Epidemijos ruduo
Prasidėjo ruduo. Pirmomis rugsėjo dienomis kaip peiliu nurėžė gerą orą, šilumą ir saulę. Grįžo baimė, lyg laikas suktųsi atgal, pavasario, karantino pradžios link. Kai mobiliuosiuose telefonuose kaip sirenos imdavo žviegti pranešimai apie paskelbtą ekstremaliąją padėtį, uždaromas mokyklas, vis naujus ribojimus.
Kovą, kai viskas prasidėjo, kai ėmė užsidarinėti Italija ir buvo justi, kad tas pats ištiks ir kitas Europos šalis, įsivaizdavau virusą kaip baigtinį. Reikia tik truputį pakentėti niekur neinant iš namų, o paskui bus galima atsikvėpti ir atsiradus distancijai ramiai apmąstyti, kas nutiko. Parašyti gražų tradicinį pasakojimą su įžanga, dėstymu, kulminacija, išvadomis. Pajuokauti.
Žinoma, apie situaciją buvo kalbama ir rašoma ir realiame laike, pasipylė publicistiniai tekstai, vienaip ar kitaip reflektuojantys COVID-19 patirtį. Dauguma jų buvo greiti prieiti prie išvadų ir numatyti ateitį. Pasaulis jau niekada nebebus, koks buvęs. Mes pasikeisime, būsime geresni, atidesni vienas kitam. Pasaulis bus dar žiauresnis. Didės atskirtis, skurdas, paūmės psichikos sveikatos sutrikimai. Arba – niekas nepasikeis, bus, kaip buvo. Kai kurie literatai spėjo prirašyti ir publikuoti primityvių eilėraščių. Buvo rengiami virtualūs skaitymai, internete atverti didžiuliai kultūros klodai, tik nuovargis nuo ekranų, virtualybės, nežinios ėmė viršų.
„Galbūt verta tikėtis nenuspėjamų koronaviruso karantino Kinijos miestuose pasekmių, kai dalis žmonių, pasitelkę mirusį laiką, išsilaisvins iš beprotiško ritmo ir permąstys savo padėties (be)prasmybę“, – sausį „Welt“ tinklalapyje rašė Slavojus Žižekas („Literatūra ir menas“, 2020, Nr. 3, iš anglų k. vertė Toma Gudelytė). „Puiki galimybė [...] pasitikrinti, ar kasdienybė, kurioje jautėmės įsipatoginę, išties teikė mums džiaugsmą ir kokie mes sugrįšime, kai viskas pasibaigs“ (Paulius Gritėnas, delfi.lt, 2020-03-13).
Bet niekas nepasibaigė. 2020-ieji stūmėsi į priekį, virusas keliavo po pasaulį, šalys užsidarė, karantinas griežtėjo, vėliau laisvėjo, sirgo ir mirė žmonės, kiti kūrė sąmokslo teorijas ir piketavo prieš kaukių nešiojimą. Pasaulio beprotybė atsiskleidė visu savo ryškumu. Apėmė pojūtis, kad gyvename istorijoje.
Pasipildė ir daiktiškasis pasaulis. Įsimesti į rankinę kaukę išeinant iš namų tapo taip pat svarbu, kaip pasiimti raktus ar telefoną. Lipniąja juosta priklijuotus dezinfekcinio skysčio butelius troleibusuose pakeitė į komposterius panašūs skystį dozuojantys aparatai. Biurokratinė kalba apaugo naujais terminais ir žodžių junginiais, įstatyminė tvarka – teisės aktais ir rekomendacijomis. Situacija suvaldyta, susisteminta, įvardinti saugūs atstumai, galime vėl eiti į teatrą, nors ir kvėpuodami pro kaukes.
Bet ruduo primena, kad niekas nesibaigė. Ruduo primena pabaigą, senatvę, mirtį. Karantino pradžioje fokuso lauke netikėtai atsidūrė žmogaus egzistencijos laikinumas, etiniai klausimai. Viešajame diskurse imta kalbėti apie mirtį, ligą, rūpinimąsi senais ir vienišais žmonėmis. Veiksmus, kurių turime imtis ne dėl savęs, bet dėl kitų, pažeidžiamesnių. Mirtis, senatvė, negalia staiga tapo nebe tokiais asmeniškais dalykais, paprastai iškrentančiais iš kapitalizmo logikos.
Nors buvo baisu, man patiko nukritę nauji karaliaus drabužiai, įsitikinimo žmogaus visagalybe griūtis. Griuvo sistema, įprastybė, visi, kad ir kokios mūsų pajamos, einamos pareigos, pasiekimai, nuopelnai, atsidūrėme akistatoje su nežinomybe. Išgyvenome mirties baimę. „Dabar kitų išorė kaip mano vidus“, – sakė draugė menininkė.
Lyg būtų nukritęs egzistencinį nerimą dengiantis kevalas. Man patiko, kad patiems teko atkurti tvarką, patiko saviveikla: savadarbės kaukės, užrašai ranka, lipniąja juosta priklijuoti dezinfekcinio skysčio buteliukai, susitelkimas renkant lėšas apsaugos priemonėms medikams. Italai, dainuojantys iš balkonų.
Žmonės dorojosi įvairiai – vieni į šuns dienas dėjo valdžią, ieškojo, kam suversti kaltę, kur nukreipti pyktį ir baimę, didžiosiomis raidėmis liejo emocijas komentaruose arba neigė pavojų, didžiavosi tuo, kad nesisaugo. Kiti ieškojo, ką šioje situacijoje galėtų padaryti, ėmė savanoriauti, siūlėsi nupirkti vyresniems kaimynams maisto, siuvo kaukes.
Įvedus karantiną mano darbovietėje, įsikūrusioje verslo centre didžiuliais stikliniais langais, šiaip nesiūlančioje darbo iš namų, nors jis teoriškai ir įmanomas, turėjo būti staigiai priimti sprendimai. Greitai susipakavome kompiuterius ir kolegos, turintys automobilius, išvežiojo juos visiems po namus. Dar viena miela saviveikla. „Iki, susitiksim kokią gegužę“, – tarė kolega italas ir aš jam mintyse nepritariau, gegužė atrodė pernelyg toli, negi šitiek ilgai dirbsime iš namų. Bet kolegos italo nuo to laiko gyvai vis dar nemačiau.
Dieną, kai buvo paskelbtas karantinas, kaip tik turėjau laisvą. Tądien tiesiog vaikščiojau po Lazdynus ir apylinkes, ieškojau gyvybės ir pavasario ženklų (žibuoklės, kačiukai, viena žydinti pienė, nesustabdomas Neries tekėjimas). Daug skambinau ir nepaliaudama rašiau žinutes artimiesiems, draugams, pažįstamiems, taip malšindama nerimą.
Susikūriau asmeninį biurą Lazdynuose, nuomojamame kambaryje. Viename kambaryje – skambučių centras, kuriame dirbu aš, kitame – buto draugė doktorantė nuotoliniu būdu dalyvauja tarptautinėje konferencijoje (ryte rašo man žinutę – gal galiu dabar nesidžiovinti plaukų, nes ji turės skaityti pranešimą). Daug telpa viename daugiaaukščio bute.
Ilgėjausi bendradarbių ir kitų žmonių, gyvo kontakto, prisilietimų. Tačiau atradau rajoną, kuriame aštuonerius metus nuomojuosi kambarį. Pasirodo, jei išėjusi iš namų pasuku ne link gatvės, kaip paprastai, o į kitą pusę, per porą minučių atsiduriu miške. Įpratau pasivaikščioti čia prieš darbą, kaip kokia monarchė stebėdama, kas pasikeitė, kas nužydėjo, o kas pražydo mano valdose. Kaip niekada įdomi man tapo gamta. Net susiradau tėvų palėpėje Alio Balbieriaus parašytą „Jaunojo gamtininko kalendorių“.
Tas pats Alis Balbierius šiemet tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Festivalis, skirtingai nei dauguma kitų poezijos renginių, nepersikėlė į virtualią erdvę, vyko gyvai, tik jau nebe pavasarį, o vasaros pabaigoje. Skaitymai, kaip Šilavoto Davatkyne pastebėjo Aldona Ruseckaitė, ne žydint obelims, bet nokstant obuoliams. Viskas atrodė panašiai kaip kasmet, tik gamta šiek tiek pasislinkusi rudeniop. Kitaip krito šešėliai Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme per baigiamuosius skaitymus. Ir šalia nebuvo girdėti nė matyti tautiniais kostiumais apsitaisiusių „Skamba skamba kankliai“ festivalio dalyvių.
Į „Poezijos pavasarį“ negalėjo atvykti poetai iš užsienio, svečiavosi tik artimiausi kaimynai – latviai, estai, lenkai. Atvyko ir Latvijos bei Estijos rašytojų sąjungų pirmininkai, vienas jų radijo laidoje išsakė įdomią mintį – nesidomime, neskaitome vieni kitų todėl, kad sovietmečiu buvome priversti domėtis, dirbtinai suburti draugėn.
Baltijos šalims ir vėl teko domėtis vienoms kitomis. Vakarų spaudoje mus gyrė dėl kelionių burbulo sukūrimo. Turkijos kurortus pakeitė Liepoja. Camino de Santiago jaunesnysis brolis Camino Lituano – piligrimų kelias Lietuvoje – paplūdo keliautojais. Feisbuke šią vasarą vyravo baltiški peizažai. Girdėjau daug minčių apie tai, kokia graži visgi Lietuva, arba pasakojimų, o ką mes per atostogas radome Latvijoje, Estijoje!
Baigiu šį tekstą netikėtai šviesų, saulėtą rugsėjo sekmadienį. Per „Panoramą“ vakar pranešė: praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti 99 koronaviruso atvejai, tiek dar nėra buvę nė pavasarį. Jaučiu po kūną sklandantį nerimą, lyg viduje zvimbtų aukštos įtampos laidai. Viešiu pas tėvus, Antakalnyje, Pavasario gatvėje. Viskas gerai, mama ką tik iškepė lašišą. Valgome kiekvienas atskirai, bet taip tik geriau, nes niekas nesusipyksta. Tėvas džiaugiasi, kad galbūt jam pagaliau parinko tinkamus vaistus širdies ritmui sureguliuoti. Sūnėnas renkasi lovą savo kambariui naujame name, į kurį sesuo su šeima turėtų persikraustyti Kalėdoms. Paskambinu devyniasdešimt septynerių močiutei – sako, kad laikosi gerai, pasakoja apie savo lauką – balkoną, – į kurį kas vakarą išeina pabūti.
Išeinu pasivaikščioti į sodą. Senas šuo manęs nepastebi, neprigirdi, krūpteli, kai priėjusi arčiau šūkteliu jo vardą. Tikrinu, kas dar žydi: jurginai, rudeniniai krokai, ramunės, vienas kardelis, žolė dar žalia, šilčiau apsirengus galima skaityti ant pievos. Dienos rudenį prieš senelio mirtį irgi buvo šviesios. Noriu brėžti čia brūkšnį, įsišaldyti šitą dieną, visiems gyviesiems suteikti nemirtingumo galią.
