Svogūnai labai sveika
Man slenka plaukai. Kantriai, pastoviai, su man pačiai būdingu užsispyrimu, visai kaip kopos Nidoj, smiltelė po smiltelės, pleiskana po pleiskanos, varo žemyn, nors tu ką. O aš, ką aš, staigiai į virtuvę, šaldytuvo durelės atsidaro, svogūnas, labai gerai, sutarkuoju kaip už tėvynę, citrina, tai žinoma, viską, kas turi stiprų skonį, turėtų gerai ir mano plaukai virškinti, medaus dėl pasigailėjimo šiek tiek, įtrint į skalpą, nėra sunki užduotis, nes jis šviečia jau kaip koks šešiasdešimt vatų žibintuvėlis, kaip amžinoji Vaidilutės ugnis žaižaruoja. Bet jei bandom, tai bandom iš esmės – grįžtu atgal, dar įvarau į tą marmalą kiaušinį, jogurto, truputį grietinės, o kodėl gi ne, jei gali į skrandį, tai kodėl ne kiek aukščiau, ant galvos, nieko čia blogo nebus, gi visi žurnalai rašo, kad natūralūs produktai patys kiečiausi, senolių išmintis, senovės baltų padavimai, kogi ne, juk seniau iliustracijose visos mergos kaip lesės, apžėlusios iki smakro, mosikuoja galingom pintom kasom, jei užvožtų, turbūt net ir koks buožė nulėktų penkiasdešimt metrų. Su tokiu optimizmu ir trint man jėgų negaila, investuok į save, rašo visokios „Laimos“, seniau mano žiloj vaikystėj skaityta „Top Girl“, kur subankrutavo, kažin kodėl, ar mergaičių Lietuvoj nebeliko, ar jos ir be natūralių plaukų gaivinimo receptų kažkaip apsieina, neaiškus reikalas.
Autorės piešinys
Kad būtų dar sveikiau, o šventas Petrai, laikyk mane, dar prisipjaustau visokių daržovių, tikra mišrainė, gi irgi folkloro klasika, agurkai ant veido, ir pajaunėji dvidešimt metų, apsipurvinu jais visą veidą ir atgal į lovą, atsigulu ant nugaros, atsargiai, kad jokios magiškos priemonės nenulėktų, sudedu rankutes ant pilvo ir pradedu laukti, kol gamta savo padarys ir visa gražutė lyg Feniksas pakilsiu. Nors labiau mano amžiną atilsį močiutę primena, ji taip atsiguldavo ir vieną kartą taip ir neatsikėlė, taip ir palaidojo, su sudėtom rankutėm ant pilvo, tai gal geriau nereikia, aš gi dar graži būti noriu, pasiryžau net ant savęs šaldytuvą iškratyti, kad tik tas amželis ne taip į akis kristų, kad tik visur pėdsakų plaukais nepalikinėčiau, labai neestetiška, net pavojinga po visą Berlyną savo DNR palikinėt, kur tai matyta – būčiau bent musulmonė, gyvenčiau sau ramiai Noikelne, galėčiau po burka visą savo galvos skausmą paslėpt, ir savo visai nieko akim tik blinksėčiau, ir visi manytų, kad visai graži panikė, su akim, su nosim, lūpos va normalios, viskas gerai su ja. Ir nevieniša ten, žmonių marios, draugų marios, prieskonių marios, petražolių nesveiki kalnai po vieną eurą, baklavos, tie meduj skęstantys jų pyragėliai, atsimenu, kažkur vadinos „Angela Merkel“, irgi po vieną eurą, bet ne, koks tau Noikelnas, teks su savo plike gyvent ir jokių ten maskavimųsi, buržujų problemos, atsirado čia kenčiančioji, Afrikos kilmės moterys čia mano nesąmones išgirdusios spjautų į veidą, viskas seniai išspręsta, tik joms atvirkščiai, plaukai per dideli, nevaldomi, garbanoti, pašėlę kaip safaris naktį, todėl pilna parduotuvėlių su lygučiais glotnučiais perukais, viskas į vakarietes, užsimauni ir be problemų, ką aš čia bandau su tais svogūnais dviratį išrasti, kai jau seniai skuteriai, segvėjai ir kiti kosminiai išradimai užtvindę šaligatvius, nepereisi net ramiai sau gatvės, ypač hipsterių rajonuose, kur ten, Kroicberge ir Frydrichshaine, ten tai judėjimas, ateitis ir visa kita.
Bet ką tu pasakysi, nebus man šioj žemelėj ramybės, atbėga žiurkė iš už kampo, mano Vasia, Vasiukė, ir užuodus gamtos gėrybes pritipena prie to vaišių stalo, vieną agurkėlį šast pagriebia nuo kaktos ir nubėga porą žingsnių, visa į rutuliuką susitraukus, susikaupus rankytėmis laiko savo Gralio taurę ir kapoja, tada trumpam kaip koks biznierius sustoja, pamąsto ir atgalios, nutempia profesionaliai man saliero galą nuo smakro, tada jau patenkinta, kad užteks, ir puota prasideda. Gerai, kad bent jau nuo plaukų svogūnų nenudrasko, mano Vasia žino, kas skanu, to marmalo nė uodega neužkliudo, nė savo ūsų antenom neužkabina.
Man regis, užmigau, nes kažkaip iš savo mažo kambarėlio patekau į Vilnių, mamos butą, užeinu ir akim netikiu, viskas kaip pro miglą, užlieja rudos spalvos masė, bet ne kokie šūdai, o minkšta, švelnu, banguoja kažkokie lyg ir siūlai, užtvindę visą erdvę, daugiau nieko nematau, tik tą spalvą, bandau prasibraut, kur mama, kur sesė, kodėl nieko nėr namie, gal jos užduso, pala pala, čiagi plaukai, marios plaukų, lenda man visur už rūbų, į šnerves, į panages ir siūbuoja kaip nendrės Šešupėj ar kokie kiti nesveiki švelnūs augalai, ir neša mane į kažkurią pusę, į koridorių, regis, stumiama dar spėju užkliudyt kietą daiktą, mano gražiausias puodelis, kur seniai iš skuduryno nusipirkau, toks elegantiškas, baltas, su auksiniu ranteliu ant krašto, kokios senos babcios dvarininkės, matyt, dvaro puodelis už penkiasdešimt centų, tiek kainuoja praeitis, kai susmirsta, kai netenka viso stoto ir pretenzijų, penkiasdešimt euro centų ir tavo, gali įsivaizdint su visa ta elegancija, ir srutas iš jo geriant būtų vis aukštas lygis, net plaukus valgant iš jo, gal net skanu, ką aš žinau, stveriu tą puodelį kaip brangų šeimos narį ir ieškau kitų, neporcelianinių, iš mėsos ir kraujo, nesuvirškinto „Rimi“ maisto, kur sesuo, kur mama, plaukai lenda į akis, toks jausmas, tarsi kontaktinius lęšius būčiau penkiolika metų pamiršus išsiimt, bet niekaip akių nepasikasysi, vienoj rankoj puodelis, o kita aplipus plaukais. Kas čia dabar daros, gal aš tų svogūnų padauginau, kad užplūdo, čia, vadinas, bijok, ko prašai, nes gali išsipildyt, bet kodėl jie visi tada laisvėj čia malasi, kaip atskiras gyvis, turėtų visi tvarkingai man prie skalpo prilipę būt, folikulai į galvą įlindę, kaip medžio šaknys, gi medžiai nejuda, niekur nenueis tau, ir dar į mano butą septintam aukšte, čia kelt tokią sumaištį ir trukdyt man savo giminaičius rast. Besiskverbdama tarp kaltūnų pradedu panikuot, ima trūkt oro, atrodo, kad uždusiu, įlįs man į gerklę ir užkimš kvėpavimo takus, savo pačios fantazijom paskers, perlenkei lazdą su tuo savo šaldytuvu ir liaudies išmintim ir lik dabar tokiam kūšy, pati prisiprašei, mergele.
Atsitrenkiu galva į kažką kieta, lyg ir durys, surandu išlinkimą, turbūt rankena, bandau atidaryt, krebžda kažkas anoj pusėj, gal dar ne viskas prarasta, gal ne visas butas uzurpuotas, smarkiai daužau duris, pasiduos, negražu, aišku, taip vandališkai elgtis, gal išlaušiu, bet neturiu kitos išeities, nėra kur kitur nuo tų plaukų pasislėpt, klibinu klibinu, ir štai prasiveria plyšelis, palaimingas, iš ten ryto šviesa taip jaukiai prasiskverbia, aš tą plyšį vis platinu, vis stengiuos, plaukai pradeda plūst ir pro jį, liko mažai laiko, kad užtvindytų, bet aš liekna, man tik to plyšio ir tereikia, šmurkšt staigiai, aš jau ten, staigiai užtrenkiau duris, spėjo pora dredų įsibrukti, bet aš iš tos neracionalios baimės išsitraukiu peilį ir smeigiu jiems tiesiai į širdį, šerdį, kokią tik plaukai gali turėt, ir jie krinta bejėgiai ant žemės, viskas, toliau jau nebeisit, negadinsit man viešnagės, išgamos, viskas baigta. Klesteliu ant taburetės ir apsidairau, mažutė virtuvė, balta dujinė viryklė, mama prie jos palinkus, kažką verda, jokių plaukų čia nėra, ačiū dievui, atsipučiu, ne viskas taip blogai, kaip tau sekas, mama, kas čia dabar nutiko, klausiu. Mama atsisuka, lėtai sumažina ugnį, paima garuojantį puodą į ranką ir su juo prisėda prie manęs. O dieve, pasižiūriu ir pradedu žiaukčiot, mama virė svogūnus, druskyte dabar va pasibarsto tokį didžiulį ir į burną, negaliu patikėt, kas čia dabar per monai, mes gal kokie sušikti prancūzai, kad svogūnus valgyt pradėjom? Mama, sakau, mamyt, gi nuo tų svogūnų plaukų škvalas namie, nesaugu, kaipgi tu taip, čiagi lėta savižudybė, sakau, dar kiek kartų pavalgysi ir jie sprogs, tie plaukai koridoriuj, mus kaip išsigimėlius per TV tris rodys, užnuodijo Vilnių savo liaudies išmintim, bet mama pažiūri man taip į veidą ir sako, dukra, tu gi išvažiavai, mus vienas palikai, neturim mes pinigų niekam kitam, ar tau nedaėjo dar? Aš kad pradedu bliaut, mama, mamuks, aš gi nekalta, gi virusai, virusai visur, uždarė sienas, mam, aš gi negaliu atvažiuot, visos žinios skalambija, kad tuoj visi mirsim, jei pradėsim čia dabar pas mylimus gimines važiuot aplankyt, ką gi aš galiu, negi turėčiau su kokia fūra iš Vokietijos atvažiuot, kaip pabėgėlė, apsimetus automobilio padanga, aš gi galėčiau taip susiriest, į padangą, ar kaip dėžė „Club-Mate“, kaip man tą Vilnių pasiekti, aš nenoriu su policija reikalų turėt, aišku, dar galėčiau su segvėjum, jie tokie greiti, lengva važiuot, gal kaip nors prasibraučiau, bet aš nežinojau, kad mums jau taip blogai, kad tie svogūnai tik beliko į puodus, aš atsiprašau, aš nenorėjau…
Atsibundu šlapiu veidu, daržovės ant pagalvės į kairę, į dešinę, gal čia sultys, o gal apsižliumbiau, tikrai graudus sapnas. Visa pastėrus bėgte į vonią tų nelemtų svogūnų nusiplaut, ką aš čia dabar išsidirbinėju, gal pablūdau, gal trisdešimt laipsnių už lango dėjo į galvą, o tie nepasiduoda, sudžiūvo mano raganos užtepas, į kietą šūdą, į vientisą kietą masę plaukai pavirto, gal streikuoja, kad tokiu mėšlu aš juos, jie ir taip bėga nuo manęs, o aš jiems dar bausmių iš viduramžių laikų prigalvoju, uždusinimas nesuderinamų maisto produktų mišiniu, kokia čia dabar inkvizicija. Pati visa puolu į vonią su rūbais, verdantį vandenį ant galvos, ant neaišku nuo ko šlapio veido, maikės, o, Vasia ir čia papuotavo, matau jos pėdsakus, tiksliau, dentsakus, išgraužta skylutė, tiesiai ant užrašo, chacha, visą raidę suvalgė skatyna, dabar nebe „Cannibal Corpse“, o „Cannibal Copse“, nu gražiausia, labai į temą, jei nuimi „e“, čiagi visi policijos kaip virusų nekenčia, pavarei, Vasia, kokia tu originali, galvoju, kol vanduo degina plikę, jau net garuoja visa vonia. Staigiai atsuku ledinį, kiek atšaldys gal man tas nesąmones iš galvos, palengva jau nebe tokie kieti, atsileidžia, plaukai atsipalaiduoja po streso, lyg ir liko dar pora kuokštelių, nu ir gerai, užteks, va Jeffas Bezosas toks milijardierius ir tai plikas, ir jam pochui, nauja mada, kodėl turėčiau aš čia nerimauti, jei toks žmonių kankinimo karalius, „Amazon“ raitelis kietuolis jokios problemos nemato savo nublizgintą plikutę fotografams atkišt.
Kiek pradžiūvo nesąmonės, jau lyg ir grįžau į normalų būvį, tik plaukai vis dar smirda, aš kaip koks Čipolinas dūchas su savo machinacijom, pasidariau čiobrų arbatos ir sėdžiu ant sofos, Vasia žiūri į mane iš kampo kaip į kokią nesveiką, net žiurkės daugiau proto turi, atrodo, mąsto, gal dar myžalais apsišlakstyk, tikrai kažkur internete parašyta, kad padeda.
Bet aš vis dar kontempliuoju sapną, surenku numerį, mamai paskambinu, paklausiu, ką valgė vakarienės, sako, šaltibarščių, gi dabar jau sezonas, ir aš kiek nusiraminu, jokių nesąmonių, na gal kokie svogūnų laiškai plaukiojo, gi toks receptas, bet čia visai kas kita, svogūnų laiškai žymiai kultūringiau, ne toks primityvas, vadinas, viskas gerai, sako, pinigų netrūksta, einu į kavinę knygos paskaityt, tą, kur netoli lenkų bažnyčios, ten taip ramu ir gera, ir turistų beveik nebėr, gi turistai dabar uždaryti į savo narvus, negali mūsų Vilniaus su savo blykstėm išpyškint, visų gražiausių suoliukų Katedros aikštėj užsėst ir šiaip garsiai angliškai staugt per visą prospektą, įsivaizdindami, kad jie iš užsienio atvarė, dabar viskas ramu, miestas mūsų, visos kavinės tavo, jei tik netingi su kaukėm žaist. Nusiimi, užsidedi, išsiplauni, išsilygini, pasikvepini, dar spirite pavolioji, jei nebijai nualpt, bet higiena svarbiau, čiagi toks maras prieš akis, kaip čia neapsisaugosi. Safety first, čia tas pats principas kaip ir su kandonais, nu nelabai patogu, bet paskui netenka aštuoniolikos metų kentėt, visada prioritetai, saugumas svarbiau gi.
Aš tada irgi mintim pasvaigstu apie Vilnių, apie tą nepasiekiamą šokoladuką, atrodo taip arti, priskristum su lėktuvu nė nemirktelėjus, jokie ten debesys nesutrukdytų, nu bet va stovi jis lyg kokiam sugedusiam saldumynų automate, ir tam automate viduj tokie machinatoriai su kostiumais pasislėpę, miniatiūriniai, baltais marškinukais, roleksais ant riebių riešų, rankas trina, ką čia dar naujo sugalvot, kad atskirtume dukras nuo mamų, spanielius nuo savininkų ar geriausių draugų, kaip ten sakoma, meilužes nuo turtingų biznesmenų, kur išvarė į komandiruotę ir užstrigo kokiam dangoraižių suraižytam mieste, ir nė pro kur, nelenda tas šokoladukas, nors tu ką, gali bandyt išdaužyt visą tą saldumynų aparatą, visą sistemą, nieko tuo nepasieksi, sliekutis tu, musė šikinyko, paklusk, išvarei ir sėdėk sau užusieniuos, išdavikas Lietuvos, išgama tu, reikėjo anksčiau susivokt, Vytį pasirinkt, o ne kokius supistus Vakarus, gali dabar savo sušiktam „Starbucks“ užtat kaip koks lopas hipsteris kavytę gurkšnot, ką nori gali, gali savo „Club-Mate“ ar alutį varyt parkeliuose, niekam ten netrukdysi, dar vos ne nemokamai žolės gausi, dar stipriau, iš dilerių gaujų, kur prie Gerlico parko šmirinėja, ten nepraeisi dešimt kartų nepaklaustas Alles gut? You good man? Taip ir norėtųs atsisėst prie jų, sakyt, jo, ne viskas gud, žmogau, visai ne gud, neįleidžia manęs pas mamą, nors tu ką, kiek galima skaipint, aš jau vemiu nuo to skaipo, man pikseliai jau akis bado, visi tie lagai jau tikrai ant smegenų sėdo, atrodo, gal iš tikro ten kas porą sekundžių laikas dingsta, sustoja viskas, iliuminatai vagia laiką iš mano vargšės šeimos, o aš turiu čia sėdėt lyg niekur nieko, gert alutį su kitais laimingais hipsteriais parkely ir vaidint, koks čia geras vaibas, kaip čia viskas cool.
Nu bet kaip kontrabandos siuntinukas neparvarysiu, nenoriu su Cannibal Cops susidurt, kaip man Vasia pasufleravo, tai tiek to, nu nusipirksiu aš tą „Club-Mate“, neapsišiksiu, atsisėsiu saulėj savo plikės, dar smirdinčios tais nelemtais svogūnais, padegint ir va lauksiu, gal žmonės mažiau kosės ateity, padlos, gal užsikimš tas savo virusų pilnas burnas, tas savo bakterijų išėstas šnerves, gal išdžius keliai nuo snarglių ir pagaliau galima bus parvažiuot, patikrint, ar tikrai pas mus bute nėr tų plaukų, nepridirbau nesąmonių su savo moterų žurnalų išmintim. Aš palauksiu, kad ir tūkstantį buteliukų „Club-Mate“ reiks išgert iki to, šimtai skruzdėlių parke apmyš, naglos miesto žiurkės, ne tokios kaip mano Vasiukė, piniginę iš kuprinės nupyzdins, aš palauksiu, kiek tik reikės, vis tiek kaip nors prasikasiu.
