„Šiaurės vasara“: užmarštys ir déjà vu
„Laikai keičiasi, dabar nebesu tokia kategoriška kaip prieš keliolika metų. Manau, kad forumas turi sparčiai eiti modernyn, jaunyn, „elijošaityn“, – sakė forumo „Šiaurės vasara“ sumanytoja Giedra Radvilavičiūtė 2018 m. Ramūnui Gerbutavičiui duotame interviu. Šiemet, grįžusi po vienų metų pauzės, „Šiaurės vasara“ vyko šešioliktą kartą – vos savaite anksčiau nei įprastai, beveik nesutrikdyta vis griežtinamų apribojimų dėl pasauly tebesitęsiančios koronaviruso pandemijos, forumo vairą perėmus Rūtai Elijošaitytei-Kaikarei ir Aurimui Švedui.
Grįžo kita sudėtimi, bet ne mažiau jaukesnė, su oficialiom ir neoficialiom tradicijom – ir šiemet vyko vakariniai pašnekesiai viešbučio „Tyla“ pavėsinėje. Tai kas, kad iš jos niekas neiškrito ir net nemėgino maudytis vaivorykštės spalvom apšviestame fontane, bet įvyko nedidelis šokių ant pievos apšilimas prieš kitos dienos Darželio šokius ir karšti pokalbiai apie meną – kiek literatai gali reikšti nuomonę apie meno kūrinius ir atvirkščiai, leidosi diskutuoti Antanas A. Jonynas su Laima Kreivyte. Penktadienį forumas, kurio šiųmetinė tema „Užmarštys“, pradėtas Raimondo Jonučio, Danutės Paulauskaitės, Arvydo Ambraso, Vytauto Skripkos, Algio Skačkausko, Manto Gimžausko (Šamano), Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos skaitymais, pristatantiems juos poetams pasvarstant, kiek šie jau anapusybėn išėję autoriai yra užmiršti, kiek tiesiog nepakankamai dažnai prisimenami jų tekstai. Ar atmintis neįmanoma be užmaršties? Jau pirmajame „Šiaurės vasaros“ pranešime Aurimas Švedas minėjo antropologą Marcą Augé, aptarusį tris „užmaršties formas“, pasireiškiančias renkantis egzistencinę laikyseną. Trečioji užmaršties forma yra naujos ateities gimimas, kuris įmanomas tik užmiršus tai, kas lieka už šią pradžią inicijavusių nugarų. Vis dėlto literatūrai tai negresia, kol bus ją skaitančių.
Neslėpsiu, į „Šiaurės vasaros“ forumą vykau tikėdamasi pamatyti jo siela vadinamą Giedrą Radvilavičiūtę. Rentgeno žvilgsniu skrodžiančią pranešėjus, skaitančią tokio pat skvarbumo pranešimą ar užduodančią ne mažiau skvarbų klausimą iš salės. Nors prietaringai vengiu bendrauti su man labai patinkančių kūrinių autoriais, vis dėlto pernai vykusio „Paviljono“ knygų savaitgalio metu pagaliau ryžausi prieiti prie autografus dalijančios Giedros. Teišlemenau kažkokią banalybę, panašiai kaip šiemet knygų mugėje prašydama autografo iš Kimo Leinės – iš susitikimo su juo atminty teišliko jo parudavęs nykščio nagas. Išties, bet kas, pasakyta mugėje ar bare („Paviljono“ knygų savaitgalis vyksta to paties pavadinimo baro patalpose), taptų banalybe. Gal rašytojus derėtų garbinti iš tolo, senamadiškai – rašant apgalvotus laiškus, gyrius išmaningai reiškiant antrais ar dar geriau – trečiais bendrinėje kalboje jau retai vartojamais sinonimais, simpatiją apkamšant perkeltinių prasmių duknom. Tik kai kuriems, deja, nebent į anapus.
Kol forumo simboliu tapusioje pievelėje šalia Biržų pilies arsenalo klausausi per garsiakalbį transliuojamo pranešimo, čia pat pilyje ant laiptų fotografijai rikiuojasi biržiečiai vestuvininkai, į ceremoniją atbirbę dešimčia sportinių motociklų. Kaip déjà vu iškyla analogiškas vaizdas iš 2016 m. „Šiaurės vasaros“ – vestuvės ant tų pačių pilies laiptų, pozuojantys fotografui svečiai ir pievelėje laigančios pamergės dantenų spalvos suknelėmis (Mariaus Buroko terminas). Įsijungiu fotoaparatą ir nukreipiu fotoobjektyvą į šiųmetinio forumo dalyvius – ant suoliuko paskaitos laukia Viktoras Bachmetjevas ir Dovilė Dagienė, ant to paties suolelio prieš trejus metus valgydami obuolius vertimus aptarė poetai Anna Halberstadt ir Kęstutis Navakas. Šalia lauko šachmatų figūrų prisėda Tomas Vaiseta ir Mindaugas Nastaravičius, prieš tai ten kuprinę pasideda Ramunė Brundzaitė. Ten pat, kur prieš porą metų Dainiaus Dirgėlos fotoobjektyvui pozavo Auris Radzevičius-Radzius.
Išmaniojo ekrane vartau prieš dvejus metus vykusios „Šiaurės vasaros“ nuotraukų albumą – būtent išmaniajam telefonui buvo skirtas šiųmetinis Daliaus Jonkaus pranešimas. Aparatui, kurį dabar turi jau beveik kiekvienas ir kuriam jokie fantastai kūrėjai nenumatė tokio proveržio, kuris tapęs parankiausiu įrankiu, jau dabar saugančiu didelę dalį mūsų pačių atminties. Komiškas sutapimas – kai dėl techninių kliūčių antrąją forumo dieną filosofo Nerijaus Mileriaus pranešimas pakimba ant plauko, situaciją išgelbsti būtent telefonas. Grįžtant prie nuotraukų – ženklus visada lengviau identifikuoti jau post factum. Atseit, žiūrėkit, Kęstučio Navako veidas – kraujo spalvos nuo krentančio vaizdo projekcijos šešėlio, o Auris Radzevičius-Radzius sėdi šalia lauko šachmatų lentos, kurios visos figūros – išvartytos. Vienoje iš fotografijų – Giedra Radvilavičiūtė, susikibusi su Kęstučiu už rankų. Jis – tarsi tempia ją sėsti kartu, ji – tarsi norėtų jį pakelti stotis. Abiejų žvilgsniai keistai desperatiškai žiūri į objektyvą.
Audriaus Stonio filme „Laiko tiltai“ apie Baltijos kino meistrų kūrybą vienoje iš įkomponuotų scenų maža mergaitė mokosi vaikščioti. Kitame kadre ta pati mergaitė dabar – jau brandaus amžiaus moteris, kalbinama filmavimo grupės ir žiūrėdama į save prieš beveik pusę amžiaus, apsipila ašaromis. Vyras, senuose nespalvotuose kadruose mokantis vaikus muzikos, dabar negrabiai ima į rankas akordeoną – rankos nebeklauso, jis užmiršęs, kaip groti. Audriaus Stonio žodžiais, tokiu būdu sustabdytas laikas atiduodamas amžinybei. Jo manymu, taip būtų, jei dabar į pristatymą atėję forumo dalyviai tiesiog būtų nufilmuoti ir parodyti tik po 40 metų. 2016 m. buvo galima tuo įsitikinti – Eglės Rakauskaitės 6 minučių dokumentinis filmas apie Leonidą Donskį, be kurio vienu metu „Šiaurės vasara“ nebuvo įsivaizduojama, rodytas forumo metu, tiesa, turėjo mažesnę metų perspektyvą, bet jau tada kėlė panašų emocinį katarsį. Jono Meko žodžiais, „laikas įprasmina medžiagą“. Būtent šio menininko laiškų skaitymui iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai: gyvenimo lai(š)kai“ buvo skirta paskutinė šiųmetinės „Šiaurės vasaros“ valanda.
Dovilės Dagienės pranešime apie „augalų atmintį“ – uosinė kerpė, auganti senų sinagogų vietoje ir menanti jau sugriautų buvimą, kartu paradoksaliai simbolizuoja užmarštį – naikindama medieną ir tai, ką atsimena.
Autorės nuotr.
Iš tėviškės atvežtuose Agnės Žagrakalytės saldiniuose obuoliuose, kaip užrašiusi autorė šalia maišo padėtame raštelyje, – „kiekviename yra po kirmėlę, būkit budrūs“. Kirmėlių niekas neaptiko ir obuoliai buvo suvalgyti.
Sveika sugrįžusi, „Šiaurės vasara“.
