Kakavinė postilė

 

1.

 

Keturnedėlis būtiniausiai turi praeiti prestižinėje erdvėje, kuri tviska prabanga. Paskutinį kartą padaryti įspūdį draugams, giminėms. Paskutinės pareigos, po to visi asmenys nueina užmarštin, kaip nuėjo kūnas. Kūnas saugus keraminėje urnoje, laikys šimtą metų, net jei rusai ateis. Suderinau Katedros erdves, pakviečiau gimines, Mamos artimiausius draugus ir kursiokes, atspaudžiau laidotuvių nuotraukas, sudėjau į vokelius ir beveik tyčia palikau ant stalo.

Išsipuošę žieminiai žmonės plaukė į puošniausio baroko slėpinius kakavos spalvos Kazimiero koplyčioje, vieni – kasdienių mišių, kiti – paminėti neseniai mirusios draugės, treti – pasišildyti ir paraudoti. Šilčiausią šimtmečio žiemą ilgi megzti šalikai, siuvinėti perlais, ir seniai berodyti kailiniai atrodė kaip elito choristai, pakviesti atlikti paskutinės giesmės. Šalikuose įsiūti perlai ir įausti sidabro siūlai buvo žili tavo plaukai, Mama. Tapytos skaros, juodos žvynelių beretės, moherinės kepuraitės, neturginės pirštinės, liečiančios lomkas ir spaudžiančios dailias delninukes. Vieno nebūsimo prezidento fanai po savojo sąskrydžio atėjo pasimelsti už jį ir prašyti Kazimiero globos.

Pro akinius, kurie apsiašaroja patys, vos įėję į Katedrą, nesimato tikrųjų ašarų, o ir tas gražiausiai sustabdo ramus kunigo balsas, nes jam mirtis – tai kasdiena, ir rytojus jam aiškus ir pažadėtas, bet ne tau, Mama, tau jau viskas baigėsi. Ir daugiau nebesusitiksiu su tavo senais draugais, nes ir jie greit mirs, ir jų vaikai nebepraneš, kas, kur ir kada. Liko tik atsiminimų akimirkos, kurias visa šita kompanija, išsibarsčiusi tarp kitų kažką bendro turinčių grupelių, persukinėja ratu: kada susitiko, kas kam padėjo, koks geras buvo žmogus, kiek laiko kartu dirbote, ką naujo kartu sukūrėte savo lietuvoms ir kaip jus gąsdino negeri žmonės, kurie irgi jau numirė. Liko konferencijų nuotraukos, kurių vietovių tu tyčia neužrašei, nes žinai, kad ten vėl nukeliausi paralelinėse realybėse, o aš, gerbdama atminimą, nebebandysiu atsekti, prie kokios to ar ano miesto katedros ar universiteto tu fotografavaisi. Liko 48 raktų pakabučiai, visų po du, nes dovanoms, nes reikia, nes atseit kam nors įdomu, iš visų tų miestų. Visus juos įlydysiu į plastiką ir pasikabinsiu kaip paveikslą. Kaimo medinuke, iš kur tu ir atvykai užkariauti sostinės. Šaldytuvo magnetai jau iškabinti.

Liks sovietinio dizaino akinių rėmeliai su vis storėjančiais stiklais, visi namie, nė vieni neišmesti, nes galgi akys pagerės, jei darysi pratimus, ar ne taip? Nuo septintojo dešimtmečio – stori, juodi ir jau vėl madingi, po to plonėjantys, dar vėliau – vėžlio kiauto imitacijos, po to metaliniai plonyčiai ir beveik nematomi. Ir tarpinė grandis – lupos sidabro ir aukso rėmuose, kurias tu naudojai silpstant regai, bet neprisipažįstant sau, kad operacijos nepavyko, kad pinigai baigėsi, nes akys gi pagerės, jei darysi pratimus iš žurnalų, ar ne? Lupos, kurių prikimšti visi stalčiai, net batų dėžės, kai kurios graviruotos, puošnios, iš parduotuvių po vieną eurą, kiniškos, jau nubyrančiais metalo apvadais, galėčiau iš jų dėlioti sekretus, bet gėlės nebežydi, Mama, ir sekretų nebedėlioju, kiemas užžėlė nebeatkapstomai.

Renku tik nužydėjusių žiedų puokštes, tik nuotraukoms, kurių niekad nespausdinu, jos lieka tik mano interneto debesyse, ar įsivaizduoji, kad ir sekretai jau virtualūs?

Ar žinote, kad užsienio meno istorikai Lietuvoje pripažįsta tik tris baroko perlus – Pažaislį, P&P bažnyčią ir Kazimiero koplyčią? – inteligentų kompanijos, einančios į „Zoe’s“ barą, klausia mano puskė gidė ir aš nudžiungu, kad viską žinau iš savo universiteto dėstytojų jau nuo praeito šimtmečio, amen.

 

2.

 

Į „Zoe’s Bar & Grill“ kompanija ėjo lėtai, nes visi dalinosi prisiminimais ir pagraudenimais, kiek velionė gero padarė kiekvienam jų. Vaikeli, viską padarei aukštumoj, – užbaigė liūdnąją dalį mano teta iš kito miesto, jai antrino pusseserė su auksiniu vyru, kuris jas abi atvežė, nes Katedroje jie būna kas dešimt metų, o giminės vardą ten girdėjo iš kunigo lūpų pirmąsyk. Sėdėjau prie pusiau mirusių krabų baseino, ir jų plaukiojimas mėlynoje fluorescencinėje šviesoje panėšėjo į anekdotą. Visi užsisakėm skirtingus patiekalus iš puošnaus meniu, alkoholio gėrė tik keli, aš valgiau ledus, nes man visada karšta, net žiemą, net per Mamos keturnedėlį. Vos ištaikėm tostą, nes visi kirto pasigardžiuodami. Kvintetas, jau nebe choras, kvietė mane vasarą į savo sodybas, nes norėjo būti geri, tačiau adresų nepaliko. Rodė nuotraukas, visus pastatus iš keturių pusių su pastoliais ir be, interjerus ir žalius eksterjerus.

Aktyviausioji iš jų, fizikos profesorė su sūnum, kuris paternalistiškai plojo man per petį Katedros aikštėje (kodėl tai dar neuždrausta?) ir kurio nemačiau 25 metus, sakė, kad seka mano karjerą, ir ja labai džiaugėsi, bet buvo aišku, kad nieko apie mano darbus nežino. Gerai, kad žmonės nori atrodyti pozityvūs net šalia fizinio mirties fakto. Fizikė, kuri pusę gyvenimo šaipėsi iš Motinos veiklos, o po gero dešimtmečio pati prikūrė programų savo studentėms pagal gerąjį pavyzdį, buvo pagarsėjusi internete kaip vieno kaimo žmonių siaubas, užtvėręs servitutinį kelią prie sodybos, į kurią mane taip nuoširdžiai arba įkyriai kvietė. Apsikeitę prisiminimais iš tada, kai visi buvo jauni, sveiki, kvepiantys, vienodai neturtingi, gražūs, linksmi, keliautojai ir išradėjai savo moksluose, pradėjo girtis anūkais, bet visus perrėkė ši fizikė su sūnumi. Gyrėsi anūku, kurio susilaukė nesusituokęs jos sūnus. Su kažkokia kaimiete, – pridūrė ji. Kol tarpusavy bendri pažįstami svarstė, kas išvis galėjo su jos sūnumi prasidėti, giminės iš kito miesto mandagiai kirto krabus ir linksėjo.

Parodykit anūko nuotrauką, – staiga ištarė kvartetas, – ponia Dalia. Močiutė su sūnum vėl išsitraukė telefonus ir ilgai ėjo per nuotraukas laiko atkarpomis atgal. Vasaras sodybose keitė žiemos su užšalusiais ežerais, kelionės po kalnus ir italijas, vėl kelionės, o anūko kaip nerado, taip nerado. Žinai, mes pasiėmėme jį iš tos kaimietes, kad Vilniuje gautų gerą išsilavinimą, taip, motina kartais atvažiuoja, žinai. Pusseserė gidė jau dukart paironizavo laukdama nuotraukos. Paraginau ieškoti nuotraukų ir aš. Nuotraukų laukė kurstanti teta, kuri pažinojo fizikę. Praėjo dar penkiolika minučių, dar penkios, dar dešimt, bet anūko fotografijos nei močiutė, nei tėvas nerado.

Nuo to laiko su fizike nei jos sūnumi nebesimačiau.

 

 

3.

 

Ir niekada po to, Mama, ir niekada nuo to laiko nesu užėjusi į batų parduotuves, nes jų prekės man primena tik nupjautas kojas, išstatytas pajuokai, tavo kojas, kurių neleidau nupjauti klinikose, po ilgo ir gilaus pokalbio su gydytoja, o ne šiaip daktare, kuri pasakė viską, ką norėjau išgirsti raudodama tose klinikose, nes žmogaus kūnas yra vientisas, ir aš pati pagalvojus nenorėčiau, kad man nupjautų kokią mano kūno dalį, net jei nebešnekėčiau, nei leisčiau, kad ją nupjautų mano tėvams. Pati sau manau, kad ji norėjo pasakyti, jog kituose pasauliuose tos kojos atgims, tu savo kojomis toliau keliausi per konferencijas, kalnus ir savo santjagus de kompostelas.

Kakavos visada turiu virtuvėje.