Smiltynė–Nida–Smiltynė

  

Pirma diena. Do pobednogo

 

Septintą valandą vakaro jaučiuosi pavargusi – nuėjau gana nemažai, o dar būtinai reikėjo dykynėse išsirėkti, išsidainuoti, išsišokti ir išsimaudyti. Jaučiau, kad turiu kažkaip išsikrauti iki galo, do pobednogo. Ir ne rodiklis, kad naktį prieš kelionę nemiegojau, nes autobusas išvyksta paryčiais ir kai baigiau ruoštis, eiti miegoti jau buvo per vėlu. Valandą pasnaudžiu autobuse, paskui valandą paplūdimyje, betgi pataikyk man taip atsigulti po pliažo garsiakalbiu, per kurį pačiam sapno saldume gelbėtojas ima šaukti: „Tuojau pat lipkite iš jūros! Maudytis draudžiama!“

Vis dėlto labiau nei miego noriu valgyti. Kuprinėje turiu užkandžių, bet skrandis reikalauja „tos ungurių sriubos“ ar bent šilto maisto. Pažįstu save – užkandžius prarysiu stačiais kąsniais vos pastačiusi palapinę, o naktį, atėjus mano įprastiniam valgymo laikui, staugsiu iš bado. Pasitikrinu „Google Maps“ – Juodkrantė už šešių kilometrų. Dabar septynios. Vienas – nulis, laimi badas. Planas toks: nueinu, pavalgau, už Juodkrantės iškart statausi palapinę.

Ungurių sriubos negaunu, tačiau suvalgau didelį oto kepsnį ir pasiimu keptos duonos su sūriu išsinešti. Eidama per temstančią Juodkrantę, iš putplasčio pakuotės riebaluotais pirštais traukiu duonos gabaliukus, murkdama ir mykdama, neva gardžiuojuosi, grūdu į burną. Tuojau bus kopos, tenai susirasiu vietą ir miegosiu. Tačiau kur tik jauku, ten už kelių žingsnių medinis kopų takas, vedantis į jūrą, nesgi kurortas, čia kas tris metrus mediniai kopų takai. Ryte šiais takais eis ankstyvieji mėgėjai degintis, nešini rankšluosčių krepšiais, ir bėgs į pajūrį bėgikai, nenoriu, kad jie pamatytų mano palapinę. Neringoje palapinių statyti negalima, tad įkalčius reikėtų slėpti nuo akių. Įkalbinėju savo nuovargį: dar šiek tiek priekin, dar šiek tiek, tai kas, kad vis labiau temsta, juk dar gerai matosi.

Prieky prasideda plynos kopos, per vidurį jų išilgai – dviračių takas. Patogiai juo keliauju, taip nuostabiai gražu aplinkui, nors dėk į atviruką, tiktai staiga – kaktomuša – iš prieblandos išnyra ženklas „Naglių gamtinis rezervatas. Lankytis draudžiama!“ Dviračių takas kažkodėl nusitęsia tolyn, bet plonos padangų vėžės ties šiuo ženklu nusuka šonan per smėlį plento link. Žvelgiu į kopą prieky lyg į minų lauką, mano pervargusi vaizduotė nupiešia spygliuotas vielas ir gal net rezervato pasieniečius su tvirtai atstatytais kalašnikovais. Ne, išties nestatysiu palapinės rezervate, kaip ir nestatyčiau ant retų augalų ar samanų – yra neperžengiamos ribos ir tiek. Todėl nusuku į pajūrį, ten galbūt net šviesiau, nieko nenutiks, jei šiek tiek dar paėjėsiu krantu.

Nuo kopos viršūnės manęs vos nenuneša milžiniškas vėjas ir mano pačios prarastas amas, kai pamatau apačioje kopų šlaitus siekiančias bangas. Opa, sakau sau, štai ir įkliuvau: į priekį eisi – minų laukas (rezervatas), į dešinę suksi – skęsi (jūra iki kopų), kairėj – plėšikai (plentas su nakties mašinom). Tai žinoma, kad aš, persiverčianti į antrą nemiego naktį, šitoje stebuklinės pasakos sankryžoje renkuosi plentą. Vis tiek tas rezervatas tuoj tuoj baigsis, tada pirmiausiu keliuku pasieksiu pamiškę ar paprasčiausias kopas, kažkur ten įsikursiu, įsisuksiu į miegmaišį ir turbūt iš karto atsijungsiu.

Plente nejusti jokio vėjo, iš abiejų pusių miškas, virš galvos šviečia Paukščių Takas, po kojomis lygus asfaltas ir tiesi balta kelkraščio linija, jos ir laikausi. Visai nesvarbu, kad batuose užsilikusios kelios smiltys subėga po pagalvėlėmis ir ima trinti pūsles. Daug nejaukiau, ypač pačiai prieš save, kai nuo pravažiuojančių mašinų traukiuosi į šalikelę, veik į krūmus, nes na ką aš žinau, kas ten naktį važiuoja – normalūs žmonės tokiu metu tikriausiai miega.

Vieni pravažiuojantys visgi mane tose pakrūmėse pamato, sustoja tolėliau, jungia atbulinį, bando apsisukti, bet sutrukdo kita mašina jiems iš priekio, tad nuvažiuoja sau. Gal jie normalūs, pavėžėt norėjo, nes įprastai naktį plentu turbūt niekas nevaikšto, jei viskas gerai. Bet man viskas gerai. Kartoju sau, kad čia šis plentas šiuo metu yra pati saugiausia vieta man eiti ir nieko kito negaliu, tik eiti priekin, tikėdamasi, kad prie dar kito keliuko į kopas pagaliau nebebus to visur primėtyto ženklo su raudonai perbrauktu žmogumi ir fakin užrašu „Naglių…“

Kai pėdos ima kaisti, tuščioje mašinų aikštelėje prisėdu ant šilto asfalto, išsipurtau batus, persitvarkau mantą: įdedu kuprinėn telefoną krautis iš power bank, susirandu žibintuvėlį, susipakuoju į kuprinę keptos duonos likučius. Parūkau. Atvėstu ir apsivelku geriausio draugo džemperį. Prieš pat kelionę jis man atidavė jau gana padėvėtą ir man patinkantį savo rūbą ir prieš atiduodamas tikrai jį dar dėvėjo, užuodžiu jo savitą kvapą. Jei mes kur einam ar ką veikiam, kartu su juo aš niekad nieko nebijau, net nežinau kodėl, tiesiog drąsu ir tiek. Ir štai dabar jo kvapas labai vietoj ir laiku.

Dar kiek pasėdžiu. Dar kartą susisuku cigaretę ir lėtai parūkau. Norėčiau save pagraužti, kad tada septintą valandą nepasistačiau palapinės, bet esu uždraudusi sau save graužti, ypač ekstremaliomis sąlygomis. Juodkrantės pusėn nuvažiuoja policijos ekipažas, bet šiaip automobilių apmažėję. Kuprinę ant pečių ir vėl į kelią.

Po šiek tiek laiko patruliuojantieji grįžta. Pamatau iš toli prigesintus jų švyturėlius. Sustos. Tikrai, juk negalėtų pravažiuoti, nuo jų ir slėptis būtų kvaila.

Sustoja. Prasidaro langą.

– Kur einate?

– Į Nidą.

– Gal jus pavežti?

– Ne, ačiū, aš nusprendusi eiti.

– Ach, aišku, jūsų tikslas eiti.

– Taip, toks tikslas. Dieną pamiegojau, dabar turiu energijos, tai einu.

Nepameluoju, buvau numigusi, o maistas suteikė jėgų. O ką daugiau man jiems sakyti? Pavežkite iki pirmo keliuko į kopas, prie kurio nebus ženklo, kad rezervatas? Aš ten statysiu palapinę, žinau, kad negalima, bet taip, pažeidinėju taisykles ir pasiteisinimo neturiu.

– Turime jums pasakyti, – rūpestingu balsu sako policininkas, – kad pagal taisykles turėtumėte eiti kitoje kelio pusėje. Jums pačiai bus patogiau, matysite mašinas iš priekio.

Koks skirtumas, iš kurios pusės važiuoja mašinos, vis tiek pamačiusi šviesas tolumoje neriu į krūmus.

– Taip, jūs teisus, ko gero.

Padėkoju. Jiedu palinki gero kelio, nuvažiuoja.

Galvoju, jei čia būtų nesaugu, policija nebūtų manęs taip palikusi vidury nakties ar bent perspėjusi apie gresiančius pavojus. Į kitą plento pusę tik neinu – ten gūdus miškas, čia ramiau, čia geriau girdisi, kaip ošia jūra. Ir čia už krūmų kriuktelėja šernas.

Šernas.

Čia pat, už kokių dešimt metrų, gal penkių. Esu gyvenusi kaime ir žinau, kaip kriuksi kiaulės, tad jų ir giminaičiai šitaip kriuksi. Lyg kažkas sakė, kad šernai čia bailūs, vengia žmonių, gal net tie, kurie su šerniukais. Štai mano pažįstamam nutiko daug baisiau: šiuose miškuose miegantį hamake, jį, tokį metro aštuoniasdešimties su viršum vyruką, kaip potencialų grobį buvo nusižiūrėjusi pelėda. O vienai draugei, pasakojo, šiose kopose miegančiai ant jogos kilimėlio, iš po galvos kuprinę bandė ištraukti lapė, gal užuodė maistą. Draugė jai numetė bandelę, bet rudoji nėrė tolyn.

Iš išgąsčio imu spiegti – spiegiu, įkvepiu oro, spiegiu, įkvepiu oro, spiegiu – taip gal penkis šešis kartus. Nesu girdėjusi nieko taip spiegiant, dievaž į kelnes galima pridaryti. Pati išsigąstu savo spiegimo, ir šernas turbūt griūdamas bėga miškan, išsigandęs ne mažiau negu aš. Drebančia ranka kišenėje sugraibau žibintuvėlį. Atstatau jį prieš save ir kaip su kalašnikovu sukiodamasi į visas puses it karys, kurį rodo filmuose apie karą, ar tasai pasienietis, kurį „mačiau“ anapus rezervato sienos, slenku plentu tolyn.

Girdžiu mintyse draugės žodžius, sakytus man prieš kelionę: „Tik neprievartauk savęs, turi pinigų, gali išsinuomoti kambarį nakčiai su lova ir karštu dušu.“ Imčiau kambarį ir be dušo, tik naktį miške ne ką rezervuosi. Čia ir dabar kelis kartus prisiekiu, kad niekada gyvenime jai šitos nakties įvykių nepasakosiu.

Išties man siaubingai baisu, todėl įsivaizduoju, kaip dabar, kokią trečią nakties, skambinu tam savo geriausiam draugui, žadinu iš miegų ir sakau: man labai labai baisu, padėk man, tiesiog klausyk, ką sakau, būk su manim dabar, nes žiauriai bijau, bet neturiu kito pasirinkimo, kaip tik eiti toliau. Aišku, kad neskambinu, gi ir taip galiu kalbėti, o dar tas rūbo kvapas, įsikniaubiu nosimi į alkūnę ir jau einu nebe viena.

Ir visąlaik deruosi su Aukščiausiuoju: labai pavargau, labai noriu miego, labai noriu kuo greičiau ir saugiai įsikurti, bet Tu tik padaryk taip, kaip geriausiai, padaryk taip, kaip geriausiai.

Ženklai, kad rezervatas, pagaliau baigiasi, tik miškas tęsiasi. Galiausiai pamatau įprastą kelio ženklą, kaip šilta sriuba į tuščią skrandį: „Sankryža už 150 metrų“. Ten Pervalka, ir aš skaičiuodama žingsnius prie jos artėju.

Pasukusi plačiu keliu link jūros, praslenku pro aikštelę, pilną tylių snaudžiančių turistinių kemperių pilkšvais langais. Prie kopų atrandu tobulai jaukią nišą tarp jaunų eglaičių, autopilotu pasistatau palapinę ir suvalgau duonos likučius, išsivalau dantis, mėtų aliejumi išsitrinu kojas ir pamasažuoju pėdas. Dangus pamažėl švinta. Nebebijau nei briedžių, nei šernų, nei lapių, nei pelėdų. Ir net žmonių akių nebebijau.

Taip iš tikrųjų do pobednogo, mieloji.

Ryte įsijungiu navigaciją ir patikrinu, kiek nuėjau. Nuo Juodkrantės penkiolika kilometrų, nuo Smiltynės – trim vienas. Plius dešimt kilogramų ant pečių ir pusė kelio naktį. Bet su šiltu maistu skrandyje.

Parašau žinutę draugei: „Man viskas gerai. Kai grįšiu, papasakosiu apie šios nakties nuotykius.“

Dar kitą dieną grįždama užlipu į kopas pažvelgti į Naglių gamtinį rezervatą, vaizdas klaikus – nesibaigiantis plynas laukas išnuodytų nudžiūvusių erškėtrožių – tai dėl spyglių neklydau.

 

 

Antra diena. Planeta Soliaris

 

Visi paplūdimiai užpilti vandeniu. Toje vietoje, kur įprastai eičiau drėgno smėlio juosta, dabar lūžtančios bangos siektų šlaunis ir sėdmenis, šiandienos bangos plačios, ilgos, slysta gilumon šlapia pakrante, vis pildo smėlin besisunkiančias ar atgal jūron grįžtančias balas. Šį rytą neturiu tiek daug jėgų ir nebenoriu jų eikvoti veltui. Tam buvo vakar, šiandien – lėtuma, ramybė. Brendu per tas plokščias balas – jose atsispindi penkių tūkstančių pilkumų debesys, atrodo, kad einu per dangų. Kaip vaikas, pirmąsyk žvelgdamas pro kaleidoskopo akį ar atvėręs muzikinę dėžutę, negaliu atsižiūrėti į šitą visą grožį, lyg matyčiau gamtos stebuklą, lyg būčiau ne Lietuvoje, o kažkur toli toli. Kodėl svetur taip gražu – nes neįprasta ir labai laikina? Suskystu iki visiškos lyrikos nuo šito grožio ir dėkingumo už galimybę jį regėti. Sąmoningai palieku užnugaryje kasdienos žmones, nustoju juos „vestis“ savo keliu – gi tai mano vienos kelias, nustoju galvoje su jais kalbėtis – gi tai mano vienos mintys. Lieka tik mano pačios pasirinktas noras, apmokėtas rizika, fiziniu krūviu, baime ir nežinomybe. Ir taip, šio ryto dėkingumu.

Į galvą įkyriai lenda dainos žodžiai. Nemėgau jos, dargi Selas su savo filosofija ją perdainavo, atrodo banaloka, bet tas tekstas dabar eina kiaurai mane.

 

           Nes jeigu tu perplaukti jūrą

           dėl savo svajonės gali,

           tai žibantis saulės miestas

           tau švies visąnakt iš toli.

           Ir jeigu tu skrisi į dangų

           ištiesęs rankas lyg sparnus,

           pasieksi planetą Soliarį

           ir rasi ten savo draugus.

 

Brendu per jūrą, dangų, per smėlyną, ir galvoje, be šitų žodžių, tuščia tuščia. Ir net šita daina visai ne man, ne mano, tik nuojauta ataidi – spėsiu grįžti ar mes prasilenksim.

Vakare trumpam prisijungiu prie socialinių tinklų ir susirašinėju su naujai sutiktu žmogumi. Jis nori susipažinti ir klausinėja, ką veikiu. Pasakoju jam, kad dabar keliauju Neringos pusiasaliu, pėsčiomis, palei jūros krantą, su palapine. Jis mano, kad esu labai drąsi, jei renkuosi tokį keliavimo būdą. Sako, irgi norėtų. Paskui pasakoja, kad jis kelerius metus gyvenęs užsienyje. Argi tai nėra lygiai taip pat drąsu, man atrodo, kad daug drąsiau už mano vietinį žygį. Žmonės keliauja po pasaulį, išvyksta į tolimas šalis, nemokėdami kalbos, nežinodami, kas ten jų laukia, kur jie miegos, ką valgys, ką sutiks, susiduria su daug stipresniais neįprastumo momentais, tačiau susiranda vienokį ar kitokį išgyvenimo būdą. Net kai situacija atrodo beviltiška, jie randa savo gelbėjimosi ratą ir išplaukia į krantą. Ir gal jų drąsiais niekas nepavadina arba tą drąsą vadina kvailumu ir bereikalinga rizika.

Po savaitės, grįžusi namo, į savo Soliarį išlydėsiu žmogų, kuriam kalbėjau apie savo baimę naktį. Prieš pat jam išvykstant, žiūrėsim į dangų ir lauksim, kol nustos lyti. Stovėdama su juo petys į petį, spontaniškai niūniuosiu bitlų saulės miesto versiją „Hey Jude“ ir tik tada suprasiu, kad jeigu įsileidi norą į širdį, jei jo imiesi taip, kaip gali geriausiai, drąsos ir nedrąsos klausimo nebelieka. Tada drąsa tik kitiems atrodo. Ir kvailumas tik atrodo. O tu tiesiog eini ir darai, nes tau reikia viso šito nakties krūvio ir kito ryto grožio, kad jų akivaizdoje išsiaiškintum dalykus pats su savimi apie save.

Tą dieną nueinu nedaug, bet labai daug.

Dešimtą vakaro turiu namus nykioje dauboje po pušele už Preilos.

 

Trečia diena. Užsienietė

 

– If you want to, I can take a photo of you, – sako man mielas vaikinas prie Sartre’o skulptūros, matydamas, kaip ant suolelio montuoju telefoną ir pozuoju.

– Thanks, I like to do it by myself, – sakau.

Tikrai, noriu pati, nes būna, kad paprašai bet ko, ir nufotografuoja bet kokios mimikos, bet kokiu kampu, bet kokia kompozicija, į kadrą netilpusia koja ar alkūne, ir bet kokiam t. t. O aš būnu apgalvojusi, kaip kas turi būti, kad pavyktų naratyvas, ir žinau, ką darau.

– Oh, independent! – sako.

– Kind of…

Jis stoviniuoja, kol baigiu savo fotoprojektą. Nuotraukoje aš eisiu šiek tiek paskėliau už Sartre’o, ton pačion pusėn, tokiu pat tvirtu žingsniu, tik su milžiniška manta ant pečių, nusvirusiomis rankomis, bet vis tiek žvelgianti pirmyn, ir nuotrauka vadinsis „Where the fuck is Simone?“ Svarstau, gal papasakoti tam vaikinui, kokią temą provokuoju, gal jam, užsieniečiui, tai būtų įdomu, gal būtų daug kalbėjimo, bet jis mano mintis nutraukia:

– Where are you from?

– From here, Lithuania, Kaunas.

Jis ima juoktis. Kažką pasako, akimirką nesuprantu, kokia kalba, ach, gi lietuviškai!

– Tikrai maniau, kad užsienietė!

Taigi ir aš nemaniau, kad jis lietuvis, jei kalbina angliškai. Ir juokiamės abu.

Bendravimas gimtąja kalba iš karto išlaisvėja, jis domisi, kur keliauju, kiek nueinu per dieną, kiek dienų einu, kur miegu.

Su paskutiniu klausimu ant jo marškinėlių emblemos skaitau užrašą „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“. Vaizduotėje šmėkšteli draugovininkas „dobryj dien’, graždanka, pokažite vašy dokumenty“.

– Palapinėj, – sakau.

O ką sakyti – man už nugaros kabo palapinė ir jokio kito logiško atsakymo.

– Tc tc tc tc tc, – caksi liežuviu šypsodamasis puse lūpų.

– Žinau, žinau, – sakau, – bet labai atsakingai elgiuosi, surenku šiukšles, nestatau palapinės parkuose, ant žydinčių gėlių ar retų samanų.

Jis atsidūsta.

– Vienas sąmoningas žmogus nieko nepakenks. Bet mes tiek mažai tos jūros turime ir jei leistume, Neringa taptų vienu dideliu palapinių miesteliu. Jaunimėlis tuojau sulėktų, nesgi ekspyriencas.

Visiškai pritariu jam ir sakau, kad pritariu. Taip ir matau besitūsinančias chebras ar ištisas stovyklavietes, masėm, su vaikais, pampersais, puodais ir alaus skarbonkėm. Automobiliais, sustatytais čia pat už palatkių, ir asmeniniais bumčikais. Esu nusprendusi, jei gaučiau baudą, tai nuolankiai ją sumokėčiau. Bet dabar jaučiuosi gavusi jo palaiminimą.

Papasakoju apie pernykštę audrą, mane užklupusią naktį, kai virš galvos dangus buvo išvien baltas nuo žaibų, o aš viename palapinės krašte, į kitą sumetusi daiktus, kad vėjas jos kaip aitvaro nenuneštų, gulėjau ir meldžiausi kelias valandas, nes nebeliko nieko kito, ką daryti.

– Jei lietus, – sako, – galima miegoti paukščių stebėjimo bokšteliuose, jie ant polių, aukščiau nuo žemės, ten yra sienos ir stogas, tikrai galima išsimiegoti, o ryte pasitikti saulėtekį iš marių. Čia jų yra gana daug, kas keli kilometrai iki Juodkrantės. Bulvikio įlankoje yra labai jaukus, miške, retai kas ten užsuka.

Kur tu buvai prieš dvi dienas, galvoju. Per bokštelio polius joks šernas neįliptų. O aš, šiandien su savo aukščio baime užsikorusi į Nidos švyturį, bokštelin užsiropščiau užsimerkusi.

– O mapsuose tie bokšteliai yra pažymėti?

– „Maps me“ yra. Arba draustinio tinklalapyje.

Kodėl šie dalykai skamba kaip paslaptis, pagalvoju, bet patyliu, ir abu patylim, žvelgdami į celofaninį maišelį, besiplaikstantį ore virš Parnidžio kopos. Tada atsisveikinam, net nepaklausę vienas kito vardo.

– Cha cha! Užsienietė! – nueidama šūkteliu jam.

Gal todėl, kad taip bastūniškai atrodau: skara apvyniota ant galvos, ant nugaros sukabinti rakandai, basa ir kojos purvinos iki blauzdų – po visą Nidą išbraidžiau basa, net „Maximoje“ besirinkdama užkandžius buvau basa, į švyturį lipau basa, restorane valgiau po stalu sukryžiavusi basas kojas. Koks malonumas padais justi žemę žolę asfaltą plytelę laiptą grumstą spyglį. Pūslėms chana bus, bet ir batuose chana būtų.

O kaip pati iš pirmo žvilgsnio atskiriu užsienietį nuo vietinio? Prieš pusvalandį užsieniečiai, tokia jauki vyresnė pora, taip pat siūlėsi mane nufotografuosiantys. Iš ko aš nusprendžiau, kad jie užsieniečiai? Iš veidų? Paskui, kiek vėlėliau, ieškodama palei kempingo tvorą išėjimo, matau ten ant sulankstomosios kėdutės sėdintį užsienietį, gal kokį italą, jis sako „hop!“, o aš perlipu tą tvorą ir sakau jam „have a nice day“. Kuo jie skiriasi nuo lietuvių? Kuo skiriuosi aš? Ar tas skiriamasis ženklas elgesyje, kūno kalboje, ar sieloje, ar mano stereotipiniame žinojime? Grįžtu į vakarykščią mintį apie keliaujančius svetur – tuomet mes jiems esame užsieniečiai. Sekant šia logika, jei jie mums atrodo laimingi ir laisvi, mes turbūt jiems atrodom kad ir protingi, tačiau niūrūs ir susivaržę, tokie luošiai, kaip Petras Inketonis iš Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“.

Jūra ir smėlis nušveičia visus kojų purvus, nuvalo dulkes, išmirko ir pasūdo pūsles.

Norėčiau eiti dar šįvakar ieškoti to Bulvikio, toks lietuviškas pavadinimas, lyg šutintos bulvės su rūgpieniu.

„Ar tau viskas gerai einasi?“ – rašo anas vaikinas iš interneto, kai pasistatau palapinę po pušimis už Nidos kopų. Taip, taip, man einasi gerai, rašau. Man regis, einasi kiaurai visas tvoras ir sienas.

 

Ketvirta diena. Placebas

 

Ryte pakuodama daiktus galvoju, ką galėčiau išmesti, kad kuprinė palengvėtų. Neturiu ką. Nieko nereikalingo neturiu.

Dykynėse beveik nesutinku žmonių, jie visi susitelkę kažkur paplūdimiuose, spalvina pilkšvai rusvą pakrantę maudymosi kostiumėliais, pripučiamais kamuoliais ir saulės skėčiais. Užsimerkiu ir greitai praeinu pro juos. Ir tada vėl plikos dykynės.

Kažkur fone bangos groja lėtą ritmą, lyg laikrodis, sutiksintis kas penktą sekundę. Nusiimu kuprinę nuo pečių, nes įsinoriu šokti, beveik net nejudėdama, tik skarai, besilaikančiai ant mano kūno, plevėsuojant vėjy.

Tiesiu ranką priekin į vėją, atsilošiu, tuojau nuvirsiu atbulomis į smėlį, tada iš atminties išlenda fragmentas: viename šokio performanse pora – vaikinas ir mergina, abu gražūs, liekni, jauni, – užlipę ant stalo universiteto skaitykloje, įsitvėrę laiko vienas kito ranką ir lėtai, labai pamažu lošiasi atgal, vis daugiau ir daugiau. Po vieną gravitacija juos priveiktų ir jie nuvirstų atbuli, tačiau laikydamiesi vienas kito jie sudaro figūrą – trikampį. Kampuose galvos ir pėdos smaigaliu žemyn. Realiame gyvenime jiedu save vadina broliais, ne seserimi ir broliu, o broliais, ir man atrodo, kad toks ypatingas saitas laiko milžinišką jėgą, pavydžiu to saito. Bet dabar, šiame lėtame judėjime, aš įsivaizduoju, kaip laikausi savo brolio rankos. Dabar galiu tiek atsilošti, kad kita ranka pasiekčiau smėlį. Ir pasiekiu. Placebas.

Galiausiai nustoju mintyse kalbėtis su savimi. Tokia tyla kažkur tarp Juodkrantės ir Nidos.

 

Penkta diena. Ragana

 

Paskutinį rytą leidžiuosi nuo Raganų kalno į Juodkrantę pusryčių. Šiąnakt miegojau ant smėlio, ne ant samanų, palapinės vidus aprasojo, šiek tiek net sušalau. Ryte lėtai ruošiausi, su visais ritualais: daiktų perkraustymu, miegmaišio kruopščiu vyniojimu, cigarete ir veido prausimu gėlo vandens likučiais.

Dabar gi jau atkutusi, tik alkana, savo kelioniniu įvaizdžiu: skara ant galvos, kitos plaikstosi pririštos prie mantos, meldų žalumo saulės akiniai, rankos ir kojos nujuodusios nuo saulės, iš rankovės kyšo dar juodesnė tatuiruotė, ir prie stuburo prilipęs pilvas.

Iš priekio įkalnėn kopia šeimyna – penkių šešių žmonių, su jais vaikas, koks keturmetis, kuo mandagiausiai, net kiek palinkdamas į mane, sako:

– Laba diena raganai!

Suaugusieji ima jį tildyti, ša ša, negalima taip, o aš atsisuku į jį ir rodau nykštį:

– Jėga! Nes tu mane atpažinai.

Kaip gaila, kad suaugusieji sau neleidžia pamatyti.

Juodkrantėje užsisakau dvigubus pusryčius, lėtai valgau, ilgai markstausi prie stalo, paskui prie smėlio skulptūrų palei marias – argi ne ironiška vilkinti laiką prie laikinumo postamentų?

Grįžusi į paplūdimį, mažomis žirklutėmis nusikarpau atskurusias pūsles ant padų, iškrapštau iš jų smėlį ir smulkius akmenėlius – jokie pleistrai šiame sūriame kelyje neveiksmingi – ir einu tolyn. Tiesiog einu ir nieko daugiau. Gal tik sustoju kelis sykius pasinerti jūron, gal tik bandau išgelbėti ant kranto mirštančią violetinę medūzą, gal tik dar kartą įvynioju save į baltą skarą, šluostydama druską, gal tik saulėlydis į debesį.

Nakčiop, per Kuršių marias toldama nuo savo raganystės, žvelgiu į vandens mėlį ir galvoju, kokius keiksmus taria dviratininkas, net skersas įlėkęs į uostą prieš keletą sekundžių keltui atitrūkus nuo kranto.

Į autobusą įleidžia tik su kaukėmis. Atsisėdu gale ir visą kelią klausausi, kaip vairuotojas kosti.

 

●

 

Po savaitės nustoju pasakoti žmonėms istoriją apie šią kelionę. Esu nuo jos nutolusi per, regis, dešimt metų. Kažkur jau kitose kelionėse į ten ir atgal pranyksta dienos. O aš – kaimietė, užsienietė, ragana, žvaigždė, atsitrenkusi į maišelį virš Parnidžio lyg į Eifelio bokštą, pavargusi, užgijusiomis padų žaizdomis, su visa kaina imanti, ko noriu, su viskuo, kiek man tai kainuoja ir kokius bonusus už tai gaunu, – užtraukiu žaliuzes ir išsijungiu. Kai pailsėsiu, bus jau metas grįžti į kasdieną įprastai gyventi.