eilių kohortos mina kantriai toliau savo takus, kelius, triuškindamos visokiausias pakelių užtvaras, painiausias kliūtis, klastingus spąstus, šiukšlynų, lūšnynų, apleistų kaimų, miestų barikadas, peraugančias į šiukšlynų tvirtoves, kuriose tarp buvusių priemiesčių nuolaužų knibždėte knibžda įvairiausių gyvių, panašių tai į žvėris, tai į žmones, ir dar visokiausių nematytų būtybių čia apstu – baisu…
Tolumoje riaumojo grėsminga technika, garsiakalbiai plyšojo – „pasaulį seną išvalysim“ ir pastatysim naują miestą… Nuščiuvę žodžiai sustojo liūdni ant šiukšlynų, kurie tapo miesto sienomis ir liūdnai žvelgė į dulkėse skendintį miestą… Pairo žodžių eilės ir eilių tvarka, ir poeto eilių armija pamažu išsisklaidė… Žodžiai pradėjo dairytis ir ieškot kitų knygelių čia pat, šiukšlynuose besimėtančių, bet ir jie patys pradėjo irti, raidelės iškrito, pabiro, išsilakstė į visas puses tarsi nujausdamos artėjančią bėdą ir iš tikro… Gaudesys ir ūžesys visur aplink stiprėjo, šiukšlynų sienos pajudėjo ir pradėjo ratu spausti miestą. Sukilo vėjai, žaibai, dulkių, dūmų debesys, plykstelėjo, pašoko liepsnos ir juoda ugnis uždengė miestą, prarijo dangų…
Trečia
Raidės kaip žmonės, žodžių eilės kaip rikiuotės, poemos kaip armijos… Tokio ir panašaus poetinio džiazo poetai yra nemažai sukūrę, bet apie žmogų-raidę kaip vienetą ir apie žmonių-raidžių minią galim kalbėt ir be anksčiau minėtų misterijų, o arčiau žemės, dabarties ir mūsų. Juk suvokiam, kokį poveikį poezija daro skaitytojui pati savaime ir santykyje su muzika kaip daina. Muzika visada kilsteli poetinį žodį kiek aukščiau, tačiau poezija gyva jau pati savaime ir ne visada jai reikia kokių nors inkrustacijų, instaliacijų, juk poetinio žodžio jėga kaip tokia yra galingas variklis ir stimuliatorius, įkvepiantis kūrybai ir kitų sričių menininkus, o patys svarbiausi žodžiai, per poeto širdį ateinantys į mus, visada ateina iš tos žemės, kurioje mes gyvenam, kuri brandina mus ir visa, kas svarbiausia. Atrodytų, įprasti, kasdieniai kaip duona žodžiai – žemė, darbas, pareiga, laisvė, tikėjimas, viltis, meilė, užuojauta ir pagalba – tampa galingais įrankiais, net ir ginklais, kai šito reikia.
Prieš trisdešimt metų mano šalies žmonės kaip raidelės išėjo be ginklų į gatves, aikštes, būrėsi į nedideles grupeles, jungėsi kryžkelėse, liejosi srautais į dar didesnę minią ir išsiliejo į banguojančią žmonių ir vėliavų jūrą, kurioj skambėjo skanduojami patys švenčiausi ir svarbiausi žodžiai. Riaumojo grėsminga technika kaip sužeistas žvėris, poškėjo šūviai, krito aukos, dejavo sužeistieji, bet minia nesitraukė, dar garsiau skandavo, stipriau priešinosi, gynėsi plakatų ir vėliavų kotais ir barikados subraškėjo prieš šventus tautos žodžius ir prieš tautos apsisprendimo valią. Tos šalies vardą Jūs žinot.
2020 metų gegužė–birželis, Zarasai, Salakas, Paskardiškis, Vilnius
Pranešimas, skaitytas rugpjūčio 6 d. „Poezijos pavasario“ tarptautinėje poetų ir literatūros kritikų konferencijoje „Poetai ir barikados“ Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungoje
