Vidinis getas

 

Santiago H. Amigorena (g. 1962) – nuo 1973 m. Prancūzijoje gyvenantis ir kuriantis argentinietis kino režisierius, scenaristas, prozininkas, rašantis prancūziškai. Nuo 1998 m. leidžia prustiško užmojo (auto)biografinio pobūdžio šeimos sagą. Pernai pasirodžiusiame dešimtajame Amigorenos romane „Vidinis getas“ pasakojama žydų kilmės senelio Visentės Rosenbergo, buvusio Lenkijos kariuomenės kapitono, 1928 m. dėl antisemitinių priežasčių emigravusio iš Lenkijos į Argentiną, istorija ir vidiniai išgyvenimai dėl tolimojoje Europoje likusios mamos ir kitų žydų žūties per Holokaustą. Siūlome ištrauką iš romano, kurį netrukus lietuviškai išleis leidykla „Alma littera“.

 

 

Tikrovė Europoje 1942 metų liepą buvo dar žiauresnė už aprašytąją „Daily Telegraph“. Mobiliosios dujų kameros (pirmoji sunkvežimių karta su melagingu bendrovės „Kaisers-Kaffee“ pavadinimu, antroji, nuo 2,5 iki 3 tonų keliamosios galios mašinos, į kurias tilpo nuo trisdešimt iki penkiasdešimt žmonių, ir penkiatonės, galinčios vežti „stačiomis ir gerai sugrūdus“ iki septyniasdešimt aukų, turėjo specialų sandarų dengtą kėbulą, į kurį tiesiai iš išmetamojo vamzdžio plūdo dujos) buvo pakeistos stacionariomis, nuo kovo ir balandžio veikiančiomis Belžeco, Chelmo ir Osvencimo masinio naikinimo stovyklose. O per aštuntąjį Visentės vyresnėlės gimtadienį, 1942 metų liepos 19-ąją, Himleris pasirašė įsaką pradėti „Reinhardo operaciją“, kad iki gruodžio 31 dienos Generalinėje gubernijoje neliktų nė vieno žydų kilmės žmogaus.

Varšuvoje vokiečiai ėmė žadėti duonos ir uogienės geto gyventojams, sutiksiantiems vykti į darbo stovyklas, ir tūkstančiai atsiliepė į šį kvietimą. Tada, 1942 metų vasarą, vokiečiai ėmėsi to, ką vadino Rytų apgyvendinimu, – deportuoti visus geto žydus į masinio naikinimo stovyklą Treblinką II. Ši operacija, dar vadinta didžiąja akcija, prasidėjo liepos 22 dieną. Per aštuonias savaites kasdien buvo išvežama kone po septynis tūkstančius žmonių. Masiniai suėmimai gete vykdavo naktį ir dieną, namuose ir gatvėse. Žydai buvo vežami į skirstymo stotį Varšuvoje, o paskui iki Treblinkos stovyklos už aštuoniasdešimties kilometrų, ten išgirsdavo, kad čia tik tranzitinė stotis, kad po dezinfekcijos jie keliaus į darbo stovyklas dar toliau rytuose. Taką į „dušus“, kuriuo 1942-ųjų vasarą nuėjo per tris šimtus tūkstančių Varšuvos geto žydų, o vėlesniais mėnesiais per keturis šimtus penkiasdešimt tūkstančių jų tautiečių iš Radomo, Liublino ir Balstogės distriktų, naciai vadino Himmelstrasse – dangaus keliu.

1942 metų liepa ir rugpjūtis. Buenos Airėse viena po kitos ėjo permainingos Pietų pusrutulio žiemos savaitės, o Visentė nebegavo naujienų iš motinos. Kasnakt lošdavo pokerį ir atsibusdavo ne anksčiau kaip antrą ar trečią valandą po pietų. Išeidavo iš miegamojo, pasukdavo į vonią, nusiprausdavo veidą, greitai išgerdavo kavos, pabučiuodavo ką tik grįžusius iš mokyklos vaikus, tada užeidavo į krautuvę ir patikrindavo, ar naujai priimtas pardavėjas, penkiasdešimtmetis graikas Jorgas, ką nors pardavė. Kad nebegalvotų apie motiną, Visentė taip pat stengėsi niekada negalvoti nei apie Rozitą, nei apie vaikus, nei apie save patį. Net mažiausias dėmesys žmogui jam atrodė įžeidžiantis… kodėl įžeidžiantis, beje? Dėl jo motinos padėties? Dėl jos kančios? Dėl jos atminimo?

Tylėti. Visiškai tylėti. Nebežinoti, kas yra kalba. Ką reiškia kalbėti. Ką apibrėžia žodis, ką įvardija daiktavardis. Pamiršti, kad žodžiai kartais sudaro sakinius. Tyla kaip žaidimas, vylėsi jis, padės nuraminti širdgėlą. Visentė norėjo, kad tyla būtų tokia stipri, tokia nepertraukiama, tokia primygtinė, tokia arši, kad viskas taptų tolima, nematoma, negirdima, – tyla būtų tokia atspari, kad viskas išnyktų sniego migloje. Jis norėjo priversti nutilti kitų balsus, visus aplinkinius balsus ir savo paties balsą. O gal greičiau jam norėjosi nutildyti tuos menamus balsus, vis dar jį priverčiančius, nors ir retai, ištarti žodžius, kuriuos kiti gali išgirsti, nutildyti ir svarbiausią vidinį balsą, vis daugiau jam bylojantį, kartais panašų į artimo draugo, o kartais į svetimo dievo, – savo sąžinės balsą. Viską nutildyti. Visentė norėjo, kad visur būtų taip tylu tarsi plačioje apsnigtoje lygumoje. Ir stengdavosi taip atkakliai, su tokiu užsispyrimu, kad dažnai jam pavykdavo. Jis pratylėdavo taip ilgai, kad joks išorinio pasaulio balsas jo nebepasiekdavo, jokia mintis nebekildavo galvoje. Padėdavo muzika. „Pasija pagal Matą“, Mocarto koncertai fortepijonui, o labiausiai kai kurie Bethoveno kūriniai: pjesė „Elizai“, Mėnesienos sonata, styginių kvartetai, variacijos. „Vokiečiai. Trys vokiečiai. Net jei Mocartas… Bet net šis, kalbama, laikė save vokiečiu.“ Visentė kai kurių kūrinių krautuvėje klausydavosi vis iš naujo, kad išnyktų net menkiausias prisiminimas, net menkiausia jo vaizduotės apraiška. Po kelių savaičių net muzikos nebereikėjo. Tylos, kuriai Visentė save pasmerkė, pakako, kad jau niekas, išskyrus nereikšmingus vertinimus, neužklystų į jo smegenis per tas nesibaigiančias valandas, kai vakare, išėjus Jorgui, jis atsisėsdavo į fotelį savo krautuvėje ir pro vitrinos stiklą žvelgdavo į praeivius, per tas tokias pat nesibaigiančias valandas prie pokerio stalo, kai pralošdavo menkus pinigų likučius. Nebereikia žodžių. Nebereikia kalbų. Nei vokiečių, nei lenkų, nei jidiš. Nei ispanų, nei argentiniečių. Nebereikia žodžių. Nebereikia pavadinimų. Niekam. Nei muzikai, nei fortepijonui, nei kėdei, nei stalui. Nei vitrinai, nei krautuvei, nei gatvei, nei žirgui, nei miestui, nei šaliai, nei vandenynui. Nei žudynėms. Nei skausmui. Niekam. Jokių žodžių.

Rozita stengėsi kaip galėdama pakęsti tokį gyvenimą. Laikas jai vis labiau prailgdavo, bet ji taip pat kruopščiai kaip ir anksčiau tvarkydavo kambarius, gamindavo valgį, rūpindavosi vaikais ir lygindavo vyro marškinius. Dažnai, kaip ir šią rugpjūčio sekmadienio popietę, žiūrėdavo į jį, vaikštantį po namus, ir laikydavosi jo primestos tylos. Matydavo jį, nieko neveikiantį, nieko nekalbantį, ir savęs klausdavo, kodėl jos vyras nebe toks, už kokio ji tekėjo. Gerai nežinodama, kas per pabaisos siaučia jo mintyse, savęs klausdavo, ką padarė ne taip, kuo nusikalto. „Myliu jį. Myliu jį myliu jį myliu jį nemyliu jo myliu jį. Myliu jį. Nemyliu jo. Myliu jį. Bet kodėl? Kodėl jis nebesiskuta kaip anksčiau? Kodėl bet kaip rengiasi? Kodėl savimi nebesirūpina? Ir kodėl nebesirūpina vaikais, net tyloje? Juk nieko sunkaus nuvesti juos į mokyklą, kaip būdavo seniau, ir kartais parsivesti. Kodėl? Kodėl kodėl kodėl? Kodėl jis nebe toks, koks buvo, kai su juo susipažinau? Kai mane vedė? Kai mane mylėjo? Kai aš jį mylėjau? Nebežinau, kas jis toks. Būtent. Tiesiog nežinau. Nebežinau. Kartais jis į mane žiūri, kartais man šypsosi, o aš nežinau. Myliu jį. Myliu jį myliu jį myliu jį. Bet jo nemyliu. Ar dar žinau, ar dar galėčiau pasakyti, kiek dar myliu šį be galo mylėtą vyrą, kuris buvo ir visiems laikams turėjo likti mano gyvenimo vyru?“ Rozitą kamavo daugybė klausimų, bet nė į vieną ji nerado atsakymo. Galvodavo apie savo vyrą ir apie tėvus, apie jų kančią. „Jiems, kaip ir Gustavai, teko baisi dalia. Jie irgi patyrė siaubingų dalykų. Kaip su tuo susitvarkė? Kaip jiems, atvykusiems į Argentiną, pavyko pamiršti pogromus? Kaip pavyko palikti praeitį už nugaros ir gyventi iš naujo? Ką jie paliko? Ką ištrynė? Ką paneigė? Su kuo susitaikė, kad aš, mano brolis ir mano seserys galėtume gerai gyventi?“ Rozita pasirinko tekėti už Visentės. Turėjo nutraukti farmacijos studijas, kad taptų jo žmona. Niekas jos nevertė. Bet ar ji jautėsi laimingesnė už seseris, už motiną, ištekėjusią savo tėvų ir Rozitos tėvo tėvų iš kaimyninio štetlo susitarimu? „Negaliu jo mylėti. Kaip mylėti vyrą, kurio niekada nėra namuose? Kurio nėra namuose net tada, kai jis yra? Nežinau, ką jis galvoja, nežinau, ką jaučia, ko nori. Kai paskutinį kartą paglosčiau jam ranką, ta buvo ledinė tarsi lavono.“

Tą sekmadienio popietę Rozita nebe pirmą kartą žiūrėjo į slankiojantį po butą ir nė žodžio nepratariantį vyrą, nepažvelgiantį nei į ją, nei į dukras prie valgomojo stalo, ruošiančias namų darbus. Paskui jis prisėdo ant sofos ir pro langą įsmeigė žvilgsnį į dangų. Visentė gyveno pasaulyje, kur jų beveik nebebuvo. Tada po popiečio miego savo kambaryje nubudo Chuanas Chosė ir pradėjo verkti. Rozita virtuvėje buvo ką tik pradėjusi mazgoti indus. Tyčia ilgokai lūkuriavo. Jai buvo įdomu, ar vyras girdi verkiantį vaiką. Ar jis pasikels ir nueis pas sūnų. Ji lūkuriavo, o jis nė nekrustelėjo. Ir jai teko liautis mazgojus indus, kad galėtų paimti Chuaną Chosė ant rankų.

Jau savaičių savaites Visentė kasdien jautėsi išsekęs. Tą sekmadienį atsikėlė truputį anksčiau nei įprastai, išėjo iš namų ir praleido didumą dienos vaikščiodamas be tikslo, niekur neužeidamas, kaip nutikdavo vis dažniau, it kokia kenčianti siela klajodamas Buenos Airių gatvėmis. Mieste margavo automobiliai, kioskai, knygynai. Ir moterys, vis gražesnės, o gal veikiau patrauklesnės, elegantiškesnės. Turtai, kuriuos karas kitoje pasaulio dalyje suteikė šiam nuošaliam kraštui, šiai piečiausiai Pietų Amerikos žemei, regis, pavertė kai kurias Buenos Airių gatveles mados podiumais. Visentė mylėjo šį miestą. Mėgo jame vaikščioti, eiti jo gatvėmis, atrasti dar nematytas gatves. Jam be galo patiko nutolti nuo miesto centro, pasiekti keistus ir pavojingus kvartalus, tokius kaip Boedo, Barakasas, Pompėja, arba nusidriekusius palei upę į šiaurę prabangiuosius La Rekoletą, Palermą ir Belgraną. Nuo tada, kai Visentė atvyko į Buenos Aires 1928 metų balandį, iki šios 1942-ųjų vasaros miesto gatvėse užgimė neįtikimas gyvenimas. Argentina vėl darėsi tokia pat turtinga kaip 1910 metais. Liovėsi buvusi skurdi, atoki 1930 metų krizės nualinta šalis ir tapo tokia, kokia ją pavertė Antrasis pasaulinis karas: tolimu pasaulio centru. Dėl Europą siaubiančio konflikto imigracija išaugo dvigubai, čia plūdo ne tik vargingi italai ir ispanai, kurių srautas niekada nebuvo išnykęs nuo pat XIX amžiaus pabaigos, bet ir garsūs menininkai, intelektualai, kur kas turtingesnės nei anksčiau europiečių šeimos. Argentiniečiams viskas tapo paprasta. Parduotuvės nebeištuštėdavo, klestėjo net menkiausias verslas. Vienintelis Visentė šiame didžiuliame mieste, šiame šventiškame mieste jautėsi vis vargingesnis, vis mažiau turintis.

Prieš karą troško tapti uostamiesčio gyventoju labiau už bet kurį kitą argentinietį, itin mėgo vaikščioti gatvėmis, tomis pačiomis kaip šiandien. Jam labai patikdavo išsukti iš kelio, išvaikščioti jas visas, kiekvieną jų pažinti. Jis žingsniuodavo valandų valandas, apžiūrinėdamas parduotuvėles ir praeivius. O dabar, priešingai, nueidavo iki Čakaritos ar La Bokos kvartalų, traukdamas viena iš tiesiųjų miesto gatvių, tarsi nebe pats spręsdamas, kur nuves jo žingsniai, tarsi tai buvo visiškai nesvarbu. Eidavo ir eidavo įsmeigęs akis sau į pėdas. Paskui grįždavo ta pačia gatve. Nuo tada, kai gavo motinos laišką, daug vaikščiodamas nejausdavo jokio malonumo. Bet sėdėjimas vietoje irgi neteikė malonumo, tad klaidžioti be reikalo atrodė savotiškai neišvengiama.

Eidamas vienas žmogus visada turi galimybę patylėti ir pamąstyti. Tačiau Visentė ėjo tik tam, kad jo žingsnius lydėtų tyla. Kaip ir tada, kai klausydavosi muzikos ar kai sėdėdamas ant svetainės sofos žiūrėdavo į dangų, žingsniuodamas norėjo, kad žodžiai paliktų jo sąmonę, kad galvoje išvis nebūtų jokios minties. Deja, jei stingulys yra judesio priešprieša, jei tyla yra žodžių priešprieša, tai mintis neturi savo priešpriešos, galvojimui nėra priešingo veiksmo: negalvojimas tėra dar vienas būdas galvoti. „O Berlas? Ar tebedirba? Ar dar kovoja? Ar irgi nuleido rankas? Kaip mano brolis, vyresnis brolis, toks didelis, toks stiprus, toks savimi pasitikintis, galėjo būti taip sumenkintas, paverstas viena iš tų atmatų, apie kurias rašo laikraščiai? Ar vokiečiai sugebėjo šitaip jį pažeminti, palaužti? Ar jiems pavyko jį paversti paklusniu gyvuliu?“ Vis eidamas, po ilgos kovos su savo paties negebėjimu negalvoti Visentė vis grįždavo prie šiuo metu jį kankinančių vidinių demonų.

Nors buvo gavęs motinos laišką, skaitęs „Daily Telegraph“ laikraštį, tik labai miglotai įsivaizdavo, kas išties vyksta Europoje. Viso pasaulio laikraščiai kol kas tik nedrąsiai prabildavo apie šimtus tūkstančių nacių nužudytų žydų. Negalėdami įsivaizduoti šimtų tūkstančių žmonių žudynių, dauguma skaitytojų vis dar tuo netikėjo. Po straipsnio „Daily Telegraph“ laikraštyje pasirodymo liepą du Argentinos laikraščiai – „La Prensa“ ir „Critica“ – atskleidė, kaip žydai buvo vežami į masinio naikinimo stovyklas. Vėliau, 1942 metų lapkričio 25-ąją, „New York Times“ publikavo straipsnį apie Belžeco, Sobiboro ir Treblinkos stovyklas, Osvencimo dujų kameras ir krematoriumus. Straipsnyje buvo patikslinta, kad Lenkijos žydai senoliai, vaikai, kūdikiai ir neįgalieji buvo išžudyti. Bet straipsnis pasirodė tik dešimtame laikraščio puslapyje ir vėl tesulaukė nedidelio atgarsio.

Visentė, kaip ir diduma žmonijos, galėjo žinoti ir kartu negalėjo žinoti. Negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta už dvylikos tūkstančių kilometrų, čia, vykstant jo asmeninei dramai. Negalėjo niekaip to įvardyti. Beje, stebėtina, kad negalėjo ne tik Visentė, bet ir visi kiti. Iš pradžių šių įvykių niekas nevadino nei Šoa, nei holokaustu. Nei prancūziškai, nei angliškai, nei mažąja, nei didžiąja raidėmis. Pradžioje tai tiesiog neturėjo pavadinimo. Buvo kalbama apie įvykius, katastrofą, kataklizmą, tragediją, vėliau apie skerdynes, apokalipsę. Bet pačioje pradžioje tai išvis neturėjo pavadinimo. Tik naciai tai vadino teritoriniu sprendimu, o paskui galutiniu sprendimu ir šiuos pavadinimus dangstė dar kitais žodžiais, vykdydami savo planą (dujų kameras vadino Spezialeinrichtungen, specialiaisiais įrenginiais, nuodijimą dujomis – Sonderbehandlung – specialiąja procedūra). Išskyrus budelius, tų įvykių Europoje ilgus metus niekas niekaip neįvardijo. Pasak Čerčilio, tai buvo nusikaltimas be pavadinimo. Vėliau, karo pabaigoje, buvo daug svarstoma, kaip šitai įvardyti. Juk suteikdamas pavadinimą pasakai, kas dar niekada nebuvo pasakyta, kas visada buvo neaiškiai apibrėžiama – faktiškai nutylima.

Dar prieš Vanzės konferenciją naciai pradėjo kalbėti apie galutinį sprendimą ir, keista, šis eufemizmas, tarsi vakariečiai būtų žinoję, ką šiandien neigia, – dėl to jie visi kalti, – ir toliau buvo ilgus dešimtmečius vartojamas. Galutinis sprendimas – kokia keista sąvoka, tiesa? Sprendimas, visi žinome, visada iškelia kitus klausimus, kitas problemas. Galutinis – ne. Šis, kaip tikėjosi Kanto, Šopenhauerio ir Nyčės tėvynainiai, turėjo viską išspręsti.

Paskui buvo nutarta, kad geriau kalbėti apie genocidą, hibridinį terminą, sudarytą iš graikiškojo genos, įvardijančio tos pačios kilmės žmonių grupę, ir lotyniškojo cide, veiksmažodžio caedere – žudyti – vedinio. 1944 metais sukurtas Lenkijos žydo ir po Antrojo pasaulinio karo pasirinktas Jungtinių Tautų Organizacijos, šis terminas visgi nebuvo vartojamas išskirtinai žydų naikinimui įvardyti, todėl manantieji, kad Šoa yra unikalus žmonijos istorijos faktas, termino „genocidas“ vengė.

Truputį vėliau anglakalbiai išbandė terminą „holokaustas“. Bet holokaustas kitados buvo auka dievams ir reiškė atnašavimą dievams. Žmonės amžių amžius degindavo gyvulius ir kas geriausia – dūmus, kvapą – jiems dovanodavo. O mainais turėdavo prašymų. Ar tas, kuris pasirinko šitą žodį žydų žudynėms įvardyti, tai ir turėjo omeny? Greičiausiai niekada nesužinosime. Bet žodžiams nesvarbu, kaip juos supranta jų sakytojas: žodžiai reiškia tai, kas jais įvardijama, jie visada byloja istoriją, istorijas. Tas, kuris pirmasis pasirinko žodį „holokaustas“, pasakė, norom ar nenorom, kad milijonų žydų išžudymas buvo auka kažin kokiems dievams, viliantis iš jų kažin kokių malonių. Tikėkimės, bent jis kalbėjo apie savo dievus. Ar, dar geriau, tas įsivaizduojamas asmuo pasiūlė tokį žodį, nes suvokė Dievą mirus, nes matė Jį amžiams išsisklaidantį holokausto dūmuose, kai aukos pareikalavo pats godžiausias stabas – rasė.

Po „holokausto“, o gal gerokai prieš jį (nes šis žodis buvo vartojamas Talmudo atsiradimo laikais, juo įvardytas Jeruzalės ir dviejų jos šventyklų sunaikinimas) imta vartoti „hurbaną“, kurio pasirinkimą lėmė noras prilyginti žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metais ankstesnėms tos tautos patirtoms katastrofoms ir žudynėms.

Po 1960 metų daugiausia Prancūzijoje galiausiai įsivyravo kitas terminas – „Šoa“ iš Biblijos. Pasirodęs dar 1933 metais, jis reiškė sunaikinimą, o ne aukojimą: be prašymo, be maldos, natūralų ir neišvengiamą, neskiriamą jokiam dievui.

Taigi vieno ar kito žodžio pasirinkimas supriešino dvi stovyklas (sąjungininkus ir nacius, prancūzakalbius ir anglakalbius, žydus ir gojus), o „Šoa“ ir „hurbanas“ sukiršino pačius žydus: tuos, kurie jų naikinimą per Antrąjį pasaulinį karą laikė unikaliu, ir tuos, kurie manė, kad pastarosios žudynės tebuvo viena iš daugelio jų patirtų katastrofų. Bet visi žino, jog tereikia dviejų žydų, kad išgirstum tris nuomones.

Tą 1942 metų rugpjūčio sekmadienį pravaikščiojęs didumą dienos Visentė grįžo namo prieš pat prapliumpant lietui. Tiesiog parėjo namo, kaip tiesiog darydavo visa kita be jokios aiškios priežasties. Grįžo, kaip visada grįždavo pastaruoju metu, ir niekad negalėjai žinoti, ar pasiliks vakarienės, ar nakvos namie. Dukros netriukšmavo, ruošė namų darbus. Jos buvo pavyzdingos mokinės. Kartais Visentė vis dėlto į jas pažvelgdavo. O Rozita, pastebėjusi jo žvilgsnį, vėl prisimindavo, kaip jis kadaise jas mylėjo, kaip dievino, ir nejučia pamanydavo, kad greičiausiai jas tebemyli, net jei gavęs motinos laišką niekaip nebegali to išreikšti. Tačiau tėvo laukiančio, jį akimis sekančio Chuano Chosė, kuriam taip reikėjo, kad tasai su juo pasikalbėtų, juo pasirūpintų, Visentė, regis, nė nematė, nepastebėjo, kaip sūnus auga, negirdėjo, kaip vadina jį tėčiu. Tik kartais liūdnai ar nervingai žvilgtelėdavo į berniuką lyg itin pykdamas. Pats to nesuvokdamas, Visentė, kaltas, kad apleido motiną, nejučia vertė kentėti sūnų už tą kaltę, kuri amžinai graužte grauš jį patį.

– Eime kur nors pavakarių?

Jis niekada nieko nebesiūlydavo, tad Rozita pati ėmėsi iniciatyvos. Buvo sekmadienis, vaikams nereikėjo į mokyklą, jie visą dieną praleido namie iki pat penktos valandos. Kadangi krautuvė stovėjo uždaryta ir Visentė sėdėjo namuose, Rozita pasiūlė visiems penkiems nueiti į „Confiteria Ideal“, ten pat, kur kadaise buvo brolio Leono supažindinta su būsimu sutuoktiniu. Moteris žinojo, kad Visentei visada patiko ši arbatinė, kurioje jie pirmą kartą susitiko. Ji matė, kad jis mėgsta tą vietą ir jos interjerą, sukurtą tik iš europinių medžiagų bei baldų. Visentė pažinojo arbatinės savininką doną Manuelį, kuris pats prieš daugelį metų, kai jie buvo ką tik susituokę, jiems gyrėsi, kad didžiosios arbatinės salės krėslai atvežti iš Prahos, didieji šviestuvai yra prancūziški, lubas puošiantys vitražai sukurti Italijoje, kad medžio apdailai panaudota slovėniška mediena, kad kolonų bei laiptų marmuras, vitrinų krištolas ir sienų puošybos bronza taip pat atkeliavo iš didžiųjų Europos sostinių – į jas Visentė prižadėjo vieną dieną nusivežti Rozitą.

Įžengusi į didžiąją salę su vyru ir vaikais Rozita užmiršo dabartį ir nejučia nusišypsojo, prisimindama tuos pažadus. Ir juos, ir nesiliaujantį plepėti Visentę. Kaip jis galėjo būti toks kalbus, toks lengvabūdis ir toks viliokas? Ir kaip gali štai šitaip mane pamiršti?

O Visentė, su šeima įėjęs į didžiąją salę ir ieškodamas laisvo staliuko, negalvojo apie nieką. Nors namuose sutiko su žmonos pasiūlymu, nors ėjo gatve vesdamasis dukteris už rankos, nors beveik jautėsi esąs su saviškiais kelias dešimtis minučių, vos jiems įėjus į „Confiteria Ideal“, prisidegė cigaretę, ir jo protą vėl apniko balta spalva. Visentė atsisėdo ir pradėjo rūkyti nekreipdamas dėmesio į dukrų pokalbį, nekreipdamas dėmesio į sūnaus vienatvę nei į liūdną žmonos nostalgiją. Išorinis pasaulis vėl nustojo egzistavęs. Jo mintys vėl pasiklydo plačioje apsnigtoje lygumoje. Jis nieko nebejuto. Tik skausmas tarsi rūgštis vis stipriau graužė jį iš vidaus ir neleido pamiršti ištikusios nelaimės. Nieko nejuto, apie nieką negalvojo – išskyrus akimirką, kai jo žvilgsnis sutiko Rozitos žvilgsnį, o ji nusigręžė ir apsidairė aplink. Tada jam netikėtai dingtelėjo, kad ji greičiausiai prisimena jų pirmąjį susitikimą ir dešimtis kitų kartų, kai abu čia lankėsi, jųdviejų pokalbius ir jųdviejų laimę. Ir Visentė skausmingai suvokė, kad visi žmonos prisiminimai tikri: jis tikrai ketino nusivežti ją į Europą, jam tikrai anuomet patiko ši vieta ir interjero detalės – bet dabar jos priminė jam praeitį, dabar jis negalėjo jų pakęsti.

Po pavakarių Rozita, Visentė ir vaikai lėtai grįžo namo. Tėvo tylėjimu užsikrėtė visa šeima; vaikai, net netrukus penkerių metų sulauksiantis Chuanas Chosė, gal mėgdžiodami, o gal iš pagarbos dažnai ilgokai neištardavo nė žodžio. Eidamas sūnus vienu metu bandė įsikibti tėvui į ranką. Bet Visentė neleido. Vos pajutęs sūnaus prisilietimą, nejučia atitraukė ranką ir toliau ėjo susikūprinęs, nuleidęs galvą. Matydama švelnų Chuano Chosė prisilietimą ir negailestingą Visentės šaltumą, Rozita sukando dantis, kad nepravirktų. Kodėl? Kodėl jis taip elgiasi? Kodėl jo niekada nėra? Kodėl jis niekada apie mus nebegalvoja? Kodėl mūsų nebemyli? Kodėl? Kodėl? Kodėl viskas baigta? Kodėl jam tokia svarbi ši mus naikinanti tyla? Naikinanti mūsų vaikus, mūsų šeimą, mūsų meilę, mūsų gyvenimą?

Tą vakarą vaikai užmigo vėlai. Rozita jiems perskaitė pasaką, paskui kitą, vėliau dar kitą. Tada pavargusi – vaikais visą dieną teko rūpintis jai vienai – nusivalė makiažą, išsivalė dantis ir prieš eidama miegoti priėjo vyro pabučiuoti. Visentė neištarė nė žodžio, bet leidosi pabučiuojamas į kaktą, net akimirką uždėjo ranką ant jos rankos. Žmona nuėjo į miegamąjį, o jis liko sėdėti ant sofos, įsmeigęs akis į tamsų balkono langą, už kurio tvyrojo sutemos. Taip išbuvo apie dešimt minučių. O tada atsistojo ir pasiėmęs švarką išėjo pro duris į Buenos Airių naktį ieškoti vietos prie pokerio stalo.

Rozita, negalėdama šalin nuginti visą dieną ją kankinusių klausimų, buvo jau užgesinusi šviesą, bet vis dar nemiegojo; girdėjo vyrą išeinant, kaip girdėdavo kone kasnakt jau ilgus mėnesius, ir viena gulėdama lovoje ilgai verkė, slopindama raudą pagalve. „Kodėl?! Kodėl jis manęs nebemyli?! Kodėl manęs nebeliečia?! Kodėl nebebučiuoja?! Kodėl nebemyluoja – nors tylėdamas?!“ Graudžiai raudodama už nugaros ji išgirdo silpną balselį.

– Mama…

Marta ir Ersilija buvo čia, susikibusios rankomis tamsoje stovėjo šalia lovos. Žiūrėjo į Rozitą neatitraukdamos akių, truputį nuliūdusios, truputį išsigandusios.

– Chuanas… Jis pabudo…

– …šaukėm tave, bet…

Rozita neišgirdo, kaip dukros ją šaukia. Buvo pernelyg įsiverkusi. Atsikėlė, atsiprašė, kad jų neišgirdo, jas apkabino ir palydėjo į vaikų kambarį, o ten nuramino Chuaną Chosė, ir šis vėl greitai užmigo. Ji dar kartą atsiprašė dukrų, paskui jas apkamšė ir pabučiavo.

– Kodėl tu visa šlapia?

Rozita nė nesuvokė taip verkusi, kad veidas vis dar buvo šlapias nuo ašarų.

– Kas nutiko?

– Nieko, nieko… Nieko tokio…

Ji nusišluostė veidą, jas nuramino, dar kartą pabučiavo ir grįždama į lovą paliko uždegtą švieselę. Kad dukroms ir jai pačiai būtų ramiau.

 

Iš: Santiago H. Amigorena. Le Ghetto intérieur. Paris: P.O.L., 2019

Vertė Erika Sabaliauskaitė