Televizorius, aš ir lietuvių kalba
Šnekamąją gimtąją kalbą ėmiau jautriau girdėti tik studijų metais, bandydama vaidinti studentiškame teatre. Ten gerokai patvarkė mano kirčiavimą, apravėjo barbarizmus. Būdavo, kad ir draugas filologas mesteldavo vieną kitą pastabėlę. Iki tol kalbėjau kaip pakliūva – ir kaunietiškai (esu trečios kartos kaunietė), ir mokykliniu slengu. Pamažėle atsirado diskomfortas klausantis puskalbe bendraujančios vyresniosios kartos artimųjų, augusių prie dviejų okupantų, o prieš įsikuriant Kaune gyvenusių ir Žemaitijoje, ir Vilnijoje, ir Klaipėdos krašte. Laikai keitėsi, Lietuvos televizija pradėjo transliuoti kalbos pamokėles. Lietuvių kalbos. Kalbu ne apie tas, kur amerikonka Liucija Baškauskaitė įtaigiai sakydavo: „Listen!“ Vyresnioji karta su atgimimo entuziazmu ėmė mokytis taisyklingos kalbos. Mokslais nesigyrė, todėl gerokai mus stebino kalbėdami vis sklandžiau ir švariau.
Dabar įvardijimas pidgin language kažkodėl dingo iš apyvartos, nors jis labai tiktų kai kurių televizijos laidų vedėjų, visokių galų apžvalgininkų ir panašių ekrano žmonių darbo įrankiui apibūdinti. Dažnai šie „influenceriai“ naudojasi žodynu, nedaug didesniu už Eločkos Ščiukinos iš Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“.
Būna, turėdama laisvo laiko, pasižiūriu laidų iš rinkėjų gyvenimo. Kad neužsimirščiau savam burbule. „Klausimėlį“ žiūrėti vis dar sunku. Vis dar nesinori tikėti, kad tai ne išmonė, o realybė, nors rinkimų rezultatai apie tai ir byloja. „TV pagalbą“ žiūrėti sekasi geriau, nes yra intriga ir siužetas. Viena iš personažų – gelbėtoja, lietuviškas Eločkos variantas. Ji puikiai dirba savo darbą vartodama vos kelias klišines frazes (pvz.: „ar kėlė prieš jus ranką?“, „duosiu žinoti“, „kaip sakant“). Tuo metu personažai, kurie pagal scenarijų prašosi pagalbos, kartais vien pypsi.
Informacinėse laidose vox populi – praeiviai sostinėje. Ten du iš penkių pakalbintųjų atsakinėja rusiškai. Didelis procentas imigrantų? Nemanau. Dauguma jų čia gimę ir augę, senesnieji su armija „išvaduotoja“ ar paskui ją atsikraustę. Jie žino, kodėl nekalba valstybine kalba. Su visa pagarba vilnietiškai tolerancijai pasakysiu – rezultatas nedžiugina. Vis dažniau ausį užgauna iškilių vilniečių ir populiarių žurnalistų vartojami rusų kalbos vertiniai ir sakinių konstrukcijos. Pasišaipymai iš kaunietiškos tarties būdavo juokingi abiem pusėms, o iš vilnietiškos naujakalbės šaipytis nebėra ūkvatos.
Kur žiūri kalbainiais virtę kalbininkai, paklausite? Žongliruoja vietovardžių kirčiais ir džiaugiasi kolegų atvanga lietuvinant kompiuterinius terminus? Kodėl nesulietuvinus muzikos instrumentų pavadinimų, ką? Gal tiek to, pajuokavau. Nuleiskite žemyn ir bausmės kalaviją, ir stebuklingą žodžių lazdelę, nusišypsokite ir tuos grašius, kurie jums iš biudžeto nubyra, panaudokite neįkyrioms trumputėms kalbos pamokėlėms. Gal suveiktų četeriochkalbės Vilnijos mass media (sorry – žiniasklaidoje), jeigu tokia yra?
Į komentarus „cho cho!“ ir „nemokykit manęs gyventi“ atsakau: „Laisvę man!“
