Bedugnė

 

I

 

Diena artėjo prie pabaigos, o jiedu vis ėjo, vis kalbėjosi, nepastebėdami nei laiko, nei kelio. Priekyje, ant nuožulnios kalvos, tamsavo nedidelis miškas, ir pro šakas raudona įkaitusia anglimi švietė saulė, tarytum uždegdama orą ir paversdama jį ugningomis auksinėmis dulkėmis. Saulė atrodė tokia artima ir ryški, kad viskas aplink tarsi dingdavo, ir likdavo tik ji, nudažanti ir sulyginanti kelią. Einančiųjų akys ėmė skaudėti, jie pasuko atgalios, ir iškart viskas prieš juos užgeso, viskas tapo ramu ir aišku, maža ir suprantama. Kažkur toli, už varsto ar daugiau, raudonas saulėlydis apglėbė aukštą pušies kamieną, ir jis degė viduryje žalumos lyg žvakė tamsiame kambary; rausvuma nuklojo kelią priekyje ir dabar ant jo kiekvienas akmuo metė ilgą juodą šešėlį, o saulės spindulių suvarpyti merginos plaukai švietė lyg auksinė aureolė. Vienas plonytis pasišiaušęs plaukelis atsiskyrė nuo kitų ir draikėsi ore kaip auksinis voratinklis.

Priekyje atsivėrusi tamsa nenutraukė ir nepakeitė jų pokalbio. Vis toks pat, aiškus, širdingas ir tylus, jis liejosi ramiu srautu ir buvo vis apie tą patį: meilės galią, grožį ir nemirtingumą. Abu jie buvo be galo jauni, merginai vos septyniolika, Nemoveckiui ketveriais metais daugiau, ir abu jie vilkėjo mokyklines uniformas: ji – kuklią rudą gimnazistės suknelę, jis – gražų studento technologo kostiumą. Kaip ir pokalbis, viskas jų buvo jauna, gražu ir tyra: gerai sudėti, lankstūs kūnai, tarsi prisisunkę oro ir jam giminingi, lengva tvirta eisena ir jaunatviški balsai, netgi tariant paprastus žodžius kupini mąslaus švelnumo, skambantys lyg upelis tylią pavasario naktį, dar ne visam sniegui tamsiuose laukuose ištirpus.

Jie ėjo pasukdami ten, kur suko nepažįstamas kelias, ir du ilgi, vis ryškesni šešėliai, juokingi savo nedidelėmis galvutėmis, tai pavieniui judėdavo priekyje, tai susiliedavo krašte į vieną siaurą ir ilgą tarsi tuopos šešėlis juostą. Bet šnekučiuodamiesi jie šešėlių nematė, ir kalbėdamas jis neatitraukdavo akių nuo jos gražaus veido, ant kurio rožinis saulėlydis tarytum paliko gabalėlį savo švelnių dažų, o ji žvelgė žemyn, į takelį, stumdydama akmenukus skėčiu ir stebėdama, kaip iš po tamsios suknelės vis kyšteli tai vienas, tai kitas aštrus jos batų galiukas.

Kelią kirto griovys dulkėtais, žmonių pėdų apgriautais pakraščiais, ir jiedu akimirką sustojo. Zinočka pakėlė galvą, apsidairė blausiu žvilgsniu ir paklausė:

– Jūs žinote, kur mes? Aš čia nesu buvusi.

Jis įdėmiai apžvelgė apylinkę.

– Taip, žinau. Ten, už tos kalvos, miestas. Duokite ranką, aš jums padėsiu.

Jis ištiesė ranką – nemačiusią darbo, laibą ir baltą lyg moters. Zinočkai buvo linksma, jai norėjosi peršokti griovį pačiai, bėgti ir sušukti: „Vykitės!“ – bet ji susilaikė, rimtai ir dėkingai palenkė galvą ir kiek baugščiai ištiesė ranką, dar išsaugojusią švelnų vaikišką putlumą. O jam norėjosi iki skausmo suspausti šią virpančią rankutę, bet ir jis susilaikė, tik nežymiai nusilenkęs pagarbiai ją paėmė ir droviai nusisuko, kai merginai lipant per griovį šiek tiek atsidengė koja.

Ir vėl jie ėjo ir kalbėjosi, bet mintis jų užvaldė pojūtis, apėmęs juos, kai minutei buvo susikibusios rankos. Ji dar jautė sausą jo delno ir tvirtų pirštų karštį, jai buvo malonu ir drovoka, o jis dar jautė nuolankų jos smulkutės rankos minkštumą, tebematė juodą kojos siluetą bei naiviai ir švelniai ją gaubiantį batelį. Ir būta kažko aštraus ir neramaus tame neblėstančiame siauro balto sijono kraštelio ir gražios kojos vaizdinyje, ir jis išvaikė jį nesąmoningomis valios pastangomis. Ir tada jam pasidarė linksma, širdis krūtinėje pasijuto tokia plati ir laisva, kad kilo noras dainuoti, tiesti rankas į dangų ir surikti: „Bėkite, aš jus vysiuosi!“ – tą senovinę pirmykštės meilės, užgimusios miškų ir griaudinčių krioklių apsupty, formulę.

Ir nuo visų šių troškimų gerklę užspaudė ašaros.

Ilgi, juokingi šešėliai dingo, kelio dulkės pasidarė pilkos ir šaltos, bet jie šito nepastebėjo ir toliau kalbėjosi. Abu jie buvo skaitę daug gerų knygų ir prieš jų akis šmėkščiojo šviesūs vaizdiniai žmonių, mylėjusių, kentėjusių ir žuvusių dėl tyros meilės. Atmintyje iškildavo nežinia kada skaitytų eilių, apvilkusių meilę skambios harmonijos ir saldaus liūdesio drabužiais, nuotrupos.

– Nepamenate, iš kur tai? – paklausė Nemoveckis, bandydamas prisiminti: – „…su manimi ir vėlei ta, kurią myliu, nuo kurios, nė žodžio taip ir neprataręs, savo ilgesį ir meilę aš slepiu…“

– Ne, – atsakė Zinočka ir mąsliai pakartojo: – „Savo ilgesį ir meilę…“

– Savo meilę, – nevalingu aidu atsiliepė Nemoveckis.

Ir vėl jie pasinėrė į prisiminimus. Prisiminė tyras kaip baltos lelijos merginas, vilkinčias juodais vienuolių drabužiais, vienišas ir besikamuojančias ilgesiu parke, nusėtame rudeniniais lapais, laimingas savo nelaimėje, prisiminė ir vyrus, išdidžius, energingus, bet kenčiančius ir prašančius meilės ir jautrios moteriškos užuojautos. Liūdni buvo tie vaizdiniai, bet jų liūdesyje meilė atrodė šviesesnė ir tyresnė. Didžiulė kaip pasaulis, ryški kaip saulė ir nuostabiai graži ji iškilo prieš jų akis, ir nebuvo už ją nieko galingesnio ir žavingesnio.

– Jūs galėtumėte mirti už žmogų, kurį mylite? – paklausė Zinočka, žiūrėdama į savo kiek vaikišką ranką.

– Taip, galėčiau, – ryžtingai atsakė Nemoveckis, atvirai ir nuoširdžiai į ją žvelgdamas. – O jūs?

– Taip, ir aš, – ji susimąstė. – Juk tai laimė: mirti už mylimą žmogų. Man to labai norėtųsi.

Jų akys susitiko, aiškios ir ramios, ir kažką gero pasiuntė vienos kitoms, o lūpos nusišypsojo. Zinočka stabtelėjo.

– Palaukite, – tarė ji. – Ant jūsų striukės siūlelis.

Tada patikliai kilstelėjo ranką prie jo peties ir atsargiai, dviem pirštais nuėmė siūlą.

– Štai! – tarė ir surimtėjusi paklausė: – Kodėl jūs toks blyškus ir lieknas? Daug mokotės, ar ne? Nevarginkite taip savęs, nereikia.

– Jūsų akys žydros, o jose – šviesūs taškeliai, tarsi kibirkštėlės, – atsakė jis, įsižiūrėdamas į jos akis.

– O jūsiškės juodos. Ne, rudos, šiltos. Ir jose…

Zinočka nebaigė sakyti, kas jose matyti, ir nusisuko. Jos veidas pamažu raudo, akys pasidarė sutrikusios ir drovios, o lūpos nevalingai šypsojosi. Ir, nelaukdama taip pat besišypsančio ir kažkuo patenkinto Nemoveckio, ji žengė į priekį, bet netrukus vėl sustojo.

– Žiūrėkite, saulė nusileido! – nustebusi šūktelėjo ji liūdnai.

– Taip, nusileido, – apimtas netikėto, aštraus liūdesio atsakė jis.

Šviesa užgeso, šešėliai išnyko, viskas aplink pasidarė blyšku, tylu ir negyva. Iš ten, kur anksčiau švietė įkaitusi saulė, be garso šliaužė daugybė tamsių debesų ir žingsnis po žingsnio rijo šviesiai žydrą erdvę. Debesys vis tirštėjo, susidurdavo tarpusavyje, lėtai ir sunkiai keitė išbudintų pabaisų pavidalus ir nenoriai slinko į priekį, tarsi juos prieš jų valią būtų vijusi kažkokia nenumaldoma, baisi jėga. Šviesus plunksninis debesėlis atitrūko nuo kitų ir blaškėsi vienumoje, silpnas ir įbaugintas.

 

II

 

 

Zinočkos skruostai pabalo, lūpos pasidarė raudonos, beveik kruvinos, nuo išsiplėtusių vyzdžių akys atrodė aptemusios, ir ji tyliai sukuždėjo:

– Man baisu. Čia tokia tyluma. Mes pasiklydome?

Nemoveckis suraukė tankius antakius ir įdėmiai apžvelgė apylinkę.

Nusileidus saulei, artėjančiai nakčiai alsuojant vėsa, vietovė atrodė nesvetinga ir šalta; į visas puses driekėsi pilkas laukas žema, tarytum sutrypta žole, pilnas molingų daubų, kauburių ir duobių. Duobių buvo daugybė, gilių, stačių ir nedidelių, apžėlusių prie žemės prigludusia žole, ir į jas jau be garso nugulė nakčiai tyli tamsa; dieną čia buvo žmonių, jie čia kažką veikė, o dabar jų neliko, ir dėl to vietovė atrodė dar tuštesnė ir liūdnesnė. Tai šen, tai ten dunksojo į šviesiai violetinio šalto rūko kamuolius panašūs miškai ir giraitės ir tarsi laukė, ką jiems pasakys apleistosios duobės.

Nemoveckis užgniaužė kylantį sunkų ir miglotą nerimą ir atsakė:

– Ne, mes nepaklydome. Aš žinau kelią. Iš pradžių eisime lauku, o paskui per aną mišką. Jūs bijote?

Ji drąsiai nusišypsojo ir atsakė:

– Ne, dabar ne. Bet reikia greičiau namo – gerti arbatos.

Greitai ir ryžtingai jiedu pajudėjo į priekį, bet netrukus sulėtino žingsnį. Jie nesidairė į šalis, bet jautė niūrų išrausto lauko, apsupusio juos tūkstančiais blausių sustingusių akių, priešiškumą, ir šis jausmas juos suartino ir pastūmėjo prie vaikystės prisiminimų. Ir tie prisiminimai buvo šviesūs, nutvieksti saulės, pilni žalios lapijos, meilės ir juoko. Tarsi tai būtų ne gyvenimas, o plati, švelni daina, ir jos garsai būtų jie patys, dvi mažos gaidos: viena skambi ir tyra lyg krištolas, o kita kiek duslesnė, bet ryškesnė – kaip varpelis.

Jie pamatė žmones – dvi moteris, įsitaisiusias ant gilios molingos duobės krašto; viena sėdėjo užmetusi koją ant kojos ir įdėmiai žvelgė žemyn; kai kilstelėjo skarą, pasimatė susivėlusių plaukų kuokštai; sulenkusi nugarą ji vilkosi nuo savęs purviną megztinį su palaidais raišteliais, išpieštą didelėmis lyg obuoliai gėlėmis. Į praeinančius ji nepažvelgė. Kita moteris buvo įsitaisiusi pusiaugula šalimais, užvertusi galvą. Jos veidas buvo šiurkštus, platus, vyriškų bruožų, po akimis ant išsišovusių skruostikaulių degė dvi rudai rausvos dėmės, panašios į šviežius nubrozdinimus. Ji buvo dar purvinesnė nei pirmoji ir pažvelgė į praeinančius tiesiai ir atvirai. Kai jie praėjo, ji drūtu vyrišku balsu uždainavo:

 

                         Tik dėl tavęs, mylimasis,

                         Kaip gėlelė kvapni aš žydėjau…

 

– Varka, girdi? – kreipėsi ji į tyliąją draugę ir nesulaukusi atsakymo garsiai ir šiurkščiai nusikvatojo.

Nemoveckis pažinojo tokias moteris, purvinas netgi tada, kai vilki brangiomis ir gražiomis suknelėmis, buvo pratęs prie jų, ir dabar jos prasprūdo pro jo akis ir dingo nepalikusios pėdsako. Bet Zinočka, beveik prisilietusi prie jų savo ruda kuklia suknele, pajuto, kaip akimirką į jos sielą įžengia kažkas priešiško, niekingo ir pikto. Bet po kelių minučių šis įspūdis dingo tarsi auksiniu lauku greitai nubėgęs debesies šešėlis, ir kai juodu aplenkė kiti du žmonės, vyras su kepure ir švarku, bet basas, ir dar viena purvina moteris, Zinočka matė juos, tačiau nieko nepajuto. Pati to nesuvokdama ji dar ilgai stebėjo moterį, ir ją truputį nustebino, kodėl ji vilki tokią ploną suknelę, dengiančią kojas taip glaudžiai, lyg būtų šlapia, o padurkas buvo su plačia riebaus, į medžiagą įsigėrusio purvo juosta. Kažkas neramaus, skaudaus ir siaubingai beviltiško slypėjo to plono ir purvino padurko plazdėjime.

Ir vėl jiedu ėjo ir kalbėjosi, o jiems iš paskos lyg nenoromis skriejo tamsus debesis, metantis permatomą, atsargiai gulantį šešėlį. Ant išsidriekusių debesies kraštų švietė geltonos tarsi medus dėmės ir šviesiomis, nebyliai vingiuojančiomis gijomis slėpėsi už jo sunkios masės. Ir tamsa tirštėjo taip nepastebimai, kad buvo sunku ja patikėti, ir atrodė, kad diena vis dar tęsiasi, bet ta diena sunkiai serga ir tyliai miršta. Dabar jiedu kalbėjosi apie siaubingus jausmus ir mintis, kurie apninka žmogų bemiegę naktį, kai nei garsai, nei kalbos netrikdo jo ramybės, o tamsa, juoda ir daugiaakė, kuri ir yra gyvenimas, tvirtai prisispaudžia prie veido.

– Jūs įsivaizduojate begalybę? – paklausė Zinočka, prisidėdama prie kaktos putlią ranką ir stipriai užmerkdama akis.

– Ne. Begalybė… Ne, – atsakė Nemoveckis taip pat užsimerkdamas.

– O aš ją kartais matau. Pirmą sykį pamačiau dar vaikystėje. Tai tarsi vežimai. Stovi vienas vežimas, paskui antras, trečias ir taip toliau, be galo, vis vežimai ir vežimai… Baisu, – ji krūptelėjo.

– Bet kodėl vežimai? – Nemoveckis nusišypsojo, nors nuo jos žodžių pasijuto nesmagiai.

– Nežinau. Vežimai. Vienas, antras… be galo.

Tamsa pamažu toliau tirštėjo, o debesis jau praskriejo virš jų galvų ir dabar tarytum žvelgė iš priekio į jų pabalusius, paniurusius veidus. Ir vis dažniau pasirodydavo tamsūs nudriskusių purvinų moterų pavidalai, tarsi jas mestų į žemės paviršių tos gilios, neaišku kam išraustos duobės, ir neramiai plazdėjo šlapi jų sijonų padurkai. Jos pasirodydavo po vieną, po dvi, po tris, ir apmirusiame ore jų balsai skambėjo garsiai ir keistai vienišai.

– Kas tos moterys? Iš kur jų šitiek? – baugščiai ir tyliai paklausė Zinočka.

Nemoveckis žinojo, kas tos moterys, ir jam buvo baisu, kad jiedu pateko į tokią prastą ir pavojingą vietą, bet ramiai atsakė:

– Nežinau. Šiaip. Nereikia apie jas kalbėti. Štai pereisime šį miškelį, o paskui jau bus policijos užkarda ir miestas. Gaila, kad taip vėlai išėjome.

Zinočką suėmė juokas, kad jis sako „vėlai“, nors jiedu išėjo ketvirtą valandą, ji žvilgtelėjo į jį ir nusišypsojo. Bet Nemoveckio antakiai liko suraukti, tad ji ramindama ir guosdama pasiūlė:

– Eikime greičiau. Aš noriu arbatos. O ir miškas jau šalia.

– Eikime.

Kai jiedu įžengė į mišką ir medžių viršūnės virš jų galvų tyliai susiglaudė, juos užgulė visiška tamsa, bet jie pajuto jaukumą ir ramybę.

– Duokite ranką, – pasiūlė Nemoveckis.

Ji neryžtingai padavė ranką ir šis lengvas prisilietimas tarsi išsklaidė tamsą. Jų delnai buvo nejudrūs ir vienas prie kito beveik nesiglaudė, o Zinočka netgi šiek tiek atsitraukė nuo savojo palydovo, tačiau visa jų sąmonė susitelkė į tą mažą kūno dalelę, kur lietėsi rankos. Ir vėl jiems norėjosi kalbėti apie grožį ir paslaptingą meilės galią, bet kalbėti taip, kad neišardytum tylos, kalbėti ne žodžiais, o žvilgsniais. Ir jie juto, kad reikia pažvelgti vienam į kitą, ir jie norėjo šito, tačiau nedrįso.

– O štai ir vėl žmonės, – linksmai tarė Zinočka.

 

 

III

 

Laukymėje, kur buvo šviesiau, aplink tuščią butelį sėdėjo trys žmonės ir tylomis, laukiamai žvelgė į artėjančius. Vienas, skustas kaip aktorius, nusijuokė ir sušvilpė taip, lyg norėdamas pasakyti: „Oho!“

Apimta baisaus nerimo Nemoveckio širdis apmirė, bet tarsi stumiamas iš nugaros jis žengė tiesiai sėdinčiųjų, palei kuriuos ėjo takelis, pusėn. Jie laukė, ir trys poros akių juodavo nejudriai ir bauginančiai. Ir tada, apimtas migloto noro įsiteikti tiems niūriems, apdriskusiems ir grėsmingai tylintiems žmonėms, o kartu parodyti savo bejėgiškumą ir sužadinti jų užuojautą, Nemoveckis paklausė:

– Kaip nueiti iki užkardos? Pro čia?

Bet jie neatsakė. Skustasis miglotai ir paniekinančiai švilptelėjo, o kiti du tylėjo ir žvelgė įdėmiai, sunkiomis ir bloga žadančiomis akimis. Jie buvo girti ir pikti, jie troško mylėti ir naikinti. Storas raudonskruostis pasikėlė ant alkūnių, paskui neryžtingai, tarsi lokys, atsirėmė letenomis ir sunkiai kvėptelėjęs atsistojo. Bičiuliai žvilgtelėjo į jį, paskui vėl įdėmiai sužiuro į Zinočką.

– Man baisu, – vien tik lūpomis pratarė ji.

Net ir negirdėdamas žodžių Nemoveckis suprato Zinočką iš jos rankos, besiremiančios į jį, sunkumo. Bandydamas dėtis ramus, bet jausdamas to, kas tuojau nutiks, lemtingą neišvengiamybę, jis ėmė eiti lygiu ir tvirtu žingsniu. Trys poros akių priartėjo, žybtelėjo ir liko už nugaros. „Reikia bėgti, – pagalvojo Nemoveckis, bet iškart pats sau atsakė: – Ne, negalima bėgti.“

– Vaikinas visai mėmė, net apmaudu, – tarė trečiasis, nuplikęs, su reta ruda barzda. – O mergaitė gražuolė, duok Dieve kiekvienam tokią.

Visi trys kažkaip nenoriai nusijuokė.

– Pone, stabtelėkite porai žodžių! – drūtu bosu pasakė aukštasis ir pažvelgė į draugus.

Šie atsikėlė.

Nemoveckis ėjo neatsigręždamas.

– Reikia sustoti, kai prašoma, – tarė rudasis. – Kitaip ir į sprandą galima gauti.

– Tau sakoma! – riktelėjo aukštasis ir dviem šuoliais pasivijo einančius.

Stambi ranka nusileido ant Nemoveckio peties, jį apgręžė, ir jis prie pat savo veido išvydo apvalias, iššokusias ir baisias akis. Jos buvo visai arti, tarsi jis žvelgtų į jas pro didinamąjį stiklą, ir Nemoveckis aiškiai matė raudonas baltymus vagojančias kraujagysles ir gelsvas traiškanas ant blakstienų. Paleidęs apmirusį Zinočkos delną jis įsikišo ranką į kišenę ir sumurmėjo:

– Pinigų!.. Imkite pinigų. Aš mielai…

Iššokusios akys darėsi vis apvalesnės ir šviesesnės. Ir kai Nemoveckis nusuko nuo jų savąsias, aukštasis vyras šiek tiek atsitraukė ir neužsimojęs, iš apačios, tvojo jam į smakrą. Nemoveckio galva loštelėjo, dantys sutarškėjo, kepuraitė nusmuko ant kaktos ir nukrito, o jis pats sumojavęs rankomis griuvo ant nugaros. Tylomis, be riksmo, Zinočka apsisuko ir puolė iš visų jėgų bėgti. Skustasis išleido ilgą ir keistą riksmą:

– A-a-a!..

Ir šaukdamas ją nusivijo.

Nemoveckis svirduliuodamas atsistojo, bet nespėjęs atsitiesti vėl buvo išverstas iš kojų smūgiu į pakaušį. Užpuolikai buvo dviese, o Nemoveckis – vienas, silpnas ir nepratęs muštis, bet jis vis tiek ilgai kovojo, braižydamasis nagais lyg besipešanti moteris, kūkčiodamas nuo nesąmoningos nevilties ir kandžiodamasis. Kai visai nusilpo, vyrai jį pakėlė ir nunešė; jis priešinosi, bet galvoje ūžė, jis nebesuprato, kas vyksta, ir tik bejėgiškai pakibo ant nešančių rankų. Paskutinis dalykas, kurį matė, – tai rudos barzdos ruožas, beveik įlindęs jam į burną, o už jo – miško tamsa ir šviesus bėgančios merginos megztukas. Ji bėgo tylomis ir greitai, kaip prieš keletą dienų, kai žaidė gaudynių, o paskui ją smulkiais žingsneliais, vydamasis, lėkė skustasis. Ir tada Nemoveckis pajuto aplink save tuštumą, apmirus širdžiai ėmė lėkti kažkur žemyn, galiausiai trinktelėjo visu kūnu į žemę – ir prarado sąmonę.

Numetę Nemoveckį į griovį aukštasis ir rudabarzdis šiek tiek pastovėjo, įsiklausydami, kas vyksta griovio dugne. Bet jų veidai ir akys buvo nukreipti į tą pusę, kur bėgo Zinočka. Iš ten pasigirdo aukštas, prislopintas moteriškas riksmas – ir tučtuojau nutilo. Aukštasis piktai šūktelėjo:

– Niekšas! – ir tiesiu taikymu, laužydamas šakas, tarsi lokys, leidosi bėgti.

– Ir aš! Ir aš! – plonu balseliu suriko rudabarzdis, nuskubėdamas jam iš paskos.

Rudabarzdis buvo silpnas ir sunkiai kvėpavo; kovodamas jis užsigavo kelį, be to, apėmė apmaudas, kad mintis apie merginą jam šovė pirmam, o gaus ją paskutinis. Jis stabtelėjo, pasitrynė kelį ranka, tada pridėjęs pirštą prie nosies nusišnypštė ir vėl leidosi bėgti, gailiai šaukdamas:

– Ir aš! Ir aš!

Juodas debesis jau išsidriekė per visą dangų, ir atėjo tamsi, tyli naktis. Smulkutis rudabarzdžio pavidalas greitai išnyko tamsoje, bet dar ilgai girdėjosi netolygus jo kojų trepsėjimas, praskleidžiamų lapų šlamesys ir drebantis, gailus riksmas:

– Ir aš! Bičiuliai, ir aš!

 

IV

 

Nemoveckiui tarp dantų girgždėjo į burną patekusios žemės. Ir pirmas, pats stipriausias dalykas, kurį jis pajuto atgavęs sąmonę, buvo tirštas ir ramus žemės kvapas. Galva buvo lyg atbukusi, tarsi pripilta dulsvo švino, todėl buvo sunku ją judinti; visą kūną maudė, stipriai skaudėjo petį, bet lūžių ar rimtų sužeidimų nebuvo. Nemoveckis atsisėdo ir ilgai žiūrėjo į viršų, nieko negalvodamas ir neatsimindamas. Tiesiai virš jo karojo krūmas su juodais plačiais lapais, pro juos matėsi prašviesėjęs dangus. Debesis nuskriejo nepabėręs nė lašo lietaus, pavertęs orą sausu ir lengvu, ir aukštai, dangaus vidury, pakilo perrėžtas mėnuo, jo kraštelis buvo permatomas, lyg aptirpęs. Tai buvo paskutinės jo naktys ir jis švietė šaltai ir liūdnai, vienišas. Nedideli debesėliai greitai lėkė aukštybėse, kur, matyt, tebepūtė stiprus vėjas, bet mėnulio jie neužstodavo, tik atsargiai aplenkdavo. Mėnulio vienatvė, aukštų ir šviesių debesų atsargumas, apačioje nejaučiamas vėjas – viskas dvelkė paslaptinga virš žemės įsikaraliavusios nakties gilybe.

Tada Nemoveckis prisiminė viską, kas nutiko, ir negalėjo tuo patikėti. Visa tai buvo baisu ir nepanašu į tiesą, tiesa negalėjo būti tokia siaubinga, ir jis pats, sėdintis kažkur viduryje nakties ir žvelgiantis iš apačios į persikreipusį mėnulį ir bėgančius debesis, buvo toks pat keistas ir nepanašus į tikrą. Ir jis pagalvojo, kad tai tiesiog labai klaikus ir nemalonus košmaras. Ir tos moterys, kurių jie tiek daug sutiko, buvo tik sapnas.

– Negali būti, – tarė jis, tarsi bandydamas pats save įtikinti, ir papurtė sunkią galvą. – Negali būti.

Nemoveckis ištiesė ranką ir ruošdamasis eiti ėmė ieškoti kepuraitės, bet jos niekur nerado. Ir nuo to, kad jos čia nebuvo, viskas iškart pasidarė aišku; jis suprato, kad tai ne sapnas, o klaiki tiesa. Kitą minutę, apmiręs iš siaubo, jis jau ropštėsi į viršų, griūdamas byrant žemei ir vėl ropšdamasis, griebdamasis už lanksčių krūmo šakelių.

Išlipęs Nemoveckis leidosi bėgti tiesiai, negalvodamas ir nesirinkdamas krypties, ir ilgai šitaip bėgo ir sukiojosi tarp medžių. Paskui, lygiai taip pat netikėtai, negalvodamas, nubėgo į kitą pusę, ir vėl šakos braižė veidą, ir vėl viskas buvo panašu į sapną. Ir Nemoveckiui atrodė, kad kadaise jam jau nutiko kažkas panašaus: tamsa, nematomos, veidą braižančios šakos, o jis užsimerkęs bėga ir galvoja, jog tai sapnas. Galiausiai Nemoveckis sustojo, paskui atsisėdo nepatogia ir neįprasta poza, kaip žmogus, sėdintis tiesiog ant žemės, be jokios pakylos. Vėl pagalvojo apie kepuraitę ir tarė:

– Tai aš. Reikia nusižudyti. Reikia nusižudyti, net jeigu tai sapnas.

Jis pašoko ir vėl leidosi bėgti, bet atsipeikėjo ir ėmė eiti iš lėto, miglotai prisimindamas vietą, kur juos užpuolė. Miške buvo visiškai tamsu, bet kartais prasiskverbdavo blyškus mėnulio spindulys ir apgaudavo akį apšviesdamas baltus kamienus – miškas tada imdavo atrodyti pilnas nejudrių ir tylinčių žmonių. Ir tai jau buvo kadaise nutikę, ir tai buvo panašu į sapną.

– Zinaida Nikolajevna! – šaukė Nemoveckis garsiai tardamas pirmąjį žodį, bet nutildamas ties antruoju, tarsi su tuo garsu prarasdamas viltį, kad kas nors atsilieps.

Ir niekas neatsiliepė.

Paskui jis rado takelį, pažino jį ir nuėjo juo iki laukymės. Ir čia jau galutinai suprato, kad visa tai tiesa, ir apimtas siaubo blaškėsi ir rėkė:

– Zinaida Nikolajevna! Tai aš! Aš!

Niekas neatsiliepė, tad pasisukęs ten, kur turėjo būti miestas, Nemoveckis skiemenimis išrėkė:

– Pa-dė-ki-te!..

Ir vėl ėmė blaškytis, kažką šnabždėdamas, apieškodamas krūmus, kol galiausiai po jo kojomis pasirodė balta miglota dėmė, panaši į sustingusios silpnos šviesos telkinį. Ten gulėjo Zinočka.

– Viešpatie! Kas tai? – sausomis akimis, bet raudančio žmogaus balsu pratarė Nemoveckis ir atsiklaupęs prisilietė prie gulinčios.

Jo ranka palietė nuogą kūną, lygų, stangrų, šaltą, bet nemirusį, ir tada Nemoveckis suvirpėjo ir ranką atitraukė.

– Mieloji mano, balandėle mano, tai aš, – šnabždėjo jis ieškodamas tamsoje jos veido.

Ir vėl ištiesė ranką, tik kiton pusėn, ir vėl užčiuopė nuogybę, ir šitaip, kai tik bandydavo ją prisitraukti, visur užčiuopdavo nuogą moterišką kūną, lygų ir stangrų, tarytum šylantį po liečiančiu delnu. Kartais jis atitraukdavo ranką greitai, o kartais ją užlaikydavo – kaip ir jis pats sau, be kepurės, apdriskęs, atrodė netikras, taip ir šio nuogo kūno negalėjo susieti su Zinočka. Tai, kas čia nutiko, tai, ką tie žmonės darė su šiuo nebyliu moterišku kūnu, iškilo prieš jį siaubingai aiškiai – ir kažkokia keista, kalbia jėga atsiliepė visuose jo organuose. Išsitempęs taip, kad net girgžtelėjo sąnariai, jis bukai žvelgė į baltą dėmę ir suraukė antakius lyg mąstydamas. To, kas čia nutiko, siaubas sustingo jame, susisuko į kamuoliuką ir nugulė sieloje lyg kažkas pašalinio ir bejėgiško.

– Viešpatie, kas tai? – pakartojo, tačiau šie žodžiai nuskambėjo neįtikimai, tarytum jis sąmoningai juos būtų šitaip ištaręs.

Nemoveckis užčiuopė širdį, ji plakė silpnai, bet tolygiai, o kai pasilenkė prie pat veido, pajuto silpną kvėpavimą, tarsi Zinočka būtų ne be sąmonės, o tiesiog miegotų. Ir jis tyliai pašaukė ją:

– Zinočka, tai aš.

Ir čia pat pajuto, kad kažkodėl būtų gerai, jei ji dar ilgai nepabustų. Užgniaužęs kvapą ir paskubom apsidairęs Nemoveckis atsargiai paglostė jos veidą ir pabučiavo – iš pradžių į užmerktas akis, paskui į lūpas, švelniai prasiskyrusias nuo stipraus bučinio. Jis išsigando, kad ji gali pabusti, tad atsitraukė ir apmirė. Bet kūnas buvo nebylus ir sustingęs, ir tas jo bejėgiškumas ir prieinamumas buvo kažin kuo graudus ir erzinantis – ir neatremiamai viliojantis. Be galo švelniai, baugščiai ir atsargiai lyg vagis Nemoveckis pabandė užmesti ant Zinočkos kūno suknelės liekanas, ir dvigubas medžiagos ir nuogumo pojūtis buvo aštrus kaip peilis, neįveikiamas lyg beprotybė. Nemoveckis buvo ir gynėjas, ir tas, kuris puola, ir jis ieškojo jį supančio miško ir tamsos pagalbos, bet miškas ir tamsa jam nepadėjo. Čia vyko žvėrių puota, ir, staiga nublokštas į kitą žmogiško, suprantamo ir paprasto gyvenimo pusę, jis užuodė ore tvyrantį deginantį malonumą ir išplėtė šnerves.

– Tai aš! Aš! – beprasmiškai kartojo, nesuvokdamas nieko aplink, užlietas prisiminimų, kaip pamatė baltą jos sijono kraštą, juodą kojos siluetą ir švelniai pėdą gaubiantį batuką. Įsiklausydamas į Zinočkos kvėpavimą, nenuleisdamas akių nuo tos vietos, kur buvo jos veidas, jis pajudino ranką. Įsiklausė ir vėl pajudino.

– Kas gi tai? – garsiai ir beviltiškai sušuko pašokdamas ant kojų, pasibaisėjęs savimi.

Vieną akimirką jo akyse blykstelėjo Zinočkos veidas ir išnyko. Jis stengėsi suprasti, kad tas kūnas – Zinočka, su kuria jis šiandien vaikštinėjo ir kuri kalbėjo apie begalybę, bet jam nepavyko; jis bandė pajusti to, kas nutiko, siaubą, bet siaubas buvo per didelis, kad visa tai priimtum kaip tiesą, ir todėl nesirodė.

– Zinaida Nikolajevna! – sušuko jis maldaujančiai. – Kam visa tai? Zinaida Nikolajevna!

Bet nukamuotas kūnas liko nebylus, ir nerišliai kalbėdamas Nemoveckis susmuko ant kelių. Jis meldė, grasino, sakė, kad nusižudys, ir purtė gulinčiąją, spaudė prie savęs, beveik suleido į ją nagus. Sušilęs kūnas jam pasidavė, paslaugiai atkartojo judesius, ir visa tai buvo taip baisu, nesuprantama ir klaiku, kad Nemoveckis vėl pašoko ir garsiai riktelėjo:

– Padėkite! – tačiau šis žodis nuskambėjo melagingai, tarytum jis sąmoningai jį būtų šitaip ištaręs.

Ir vėl jis puolė prie nesipriešinančio kūno, bučiavo, verkė, jausdamas prieš save kažkokią bedugnę, tamsią, baisią ir traukiančią. Nemoveckio nebuvo, Nemoveckis liko kažkur anapus, o tas, kuris buvo dabar, su aistringu žiaurumu maigė degantį kūną ir kalbėjo, šypsodamasis gudria ir pašaipia bepročio šypsena:

– Atsiliepk! Ar tu nenori? Aš myliu tave, myliu tave.

Su ta pačia gudria ir pašaipia šypsena jis priartino savo išsiplėtusias akis prie pat Zinočkos veido ir sušnibždėjo:

– Myliu tave. Tu nieko nesakai, bet tu man šypsaisi, aš matau. Aš myliu tave, myliu, myliu.

Jis tvirčiau prispaudė prie savęs minkštą, bevalį, savo negyvu paklusnumu laukinę aistrą žadinantį kūną, grąžė rankas ir be garso šnabždėjo, išsaugojęs savyje tik vieną žmogišką bruožą – gebėjimą meluoti:

– Myliu tave. Mes niekam nepasakysime ir niekas nesužinos. Ir aš tave vesiu, rytoj, kada panorėsi. Myliu tave. Aš pabučiuosiu tave, o tu man atsakysi – gerai? Zinočka…

Jis stipriai prisispaudė prie jos lūpų, jausdamas, kaip dantys įsiremia į kūną, nuo skausmingo tvirto bučinio užgęstant paskutinėms mąstymo prošvaistėms. Ir jam pasirodė, kad merginos lūpos virptelėjo. O tada vieną akimirką spindintis ugninis siaubas nušvietė jo mintis, atverdamas prieš jį juodą bedugnę.

Ir juodoji bedugnė jį prarijo.

 

1902 m. sausis

 

Vertė Aidas Jurašius