Ežerų ir minčių rupūžės
Ieva Toleikytė. Raudonas slidus rūmas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2020. 69 p.
Pirmame Ievos Toleikytės eilėraščių rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ išryškinama nesibaigianti įtampa tarp gamtos ir civilizacijos. Šią problemą autorė gvildena ne apsiribodama tik vienu aspektu, o konstruodama keliaplanius tekstus. Kaip teigiama knygos anotacijoje, eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, tačiau pasirodo ir tokios temos kaip ekologinė atsakomybė, tarša, mėsos valgymas. Minėtos temos jungiamos su subjektės išgyvenimais, išlaikoma pusiausvyra tarp kalbančiosios žvilgsnio, sutelkto į išorę, ir vidinių būsenų.
Knygoje nevengiama kalbėti apie emocijas, tačiau jų proveržiai, kurie, atrodo, jau tuoj „paskandins“ tekstus, ne tik puikiai suvaldomi, bet ir suteikia eilėraščiams gyvybiškumo. Veikiausiai taip yra todėl, kad jausenos aprašomos pasitelkiant įvairiausius įvaizdžius, jungiant skirtingas detales. Tarkim, romano neparašymas siejamas su „X-failų“ žiūrėjimu ir vaikščiojimu kapinėse (p. 15–16), o atlikdama „jausmo rekonstrukciją“ autorė veda skaitytoją vaizdų labirintais: „Tas eilutes susapnavau vieną naktį / ir nebegalėjau pamiršti: / metafora tyčiojosi iš manęs / spinduliavo kaltę // gindamasi nuo jos rašiau: / „visai nesvarbu ar mano širdis iš mėsos / ar ji turi oranžinį kailį ir aštrius dantukus / ar jos akys kvailos ir išsigandę“ // [...] plieniniais dantukais, aštriais iltiniais // taip graužė sąžinė / kad vienintelis būdas išlikti / buvo ironija ir mazochizmas“ (p. 27). Subjektė yra gan savikritiška, neslepia savo tamsiosios pusės, kai įvairialypė žmogiškoji prigimtis atsiskleidžia ir per tokius įvaizdžius kaip vienaakiai monstrai bei demonai (p. 39–40).
Vidinis žmogaus pasaulis, kaip ir gamta, yra sudėtingas ir paslaptingas: „[...] per miegus krūpteldavau nuo minties / kad griūva pasaulis / [...] salotiniai ir žydri kopūstiniai vikšrai / kuriuos paskui pamatysim / eidami per pievas ir šiukšlynus / pro išmirusius daugiabučius ir karvių ganyklas / maus raumenis ir aš prisiminsiu, ką reiškia sapnuoti / švelniais sapnų taukais / išteptas lėtas dienas“ (p. 19). Skausmo pojūtis, vikšrų spalvos, ateities nuojautos, atmintis ir sapniški būviai susilieja taip, kad sunku juos atskirti vieną nuo kito, bet tuo pat metu parodomas tikrovės (kad ir kaip ją suvoksime) daugiabriauniškumas. Subjektė netgi aptinka savo pačios kūne daugybę kitų būvių: „[...] mano kūne gyvena daug kitų / padarų, kurie nesapnuoja, nesigraužia / nesigaili dėl nieko / mano kūnu minta daug kitų / mažyčių kūnų, jiems visai neįdomu, kaip atsirado / raudonas, šiltas ir slidus jų rūmas / net neabejoju, turiu parazitų / juk tai viską paaiškina! [...]“ (p. 30). Parazitiški būviai gyvuoja per kito gyvastį ir tam tikra prasme yra pavydėtinai laisvi, nes jiems neįdomi subjektės kūno atsiradimo priežastis, juk žmogaus egzistavimas galbūt tėra atsitiktinumas, turintis įtakos kitų gyvybės formų buvimui.
Kalbančiosios savivoka tarsi suaugusi su kitais gamtos kūriniais, todėl žmogiškasis būvis nesureikšminamas, bet ir nenuvertinamas. Kitaip tariant, subjektė suvokia savo susisaistymą su civilizacija. Glaudų jos ryšį su civilizacija nurodo gimimo faktas: „[...] kai plūduriuoju šiltam vandeny / po mėlynu, debesuotu vakaro dangumi / mes staiga keistai susiliejam // gal prisimenu, kaip jaučiausi pilve / ir kaip – išspjauta ant šalto metalinio stalo // tada vanduo kyla ir slūgsta / kyla ir slūgsta“ (p. 18). Šaltas stalas simboliškai išreiškia, kad į gamtą žmogus ateina gyvuoti per ją, lyg parazitas, nors eilėraštį galima interpretuoti įvairiai, kaip ir daugelį kitų: I. Toleikytė kuria plastiškai vienas į kitą pereinančius vaizdinius, supindama skirtingas tematines gijas, pasitelkdama tiek šiuolaikinę šnekamąją kalbą, tiek rafinuotą raišką.
Dera pažymėti, kad autorė nepasiduoda vienaprasmiškumui, neapsiriboja tik žiauriosiomis žmogaus savybėmis, atskleisdama, kad žmogus neretai tampa savo paties įpročių, įsitikinimų įkaitu: „[...] atsisakyti mėsos daug lengviau / negu netekti kvepalų ir prisiminimų“ (p. 49). Sakyčiau, rinkinyje nesiimama nutrūktgalviškos kovos, net jei jame vaizduojamas (iš)naudojamas pasaulis, kai plastikiniai maišeliai banginio skrandyje gali kelti savotišką nuostabą (p. 64–65), o religinis tikėjimas nepadeda atsikratyti to, prie ko esame pratę – šaltakraujiškai žvelgti į lavonus lėkštėse ir juos valgyti (p. 47).
Nors subjektė įsisąmoninusi save kaip emocionalią, jaučiančią, mąstančią būtybę, esančią ne tik „iš mėsos“, ji vis vien su(si)vokia, kad tėra potencialus grobis kitiems: „[...] savo akim išvydus stebuklingąjį ragą / galintį išvalyti užnuodytas juodas upes / galintį pasmeigti tave, perverti tą išpuoselėtą / išvargintą kūną – / tada tiesiog virsi mėsa // būtų teisinga, jei po to mane / kas nors suėstų“ (p. 46). Kita vertus, kalbančioji skiriasi nuo kitų gamtos kūrinių tuo, kad gali suvokti save kaip stebinčiąją, o įvairiausi fenomenai stebimi ir suvokiami, remiantis mokslu, menu, šiuolaikinėmis technologijomis. Kitaip tariant, reiškinių stebėjimas neišvengiamai susijęs su kitomis kalbančiosios patirtimis. Pvz., besiporuojančių šliužų ekstazė stebima, asocijuojant ją su Gustavo Klimto paveikslu (p. 20), banginio agonija matoma feisbuko ekrane (p. 64), ežere plūduriuojančių rupūžių kojos „šiurpiai kažką primena“ (p. 56) ir t. t. Pasaulis yra stebimas pasitelkus ne tik pagrindinius – regos, uoslės, klausos, skonio bei lytėjimo – pojūčius, bet ir teorines žinias, nors išraiškingai demonstruojama, kad gamta skatina permąstyti sugebėjimą regėti: „[...] …dailės mokytojas klydo sakydamas, kad gamtoje / neegzistuoja grynoji juoda“ (p. 52). Tai sufleruoja, kad gamtos reiškinius nėra lengva perprasti, mat jie gali sukelti visiškai kitokius, nei numatyta, potyrius. Tad skaitant eilėraščius įdomu ne tik aptikti skrupulingai pavaizduotus fenomenus, bet ir stebėti subjektės matymo būdus ir kaip ji pati į savo stebėjimą reaguoja. Ne veltui knygoje esama ir ryškių kontrastų: „[...] įžūliai svajoju apie mėlyną gaivią šviesą / klavesinus, pilis, minkštus miško takelius / savo jausmais jiems neabejoju / kaip ir tuo, kad jausiu nei daug, nei mažai – / pačią širdį: / raudoną, karštą, ūžiančią“ (p. 13). Eilėraštyje su kalbančiosios būsenomis ir patirtimis gražiai dera spalvos.
Įdomu yra tai, kad tokios nemalonios patirtys kaip kulno persipjovimas į moliusko geldelę subjektei sukelia mintis apie žmogiškuosius santykius, savo pačios gyvenimo neišvengiamus pokyčius, kuriuos atspindi išorinis vyksmas – elegantiškas plaukimas ir pėdomis „matomas“ nejaukus dugnas, „apaugęs juodų kriauklių šarvu“ (p. 35), tad ir rupūžės įvaizdis nurodo subjektės laikyseną, jos mintis: „[...] per giminės susibūrimą ir vėl buvau bjauri / mandagiai tyliai kentėjau / galvodama apie rauplėtą rupūžę / jos vėsią buveinę po pamatais“ (p. 36). Regis, galvoti apie rauplėtą rupūžę kartais yra kur kas saugiau, nei būti tarp žmonių, o vidinėms jausenoms atspindėti labiau tinka atgrasūs gyviai nei naminiai gyvūnėliai. Tačiau ar stebinčiosios žvilgsnyje atsidūrę rupūžės ir kiti gamtos kūriniai bei apmąstomi keisčiausi reiškiniai staiga netampa prijaukintais padarėliais – klausimas, nepaliekantis ramybėje skaitant knygą, kurioje galima aptikti žmogiškajam suvokimui būdingą perkeičiančią galią: „kas man varo siaubą tu paverti draugu“ (p. 14); „tikėjau, kad geriau nuo siaubo ne bėgti / bet jį paglostyti“ (p. 25). Siaubas virsta „draugu“ arba gali būti jaukiai paglostomas, kai pradedama kitaip mąstyti ir matyti ar bent jau tikėti, net jei tikėjimas gali apgauti. Kitaip tariant, per kalbą ir mąstymą tikrovė yra pri(si)jaukinama.
Vis dėlto knygoje nevengiama parodyti šiurpulingąją gamtos pusę ir tokius vaizdus, kurie toli gražu neturėtų būti malonūs akiai, bet I. Toleikytė juos paverčia išties patraukliais, atskleisdama perkeičiančią literatūrinės kalbos galią: tai, kas kasdienybėje veikiausiai keltų pasišlykštėjimą, poetinėje tikrovėje atrodo žavingai. Net ir pūvančio lavono sultyse knibždantys gyviai. Rinkinyje ne tik įtikinamai pavaizduoti gamtos fenomenai, bet ir subtiliai įpinti etiniai klausimai suteikia akstiną apsvarstyti žmogaus santykį su gamta ir tai, kad galbūt reakcijos į įvairiausius reiškinius atspindi žmogaus ryšį su savimi pačiu.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
