Mano prosenelis bundistas (III)

 

Kadaise tūkstančiai žydų bendruomenių it nėriniai dengė Rytų Europos žemėlapį. Jos ir sudarė tą „čia“ bundistų „buvimo čia“ sampratoje. 1945 m. visas šis pasaulis ir jo gyventojai jau buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nebeliko Bernardo Goldsteino Varšuvos. Nebeliko Samo Valkavisko.

1945 m. sausio 16 d. Goldsteinas iššliaužė iš vieno iš bunkerių, kuriuose, galima sakyti, pasilaidojęs praleido didžiąją praeitų dvejų metų dalį, ir pamatė savojo miesto griuvėsius. 90 proc. Lenkijos žydų buvo nužudyti, o likusius didžiuma lenkų pasitikdavo karštligišku rasizmu. Tuo tarpu sovietų okupantai užsiėmė visų, bendradarbiavusių su lenkų pasipriešinimo judėjimu, medžiokle. „Ne tokio išvadavimo laukiau penkerius ilgus, širdį draskančius metus, – rašė Goldsteinas. – Prie nacių praradome milijonus vyrų, moterų ir vaikų gyvybių… O dabar praradome tikėjimą, kad… po bejėgiško košmaro žudikų gniaužtuose išauš nauja teisingumo, žmogiško padorumo ir brolybės diena.“ Su padirbtais dokumentais Goldsteinas sugebėjo patekti į perkeltųjų asmenų stovyklą Čekoslovakijoje, o iš jos – į Jungtines Valstijas, kuriose likusią gyvenimo dalį paskyrė prarastų bendražygių pagerbimui – dviejų memuarų tomų rašymui. Jis mirė 1959 m. ir buvo palaidotas Niujorke. Kiti bundistai bandė atkurti organizaciją – iki kitos vasaros, kai, patikėję „kraujo šmeižtu“¹, lenkai nužudė keturiasdešimt du žydus Kelcuose, pietų Lenkijoje. Per ateinančius tris mėnesius 95 tūkst. išgyvenusiųjų Lenkijos žydų, padedami slapto tinklo, kuriam vadovavo sionistai, pabėgo į perkeltųjų asmenų stovyklas amerikiečių okupuotose Europos dalyse.

Ko negalėjo pogromai, tas pavyko stalinizmui. „Daug žydų, kurie būtų užsispyrę laikęsi savo namų nepaisydami antisemitizmo, pajuto, kad reikia bėgti nuo komunizmo“, – rašė Goldsteinas. Sovietų remiama Lenkijos vyriausybė pradėjo masinių suėmimų, persekiojimų ir susidorojimų kampaniją prieš visas įmanomas alternatyvas savajai valdžiai. Po išvadavimo praėjus trejiems metams, ji jau buvo išnaikinusi Bundą. 

 

 

Kaip Goldsteiną, taip ir kitus bundistus gyvenimas nunešė painiais takais. Kam nenuskilo, tas atsidūrė vargingose perkeltųjų asmenų stovyklose, kuriose dažnai dominuodavo sionistai ir, bundistų teigimu, juos mušdavo ir neduodavo maisto talonų už tai, kad nenorėjo prisijungti prie Haganos². Kai kurie nustojo priešintis sionizmui ir Haganos laivais buvo slapta išgabenti į Palestiną. Tie, kuriems pasisekė gauti užsienio vizas, papildė pabėgėlių bendruomenių Šanchajuje ir Johanesburge, Paryžiuje ir Montevidėjuje gretas. 1947 m. Bundas atsikūrė kaip tarptautinė organizacija su būstine Niujorke. Tais pat metais jis pareikalavo nepriklausomos Palestinos valstybės, kuri užtikrintų lygybę bei savivaldą tiek žydams, tiek arabams; žydų pabėgėlių perkėlimo į visas laisvąsias valstybes; ir kad sionistai „atsisakytų nepriklausomos žydų valstybės siekio“. Iš karto po 1948 m. arabų–Izraelio karo Bundas pareikalavo teisės palestiniečių pabėgėliams, išvarytiems Izraelio pajėgų, grįžti į namus.

Po Holokausto tokio universalistinio humanizmo šalininkų gerokai sumažėjo. „Gedinčią žydų liaudį, sukrėstą šešių milijonų brolių ir seserų žūties, apgaubė stiprios nacionalistinės tendencijos… pakurstytos meistriškos sionistų propagandos, jos tarp žydų pasėjo sionistinių ir mesianistinių iliuzijų psichozę“, – rašė Bundo koordinacinis komitetas 1948 m. Galų gale, argi civilizuotieji Vakarai pastarųjų penkiolikos metų nepraleido trankydami duris žydų pabėgėliams prieš nosį, teisindamiesi tuo, kad neva šie nėra tikri europiečiai? Argi po poros metų Irakas neišvarė daugiau nei 100 tūkst. savo piliečių žydų, teisindamasis tuo, kad neva jie visi sionistai?

Gali būti, jog Bundas buvo iš prigimties pernelyg rytų europietiškas, kad galėtų suklestėti svetimoje žemėje. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad Bundas nedaug gali pasiūlyti mizrahiams³ ar sefardams⁴. Tel Avive įsikūrusi mažytė partinė organizacija net nesurinko pakankamai pinigų, kad galėtų kandidatuoti į parlamentą. Kapitalistinėje Amerikos demokratijoje Bundas atrodė kaip relikvija, net ir palyginus su organizacijomis, kurias JAV įkūrė buvusios bundistų kartos; o griežtas bundistų imigrantų žydiškos tapatybės apibrėžimas per jidiš kalbą, kurią apleido netgi jų atžalos, tik toliau juos izoliavo. Nors bundistai vėl sužibėjo vėlesnėse istorinėse akimirkose – žygiuodami už pilietines teises 6-ajame dešimtmetyje, surengę Amerikos palestiniečių mokslininko Edwardo Saido paskaitą 8-ajame, – pokarinis sovietinio gulago, vakarietiškos asimiliacijos ir Izraelio hegemonijos derinys palaipsniui išstūmė Bundą į paraštes. 9-ajame dešimtmetyje iš jo teliko besitraukianti senukų kuopelė su išblukusiomis raudonomis vėliavomis ir mirusia kalba – Pralaimėtųjų mūšių veteranų atminimo salės vaiduokliai.

Bundo pasaulinis organizacinis komitetas nustojo egzistuoti 2003 m., bet išliko kelios jam prijaučiančios grupelės. Kai 2018 m. rugpjūtį ant skelbimų lentos Melburne, Australijoje, kažkas užklijavo svastiką, ją netrukus uždengė lipdukas su organizacijos, į kurią mano prosenelis įstojo 1898 m., simbolika.

 

●

 

Nors jis mirė man dar negimus, užaugau apsupta prisiminimų apie prosenelį. Ne tik tūkstančių jo paveikslų, skulptūrų, akvarelių ir mozaikų, kuriais buvo užgrūstas mamos tetos namas Šipshed Bėjaus rajone, bet ir paties senolio Samo nuolatinio buvimo šalia – tarsi jo asmenybė būtų buvusi pernelyg spalvinga, kad leistųsi paverčiama vaiduokliu. Mamos teta ir mama papasakojo man jo gyvenimo istoriją.

 

 

Samas Brukline dirbo dekoratoriumi ir naktiniu turčių namų sargu. Kad greičiau bėgtų laikas, naktimis iš medžio drožinėdavo mažas figūrėles. Viršininkas paragino jį nešvaistyti talento. Samas metė darbus. Nuo tada jis visas atsidėjo menui. Pats vienas godžiai, savanaudiškai išsimokė tapybos ir visą 3-iąjį dešimtmetį rengė parodas. Didžiosios depresijos apogėjuje persikraustė į kaimą Long Ailande ir įkūrė humanišką vištų ūkį⁵ (jis buvo vegetaras iš moralinių paskatų dar prieš tam tampant mada). Ūkio bankrotas nieko nenustebino.

Į Šipshed Bėjų jis grįžo su žmona Rose, kilusia iš Luna Vodos kaimo netoli Balstogės, – jos veide išskaitau ir kai kuriuos savo bruožus. Brukline nebegalėdamas įpirkti dažų, išmoko drožinėti skulptūras iš senų durų ir tvorgalių. „Be meno – mirtis!“ – yra sakęs vėliau. Nors namie turėjo galeriją, dešimtmečiais kas rytą ant pievelės prieš namus išrikiuodavo paveikslus ir vadindavo tai „Rothbortų namų tiesioginio meno muziejumi“. Pats išleido knygą apie savo skulptūras – „Iš medžio ir akmens“ (Out of Wood and Stone), pilną atsiminimų apie idealizuotą Valkaviską. Jo atmintyje štetlas tvyrojo lyg Chagallo paveikslas – nusenusių ožių, dieviškų meilės jaudulių ir pranašų kupina stebuklų šalis, atvaizduota ne gentiškai, o universalistiškai. Save paveiksluose nutapė tūkstančiu pavidalų, lyg Rembrandtas. Aliejiniai dažai, kuriais išsitepliojęs veidą nuotraukoje, tikriausiai ir sukėlė odos vėžį – nuo jo mirė 1971 m. Net prieš pat mirtį jis tebejuokino slauges.

 

 

Mano mama mokėsi tapyti šalia prosenelio, tad puikiai pažinojo jo aforizmus. Jai jis amžiams taip ir liko senelis Samas, savamokslis menininkas ir fokusininkas, spjaudęsis ugnimi ir devintoje dešimtyje tebekabojęs žemyn galva nuo skersinio bei tikėjęs, kad visi žmonės yra broliai ir seserys – nors menininkai ir už visus laipteliu aukščiau. Skaitęs Šekspyrą jidiš kalba. Ji niekada nematė jo einančio į sinagogą, nors Samo tėvas buvo Talmudo žinovas.

Aišku, žinojau, kad Samas Rothbortas buvo maištininkas, bet ką tai reiškė iš tikrųjų – nelabai. Galbūt Senajame Pasaulyje jis ir buvo susijęs su „revoliucionieriais“, bet mano supratimas, ką šis žodis galėtų reikšti, nublanko prieš visa kita, ką žinojau apie mamos taip mylėtą senelį. Nuotraukose jis – žavus senas juokdarys žilų plaukų nimbu, į kirvį panašia nosimi ir tiesmuko žmogiškumo pilna šypsena. Amerikoje jis nepriklausė partijoms – nei demokratų, nei komunistų. Jo politinė veikla apsiribojo laiškų prezidentui Eisenhoweriui rašymu – tai, jo įsitikinimu, paspartino Korėjos karo pabaigą.

Tad kai pirmąkart jo paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi. Nusipirkau tą porą vis dar knygynuose aptinkamų knygų apie Bundą; per dienas prisimerkusi tyrinėjau dulkėtas brošiūras Niujorko viešojoje bibliotekoje, Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) išleistas nuotraukas ir bundistų naujienlaiškių archyvus internete.

 

 

Galiausiai nusamdžiau jidiš kalbos vertėją, kad išverstų man skyrių apie Bundą Valkavisko Yizkor knygoje (Yizkor knygos – žodinės istorijos rinkiniai, sudaryti po Antrojo pasaulinio karo siekiant atmintyje išlaikyti bent dalelę iš begalės Rytų Europos štetluose nužudytų žydų gyvenimų). Išverstuose puslapiuose puikavosi Samo – vieno iš knygos pasakotojų – vardas, tiesiai virš grupelės merginų nuotraukos, tarp kurių buvo ir žymioji Itka, elegantiškai apsikirpusi ir todėl iš pirmo žvilgsnio neatpažįstama. Tai buvo įrodymas, kad Samas dalyvavo ginkluotame pasipriešinimo judėjime – net nebūčiau įsivaizdavusi, kad būtų tai sugebėjęs. Kokie asmenybės pokyčiai ar mąstymo evoliucija turėjo jį privesti prie tokio stipraus pacifizmo, kad nebegalėjo net viščiuko nugalabyti, – galiu tik spėlioti.

Vis dėlto, kad ir kaip toli būtų nukeliavęs nuo Valkavisko, jame ėmiau matyti viduje slepiamo bundizmo pėdsakus. Jo geranoriškas nesuvaldomumas. Jo panieka pinigams. Tai, kaip gražiai jis į šeimą priėmė mano puertorikietį tėvą ir korėjietę tetą. Jo neegzistuojantys ryšiai su Izraeliu. Jo iškaltas darbininko kumštis, sugniaužtas komunistine maniera, – nors skulptūros pavadinimas ir gudriai šaipėsi iš komunizmo. Jo bohemiškas humanizmas, kuriame tilpo visas pasaulis.

 

●

 

Izraelyje Bundas arba ignoruojamas, arba menkinamas. „[Juos] mato kaip asmenis, kurie laikėsi įsikibę nerealistiško žydų persekiojimo Europoje problemos sprendimo, o „teisingas“ sprendimas buvo tas, kurį siūlė sionistai, – imigracija į Palestiną“, – man paaiškino Izraelio žmogaus teisių aktyvistė Elizabeth Tsurkov. Palaikyti tokį vaizdinį sionizmo ideologus skatina savanaudiški motyvai. Žydai gali turėti tik du pasirinkimus: lyg avys žygiuoti į dujų kamerą arba tapti narsiais izraeliečiais, narsiai engiančiais arabus. Diasporos silpnybės reikia sabrų⁶ stiprybei išryškinti.

Izraelį ir jo okupuotas teritorijas esu aplankiusi kartą, kaip žurnalistė. Gėrėjausi Jeruzalės grožiu, Hebrone mačiau, kaip kolonistai mėto akmenis, o Gazoje klausiausi, kaip aplink mus krenta bombos. Nepaisant Izraelio pasiekimų, žydų etnonacionalizmas yra toks pats nuodas, kaip ir visi kiti etnonacionalizmai, lygiai taip pat pjaunantis priespaudos ir mirties derlių. Vienintelė išeitis – religijos ir rasės ribų nepaisantis gilus solidarumas, toks, kokį tą šabo naktį eidami pogromo nutildytomis Bresto gatvėmis jautė Dąbrowskis ir Goldsteinas.

Grįžtu prie do’ikayt, „buvimo čia“: doktrinos, sukurtos bedievių diasporos žydų, užrašytos žodžiais-mišrūnais hebrajiškomis raidėmis ir skleistos klajojančių neklaužadų padirbtais pasais, kurios pagrindinis reikalavimas buvo teisė likti ten, kur esi. Ką „buvimas čia“ reiškia mūsų masinės migracijos laikais? Manyčiau, bandymą rasti savo vietą tremtyje – suderinti gimtinę ir laisvę joje nepasilikti.

Samas nutapė ir paveikslą pavadinimu „Be paso“. Jame carinė policija tempia du vyrus ir moterį per mėnesienoje skendintį mišką. Suimtieji tikriausiai žydai, neturintys vidaus pasų, su kuriais būtų galima keliauti už „sėslumo zonos“ ribų. Bet jie vis tiek bandė. Ar tai – „buvimo čia“ išdavystė? O gal „čia“ buvo kartu su jais, pačiame nelegalios kelionės veiksme? Ar jų nepaklusnumas turėjo namų poskonį?

Man patinka manyti, kad dar tą pačią naktį Samas su bendražygiais pjūkleliu nudžyrino trijulės kameros lango grotas. Suimtieji išsirangė pro langelį, porelė galbūt sustojo bučiniui šaltoje miško ramybėje ir patraukė toliau – per snygio nubaltintą sieną, bet kur, kur tik patys nori.

 

2018 m. spalio 6 d., 7 valanda ryto

 

 

nybooks.com

Vertė Tomas Marcinkevičius