Apie ką kalba spalvos?
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) rugpjūčio 25–rugsėjo 5 d. veikusi paroda „Spalvos kalbėjimas“ (kuratorė Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė) tyrinėjo ir klausė, apie ką kalba spalvos. Visgi tekstą norėčiau pradėti nuo klausimo – o apie ką kalba menas?
Menas dažniausiai kalba apie pasaulį, o menininkai kūriniais reflektuoja savo aplinką. Šiandien, kai susiduriame su įvairiais ekologiniais, pandeminiais, rasiniais, politiniais iššūkiais, menas vis dažniau pasitelkiamas fiksuoti ir analizuoti šiuos aktualius įvykius, o kartais tampa net vienu iš būdų spręsti šias problemas. Aktyvaus meno įsitraukimo į pasaulyje vykstančius procesus pavyzdžių yra tikrai ne vienas. Pavyzdžiui, šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstant rasiniams išpuoliams solidarumą su judėjimu „Black Lives Matter“ menininkai iš viso pasaulio – nuo Afrikos iki Airijos – išreiškė masiškai šia tema kurdami gatvės meno kūrinius. Paramą Baltarusijai taikioje kovoje už demokratiją menininkai taip parodė susivienydami į lietuvės Urtės Karalaitės socialiniuose tinkluose inicijuotą platformą „Artists With Belarus“. Platformoje eksponuojami kūriniai kalba apie brutalų šalies valdymą ir kviečia juos naudoti per protestus kaip plakatus, taip pat juos siūloma įsigyti aukciono metu ir taip rinkti lėšas aukoms, susidūrusioms su žiauriu pareigūnų elgesiu. Galime prisiminti ir panašų projektą „Menas be karūnos“ (galerija „Contour Art Gallery“), subūrusį Lietuvos menininkus koronaviruso pandemijos akivaizdoje, ir dar daug kitų meninių platformų, bienalių, forumų ir socialinių iniciatyvų, kurios neretai ne tik kalba, bet ir daro.
Tačiau menas taip pat mėgsta kalbėti ir apie save: apie savo prigimtį, tikrąją paskirtį. Menininkai nuolat iš naujo bando apibrėžti ar kvestionuoja esamas meno ribas, tiria formaliuosius meno kūrinio aspektus, tokius kaip forma, medžiaga ar spalva. Būtent tam buvo skirta ir paroda „Spalvos kalbėjimas“. Parodoje sąmoningai atsisakyta kelti socialinius, politinius klausimus ir nagrinėtos tik meninės, estetinės temos. Kaip teigė parodos kuratorė keramikė Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė, „Spalvos kalbėjimas“ – tai paroda, nagrinėjanti spalvos psichologinę galią, spalva čia tampa pagrindiniu meninės kalbos įrankiu. Šiuo metu, kai įvairios technologijos dažnai eliminuoja spalvą kūrinyje, šios parodos kūrėjai vėl atsigręžia į spalvą ir iš naujo ieško jos vaidmens mene.“ Ir išties, atsigręžti yra į ką.
Meno istorijoje spalva visada užėmė svarbią vietą, o įvairūs technologiniai laimėjimai, naujų pigmentų atsiradimas turėjo įtakos ne tik naujų meninių judėjimų susikūrimui, bet ir konkrečių menininkų kūrybai ir karjeroms. Pavyzdžiui, XX a. prancūzų menininko Yves’o Kleino, kuriam populiarumą pelnė ypatingas dažų mišinys – vaiskus ultramarino mėlis, paties pavadintas IKB (International Klein Blue). Spalvos ir jų daroma įtaka domino ne vieną menininką. Jau XIX a. spalvas tyrinėjo visiems žinomas poetas, dramaturgas Johannas Wolfgangas Goethė. Šia tema jis publikavo net knygą „Spalvų teorija“ (1810), kurioje tyrė spalvų prigimtį, funkcijas ir psichologinį poveikį. Vėliau meno istorijoje panašias temas nagrinėjo ir XX a. rusų menininkas Vasilijus Kandinskis, teigęs, kad paveikslas turi tik du ginklus – spalvą ir formą, bei suprematizmo pradininkas Kazimiras Malevičius, sakęs, kad spalva yra paveikslo esmė, kurią turinys anksčiau nuolatos pražudydavo. Spalva taip pat rūpėjo ir kitiems XX a. abstrakčiojo meno kūrėjams Amerikoje – čia XX a. viduryje atsirado ir „Spalvos lauko“ judėjimas ir tokie menininkai kaip Frankas Stella ar Josefas Albersas, kurie eliminavo viską, išskyrus spalvą, ir pavertė ją esminiu paveikslo subjektu. Parodos kuratorė ir paroda „Spalvos kalbėjimas“ tarsi pratęsė ar, teisingiau pasakius, apibendrino visas šias „kalbas apie spalvą“. Pasak kuratorės, idėja rengti parodą kilo tuomet, kai ji suprato, kad spalva jos kūryboje išties neužima svarbios vietos. Taigi, parodą „Spalvos kalbėjimas“ galime vadinti asmeniniu kuratorės iššūkiu, į kurį ji nusprendė pasikviesti ir kitas, kaip pati vadina, „bendramintes“ iš praėjusių parodų ar kitų projektų. Parodoje iš viso dalyvavo vienuolika menininkių: Irina Amosova-Novikova, Vaida Andrašiūnaitė, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Rimgailė Dručiūnaitė, Dalia Gineitė, Agnė Juškaitė, Greta Kardi-Kardišiūtė, Aušra Laurinavičienė, Laura Milevičiūtė-Černiauskienė, Jūratė Vanagaitė ir pati kuratorė Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė. Kaip teigė kuratorė, vienoms dalyvėms spalvos naudojimas kūryboje yra kasdienybė, kitoms tapo tokiu pačiu iššūkiu kaip ir jai. Parodos įvairovę taip pat lėmė ir menininkių priklausymas skirtingoms meno sritims. Parodoje dalyvavo keramikės, tekstilininkės, tapytojos ir tarpdisciplininės kūrėjos. Visgi parodą galėtume skirstyti ne į tekstilės, keramikos ar tapybos sritis, bet į tam tikras temas, skirtingus spalvų vaidmenis.
Yves Klein Blue
Pirmasis spalvos vaidmuo – formalusis – galimybė imituoti realybę ar perteikti tam tikrą tikrovės dalį, pavyzdžiui, judesį. Spalvos galimybes perteikti judesį parodoje nagrinėjo menininkė Irina Amosova-Novikova (Troma) tapybos kūriniuose „Judantys“ (2020) ir „Balansas“ (2020). Paveiksluose autorė, naudodama įprastus savo kūrybai elementus, tokius kaip linija, griežta, bet dinamiška geometrinė forma, kontrasto būdu įkūnija tiek spalvos galimybes imituoti statišką geometrinę formą, tiek ir judantį objektą-suktuką. Pasak menininkės, būtent spalva sukuria judėjimo įspūdį, tad kūrinyje judesio, sukimosi efektas išgaunamas dviejų intensyvių – mėlynos ir raudonos – spalvų žaisme, santykiu. Panaši tikrovės imitacijos spalva tema parodoje buvo tęsiama ir Agnės Juškaitės tapybos darbuose „Melsvos langinės“ (2010), „Sandėliukas“ (2019). Taip pat ir menininkės Vaidos Andrašiūnaitės darbe iš serijos „Uždanga“ (2020), kuriame ji išplečia spalvos vaidmenį – gebėjimą kurti optinę iliuziją ir imituoti ne tik tikrovę, šiuo atveju draperiją ir jos plastiškumą, gylį, formą, bet ir medžiagiškumą.
Apie panašią spalvų kuriamą iliuziją kalbėjo ir jau minėtas „Spalvos lauko“ tapytojas Josefas Albersas knygoje „Spalvų sąveika“ (Interaction of Color, 1963). Albersas teigė, kad vizualinis spalvos suvokimas beveik niekada neprilygsta tikrajai spalvai, todėl ji ir yra viena iš svarbiausių meno kūrinio dalių. Taip pat knygoje jis pabrėžė ir nuolatinę spalvos kaitą, judėjimą, tėkmę. Pasak jo, spalva yra suvokiama ne tik subjektyviai, bet ir per ryšį su kitomis ją supančiomis spalvomis. Šias Alberso mintis ir spalvų „tėkmę“ parodoje iliustravo menininkės Jūratės Vanagaitės tekstilės kūrinys „Tėkmė“ (2020), kuriame ji, derindama dvi spalvas, kalba apie jų tarpusavio sąveiką ir daromą įtaką individualiam spalvos suvokimui. Veltų virvių instaliacija taip pat mezgė ryšius ir su minėtu Irinos Amosovos-Novikovos darbu. Ne tik panašiu mėlynos ir raudonos spalvų panaudojimu, bet ir kontrasto principu. Kaip teigia Jūratė Vanagaitė, ji žaidžia su spalvų prasmėmis ir jų fiziniu būviu. Aktyvi raudona spalva pasyviai guli ant grindų, o ramybę simbolizuojanti mėlyna yra aktyvi kūrinio vertikalė. Gan formaliai spalvą tyrinėja ir Rimgailė Dručiūnaitė instaliacijoje „Fotono prisilietimas“ (2020). Menininkė taip pat tiria sąveikas – tik šįkart tarp spalvos ir keraminio objekto – ir spalvina jį ne dažais, o šviesa. Esminis kūrinio elementas, pasak autorės, yra kitimas, kurį ir kuria ypatingas šviesos, spalvos ir objekto santykis. Konceptualus šviesos ir spalvos santykis išties simboliškas, juk, kaip teigė jau minėtas Kazimiras Malevičius, spalva ir yra šviesa, spalvos suvokimas tiesiogiai priklauso būtent nuo jos.
Visgi, kaip ir daugelį menininkų istorijoje, šios parodos dalyves domina ne tik formalusis, bet ir psichologinis spalvos vaidmuo suvokiant meno kūrinį, spalvos galimybės perteikti emocinę, dvasinę būseną. Minėtoje knygoje „Spalvų teorija“ Goethė daugiausia dėmesio skyrė būtent psichologiniam spalvų poveikiui, kiekvienai iš spalvų priskirdamas tam tikras savybes. Pavyzdžiui, raudona jam reiškė orumą, mėlyna – galybę. Emocinį spalvos poveikį plačiai nagrinėjo ir Kandinskis. Pasak jo, meną iš pradžių žmogus patiria tik fiziškai, per spalvas. Jos gali sušildyti, nuraminti arba, atvirkščiai, atstumti. Šio psichologinio spalvos vaidmens analizę, taikymą parodoje buvo galima pastebėti Irinos kūrinyje „Judantys“, kuriame suktukas simbolizuoja ir nenutrūkstamą energijos ratą, Agnės Juškaitės tapyboje ar pačios kuratorės keramikės Eglės Maskaliūnaitės Butkuvienės darbuose „Slėpimasis kasdienybėje. Lentyna 1, 2“ (2020). Čia spalvos kuria skirtingą psichologinę atmosferą, užpildo „gyvybe“ abstrakčius geometrinius objektus. Chaotišką spalvų panaudojimą papildo ir abstrakti, tokia pat chaotiška kūrinio forma, kuri, pasak autorės, simbolizuoja netekusio pagrindo žmogaus būseną, vidų. Beje, Kandinskis yra teigęs, kad būtent spalva yra ta jėga, kuri tiesiogiai veikia žmogaus sielą, tad simboliška, kad autorė spalvomis pasirenka kalbėti būtent apie ją. Sielos temą, simbolinę spalvų gausą ir abstraktų keramikos objektą regime ir Dalios Gineitės darbuose „Namas dainuoja“ (2020), „Sunokusi tamsa“ (2020). Šiuose darbuose, kaip ir Eglės Maskaliūnaitės Butkuvienės, toliau tęsiama žmogaus vidinės būsenos ir spalvos galimybės ją perteikti tema. Menininkė filosofiškai ir spalvomis kalba apie vienatvę, namų ir savojo sielos kelio paiešką.
Tačiau spalva parodoje kalbėjo ne tik apie žmogų, bet ir apie žemę. Išreikšti žemės, gamtos emociją spalva pasitelkiama menininkės Aušros Laurinavičienės darbe „Raudona“ (2020). Keramiką ir tekstilę jungiantis kūrinys simbolizuoja pumpurą, o iš balto pumpuro virstanti intensyvi, gaivališka raudona spalva tampa gyvybės augimo, pumpuro „sprogimo“ metafora. Taip pat galime paminėti ir Lauros Milevičiūtės-Černiauskaitės kūrinį „Terakota“ (2020), kuriame atsispiriant nuo žodžių terra cotta („degta žemė“) reikšmės taip pat kalbama apie žemę. Spalvos kūrinyje yra simboliškos, baltos pupos ir kiaušiniai simbolizuoja pradžią, gimimą, juoda anglis – pabaigą. Visgi keramikos objektai kalba apie darnų gamtos cikliškumą, kitaip nei Živilės Bardzilauskaitės-Bergins keramikos ir tapybos darbai „Šviesa naktyje“ ir „Žemės garsai“, kuriuose ryškiomis spalvomis perteikiama kur kas niūresnė žemės versija. Formalųjį ir psichologinį spalvos vaidmenį simboliškai suliejo ir parodą baigė menininkės Gretos Kardi-Kardišiūtės instaliacija „Solisto spalva NM714“ (2020). Mediniais pagaliukais tarsi pikseliais menininkė putplastyje išaudė savo giminaičio operos solisto Arvydo Daunoro nuotrauką, rastą laikraštyje. Pasirinkdama asmenišką kūrinio objektą, menininkė tarsi praplėtė minėtas spalvos galimybes. Ji siekė ne tik atkurti tikrovę – nuotrauką, bet ir pasitelkusi spalvą perteikti žmogaus asmenybę, šiuo atveju balsą, kurį, pasak jos, geriausiai atspindi dviejų spalvų: tamsios bordo N714 ir šviesesnės rudos M714 – derinys NM714.
Ir visgi apie ką kalbėjo spalvos parodoje „Spalvos kalbėjimas“? Ar čia kelti klausimai išties yra tik meniniai, o kūriniai pasakoja tik apie formaliąsias ar psichologines spalvos galimybes, vaidmenis? O gal spalva yra visai ne emocija, o tik komercija, prekė, kaip savo paskutiniu tapybos darbu „Tu m‘“ (1918) teigė menininkas Marcelis Duchamp’as, jame nutapydamas baldų salonuose matomas spalvų gamos korteles? O gal parodoje spalvos slėpė kur kas daugiau, kaip ir žymusis Malevičiaus „Juodas kvadratas“ (1915), po kuriuo 2015 metais rastas rasistinis raštelis „Negrų mūšis tamsiame urve“? Mano nuomone, paroda išties „kalbėjo“, gal ir nesąmoningai, bet aktualiomis temomis. Ji kėlė ne tik meno prigimties ir paskirties, meno ir politikos santykio klausimus, o bandydama atsiriboti nuo aktualių, socialinių temų, atvirkščiai, tapo dar labiau politiška ir aktuali. Juk išties ji puikiai iliustravo šiandienos dvasią ir būseną – deklaravo meno kaip užuovėjos nuo visų politinių, ekologinių, pandeminių kataklizmų būtinybę. Meno, kuris nukeltų žmogų kažkur, kur šių problemų nėra, ir nors akimirkai nuramintų jo sielą. Taip pat ši paroda kalbėjo ir apie dabarties žmogų, kuris kalbėdamas apie pasaulį neretai pamiršta save, savo vidinę būseną – ne viename parodos kūrinyje akcentuojama sutrikusi, namų ar vidinės ramybės ieškanti asmenybė. Ir galiausiai apie žmogų, kuris tiesiog pavargo kalbėti apie dabartį ir visas jos problemas, todėl pasirinko kalbėti apie spalvas. Kurias suvokiame taip pat subjektyviai, kaip ir „tikrąją“ meno paskirtį.
