Pand(emij)ų naktis: vieno kaulo vilkas
Naktį miestas indomesnis. Ką matai, tą skaitai. Dainuoji. Ne, prieš laiką kovo lygiadienį kukuoji. Ne, sakai trumpam prie veido ovalo prigludusiai visuotinės darnos žaismei. Gal sustiklėjusių akių matricai, nematomoms gyvenimo trauklėms? Ar įsivaizduojamai, niekada nesutiktai moteriai, iš pieno ir rožių dyglių plaukusiai? Sumoterintam pandemijos veidui? Gal prie bebro (seniau jis vadintas nerimi) upės plaukus šukavusiai laumei, mitinei ir realiai kukulakei. Ne, kiklopakei. Sakai – ne medus… O ne, tik sakai sau visai nemeduotomis gerklomis. Juk ne apie tai daina, ne apie bites ir ūkį poringė, apie naktinę šešėlių oikumeną, apie Vilnių – vilnies (Vilnios) miestą, miasto Wilno. Arba – apie juslias troškių dėžučių patalynės erkutes, įsisegusias į tikėtinai glebias detektyvinių pasakėčių narpliotojo minkštumas. Tarkim, nūnadienio Erkiulio Puaro. Kažkam statmenomis delnų lentutėmis iriantis žiemių prieblandoje.
O apie indomumus visaregiui prisako anoniminiai reklamų rašėjai ant autobuso paskuigalio, iš lubų, matyt, numatę, kad tie anusasai gali sodriai, bet juodai / baltai driokstelti. Tarsi fotofinišas, nors išmetamoji anga ir pretenduotų į camera obscura. Šiąnakt visiems vamzdžiams amnestija ir amnezija. Tik ne Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkai“ su kabančiomis ant jos vaikiškomis sūpynėmis. Kaip sveikatinančius tarpduonio špinatus gatava ją sugraužti miestiečių Nojaus įgula (su vis dar ant denio pasiliekančiais kai kuriais gyvūnų pavyzdžiais) iki jos neatplauks. Žaliojo tilto „balvonės“ darbininkės, kolūkietės irgi liaudies inteligentijos atstovės į meną ir save sužiuro per veidrodžius ir… išsiklaipė vietiniuose grūtuose. Juolab kad nuseko ir nepadoriai apžėlė Vilija, kuri tik gerokai toliau už miesto andai subebrėdavo – virsdavo Nerimi. Šnabždesys klajoklio, sustojusio ne upės krantinės švartavimosi įlinkyje ar gatvės saugumo salelėje, o susitraukusiame naktovidžio vyzdyje. Nusakinti medžiai aukštupiuose nebesurišami sieliais – aplimpa į viršų kopiančiomis tikslingomis skruzdėmis. Arba neatpažintomis priešlaikinio civilizacinio gimdymo žiedadulkėmis versus koronės viruso / moteruso žiuželiais.
Būtinai turi pajusti egzistencinį nuobodį? O prie jo suderinamumo testą – perteklinio laiko prabangą? Vidinis indėno balsas (iš kurgi daugiau – iš užmirštų anekdotų): palaistyk vienkartinius, jau nužydėjusius krokus ant palangės, mesk akį į kompiniu prakaitu permirkusios dangiškosios kosmogonijos konsteliacijas ir spirkis į kroksus. Reiks karan joti… Gal pro Krokialaukį ar Kraujo Lankas prie Krikštonių piliakalnio, kur po juodžemiu gal amžinai tyliai kriokia (verkia) broliai sūdvajai. Ten atsiguli ant tamsžalės žemės ir… esi. Dar nori sriūbtelti pušynų deguonies. Esos. Tai atsimeni, kai baimės akys didelės, tiesiog kaip pilkšvo liulančio kisieliaus dubenys. Lyg neišskleisti Parulskio parašiutai. Tie anapusiniai veizolai atrodo ovališkai pragręžę retos rūšies drugelių sparnus, įsigėrę į nematomą šiapusybę. Arba į ištiesinantį stuburą matracą-matricą į svajonių „Dormeo“, čia ir dabar nelaukiantį, kol jį išlygins penkiacolė eglinė lenta su pagalvėle.
Su viengubu stirksančiu nugaros kaulu to paties pavadinimo pjesės (ne apie „išvarymą“) senis geležiakojis nežinia ko naktį brukasi per miestą – per (iš)lydytus žibintų žvaktaukius. Pro slūgstančius po užstatymais ir traktais kapinynus be antkapių ir ženklų, kad žmogum esi buvęs… Kur veša rojaus lankos, teka pieno ir medaus upės, lajus, sviestas… Lipčiai ir liubčikai. Nors buklios, savęs ir ano vaikino vertosios už kadro sako, kad jie sveikesni už įprastai nepriekaištinguosius. O mūsų gabaritai, kontūrai, kūnų gabalai ridenasi per naktinį miestą. Kaip privalu, „kaip pavelyta Verygos tikybos“, kas vienas, du, o ir daugiau metrų (nelygu mėnuo), bet kas surokuos tuos atstus (actus, oksus) tamsos viduriuose?
„Jaučiu žmogienos kvapą“, – ne į mikrofoną sako bebenčiaus guodėja ragana. Lyg kokiu dvitraukiu nebenzininiu pjūklu dzyrintume Sapieginės sengirės pušis ant aukščiausiojo kalno. Kiek jų tarpuose kietmetrių sutilptų? O žmogynų baimės tarpinėse? Kietų parakanų, strikolų ir statinių, celiuliozės kultūros leidiniams ir Seimo kanceliarijos opusams išeitų? O kiekgi kietų vyriokų, ypač sukietėjusių per balso stygas ir alkūnes zulinant stalus prie įvaizdžių, bus išrinkta, o ne pašaukta? Suskausta senovinio mato vieneto rykštės (ogi 3,42 m) erdvė, dešimtainiai metrai ir būsimų kaulinyčių pranokėjai suminkštėja – kone viengubai sumetrėja, susilieja į vertikalią (panašią į senovines audimo stakleles) kažkur skubančiųjų eilutę lyg jau dikčiai horizontali viengulė dzūkų laška. Virsta alkūnėmis, delnais, saujomis. Šnipiškių nykščiu. Vienšnerve nosimi – šnipu. Betgi… Susitariančiųjų alkviete. Algoritmu. Žmogiškąja esencija.
Įsitveri jos kaip Žemės ašies. Paduok, sesule, kardą… Bet vėlgi… laikykis socialinio (fizinio, kultūrinio, dvasinio (dvasninio!)) atstumo. Būk atstu, bet tas daugybinių lūžių atstumynas kaip atstūmimas. Pačiam nuo savęs. Kaip duonos rūgštis ar kaip actas? Oksos iš vubulų, parduodamas folkloro ir senosios karybos festivaliuose ir iš namų. Suprocentis-beprocentis, prieš vartojimą kaip Molotovo kokteilio nesuplakti. Naktiniai gatvės rūbai kaip palaikiai trobų ruberoidai plaikstosi vėjyje palei šlamančias / girgždančias ir žadančias gyvybę šlaunis beigi kinkas. Bet užsinori paprasto viencenčio: tarkim, kiaulės kūno – šinkos (kad ir vokiečių schinken konservų) iš už suliniuotų miestų kordonų.
Sugyžęs kaip iš namų vadeliojamas kumelys žiemelys (kovas, slenkantis į rugsėjį), nors jau ne žeima, ana jau išbiegus iš keima. Sakytum, nuo kosminio šalčio… Ar andai klausant popsinio Šalčio iš kitur. Taip virtualiai, selektyviai slenkant nuožulnia plokštuma suglaudus šnipus, bet atstu per Šnipiškes, vos laikantis už nykščių, kol nusizulina nuospaudos. Žemaitiškai sakant, popūtės. Ir papūsk tu joms į prabėgančio prošal sobakievičiaus uodegą! Į totalinės nakties rūkynę! Gal tokia ir būtų ištikusios humanitarinės krizės gestika? Net miesto paminklai stovi su kaukėmis, o kažkur paūliuose dzūkų kryžiai – su nepakeistomis po žiemos savadarbėmis (savanaudėmis?) prijuostėlėmis. Žiū, kukulake, sakai pandai, įsiropštusiai į invazinį uosialapį klevą ar standartinį „auksinį“ projektinį medelį, o gal (neįžiūriu beišvarvančiomis sukompėjusiomis akimis) į nužydėjusio lubino stagarą. Ne Kinija, ne Uhanas, ne strateginės žvalgybinės grėsmės, bet ant elektrifikuojamos gerovės stulpų (ir jų papėdėse bedaliams) – pandos, pindos, sveikais ridikais surišti jų pundeliai.
Ne apie sustingusio cemento miestą, o apie savojo gyvo gyvenimo indomybes uturdavo ir keistuolis neužmirštamos širdies irgi liežuvio dailininkas Baliukas M. Pakilęs ant kojų iš prie Kupiškio dar neužtvenkto Lėvenio, jo ūkais apsisiautusios Zuntės. Atsisėsdavome į krases meninyko dirbtuvėje su vaizdu į Nerį, į ledynmečio gūbriais subruktą ozą. Atsilaisvindavo vaidentuvių kilpelės… Taip gyventi verta. Žinoma, ypač pasiklojus nekupiūruotomis kupiūromis. Nepatogu, bet… Juk tiesa, du metrai be kaklo Saboni? O juk kašio gūžynėse nieks už nykščių nesilaiko? Ne uogavimas gi ar grybavimas, ten erkių nebūna, pincetų jas traukaliojant neprireikia, prakaitas užsmardina. Tiesiog imi ir krauni, kiek telpa. Kaip studentai sovietmečiu stotyje maišus į vagonus. Skalsu kūno išskyrų, bet apsirgus nereikdavo analyzų, mobiliųjų punktų tepinėlių tiesiai iš liaudies vežimų, o klupsčiais stacijų šliaužiot benderyje nieks nepasiūlydavo. Seilę prie seilės, primos skreplį prie kancarų, kol anys ir anos, panienkos, nugula į eilę, o tada sutavaruoja meila įsivaizduotos rasotos šilų stirnos pūkų tinklainėje. Tarkim, Saulėtekio g-tvės vienuolikto aukšto irgi vienuolikto (Sabonio numerio!) kambario keturių įnamių barakėlyje su nešiojamuoju patefonu ir trimis plokštelėmis. Arba beldžiantis į „uždraustą įeiti kambarį“ – elektros skydinės vienutę su pakabinta lempute. Nesunku (pa)tikėti stebuklu. Klasika. Indomu klausyti.
Khm, jutiminės nirvanos, vertybinės atšakos-ašakos, žiuželiai, piestelės ir kuokeliai, pantagriuelizmo pradžiamoksliai. Jutikliai, benamiams įžiebiantys šviesą prie namų. Vilką kojos peni. O juk kovą, balandį, gegužę ir bendravardžiams paukščiams viskas galima? Ir ne tik atlėkusiems? Ar tai tik spektaklių eskizai pagal tų pačių pavadinimų bendrašaknes paukštlėkio meto dramaturgines remarkas? Kontūzytasis rašėjas su jų parodymais savitvardos izoliatoriuje niekuo dėtas, nes išties vakarų ir nakties frontuose, žmogiškojo mato ir masto priešakinėse linijose miasto Wilno nieko naujo. Tik atsitiktiniai šrapneliai ir savamoksliai kliedesiai. Paukščiai, net pandos (juolab kad jos jau beveik išnykusios), nepakaltinami, jie arčiau dangaus, net ir naktį. Net ir tada, kai šviečiantysis šventasis kupolas, tas dienas (ir dievus?) meistraujantis agregatas, regis, nusisukęs atvirkštine eiga? Taip ar ne, stropuoli beaistri, namie paliktas auto(anti)atsakikli? Ką paveiksi, jei neturi vieko, kaip pasveiksi, jei nesigamins antikūnai? Išgelbės atsitiktiniai mikrobiologiniai tyrimai? Gal suvešės kūnai, atsliūkinantys su tabletėmis (tokiomis moteriškomis beretėmis), su ašaromis balse iš už kulisų?
Įeik – neišeik. In vidaują, in vidujybę. Atverk sielą… Akis, poras, sausas, į kūnus įvytas vijas. Sausgysles, šlapdešres. Aprūdijusius vamzdžius, kregždučių, vis neatkerpančių gabalėlio dangaus, jungtis prie Neries. Sakuras, panašias į sacrum. Aprodyk, vyzdžio lėliuke, miasto Wilno, jo indaują. Aikštingai sučiauptos lūpytės. Visos įmanomos. Tik šypt vypt kampučiais. Pluošimas unisonu, bet skyrium. Pats kaltas. Todėl atkaltas. Arba: Nieks kits čia nekalts, / Mergužėle, tu pati. Sardoniškas (sardinių ar tradicinės gyvensenos sardų?) juokas, statistinio vieneto at(si)ribojimas? Ko čia aikštytis Europos aikštėje su trasuojančiomis ugninėmis nuorodomis, kaip gyventi geriau.
Andai Antakalnio ligoninėje per šventę, kai namuose (kituose ir seniai) susėdus ratu už apskrito stalo buvo valgoma virta rūkyta kiaulės galva: Malčik, miasko budeš? O berniukėlis knape gyvs. Amžinasis klausimas – ką daryti? Žmogiškuosius kūnus tardantys žinovai sako, kad padeda kojų nagų milteliai. Reikia susisukti juos į popierinį vamzdelį ir įtraukti į abi šnerves. Audituotas šnerviau, veiklioji medžiaga suaktyvės pilnaties metu!
Naktį miestas indomesnis. Juk forma in senesnė nei į, ar ne? Tik gal dėl to neapsiniaukite, audrotieji kalbos mokovai? „Invest group“ tuo nepasirūpins, nors visomis keturiomis galūnėmis mesis prie pridėtinės vertės. Nei „Invalda“, nei „Ergo“, nei „Lidl“, net jeigu įsiręžęs dviem pusiau metaliniais gerų lydinių kėgliais bylosi – ergo sum. Erginkis, erzinkis, kergliokis kiek nori, byla (ir pilies procesas) vis vien bus prašauta pro šikšnelę. Net jei – taip gyventi verta. Kad ir koks nudryžęs šunkara būtum, brauk į Viduklę, įsigrūsk į Grūstę, nubrisk priešsroviui nebaidarine Grūda. Nežinia kaip, bet sliūkink iš neomaro dykviečių.
Teatrocentriškas, barokiškai vaidybiškas, be kulisų ir be kalsonų naktinis miestas. Dzūkiškai grynas, su viskuo ir be nieko. Net su fekalijų smarsu šnipuose sušimašintoje čiuožykloje-pliaže. Idėjinė liberali trauka į humanoidinius šnobelius ir nosiarykles. Jose fermentuojasi galimų mobilių testų tepinėlių potencija, drumstų bruko dulkių izotopai. Civilizacinis humusas. Neklystančių viduramžių vokiečių šnipų kelių aprašymų (atvertėjų į tikybinę dorą wegeberichtų tradicija) vedami hipotetiškai (turint tikslą užsifiksuoti naktinėje hipotekoje) turėtume atsikliūti į Šnipiškes. Ogi į patį Šanchajaus ar Uhano vidurį! A kogda budet ucha? – tuoj nevalingai nuo pokario užmirštos kvotos imsis nusmurgėlių vaduotojų gildijos eilinis. Beliks topinti į tuteišišką skanseną su pasvirusiais mediniais namais, sandėliais, lauko tupyklomis, ant stiebo iškeltu išmargintu gal stručio kiaušiniu – žiū, apie tuos stebuklus skelbia el. žemėlapių užrašai. Už radybas apsitaisius sijonėliu pūstu ir galifė teks pašokti kazačioką. Ką esmi toje dykroje pametęs? Kaimą, nesulygiuotų trobų kontūrus ar, tarkim, susapnuotą priedermę įsikniausti į nenuzulinto Vilniaus ištakų sterblę. Ar, tarkim, Saracėnų (tų klaidatikių sugrubusiomis širdimis, be gailesčio graudinusių Jėzaus kapo vaduotojus) gatvėje paieškoti 16-ojo namo (dabar jų tik aštuoni), kuriame dvidešimt metų nuo 1905 m. po tuoktuvių gyveno Jurgis Šlapelis su Marija iš Piaseckų? Gydytojas Jurgis ten vedė lietuvių kalbos kursus, o Marija grojo savuoju kraitiniu „Mühlbach“ pianinu, kuriuo mėgdavo pakliunkinti ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mikas Petrauskas. Ar pakniausti dar neišraustą Samuelio (o gal Heklberio?) Fino gatvės grindinį, gal tarp šiukšlių konteinerių sublėsuos kokia jo leisto pirmojo Lietuvoje literatūrinio žurnalo „Šiaurės gėlės“ skiautė? Gal pasiūlys baltai išsipūkšti apdairiai, su nuotėkiu į upę sumeistrautoje pirtyje Piromonte? O nieko nepešus bepigu patraukti prie Linkmenų ir Lvovo g. sankirtos, kur stovėjo titulu ir kapšu prakutusio Povilo Šnipkos dvaras, minimas 1595 m. Stačiatikių bažnyčios dokumentuose. O gal paieškoti prieš gerą šimtmetį Šnipiškėse įrengto arklių taksi parko, pirmosios mieste melioracijos sistemos, kuriuos buvo įrengęs Šiaudinės kalvis ir karininkas Juozas Valentas Steponaitis? O Giedraičių g. 10 buvusiame Onos Lukauskaitės-Poškienės bute pokariu veikė Jono Noreikos-Vėtros vadovaujamas Lietuvių tautinės tarybos štabas. Et, naktinių paieškų gūž(yn)ės – šių liekanų nuo šalia išstypusio stiklinio savivaldybės bokštelio neįspitrina nė dabartiniai kažkelinto rango kolegijos asesoriai. Vištakumas gaidžių peštynėse. Daugiabriaunio chronotopo smiltys iš skylėtos, vėjyje siūbuojančios menzūros (kosminio kiaušinio) byra lyg aguonos.
Kažkelintu atsikvošėjimu vis vien maga patraukti išdžiūvusios laiko upės dugnu – paknebinėti gyvojo vandens kompresų. Tarkim, neoninių blyksnių pernakt patruliuojančių varnų snapuose. Gal juos pakeistų nomado namų iliuzijos, bet paieškoms pristinga „idėjinio pamato ir homogenizuoto turinio“. Tolėliau tarsi burtininko lazdele mostelėjus, nors užsimušk, nezuja net sukriošęs bomžas, nors šiaip jų šioje derlioje salpoje it maliarinių moskitų. Bet koks šis pašiūrių ir lauko barakėlių San Paulas be pakampėse besikalstančių perdžiūvusių gerklių fetišizuotojų ir savaip kasdieniškai subalansuoto raciono ir elgesio normų dulsinėjų! Barakudų – dusulingų, bet gerklingų!
Platūs tartum Plateliai trotuarai, išilginis ženklinimas, persirikiavimo punktyrai lyg nukramsnoto lūpdažio brėžiai. Lygiai žemėn subestos apvalios metalinės trinkos ir betoninės trink(el)ės, nors galvą drėgna jų vėsa jūrinio Antrimpo valia išsitrink… Dviračių ir dviragių (nelygu kas už ko laikosi) takai, atklystantys iš buvusiojo laiko alingo ir syvus alinusio „bizonų slėnio“. Stop linijos, toliuose it zooparko (Žvėryno turčių?) voljeruose raudonuojantys pavieniai motorinių transporto priemonių pažibinčiai ir reti civilizuotų beždžionžmogių siluetai. Ženklu Duoti kelią pažymėti tie, kurie kažkur ir ko nors vis važiuoja numanomomis elipsėmis ir kilpomis, o galgi vienu ratu apsukui? Apsimetęs žinančiuoju, spoksai į proretį judėjimą ir reikšmingai mintiji, kad bendrakeleivių tiesės driekiasi šleiva linija link didžiųjų gyvenimo tikslų, tiems svetimiesiems („kiti – tai pragaras“) viliantis bent viaduko gale (kur dar?) paieškoti šviesos.
Kankant iš niekur ir iš visur į… pikčyną, į Pikčiaus akmenų (vienas, įsiminęs šiauštu samanų šeriu, stūkso kuršių žemėse netoli Šačių) valdas, į kurias neįsileidžiami pikčiurnos su beveik pažeista čiurna versus kojos riešu. Ko gi dar klišiems norėti, jei protaujame klišėmis? Supykina nuo taikomosios „išminties“ krislų ir norisi kristi stačiai pilvu ant žemės ir įsitikinti, kad bent jau visuotinės traukos dėsniams tavęs dar reikia. Neatšaukiamai. Būk nors iš Šaukoto, neatšauksi to ryšio. Juk ir uniformuotos, raganų apgraužtos žmogienos (ir humanistų?) reikia statistikai, apskaitai, traukinių palydovų žvilgsniams, įstatymų ir tvarkos saugotojams, gerai išauklėtiems balsuotojams. Linijinio laiko provėžos keliaujantiems tobulo optinio apskritimo gatvėmis, o gal jos ratukinių pačiūžų batų dėvėtojų galvose. Kol ūmai tarsi nuverstos paminklinės stovylos šmėsteli elektriniai paspirtukininkai – didingai, it kuolą prariję stypso, galgi jau pažengę – be raumenų ir mentalinių įbrėžimų?
Keliai tirta, pilki keleliai-šakočiai dulka, ne, nubrigzta kaip šunų neperkandamos kelnių apačios. Naktinio eismo reguliuotojo su raiščiu ant rankovės raudoną skritulį nusičiupęs šviesoforas, vis metantis viltingas vertikalias foras, bet nesulaukiantis net fūrų. Taip gal veikia personų (personalo) apskaitymo ir atrankos tarnyba? Ora et labora. Oriai dėliok lepšes, šiūruok padus kaip apsimetėlis padonas, juk esi suformuotas viešame, mandagiame diskurse. Jame dar nuo kumeliuko krikštynų atminų, nuo jauno karalaičio pagarbinimo pabrinkęs Mėnulis, besislepiantis už stačiakampio stiklainio. Jo pulsarai skirti naktarei (nektarei?) Vakarei, nusibloškusiai žemiau pilnaties ir egzistencinės urbanistinių ūkų vaterlinijos. Iš ten kokia nors Ievos duktė ieškos Sietyno, o paryčiais, Saulei netekėjus, virs Aušrine arba visų galų meistre Virsme. Gal išvirs naktipiečių sriubos su lęšiais ir frikadelėmis? Tiks prie antimaliarinių vaistų?
Pasvirusios juosvos įvadinės nacionalinio meno atrinktukų talpyklos (galeros) ambrazūros. Liktorių skerspjūviais užstojusios Sugiharos sakuras ir kažkodėl šešias lygines kregždes iš delno, o senasis grindinys prie buvusio vyšnyno išgaravęs kaip rizikos grupių pacientų entuziazmas. Į kairę – „Elvos drabužiai“ kalvarijų ėjėjų gatvėje tiems, kurie pro kaukes varvina seiles į liaunus fasonus pro 6G autobuso langus. Į dešinę – medžioklė be varovų link Žvėryno, bet su varijotais ir varkaliais prie greta į žemę pamatais smingančio eilinio gerovės valstybės budinko-apgamo. Be žmonių su žalčio žymėmis, be intapų, kaip būtų pasakiusi Tauragnų žiniuonė ir ragana (regėtoja) Eugenija Šimkūnaitė. Iš čia seniau turėjo girdėtis vilkų rujos balsai, bet tik einant prieš vėją, kad neužuostų. Ne paplaukiui vilkai glostomi. Kitaip braudamasis ledinėmis kvartalinėmis kažkur netoli Vievio, priešais išlakaus pušyno sieną, atsiremsi į lemties steigarą (iš vaikystės pažinimų – beveik neištraukiama liekana kalakuto odoje nupylus karštu vandeniu ir nupešus plunksnas). Tada pokštelėjus dviem blauzdikaulio laikmenoms kniūbsčias nupulsi ant žemės kietos (už nupuolimų apskaitą te mums bus už vadovą tetučių „telegrafas“). O žygininkai vaikiukai turės nepagailėti švelniomis rankomis megzto vilnonio šaliko, idant tarsi į audimo stovus įveržtų koją-rodyklę. Tada jau vograuk kiek nori kaip vanagiukas ar vosgirda, nieks pateisinančio lapelio į rankeles neįbruks, ant nykščio kaip smaigo neužmaus.
Šlumštelti į Žvėryną stirnų / gazelių kilpinti, imitaciniu šūksniu vilkų vilbinti, o tie trūksmingu nenusidavusių vilkolakių vokalu kartais ir patiki. Dar rečiau atsiliepia, nors ir priaugusiais prie smegenų nervinių ataugėlių ramentais šokuotum ar tik su kaulvidurio titano oksido lydiniu staipytumeis. Argonautas pakeliui į paozę aukso vilnos (Vil(k)mos purienų?) prisipešti. Dar ciesiai paciesiai moklindamas galėsi prisimatuoti iščiustytas kiaurymes trispalvės buome. Suspekuliuotos jos – lyg skerdenėlių išpjovos iš sveiko raumenyno. Nebent vaizduotumeis virš jo ore pakibusias gimnastes ar kiltų nuo žemės ilgai nevalgiusios vienuolės? Įpročių reagentas „Panorama“ apie tai nepraneš, tad miniažmogiui teks mušti sparnelius ne į eglelę, o į urbanistiškai gremėzdišką prekybcentrį – prekių sankrovą. Pajuodusiais keturkampiais poakiais ir negailintį didmenos, o iš jo trykštanti „dvasia“ jau savaime begalinė. Vaikai sakydavo – degalinė, nors ji ir be knato. Visko aprėptis ir yra ponas Niekas? Virsti palinkusiu prieš vėją kupreliu su palaikiu daiktadėčiu, suspenduotais limfmazgiais ir drumstu fiziologiniu skysčiu-dezinfekantu.
Nosies tiesumu į ryškiaspalvę grafitinę perėjos ryklę, bet pertis šioje garinėje nėr kada – posūkyje stūkso iškleręs pianinas su neužvertu dangčiu. Klasika. Indomu klausyti. Pabyra pelenas, žybsi melodijos velenas. Muzika pro sukąstus dantis, o harmonijos pliaukštelėjimai delnais – pro dusulingą švarplę. Ritmo bliuzą sugeria misinginės sagos ir neperšaunama širdis. Suka, gausi į bliuską! Ant tilto ir po juo – klošarų valdose. Bet požeminis gūsis iš murkšlinos erdvės vėl išpučia į Chrono ir Eroto valdas. Ėjimas be žodžių su kanklėmis ant pečių. Vapėjimas į vatą, bet susapnuoju, kad striukšėje jos striuka. Sidabriniai sapnai, auksinės svajonės! Kol Rasa išgrauš akis ar amžinajam (ne)gyvenimui prikels koks žadintuvas. Arba iki sulįsime laikmačiui į žabtus.
Ir „Anonimo / Tarnautojai jus padeda ant stalo“ (Henrikas Radauskas). Sveks kap zveks ant naktinio miesto operacinės stalviršio. Tik pašalėliai aptrupėję tarsi valstiečių vaikų iš pradžių sunkiai perprantamos trupmenos. Seserų ir brolių esmės pajautų laukuose prašampančios šalinės ir bragiai. Tiems, kas norėtų visai nurimę būti apkankliuoti ant aukštojo kalno, nebūtinai ant Aukštojo… Įsirėmusio į dangų kaip vienintelės likusios ilties kleckui pamauti. O kanklynas galėtų zursti ir ant tėvų užveisto sodo kalnelio…
Prikimęs vėjas iškart iš keturių ar net aštuonių pusių. Neatspėsi, kuris – jų vardus žinojo tik kuršių žvejai. Gūsis arba šoras (šuoras) tarp jų. Į paklydėlių laukymę, panašią į andainykščių epidemijų dykras. El. laiškas protėviams? Vydūnams ir nevidonams. Žvelgiantiems iš švedkapių ir markapių, iš milžinkapių ir iš užmirštų laukymių būdų. Iš kaulinyčių. Liežuvio dulkės, grindinio akmenų šnipeliai, atbrailos, nesugulos. Krūpčioja Šnipiškių labirinto užkaboriai. Prie šiukšliadėžių flotilės vėl renkasi vaiduokliai, pamėklės, šlapi nedegantys, juodi kudloti. Nors ir prisakyta – daugiau kaip po tris šią naktį nesibūriuoti. Benamiai, įnamiai, kukliųjų apartamentų laikinieji šiąnakt – nuotoliniai. Kupranugarėjančios punktyrinės povyzos, ak, pozityviai palinkusios į tolius, cha, į ateitį. Žodžiai iš gomurio skirti nykščiams, kartais delnams, bet ne akims, lūpoms, duobutėms skruostuose, ne visos giminės likimo prakaitu paženklintoms milo sermėgoms. Bežodė tyla, nedarnus mokasinų ir gavnostopikų šiūravimas į (ne)regimuosius paviršius. Kaip juose ištarps karštais akmenimis ugnies ir vandenio išmilta ragana su apgamu kairiojoje pažastyje? Gal būrėja, marintoja, gaivintoja, pedalų ir žodžių sąskambių mintytoja? Jauno vynuogių derliaus basa mynėja? Laisvakojė su išilgadryžiu namudiniu austiniu (kuršišku, sėlišku ar mažlietuvišku?) sijonu, po kuriuo – baltutėlaitis pasijonis su paslėptomis kumelės kamanomis. Jų sanbėgose, medaus, krekenos ir širdžių dvelksme kupi laimės juka, bet gal ji virtuali ar jau išvirta.
Tingiu nealsuoti. Visada alkanas vieno kaulo vilkas.
Vėl už lango kreša vyšnios. Tarsi švelniai kraujuoti kogalvių ryšeliai. Tai vaikystėje regėti rudeniniai turgui giljotinuotų vištų ir gaidžių galvų, kojų, skilvių pundeliai. Iš jų prieš parduodami miesčionims išplaudavo gromulio žvyrą.
2020 m. kovas–rugsėjis
