Restauracija: A. Aramino ir A. Kundelio nesėkmingi filmai

Režisierius Algirdas Araminas (1931–1999) po savo hipiškų filmų „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“ sėkmės gavo daryti tai, ką nori, ir gerokai ekrane nusiliurlino. Pagal jo paties (gerai išmanančio muziką, bet ne literatūrą, ne scenarijų) ir tuometinio Lietuvos kino studijos redaktoriaus Romo Gudaičio scenarijų nufilmuotas ir montuojant iki valandos sutrumpintas „kaimo Jurgio“ – zootechniko Juozo (akt. Česlovas Stonys) portretas filme „Laimingas laimės neradęs“ (1973) palaimingai išsiliejo ir nesuaušo. Pabaigoje (po Juozo apsilankymo mylimos merginos premjeroje sostinės Operoje) gal iš nevilties priklijuotas štampas – kadras su byrančių grūdų sauja…

Vis dėlto filme dabar, na, tikrai stebuklingai ima ryškėti ir jaudinti Eugenijos Šulgaitės vaidinama Juozo motina. Aktorė, kaip atsimename, buvo jų etatinė atlikėja ir visad išlaikydavo lygį, vidinį nebanalų kristalą. O „Laimingame“ sukurta bevardės senos motinos linija tampa vienintelė prasminga, įsišaknijusi. Burbeklė („Tik Juozui paduok, pats gi nepasiims“, „Aš kaip kerpė prie šitų namų priaugusi“, „Kai mano tėvas tavo tėvą vijosi su dalgiu per lauką…“), nuo kurios šnekų senbernis sūnus slepiasi, visą dienelę einanti nesustojanti, ji kartą tuščiuose namuose iš Juozo plokštelių kolekcijos išsitraukia ir įsijungia operą „Aida“. Ir susitapatina, tampa jos heroje. Tolimų verdiškųjų moterų skleidžiamas ilgesys pereina per rankas su mezginiu, per kūną, per ilgą atmintį – motina atsiremia į krosnį… Bravo aktorei ir režisieriui už tokią „vieną eilutę“ – jautrų kinematografišką epizodą.

Dar yra keli epizodėliai su Broniumi Babkausku, kurie išdygę ekrane iš miego prikelia bet kurį snūduriuojantį filmo kritiką.

Scenaristų Grigorijaus Kanovičiaus ir Isaako Fridbergo pasiūlyta tragikomiška istorija „Ilga kelionė prie jūros“ (1976) irgi neatnešė laimės A. Araminui. Nenutiesė jam vėžių taip, kaip Icchoko Mero, rodos, tokie pat lakoniški dialogai ir situacijos ankstesniuose filmuose.

Vėl galima minėti aktorius – ir vėl kažkodėl ne pagrindinių vaidmenų – pavyzdžiui, Galiną Dauguvietytę ir Algimantą Mažuolį, kurių personažai traukinyje Vilnius–Klaipėda lydi mielą rusų senutę ir įsimylėjėlių porą prie jūros ir prie tos senutės sūnaus kareivio kapo. Taip pat operatorių Joną Marcinkevičių („kronikinės“ vilnietės neša suvyniotus kiliminius takus ant peties; sunkus ištisinis filmavimas vagone). Ir tiek.

„Pasigailėk mūsų“ (1978) pasirodymo ekranuose metais publikos ir kritikų irgi su nusivylimu buvo prakoštas pro dantis. Tačiau šiandien iš keturių atstumtųjų A. Aramino filmų šis regisi kaip vertingiausias. Ir štai kodėl.

1943-iųjų Šančiai, gimnazija ir bažnyčia. Pagrindu pasiėmęs Vytauto Radaičio antiklerikalinę apysaką „Mano Galilėjus“, režisierius kapelionui (ukrainiečių aktorius Dmitrijus Mirgorodskis) suteikia indulgenciją – jis vienintelis supranta, kas dedasi auklėtinių galvose. Kapelionas groja smuiku ir skaito Jurgio Baltrušaičio eiles, jis – akivaizdus maironiškos linijos tęsėjas. Be to, filme tiktai atkarpomis, bet užfiksuojamas tuo laiku dar ekranuose neviešinamas žydų gelbėjimas. O pabaigoje į tunelio tamsą ilgai rieda vagonai su staigiai susemtais gimnazistais, išvežamais kol kas tik Vokietijon… Maskvos ir saviškiai cenzoriai šito „kol kas“ neužuodė.

Filme skamba Broniaus Kutavičiaus muzika, kurią jau bus galima įdėti į kompaktinę plokštelę „Muzika kino filmams“, išeisiančią po daugelio metų. Tarp besipešančių gimnazistų atpažįstame žurnalistą Vitą Tomkų, tarp dvasininkų – švelniai grebluojantį kompozitorių Vytautą Barkauską.

Toje B. Kutavičiaus plokštelėje bus ir muzika A. Aramino filmui „Andrius“ (1980). Įvaizdinti kaip sapnai operiniai rečitatyvai vis permuša Violetos Palčinskaitės limonadinę istorijėlę apie dešimtmečius LTSR piliečius. Kurie nepanašūs į dabartinius, vedžiojamus ar vežiojamus. Nežinia, gerai tai ar blogai, nes filmas vangus, beskonis, mažai aštresnių užuominų apie tą laiką suteikiantis.

Aišku tiktai, kad tie paaugliukai vieni bastosi po Vilniaus senamiesčio gatveles ir niekas jų tenai neprievartauja. Taip, tėvai per amžių amžius mažai užsiėmė savo atžalomis. Nusistebiu išvydusi, kaip atvykę į svečius čekų moksleiviai vos išlipę iš traukinio kažkaip neatsakingai išskirstomi po lietuviukų namus. Švietimo sistema ir jauna mokytoja papeikiamos dėl standartinio požiūrio („Vienodi raktai, vienodos mintys, tavo vaikų rašiniai panašūs vienas į kitą“). Donato Banionio senas mokytojas nenori keltis iš centro į naują rajoną su visais patogumais – vienintelis likęs patogumas jam yra matyti tuos pačius daiktus ir gyvenimo linijas.

Režisierius neiškenčia neįdėjęs epizodų su aitvarais, kuriuos, kaip pasakojama, mėgo laidyti. Gal ir filmai jam buvo savotiški aitvarai.

1986–1988 m. Maskvos centrinės televizijos užsakymu mūsų LKS bazėje režisierius nufilmuoja muzikinę dilogiją „Traukinys į Bulzibarą“ ir „Geležinė princesė“. Bet tai jau visiškas kūrybinis post post scriptum.

●

Pagal partijos kultūrinius pageidavimus pagaliau pradėta „gamybinė“ (t. y. apie miesto darbo liaudies problemas) drama „Nerami rudens diena“ (1975) jau iš anksto buvo traukiama per dantį – cha, žinom tuos užsakymus, darbo temas…

Užtat mūsų Kino studijoje paraleliai – reikia manyti, mainais su finansuotojais ir ideologais? – buvo filmuojamas viską atpirkęs nacionalinis miuziklas „Velnio nuotaka“!

Be to, ši nykoka nerami drama apie Vilniaus komunalinį ūkį, kuri per virtinę metų virto komiška drama, gali ir pati kai ką gero paliudyti. Gaila, kad Kino fondo archyvas neįtraukė jos į savo rekomenduojamus sąrašus, kad televizija jos neeksploatuoja. Nieko perdėm socrealistiško čia nėra, nieko meniškai gėdingo taip pat. Mūsų XXI a. komiksines „antro galo“ ir pan. komedijas šis filmas netgi atsvertų taip, kaip iš savo paties anekdoto besijuokiantį atsveria rimtai ir „su išlaikymu“ dėstantis.

Algimanto Kundelio (1936–2002) filme išvystame tiesiog muziejinę galeriją – kitaip nepasakysi – jaunų arba dar visai nesenų aktorių: Doloresą Kazragytę, Reginą Arbačiauskaitę, Reginą Paliukaitytę, Nijolę Lepeškaitę, Vytautą Rumšą, Balį Bratkauską, Henriką Kurauską. A. Kundelis mylėjo aktorius, pats mėgo impozantiškai pasirodyti epizode. O kaip jis savo ankstesnėje novelėje filme „Suaugusių žmonių žaidimai“ užfiksavo dar 30-mečius donžuaną šoferį Regimantą Adomaitį, jo pakeleivę Eugeniją Pleškytę, naikinančią vyrus Gretos Garbo žvilgsniu, ir kitas provincijos gražuoles! Ak, jeigu mūsų Teatro, muzikos ir kino muziejus visas tokias senienas imtų traktuoti ir kūrybiškai, ir komerciškai, jos vėl suspindėtų…

Operatoriaus J. Marcinkevičiaus nufilmuotoje sostinėje, per kurią B. Bratkausko herojus rytais važiuoja į savo kontorą, šmėkščioja tos pačios bažnyčios, gatvelės ir net… šiukšliadėžės, žalios, perpildytos, iki šiol ne visur išnykusios. O jeigu ir išnykusios, tai problemiškai dešimteriopai išsipūtusios. Štai jums ir niekam nereikalingo, nesėkmingo filmo raktelis.

Remia Lietuvos kino centras