Paranojos fenomenologija
A paranoid is someone who knows a little of what’s going on.
William S. Burroughs
Šiandien tampa vis lengviau aptikti kokį nors solidesnį tekstą, net ir lietuvių kalba, apie nerimą arba depresiją – vieni neišvengia žalingų romantizacijos atspalvių, o kiti reikalingai ir svarbiai pabrėžia, jog kartu su ekonominės ir ekologinės krizių tandemu prisistato ir visuotinė psichikos sveikatos krizė, betarpiškai sietina su prieš tai minėtomis. Kai kuriuose kontekstuose, ypač kritinės teorijos, vis naujos krizės „paskelbimas“ ir įvardijimas ima atrodyti kiek komiškai – atrodo, lengviau ir paprasčiau būtų sakyti, kad jau ilgą laiką velkamės save dauginančioje permanentinėje krizėje iš didžiosios „K“.
Visgi kartais ima rodytis, kad apie psichikos sveikatą, emocinę savijautą ir bendrąsias nuotaikas, kaip apie globaliai rezonuojantį fenomeną (o ne pavienių individų problematiką), šiuo nesibaigiančiu pandemijos laikotarpiu kalbama per mažai: dalinai dėl to, kad prieigą prie to tenka susidaryti per gerokai įkyrėjusią viruso temą, kuri nejučia kelia norą to išvengti ar su tuo nuolankiai susigyventi, ypač kai aplink yra kitų sunkumų. Tačiau medijose ir socialiniuose tinkluose, ypač kalbant apie Lietuvą, vis pastebimesnė viruso esaties ir grėsmės pajuoka, delegitimacija, numojimas ranka, spjovimas į galimą riziką ir pavojų gali reikšti visiškai apverstą turinį ir atvirkštinę manifestaciją. Kitaip tariant, pavyzdžiui, „Haha“ reakcijos vartojimas feisbuke, šmėžuojantis naujienose apie koroną, išduoda ne drąsą, o baimę.
Sparčiau už virusą plintančios „iracionalios“ nuostatos ir sąmokslo (populiarių portalų antraštėmis, „Esame didelio mums brukamo melo liudininkai“) kurstymas vis matomiau atskleidžia, jog mentaliniai reikalai yra plataus masto politinė problema, o didelės bravūros, tvirtos narsos ir neapsakomo bebaimiškumo deklaracija šiuo atveju sugestijuoja ne ką kitą, o sklindančią paranoją, kaip opų mūsų laikmečio simptomą. Tik paranoja nėra taip paprastai suvedama tik į nereflektuotą baimę, naivų konspiracijų vaikymąsi ar intuiciją „iš niekur“ – joje visuomet esti bent krislas glaudžios sąsajos su tuo, kas iš tikrųjų vyksta, tik viską sutirština pačioje kalboje ir komunikacijoje užkoduota klampi painiava, kuri ima klaidinti taip, kad, panašu, nuo to nėra ir nebus jokių vaistų.
Amorfiška sąvoka, orientacinės skirtys ir… „Black Sabbath“
Lietuviškai apie paranoją nėra rašyta daug – juo labiau neteko susidurti su filosofine jos, kaip koncepto, studija ir analize. Dažniausiai pasiekiama informacija būna daktaro Unikausko lygio savigalbos bulvaras arba meinstryminės psichologijos „Šį sutrikimą patiria kas ketvirtas asmuo: galbūt ir jūs esate tarp jų?“ truizmai ir apskritai populiariojo mokslo seklumos. Net ir besižvalgydami detalesnio paranojos apibrėžimo, susiduriame su gana nišine terpe, kurios klasifikacija sumišusi su nerimo, neurozės, psichozės, šizofrenijos (čia dera išskirti, kad paranojos, kaip tokios, nelydi haliucinacijos – tam yra atskira paranoidinės šizofrenijos kategorija) ir kitų panašių sutrikimų identifikacijomis – paranoja čia pasikartoja kone kaip pagrindinis šių „ligų“ bruožas, savo charakteristikomis sugebantis pakliūti į beveik kiekvieną tokio plauko psichinę „deviaciją“.
Kaip ir nerimas ar depresija, paranoja negali būti redukuojama į disfunkciją smegenų lokacijose, cheminį organizmo disbalansą, serotonino stoką, kognityvinę sumaištį, medžiagų nepriteklių, „nenormalų elgesį“, klinikinę ir savo kodą turinčią diagnozę (o ši paranojos atveju neretai yra sunkiai nustatoma, nes subjekto asmenybės vertinimas nėra sutrikęs – paranoja išlaiko refleksyvumą ir produktyvumą), formalius medicininius terminus ar bet kokius empirinius neatitikimus – paranoja kur kas labiau yra fundamentaliai socialus, politinis, kultūrinis fenomenas. Priešingai nei, tarkime, šizofrenija, paranoja nėra laikytina „nuo proto nušokusia“ negalia ar paprasčiausia beprotybe, nors, įdomu, graikų kalba παράνοια beveik tą ir reiškia – etimologiškai tai yra „šalia proto“.
Kaip popkultūrinę šio klausimo, implikuojančio paranojos sąvokos abstraktumą ir glaudų ryšį su kitais sutrikimais, iliustraciją galima prisiminti metalo grupės „Black Sabbath“ 1970 m. hitą „Paranoid“ („Paranojiškas“), kuriame „susiraukimas“, paniurusi nuotaika, pasyvus nerimas ir kompulsyvus nesugebėjimas pasitenkinti yra, anot dainos lyrinio subjekto, aplinkinių palaikomi beprotybe: People think I’m insane because I am frowning all the time / All day long, I think of things but nothing seems to satisfy / Think I’ll lose my mind if I don’t find something to pacify. Vis dėlto paskutinė eilutė išduoda tam tikrą ribinę situaciją: jei nebus nusiraminta, gresia „nuprotėjimas“. Nors viso kūrinio teksto ašis yra stokos vedamas poreikis kažkuo „užimti smegenis“ (priedainis: Can you help me occupy my brain?) ir neįmanomybė surasti laimę, meilę, džiaugsmą bei malonumą, pagrindinė idėja atspindi visą paranojos variklį – subjektyvią įtampą ir nesusitaikymą su pasauliu.
Ne kliedesiai ir ne fobija, o intersubjektyvumas ir sociumas
Labiausiai paplitusi paranojos forma, sekant vikipediniais aiškinimais, yra susijusi būtent su socialiniu nerimu (social anxiety), kas išplėtoja argumentą, kad paranoja – ne tik nekonkretus afektas ir neįmenama ar neįveikiama baimės jausena, bet ir tarpžmogiškos būties modusas, ontologinis režimas, žinojimo ir veikimo laukas, kuriame, nori to ar ne, tokiu paranoidiniu pavidalu neretam tenka egzistuoti ir dalyvauti. Toliau dairantis po internetinius paranojos apibrėžimus, jai būdinga priskirti žodį „kliedesiai“ (arba šabloniškai besikartojančią ir sistematizuotą jų formą), dėl ko, kliedesius palaikant realiai neegzistuojančiomis regimybėmis, daugeliui tai gali tapti šizofrenijos sinonimu, taip visiškai panaikinant paranojos, kaip kasdienio ir įprasto santykio (neretai – užtektinai adekvataus ir pagrįsto) su tikrove, reikšmės galimybę.
Tai parodo, kokių nesusipratimų gali kilti mėginant distinktyviai įminti pačią sąvoką. Taip pat paranojos nevalia painioti su fobija (nors, sakykime, agorafobija arba sociofobija turi stiprių paranojos elementų), kuri, nors ir panašiai persunkta nerimastingos ir išbalansuojančios baimės, daugeliu atvejų nereiškia jokio priešiškumo kitam subjektui, – fobija, lyginant su paranoja, yra „aptakesnė“, dažniau patologiškai nukreipta į objektus, reiškinius arba situacijas. Šitaip darosi dar aiškiau, kad paranoja turėtų būti suvokiama kaip išskirtinai bendražmogiškas (arba intersubjektyvus) fenomenas, neabejotinai ir tvirtai susijęs su socialiniais santykiais, galios struktūromis, komunikaciniu tinklu ir visuomeninėmis institucijomis. Tokia prieiga, atsiribojanti nuo šizoidinių ir viršprotinių tendencijų, leidžia suvokti, kad neretai tai, kas laikoma paranoja, yra, iš socialinės perspektyvos, be galo paslanku, neapibrėžta, sąlygiška ir reliatyvu.
Nepasitikėjimo ir įtarumo sąmonė – superego valioje
Paranoikas arba paranoikė yra linkę kontingentišką atsitiktinumą arba netikėtą, nelauktą, neplanuotą elgseną susieti su intencionalumu, kažkieno valia, numatymu ir sąmoningomis pastangomis, kurios dažniausiai traktuojamos kaip siekis pakenkti ir sukelti žalą. Todėl galima sakyti, kad paranoidinė sąmonė, kaip veikiamoji ir veikiančioji plotmė, susideda iš nepasitikėjimo (Kitu arba, neišvengiamai, pačiu savimi) ir įtarumo (kuris gali arba sergėti nuo pavojaus, arba atriboti nuo džiaugsmo ir malonumo), šalia kurių veši nuolatinis dilgčiojimas, kad kažkas ne taip, kažkas negerai, kažkas kažko neatitinka ir su kažkuo nesutampa. Psichoanalizė, ypač sekant Jacques’u Lacanu, teigtų, kad tai, kas vadintina paranoja, atsiranda dėl pačioje kalbos struktūroje įrašytų trikdžių, trukdžių ir poslinkių, kas niekaip neleidžia subjektui sutapti su aplinka – simptomiškai atsiveria probleminiai kalbiniai / lingvistiniai plyšiai, paradoksaliai tampantys bene vienintele įmanoma sąlyga turėti sąlytį su tikrove.
Mėginant aiškinti labiau froidiška linija, paranoja veikiausiai artimiausiai sietųsi su superego (kuris, kaip malonumo imperatyvas, gana įtaigiai įkurdinamas ir minėtoje „Black Sabbath“ dainoje): „vidiniu cenzoriumi“, nesąmoningu draudėju, tironišku nurodinėtoju, kurio tikroji paskirtis yra įsakymas mėgautis, o jei šio įsakymo nesilaikoma ir jis pažeidžiamas, apima kaltės jausmas, tačiau kaltė užklumpa dar didesnė, jei to įsakymo visgi laikomasi. Tuo superego, kaip ir pati paranoja, yra suktai paradoksalus – kuo labiau paklūsti ir seki šiuo „vidiniu balsu“, skatinančiu tave laikytis moralinių normų ir kartu jas laužyti, tuo kaltesnis esi. Tad superego veikia kaip ekscesyvus ir niekad nekompensuojamas suvaržymas, kuris su mumis negailestingai žaidžia: subjektui yra iškeliami neįmanomi ir neįvykdomi reikalavimai, o tuo pačiu metu to paties superego jie yra sabotuojami. Atsidūrus tokioje neįmanomybės terpėje ir nepatenkinus lūkesčių ar neįgyvendinus siekių, rezultatas gali būti išaugusi paranoja, kuri peržengia primityvią „nepasitikėjimo savimi“ sampratą.
Epistemologinės redukcijos, simboliniai klijai, „sveikas protas“
Taip paranoja atsiskleidžia kaip subjekto mediacija su tikrove: arba kaip apsauginis šydas, leidžiantis epistemologiškai supaprastinti sudėtingus procesus ir taip gyventi „ramiau“, „užtikrinčiau“ – pavyzdžiui, įtikinus save, kad viską tvarko ir reguliuoja kokia nors išoriška jėga, kuriai nelemta priešgyniauti; arba, atvirkščiai, kaip nuolatinis savęs ba(n)dymas ir stimuliavimas, įgarsinamas „Žinau, bet vis tiek“, „O gal?“, „O kas, jeigu?“ ištaromis, neleidžiančiomis nusiraminti. Vienas iš buitiškiausių pavyzdžių, susijusių su panašiu atsisakymu patikėti savo percepcija arba kokia nors empirika yra klastinga baimė, kad neužrakinai durų arba palikai įjungtą orkaitę – tokie automatiniai ir mechaniški veiksmai dažnai nėra fiksuojami mūsų sąmonės, todėl, kai tokia retencija sugrįžta į mintis, tuomet paranoja ir atlieka savo ėjimą.
Paranoja, kasdienybės žingsniuose alindama jusles, gali sukurti bendro nepasitikėjimo šabloną, kuriam būdinga išaugti į impulsą visur ieškoti tiesaus, aiškaus, „blaivaus“ atsakymo. Jei jis nėra taip paprastai surandamas ir įmenamas, jį, veikiant fantazijai, visad galima „prikurti“ laisvomis asociacijomis arba „simboliniais klijais“, nevalingai ir nesąmoningai susiejančiais gana tolimus ir skirtingų prigimčių reiškinius į vieną turinį. Daugybė, filosofo Ernesto Laclau žodyną pasitelkiant, „plaukiojančių“ signifikantų (floating signifier – neturintis konkrečios reikšmės ir nenurodantis į partikuliarų objektą) užima pozicijas simboliniame registre ir taip sudaro ideologiją, maskuojančią tikruosius prieštaravimus bei įprastai sukeliančią kaltųjų paiešką, mėgstamą pavadinti raganų medžiokle. Lietuvoje tokių egzempliorių būta ir tebesama daugybės, o to argumentacija paprastai apsiriboja sudėtingų politinių virsmų ir manevrų „susegimu“ į tam tikras personalijas, pavyzdžiui, „nes Veryga“, „nes Landsbergis“ ir panašiai.
Dėl to tampa įprasta paranoją, be visų pamišimo nuorodų, laikyti logikos, racionalumo ir vadinamojo „sveiko proto“ antonimu, antipodu ir radikalia priešprieša. Viena vertus, čia esama tiesos: įsisiautėjant ir skaudžiai besitęsiant ekonomikos bei pandemijos keliamai psichinei ir emocinei suirutei, vis regimiau plinta sunkiai paaiškinami žmonių poelgiai (o šių, institucionalizuotu žargonu, taip paprastai nepavadinsi negalia ir „silpnaprotyste“), kuriuos gausiai papildo tos pačios sąmokslo teorijos, dažniausiai vis dėlto sudarančios tinkamas prielaidas ir keliančios svarbius klausimus (kartais vietoj saviviktimizacijos ir problemų suasmeninimo kuriančios distanciją nuo to ir siekiančios nužvelgti platesnį peizažą), tačiau išvedančios „beprotiškus“ atsakymus bei „kosmines“ išvadas. Turbūt ne sykį teko nugirsti ar perskaityti „kiaurai matančiųjų“ mintijimus, esą „Kažkam tai naudinga“, „Kažkas už to slypi“, „Kas už to stovi?“ Toks povandeninių srovių ieškojimas yra šiaip jau sveikintinas, tačiau žiūrima ne į tą pusę, o kas antro diskutanto išvadinimas naudingu idiotu paprastai gali būti adresuojamas šį epitetą išsakiusiajam.
Ontologinis nestabilumas ir išnykęs Aktorius – žala subjektui
Kita vertus, tokios ideacijos atidengia ir apnuogina dabarties momento išdavas, atspindinčias dažnos personos įbauginimą ir apnikusią nežinią. Net ir klinikinės ideologijos psichikos sveikatos klerkai jums padiktuos, kad paranoja, ne kaip liga, o kaip integralus visuomenės būvio elementas, kyla dėl bejėgiškumo jausmo, polinkio į depresiją, saviizoliacijos ir atsiribojimo. Labiau filosofinė eksplikacija pridėtų, kad paranoja mezgasi ir dėl ontologinio nestabilumo – būtis (tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmenimis) nebeatrodo kaip vientisas, apčiuopiamas, pamąstomas ir lengvai „suvirškinamas“ darinys. Susvetimėjimas, informacinė stimuliacija ir estetinis perteklius destabilizuoja ir ištąso sąmonę arba, kaip rašytų Bernardas Stiegleris, ją simboliškai nuskurdina – hiperindustrinė epocha, užsiimanti nežabota kultūrinių prasmių gamyba, ne(be)leidžia atitinkamiems subjektams tapatintis su aplinka ir ją sekti. Kitaip tariant – kai kurie iš mūsų neišvengiamai bus „išmesti už borto“ arba negalės suspėti paskui aukštųjų technologijų ir dėmesio ekonomijos mašiną, milžinišku greičiu produkuojančią ženklų cirkuliacijas ir žinių daugialypumus.
Dar vienas mąstytojas Franco Berardi (Bifo) pridėtų, kad XXI a. (ir čia visiškai nesvarbu, ar kalbame apie šiuos metus, ar ne) žymi išnykusio Aktoriaus laikus: kartais mes matome veiksmus ir įvykius, tačiau neįžvelgiame ir nesuvokiame, kas juos atlieka, kokia jų kilmė. Aktoriaus nesatis šiame chaotiškame teatre gali priminti ir teoretiko Carlo Schmitto suverenumo sampratą – sprendimo monopolį, kaip juridinę deciziją, turi nematomas Dievas, tarsi stebuklas apsireiškiantis išimties būklėje: galbūt pandemijos pradžioje ir galėjo atrodyti, jog suvereno prezencija įsiveržė labai matomai, pademonstruodama, kad iš tikrųjų daug kas yra įmanoma ir valstybė gali, tačiau neilgai trukus įsivyravęs štilis viską vėl sugrąžino į atkirstą nuo būdravimo sapną.
Kasdien viešumoje tebevykstantys veiksmai, nors ir iš pažiūros be Aktoriaus / veikėjo / agento yra socialiai atpažįstami, tačiau jie, F. Berardi žodžiais, neįstengia sukurti bendro sąmoningumo ir afektyvumo pagrindo, dėl to žmonėms ima stigti elementariausių atsakymų arba tiesiog priežastingumo, paaiškinimo, prasmės. Nenuostabu, kad šitaip skaldomoje sąmonėje nusidriekia seka, bylojanti apie dezorientacijos ir pasimetimo (arba „prarasto kontakto“ su pasauliu) virsmą paranoja, atveriančia tam tikrą eksperimentinių interpretacijų lauką, kurį galima pavadinti paranoidine hermeneutika (iškreipta interpretacija, kaip perversyvi prasmės perkrova – nepainioti su įtarumo hermeneutika), konspiracija arba pakrikusiais įtarinėjimais užpildančia nenuovokos įsteigiamą klaidinančią tuštumą, kuri, jei nėra kur ir į ką jos nukreipti, dar ir paskatina žmones save laikyti auka.
Taigi, liaudiškai tariant, kai tave dažnai dūchina, padidėja tikimybė tapti paranoiku ar paranoike. Prasta materialinė padėtis, skurdas, nepriteklius, patyčios, simbolinis smurtas, trauminės patirtys, socialinė priespauda ir kiti sisteminiai svertai ne tik chroniškai niokoja subjekto psichiką (paranoja kaip savigyna arba savisauga ir kartu – kaip savidestrukcija), bet ir atitolina nuo užtikrintumo, sąlyginio „padėties valdymo“ bei suopročio, jog turi šiokią tokią valią ir balsą savo gyvenime. Kai tikrovė vis labiau „keista“ ir „neįprasta“, o kartu ir nenumatoma, nenuspėjama, galop kastruojanti – išsiugdo poreikis matyti (arba susikurti) eksternalizuotą Jėgą, tiesiogiai atsakingą už tai, kaip ir kuo gyveni; tokia Jėga tampa kaltinimo objektu. Jos suvokimas, kaip jau užsiminta, neretai koncentruotas į kokią nors apibrėžtą ir konkrečią asmenybę, o kaltinimas ir piktinimasis ja sukelia didelį libidinį pasitenkinimą, dėl to taip egzistuoti tampa patogu – tuo, be abejonės, transgresyviai mėgaujamasi anapus malonumo principo. Paranojiški įsitikinimai ir piktdžiugiškas „iš tikrųjų tai JIE mus valdo“ naratyvas tampa saviplaką kompensuojančiu mechanizmu, užpildančiu visas reikiamas epistemologines spragas.
Medikalizacija, sonorinės iliustracijos ir galios svaigulys
Kalbėdami apie socioekonominę paranojos kilmę ir jos patologizaciją, neišvengiamai susiduriame su medikalizacijos reiškiniu: „ligai“, kuri nėra išimtinai biologinė, skiriami medikamentai, o šie neretai dar labiau pablogina situaciją ir pagilina problemą, tačiau neoliberalizmo tvarka, kaip rašytų filosofas Byung-Chul Hanas arba biopolitikos teoretikas Luigi Esposito, nepalieka jokių kitų alternatyvų ir išeičių: kiekvienam mentaliniam nuokrypiui nurodomi atitinkami psichotropiniai vaistai, ir tokia praktika yra visiškai normalizuota. Užuot sutrikimus sprendus socialinės integracijos ar tiesiog politinių reformų būdu, psichinėmis „deviacijomis“, individualizuojamomis ir kildinamomis iš asmeninės žmogaus istorijos (nuorodos į vaikystę, šeimą, genealogiją), „rūpinasi“ farmacija. Šioje cirkuliacijoje paranoja gali būti ir priežastis, ir pasekmė, o tokį bandymą „gydytis“, taip atitolinant suvokimą apie tikrąsias priežastis, puikiai reprezentuoja vietinės pankroko grupės „Crucial Features“ dainos „Ir šuo kariamas“ žodžiai: Ši našta mane svaigina, / Nesiskundžiu, jei algų nemoka ar badu marina, / Miegu retai, kepenys stoja, / Nuo šitų vaistų išsivystė paranoja. Ar tai nėra gana tiesmuka, bet tiksli dabartinės problematikos transliacija? Kasdienybės išgyvenimo vargai ir bėdos darbe veda link fizinių bei psichologinių problemų (kas dainoje įvardijama nemiga ir sutrikusia organizmo veikla), kol galop pradedami vartoti vaistai, kurių poveikis, teksto žodžiais, galiausiai ir virsta paranoja.
Kita lietuviška daina šia tematika galėtų praversti kaip „išvirkščias“ paranojos poveikis, t. y. erzacinė galios injekcija, labiau sietina su sąmokslo „žvejyba“ ir apgaulingu „Bingo!“ jausmu, jei kur nors „aptinkamas“ elito susimokymas ir taip toliau. Turbūt nedaugelis žino, jog šiandien neįtikimai populiarus reperis Lilas, propaguojantis „solidaus ir džentelmeniško“ atlikėjo įvaizdį, kadaise užsiiminėjo ganėtinai maroziška kūryba, nepalyginamai vulgaresne ir obsceniškesne, nei galime girdėti dabar. Seno reperio kūrinio „Aš manau, aš paranoikas“ priedainio žodžiai Aš manau, aš paranoikas, / Tinginys, blet, alkoholikas, / Aš manau, aš maniakas, / Netikiu chujniom ir zodiakais siūlo savimonės ir savistabos esatį (ją įkūnija ir „sumūrija“ kartojamas „aš“), kurią persekioja savinaikos, žemos savivertės ir nusižeminimo mintys (apie tinginystę ir alkoholio problemas), kol galop „ledai pramušami“ ir išsakoma netikėjimo, atmetimo deklaracija, kurios taikiniu, kaip kvailumo matu, tampa Zodiako ženklai. Kad ir kokie šios dainos žodžiai būtų lėkšti ir pateikti prastai sustyguota agresija, jie sugeba pademonstruoti paranojos dialektiką: potenciją devalvuojantis nepasitikėjimas savimi, papildomas negatyvios varos (kaip manijos, o paranoja, kaip matėme, dažnai pasižymi maniakišku asociacijų, kaip „plaukiojančių“ signifikantų, jungimu) pripažinimu ir galop egocentristinis atsisakymas, tarytum suteikiantis pasitenkinimą „žinojimu“. Tokia tat būna paranoja – galia tuomet, kai, atrodo, nieko nebegali.
Atbukintai baimingas neigimas kaukėtoje tikrovėje
Tokie vidiniai „Eureka!“ šūksniai itin dažnai užverda piliečių-internautų be perstojo vykdomu „demaskavimu“, kurį ir paženklina pusiau aklomis vedžiojamos sąsajos. Todėl, sugrįžtant prie įkyriųjų, bet neslopstančių aktualijų, dažna vox populi epistema, esą virusas yra prasimanymas ir koordinuota afera, kad ir kaip dėtųsi tariamu nenuginčijamumo šarvu, iš tiesų labiau byloja apie paranoją, kuri, kita vertus, daugeliui (dėl šio manymo, kad žinai) ir suteikia šiokį tokį galios pojūtį. Vėl susiduriame su paranojos dialektika – tai, kas gimsta dėl nugalinimo, tampa sunkiai paneigiama (nors ir savaip abejotina) mikrogalia, o ši, šiaip ar taip, daug ką gali išgelbėti nuo galutinio palūžimo ir fatališkesnių to pasekmių. Visgi nedera pamiršti, kad tokio neigimo (ir ši sąvoka paranojos kontekste yra kertinė ir pamatinė) nuostatos yra į pavojų stumiančios kitus asmenys, t. y. šiomis aplinkybėmis tuos, kurie pripažįsta viruso grėsmę ir laikosi saugumo reikalavimų.
O tokia diskursyvi apykaita sugeba „prigaminti“ paranojos ir šiai pusei (kuri, tikėkimės, yra stipresnė) – pavyzdžiui, jei kaukėta persona sėdi viešajame transporte netoli nesisaugančiųjų (arba kaukę dėvinčių netinkamai, kas tampa absurdišku „pasipriešinimo“ ir „antisistemiškumo“ simboliu), automatiškai kyla užkrato baimė, kuri vėliau lengvai gali transformuotis į dažną nevalingą plaštakos sąlytį su kakta tikrinant temperatūrą, arba kiekvieno savo kostelėjimo įtarinėjimu („O jei čia man jau korona?“). Tad pandemijos įžiebiama į universalumą pretenduojanti ir skirtumų nepaisanti paranoja galbūt kažkam ir virsta padrąsinančiu bei bravado placebu, tačiau kitiems, nepaisant viso baimės užsikrėsti ir negaluoti pagrįstumo, gali peraugti į hipochondriją. Žinoma, jog dabartinė tvarka dažną mūsų verčia diena iš dienos nerimauti, sykiais netgi panikuoti, tačiau paranojos sąvoka, kaip didis to papildinys ir sudedamoji dalis, atrodo pražiūrima, ignoruojama, neįvardijama.
Galbūt dėl to ir yra kaltas šio fenomeno, kaip koncepto, neaiškumas, abstraktumas bei pernelyg glaudi giminystė su kitais ekstremalesniais mūsų mentalinio būvio bruožais. Ar būtum antivirusinis „visažinis“, įsistatęs kritinio mąstymo protezą, ar ne, ši epocha dažname mūsų įsteigia paranoidinį subjektą – periodiškai nerimaujantį ir bijantį, dažnai neaprėpiamai ir nesuvokiamai; priverstą būgštauti, krūpčioti, nuogąstauti, akylai dairytis ir daug ką „permanyti kelis kartus“. Paranoja, kaip bendras nesaugumo ir neužtikrintumo afektas, žinoma, gali būti ir potrauminė liekana ir dėl to išsiugdytas liguistas atsargos pojūtis, paremtas baime, kad kažkas nepasikartotų ir neįvyktų vėl – o aptartoji paranojos dialektika mums primena, kad, nepaisant viso šio reiškinio kuriamo pažeidžiamumo ir trapumo, tam tikra prasme tai veikia kaip prevencija ir savisauga, tačiau neretai perdedanti galimą pavojų. Todėl tai gali egzistuoti ne tik kaip nežinojimu / neišmanymu grįstas veikimas (arba, kaip jau rašyta, būties modusas), bet atvirkščiai – kylantis iš žinių ir patirties.
Žvilgsnio paralakso atodanga: sąmonės trąša
Paranoja nėra taip paprastai redukuojama į baimės signifikantą – nors ir paranoja, kaip, šiaip ar taip, baimės (iš)raiška, labai dažnai atsiduria pirmiau mūsų sprendimų ir žingsnių, labai svarbu yra paklausti, kokios yra jos prielaidos. Kitaip tariant, nužengti kiek atokiau, prisiimti žvilgsnio paralaksą ir atverti platesnį paveikslą: paranoja, ypač 2020-ųjų mėsmalės dantračiuose, vis labiau išlenda kaip be galo kompleksiškas ir sudėtingas mechanizmas, svariai (galbūt netgi negrįžtamai) paveikiantis mūsų jutimus ir santykį su aplinka. Atrodytų, kad paranoja veikia kaip sąmonės tarša – nepageidaujamas nuodas, parazitas ar svetimkūnis, kuris, kaip ir nerimas ar bet kokie kiti psichiniai trikdžiai, toksiškai perskrodžia ir lydo mūsų mąstyseną.
Bet čia galima pamėginti atlikti tokios sampratos inversiją ir vietoj „sąmonės taršos“ mąstyti apie „sąmonės trąšą“: paranoja su savimi atsitempia ne tik kasdienių mikropatirčių bagažą, bet ir ideologines nuosėdas, kurios toliau sėja bei augina susvetimėjimą ir sukuria disonansą su subjektą supančiu lauku – arba disharmoniją, bet, prisimenant Theodoro Adorno aforizmą, būtent disonansas pasako tiesą apie harmoniją. Reikia suprasti, kad be paranojos, kaip daugelio sąmonę tirštinančio ingrediento, tampa neįmanoma suvokti esamos tikrovės. Mediacija su subjektą supanči(ojanči)u lauku tampa konfliktinė, o tuomet šis nesuderinamumas persikelia į patį subjektą (paranoja yra ne tik nuolatinis Kito/s įtarinėjimas, bet ir savęs paties) – čia galima pasitelkti vieną iš dažniausių paranojos „rūšių“, plačiai vadinamų erotine. Ji, kaip galima nuspėti, yra nusakoma pavydu, susijusiu su partnerio arba partnerės „neištikimybe“ (tikra ar tariama), ir tai yra viena suprantamiausių iliustracijų, kaip paranoją tiesiogiai konstituoja dominuojanti ideologija ir socialinės / kultūrinės normos – tokio pobūdžio pavydo apraiškų nebūtų, jei neegzistuotų monogamiškos partnerystės ir atominės („tradicinės“) šeimos modelis su visais sakralizuotais susilaikymo įžadais, kurie suvokiami kaip duotybė ir „savaime suprantamybė“.
Overthinking, aukos-grobuonies dialektika, „nesusireikšmink!“
Tęsiant apie panašias konvencijas ir persikeliant į labiau personalizuotus atvejus, paranojos mašiną palaiko ir vyraujantys grožio standartai, kūniškosios normos („idealus“ kūnas) ir nuolatos keliami reikalavimai išvaizdai – priverstinis nenutrūkstamas mąstymas apie savęs reprezentaciją, be ir taip dažno socialinio nerimo, kartu įsunkia paranoidinius klausimus, susijusius su Kito žvilgsniu, jei tik jis ne toks, kokio tu tikėtumeisi ir pageidautum: „Ar aš nekaip atrodau?“, „Kodėl jie į mane taip žiūri?“, „Kas su manimi ne taip?“ Dėl to paranoja gali būti nesunkiai susieta ir su „pergalvojimu“, kuris anglų kalboje vadinamas dažniau aptinkamu žodžiu overthinking – mąstymu „per daug“, neva koks nors objektas ar reiškinys gali būti to nevertas. Tiems, kurie, tarkime, susidūrę su filosofija, tokia nuostata gali atrodyti apjuoktinai, bet visgi vadinamajame overthinking esti paranojos kontekstą atitinkančių kryptingos ir tarpasmeninės baimės bruožų, o turbūt viena iš gausiausiai tokius „vidinio balso“ klausimus įdiegiančių erdvių yra viešasis transportas, kuriame kelios sutiktos akių poros gali paprasčiausiai paversti kelionę neramia ir įtempta.
Kita šios monetos pusė yra tai, kas šnekamojoje kalboje neretai praminama „susireikšminimu“ (intuityviu ir dažniausiai dialoginiu savo svarbos iškėlimu) – egocentrizmas, atmieštas teisuoliškumu ir šiokiu tokiu solipsizmu, t. y. nesugebėjimu empatiškai išlipti iš pernelyg suasmenintų reikmių ir pamėginti bent dalinai suprasti kitą. Žinia, tokia „būtinoji“ rūpyba savimi (labiau tuo, kaip tu atrodai) internalizuojama iš įvairių komercinių šaltinių ir jų įtvirtintų institucijų, atrodo, sugeba apimti tiek, pavadinkime, „aukos“, tiek „grobuonies“ polius – „auka“ perdėtai ir neadekvačiai telkia dėmesį į savo įvaizdį, nes bijo žvilgsnių, o „grobuonis“ tą patį atlieka dėl to, kad įkūnija narcisistinį polinkį nesulaukti jokių blogų žvilgsnių, tik teigiamų ir prielankiių. Abi šias elgsenos formas vienija intensyvi paranoja, jog kažkas ne taip (ar iš tiesų, ar hipotetiškai – jokio skirtumo), o tiksliau – kad kažkas neatitinka idealaus tos ar anos situacijos vaizdinio.
Konspiracijos fantazmas, lyderystė „ant adatų“ ir radikalumas
Taigi, prieš tai minėtasis žvilgsnio paralaksas, kaip metodas, inicijuoja kritinę distanciją ir paranoją nušviečia ne kaip universalią žmogišką esenciją, o kaip sociopolitiškai sankcionuojamą ir (per)konstruojamą kategoriją, kurios poveikis ir rezultatas – paranoidinės nuojautos kaip nuolatinis kažko kvestionavimas ir įtarinėjimas – gali būti labai realistiškas ir pagrįstas; paranoja yra teisingi žingsniai, tik netinkama linkme. Kitaip tariant, paranoikas arba paranoikė, sudarydami reikalingas prielaidas, žino, kad kažkas trikdo ir „kažkas man kenkia“, tačiau išvadoms visados gresia subliūkšti į taip dažnai išjuokiamą antivakserių, folijos kepuraičių, acto garinimo ir reptiloidų pelkyną (kitur – NSO ir 9/11). Vėlgi, nutolstant nuo šių kraštutinių ir absurdiškų egzempliorių, vieno žmogaus „beprotybė“ yra kito žmogaus tiesa. Nieko keisto, kad pandeminiu laikotarpiu padaugėjo šventai įtikėjusių sąmokslu (ir jie, nepamirškime, to nelaiko sąmokslu) ir prieš visuomenę nukreipta „nematoma“ veikla – kuomet mąslesni svarstymai reikalauja laiko ir pastangų, dar arčiau chaoso pasislinkęs gyvenimas (kuriame dar ir dėl kaukių įsivyravo nepatogumas ir suvaržymas) atlaisvina vietą paranoidiniam santykiui, kuris ir taip gajų įtarų šnairavimą ekstrapoliuoja dažniausiai valdžios ir valstybės abstrakcijoms. Tokia „primityvi“ paranoja tampa paranki valdančiajai galiai ar bet kokiai vadovaujančiai / diktuojančiai formai, nes ir vėl nukreipia dėmesį nuo realių problemų ir materialių prieštaravimų – jei pagrindine grėsme visuomenei laikai 5G ryšio bokštus, o ne, pavyzdžiui, priespaudą ir nelygiaverčius socialinius santykius, dėl to patyliukais džiūgaus ir pelnysis daugybė žmonių.
Užsimenant apie galią, jos sutelkimo ir eksploatacijos padariniai taip pat pasižymi paranoidiniais polinkiais – bemaž niekieno nenustebinsi teiginiu, kad daugybė politinių lyderių yra paranoikai. Šviežių įvykių sūkuryje atsigręžkime kad ir Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką – sklinda kalbos, kad net ir savo paties vakaronėse prezidentas beveik nieko nevalgydavo, gerdavo tik vandenį, o šį prieš tai duodavo „degustuoti“ kam nors kitam. Be abejo, tai susiję ir su nuojauta, kad tavo autoritetas yra trapus, esi įgijęs daugybę priešų, ką jau kalbėti apie visą geopolitinę įtampą, savotiškai įpareigojančią tokiai laikysenai „ant adatų“. Tas paliudija, kad paranoja, tapus atitinkamos situacijos įkaitu, gali susiformuoti inertiškai, kaip dažniausiai neišsisukama reakcija į susiklosčiusias ir besiklostančias aplinkybes – paranojiškas elgesys, koreguojantis tolesnį sąlytį su įvairiomis konjunktūromis, absoliučiai determinuojamas tavo padėties visuomenėje ir jos santykių. Tokios peripetijos mums leidžia paranoją mąstyti ne kaip fiksuotą diagnozę ir vidinį „asmenybės sutrikimą“, o kaip mobilią filosofinę dispoziciją, labiausiai nurodančią į afektą ir jų dauginimąsi, sumišimą, susipynimą, galiausiai – nesuvaldomą deformaciją.
Kitas pavyzdys, nusakantis tokį paranojos daugialypumą, yra vadinamieji radikalūs / kraštutiniai politiniai įsitikinimai, mąstymas dideliais naratyvais, susitapatinimas su Idėja ir, derogatyvinę Leonido Donskio sąvoką pasitelkiant, tikratikystė. Nesunku įsivaizduoti, kaip nuosaikūs „centro“ asmenys – tie, kurie nėra suinteresuoti visuomenės transformacijomis iš pagrindų, – susidūrę su nuoseklia politinių idealų identifikacija ir jų laikymusi, skubiai gali tarstelėti „Klausyk, tau kažkokia paranoja“, kas reikštų kokį nors menkinantį „Eik jau, neprasimanyk ir nesvaičiok“ numojimą, neva išsklaidantį tavo tikėjimą tam tikru tikslu. Toks centristas-diskutantas, išgirdęs kažką, kas skausmingai užkabina jų „normalių“ ideologemų šerdį, griebiasi inkriminacijų ir savo oponentą palaiko fanatiku, kas dar žargonu mėgstama verbalizuoti šyziko arba psicho epitetais. Taigi, sykiais sveika ir taikli kritinė abejonė gali būti palaikyta paranoja arba beprotybe – kai kurios tiesos yra taip įaugusios ir persmelkusios mūsų kasdienybę, kad mėginimas jas sudrebinti ir išjudinti momentaliai virsta patologizacija, o į šios spektrą patenka, žinoma, kaltinimas paranoja, kas tik įrodo šiame tekste postuluojamą šios sąvokos paslankumą. Čia, prisiminus sąmonės trąšos žaismą, regime ir akumuliacinę paranojos savybę – skleisti ir dauginti nepasitikėjimą; paranoja pati daug kam gali kelti paranoją, nes, pasirodo, kažkas šiais cinizmo ir ironijos laikais kažkuo iš tikrųjų tiki.
Veiksmo trajektorija – jautrūs sujauktų sensorių randai
Toks paranojos sąvokos gryninimas dar lengviau leidžia ją atskirti nuo nerimo arba „šiaip“ baimės – be to, yra bendrai sutariama, kad paranoidinės pažiūros tendencingai skatina imtis veiksmų, inspiruotų to, ką toji paranoja „vaizduoja“. Todėl paranoja, nors ir gyvuoja su savais limitais (pvz., koncentruoto ryžto ir pamatuoto iniciatyvumo slopinimu), kartu yra ir gyvybingas (pa)skatinimas veikti, kažko imtis, daryti – jei nerimas gali neturėti savo konkrečios kilmės ir tiesiog būti, paranojos priežastį atpažinti yra lengviau, nors tai ir nereiškia, kad, žinant „taikinį“, problema bus sprendžiama sklandžiau. Aišku, kad paranoja yra nuolatinė deprivacija ir persekiojanti negalimybė, tad ją būtų galima netgi pavadinti kompulsyviu negatyvumu – nepaliaujamu priešiškumu, kuris, deja, turi nemažą tikimybę virsti akla ir varginančia kaltų paieška.
Paranojai, kaip ir nerimui, būdinga dažnai užklupti tave nelauktai ir nepasiruošusį – išoriniai aplinkos dirgikliai įsižiebia dar ryškiau, sujaukia tavo savijautos būvį, o tuomet nuveda ją į nežymaus drebulio ir katatoniško sąstingio alteraciją. Paranoidinė sąmonė esti užaštrinta, įjautrinta, sukilusio dirglumo, bet tam tikra prasme būdraujanti – metaforiškai tariant, skatinanti netgi į dušą eiti su šautuvu. Žinoma, toks efektas gali būti bendro socialinio ir darbinio „perdegimo“, sudrumsčiančio tavuosius sensorius, pasekmė, o neselektyvus informacijos vartojimas, interneto perdozavimas ir žinių ar pagalbos stygius toliau gamina paranoją. Čia vėl galima trumpam sugrįžti prie komentatorių-neigėjų: anglų kalboje esama termino fusion paranoia, nepriklausomai nuo jų politinio flango įvardijančio konspiracijos teorijų šalininkus, – paprastai fusion paranoia, be viso „prieš supuvusį isteblišmentą“ šėlo, žymi nusiteikimą apokaliptiniam scenarijui, o tas nevaldomo viruso ir ekologinio pragaro (šiandien raudonuojanti Kalifornija vizualiai būtent tą ir atitinka) laikais vėl grįžta į aktualumą, kas ypač buvo matoma kovo mėnesį. Pagalvojus apie tai, prieš akis nyra tuo metu Vilniuje kažkieno nufotografuotas milžiniškas plakatas su užrašu „Būkite tvirti, pizdec jau arti“.
Akinantis priešiškumas ir išgąstingos spėlionės
Bėda tik ta, kad paranoja, kaip žinome, itin skatina nepasitikėjimą ir susipriešinimą su kitais „lygioje vietoje“: ne iki banaliosios Thomo Hobbeso „visų karo prieš visus“ teorijos lygio, bet veikiau per atsiribojimą ir atotrūkį nuo sociumo, kas tampa bereikalingu ir apkraunančiu emociniu darbu, lydinčiu slenkant drungnoms dienoms. Taip, paranoja yra įtampos ir antagonizmo šauklė, iškalbingai bylojanti apie esamą laikmetį, bet šitaip sukuriamas ir nebūtinas atšiaurumas bei pagieža, sukaustančiai trukdantis pajusti artumą, belieka priverstinai ir alinančiai distancijuoti save nuo pasaulio ir nejučia adresuoti jam priešiškumą. Per tokią rezignaciją ir disasociaciją formuojasi disforinė sąmonė (dysphoric self-consciousness), kuri dažnai per virulentiškumą kitų atžvilgiu ir begalinę savikaltą neleidžia reikiamai reflektuoti savo pozicijos socialinėje ir klasinėje dimensijoje – labai panašiai, kaip tą daro depresija arba nerimo sutrikimas, tik paranoja yra kur kas labiau lokalizuota ir iš pažiūros turinti motyvus, kad ir kokie jie dažnai esti nedarnūs ir apgaulingi.
Paranoja neišvengiamai turi eschatologinių savybių, t. y. ji dažnai įvairiais laipsniais būna nukreipta į ateitį – baugumas, kad kažkas nutiks ir įvyks, kad kažkas gresia, artėja. Per dabarties trūkius paranoja nukreipiama į būsimąjį laiką – jei dabar taip blogai, vėliau bus dar blogiau, todėl reikia veikti, kažką daryti, kažko imtis. Didelė dalis sąmokslo anticipacijos (kaip kad „Nedarykime X, nes ateis Y ir tada bus dar blogiau“), kylančios dėl su patiriama tikrove susijusios nežinios, neapibrėžtumo ir nestabilumo, tą pakankamai pagrindžia. Ši baiminga laiko ir erdvės destabilizacija nėra derealizacijos struktūra (tikrovės praradimas, nunykimas, atsisiejimas nuo jos), labiau pasireiškianti apėmus nihilistinėms mintims, o veikiau perkreiptas ir sąlygiškai ydingai suaktyvintas santykis su tikrove, kuri tampa sunkiai sprendžiamu rebusu arba, jei tavęs ir tikrovės įtarpinimu pasirinksime stiklą, paranojos atveju jis veikiau yra kondensuotos spalvos vitražas. Mąstant tokia trajektorija, peršasi kažkas panašaus į išvadą, jog vienintelis tikras ir patikimas vaistas nuo paranojos – pasitikėjimą skatinanti ir solidarumą kurianti kolektyvi socializacija, kuri neleidžia tau judėti link totalaus užsisklendimo ir izoliacijos.
Kanye Westo paguoda, farmakonas, fikcijos, iracionalus racionalumas
Galvoje suskamba reperio Kanye Westo kūrinio „Paranoid“ („Paranojiškas“) žodžiai, nepaisant viso kitokį kontekstą brukančio libidinio ir santykių aiškinimosi turinio, yra tarsi siūlantys paranojos sukeliamos vienatvės problemą spręsti „išėjimu kažkur“ su poreikiu laisvalaikiui: Tell me right now / You really wanna spend your whole life alone? / A little time out might do you good, might do us good. Pradžioje aptartoje identiško pavadinimo „Black Sabbath“ dainoje pagrindinis veikėjas kažko troško iš pasaulio, o Kanye Westo kūrinyje tas veikėjas gali tą suteikti ir tai žada. Čia lyrinis subjektas kreipiasi į kitą personą siekdamas sukurti ryšį, gelbstintį nuo visko, kas sukasi aplink tai, kas įvardijama paranoja, ir tai ištiesia mums „moralą“: jei turi kuo (pasi)tikėti, subjektyvioji ir eksternalizuoto pavojaus (antrame posmelyje skatinama nesijaudinti dėl to, ko negali(me) kontroliuoti – Don’t worry about what we can’t control) numanomybę slogiai sugerianti baimė sumažėja, bet, žinoma, niekuomet nėra eliminuojama ir ištrinama galutinai. Nėra jokios panacėjos, o vaistas nuo paranojos vis vien lieka farmakonu (pharmakon) – antikos laikais išvestu konceptu, bylojančiu apie nuodo ir vaisto sintezę, – tai yra tai, kas tau kenkia, bet kartu gali ir padėti; jei poetiškiau, tai paranoja yra terapinis pogulis ant vinių.
Galiausiai, paranoja nuo seno yra įkvėpusi gausybę literatūros – netgi egzistuoja atskiras paranoidinės fikcijos (paranoid fiction) žanras, kūrinio tikrovę aiškinantis kaip ne organišką ir atsitiktinumų kupiną tėkmę, o tam tikrų jėgų kuriamą manipuliaciją, maždaug „O kas, jei ne viskas yra taip, kaip atrodo?“ Paranoidinės fikcijos kūriniuose kvestionuojama pati tikrovės percepcija ir mėginimas ją susieti su fantazija arba diferencijuoti nuo jos ir vaizduotės vaisių (arba, ekstremaliau, haliucinacijų). Vieni iš žinomesnių šio stiliaus rašytojų, be šio teksto pradžioje cituoto Williamo S. Burroughso, yra Franzas Kafka (prisiminkime karštligišką „Procesą“, kuriame protagonistu žaidžia neapčiuopiama mistika), H. P. Lovecraftas (jo darbuose dažnai randasi bergždžias santykis su Išore) ir Kurtas Vonnegutas, politines realijas „išskalbęs“ fantastikos hiperbolėse. Šių kūrėjų darbuose, neretai pateikiančiuose santykį su ne teologine anapusybe (paranoja tokioje literatūroje – dažnai klaustrofobiška), itin dažnai įsivyrauja sandūris tarp iracionalaus ir racionalaus, kas yra vienas pagrindinių paranojos bruožų – ją netgi galima dialektiškai laikyti dvigubu sluoksniu, sujungiančiu šiuos du elementus į iracionalų racionalumą.
Tad kad ir kokia toji paranoja, sąmonę aršiai įstumianti į įtampos kondiciją, kartais gali iš šalies pasirodyti „atsilupusi“, joje visuomet bus likusi dalelytė „sveiko proto“ ir koreliacija su aktualia „dabar ir čia“ tikrove. Kadaise kažkur teko perskaityti miniatiūrinį anekdotą: „Jei jūs nesergate paranoja, tai dar nereiškia, kad jie jūsų neseka.“ Galbūt tai mums primena, jog kartais, kad ir kaip retai, paranoikai yra teisūs.
