Koncerto magija tikrai egzistuoja

 

Nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai sesuo ir brolis LORA (smuikas) ir ARNAS (violončelė) KMIELIAUSKAI, pavilioti naujų atlikimo ir išraiškos galimybių, prieš porą metų suformavo Lietuvoje nematytą reiškinį – „Twenty Fingers Duo“, rengiantį ryškius intensyvaus skambesio pasirodymus, keičiančius garsą, tylą bei erdvę ir leidžiančius iš naujo pažinti šiuos klasikinius instrumentus. Šiandien duetas klausytojams dovanoja dar vieną naują muzikinę patirtį – šešis kūrinius, sukomponuotus Lietuvos kompozitorių Andriaus Maslekovo, Dominyko Digimo, Artūro Bumšteino, Juliaus Aglinsko, Rūtos Vitkauskaitės ir Mykolo Natalevičiaus. Šiuolaikinės lietuvių muzikos rinkinys tapo pirmąja dueto kompaktine plokštele „Performa“. Su atlikėjais kalbasi Ona Jarmalavičiūtė.

 

– Kuo Jus stebina šiuolaikinių kompozitorių smuiko ir violončelės galimybių ieškojimai ir atradimai?

Lora: Kiekvieną kartą, pradėdama dirbti prie naujos kompozicijos, esu stebinama. Dažnai naujas ir man nepažintas yra ne tik instrumentų panaudojimas, bet ir muzikos išraiškos priemonių derinimas, kūrinio forma, struktūra. Taip pat dažnai keičiasi paties atlikėjo vaidmuo – iš instrumentalisto jis gali virsti bendraautoriu, kai kūrinio koncepcija remiasi kompozitoriaus dialogu su atlikėjais. Šiuo metu man džiaugsmą teikia ši kūrybinio proceso transformacija, kai repeticijų salėje susitikę kompozitorius ir atlikėjas nesiskirsto vaidmenimis ar įtakomis, o mainosi ir papildo vienas kitą. Mano šiandieniniai ieškojimai – ne tik natų išraiška muzikiniame audinyje materializuoti mintis, bet ir performatyviai panaudoti visus kitus savo turimus instrumentus – balsą, kalbą, kūną.

Arnas: Mane daug labiau stebina ne kompozitorių atradimai, o jų išradingumas ir kūrybiškumas. Atrodo, gyvename 2020 metais – visos išplėstinės grojimo technikos jau seniai turėjo būti išmėgintos, sukurtos ir atliktos. Tačiau dažnai kompozitoriai suranda naują, savitą prieigą prie instrumento ir sugeba jį prakalbinti dar negirdėtu balsu. Su kompozitorių pagalba ir mes, muzikantai, atrandame naujų tembrų, garsų ir patirčių, naudodamiesi savo instrumentais.

– Šiais laikais, ypač pandemijos metu, suklestėjo muzikos, kuri įprastai buvo atliekama gyvai, įrašai. Atrodo, kad neįrašyta šiuolaikinė muzika „neegzistuoja“. Ar jautėte spaudimą įrašyti Jums sukomponuotas kompozicijas?

Lora: Ne, spaudimo nejautėme. Įrašėme muziką, nes mums patiems svarbu skleisti šiandieninės lietuvių muzikos balsą toliau ir plačiau, negu leidžia koncertų forma. Taip pat įrašydami muziką patys kaip muzikantai įsisąmoniname, kur esame, link ko judame. Tai galimybė ateičiai išsaugoti tam tikrą gyvenimo ir kūrybos etapą. Pritariu, kad gyvo atlikimo ir garso įrašo klausymasis yra dvi labai skirtingos patirtys. Kita vertus, koncerto magija, mistika, aura tikrai egzistuoja. Žmogui reikia žmogaus, todėl gyvo garso koncertas liks nepakeičiamas ir jam išnykimas negresia.

Arnas: Taip, muzikos įrašai ir koncertai, nors atrodo iš „to paties daržo“, atlieka skirtingas funkcijas ir tarpusavyje nekonkuruoja. Pandemijos metu visas kultūrinis gyvenimas buvo izoliuotas ir mes praradome bet kokią galimybę gyvai patirti meną. Žmonės pajuto „kultūrinį badą“ ir pradėjo daugiau klausytis muzikos įrašų, stebėti transliacijas. Pasisekė, nes visus suplanuotus įrašymo darbus pabaigėme dar prieš prasidedant pandemijai ir karantino metu galėjome dirbti su šių įrašų postprodukcija.

– Kaip kilo poreikis eksperimentuoti?

Lora: Manau, buvo ne poreikis, o polinkis. Pirmiausia domėtis lietuvių kompozitoriais buvome paskatinti dėstytojų. Vėliau pradėjome važinėti į šiuolaikinės muzikos kursus Austrijoje ir Vokietijoje, mokėmės pas puikius šiuolaikinius atlikėjus ir kūrėjus. Taip abu su Arnu artimiau pažinome platesnį pasaulį, kuriame muzika nebuvo stilistiškai ar žanriškai apibrėžiama. Susidomėjome tarpdisciplininiais menais, kur visos meno formos kūrinyje randa savo vietą. Smalsumas pažinti tai, kas dar nepažinta, taip sugriebė, kad nepaleidžia iki šiol. O išraiškų paieška yra nuolatinis procesas ne tik mūsų, bet ir kiekvieno kompozitoriaus virtuvėje. Kiekvienas jų ateina su savo raštu ir garsynu – kartais užduotis tampa ne sugroti, o rasti tinkamiausią atlikimo būdą.

Arnas: Kiekviename laikmetyje žmonės eksperimentavo, ieškojo naujų išraiškų, emocijos perteikimo būdų. Nors smuikas ir violončelė galutinai susiformavo XVI–XVII amžiuje, jų garso galimybių ribos nenustojo būti bandomos iki šiandien ir, ko gero, nenustos ateityje.

– Dažnai kompozitoriaus ir atlikėjų įdėtas darbas yra išgirstamas scenoje tik vieną kartą. Kaip suvokiate šiuolaikinės muzikos laikinumą? Kaip tai keičia muzikos atlikimą ir interpretavimą?

Lora: Esama muzikos, kuri turi būti laikina, ir yra muzikos, kuri išliks, – jos bus klausoma ir apie ją kalbama po daugelio šimtmečių. Šitokia atranka egzistavo visada. Ar aktualioji muzika, pasikeitus kontekstui, išlieka aktuali? Juk pasaulio istorija, žmogaus veiksmai ir sąmoningumas taip pat vis kinta. Čia ir yra muzikos gyvybė, ji kaip bet kuris menas atliepia tai, kas tuo metu skauda, neramina. Atliepia, taip pat ir užduoda klausimus, apie kuriuos žmogus nori kalbėti. Keičiasi technologijos, jos taip pat diktuoja, kokius instrumentus menininkas renkasi.

Arnas: O aš manau, kad visa muzika yra laikina. Žmogus visada ieško naujo, net atsigręždamas į kažką seno. Taip, daug šiuolaikinės muzikos yra momentinė ir vienkartinė, tačiau mes nežinome – galbūt po šimtmečio ar dviejų ji bus prikelta ir atliekama. Istorijoje matome daugybę tokių pavyzdžių. Atlikėjų atsakomybė bet kokiu atveju yra vienoda – nesvarbu, ar tai vienkartinis pasirodymas, ar būsimas šedevras, turime įdėti visas pastangas, siekdami kūrinį atlikti nors ir vienam momentui.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas, dirbant su artimu žmogumi?

Lora: Vienas kitą gerai girdime ir jaučiame – tai yra bet kokio kūrybinio dialogo pagrindas. Ansamblyje kuriame ne tik šeimynišką, bet ir kūrybinių partnerių dinamiką. Vieną dieną būni pasyvesnis, leidiesi vedamas, daugiau klausai, nei siūlai. Kitos dienos repeticijoje balansas gali būti priešingas. Muzikos interpretacija – tai mūsų laiko ir gyvybės atspindys. Kiekvienas koncertas – tai repeticijų metu iškalbėtų ir apsvarstytų išgyvenimų, minčių, patirčių mozaika. Pamenu lūžį, kai po vienos vasaros meistriškumo kursų Austrijoje mūsų darbo metodai pasikeitė iš esmės. Dėstytojai mus vis skatino kelti klausimą „kodėl“. Jaunas žmogus girdi daug pastabų, visos jos reikalingos. Taip pat jis yra išmokęs tam tikrus būdus, kaip ieškoti kūrinio esmės. Tačiau vėliau dirbant kartais reikia pamiršti visas išmoktas, galvoje saugomas tiesas ir paklausti „kodėl“. Kodėl mes taip grojam? Kodėl grojam apskritai? Ką norim išgirsti ir kaip norim suformuluoti mintį?

– Kodėl muzikos įrašui pasirinkote būtent šiuos kūrinius?

Arnas: Albume „Performa“ įrašyti šeši kūriniai skambėjo ir gyvo pasirodymo metu. Kiekviena kompozicija turi savo koncepciją ir jos visos labai skirtingos. Tačiau visus kūrinius jungianti tema – dedikacija Lietuvai. Kiekvienas kompozitorius, gavęs šią temą, rinkosi savo rakursą. Patys kūriniai albume sudėti arkos principu: pradedant labai mistifikuotu skambesiu, judant link šalto garso, virtuoziškos kulminacijos. Po to eina eksperimentinis žanras ir užbaigiama išplėstinių technikų prisotintu garsu.

– Kas Jums yra svarbiausia užsakant kūrinį kompozitoriui?

Lora: Kompozitoriaus ir atlikėjo susidūrimų būna įvairiausių. Dažniausiai pajuntame simpatiją kompozitoriaus braižui, jo analizuojamoms temoms. Taip kyla noras dirbti kartu. Būna, kad patys kompozitoriai mus susiranda ir paprašo atlikti jų kūrinį. Spektakliuose ar tarpdisciplininiuose projektuose menininkai kartais susipažįsta tik prasidėjus repeticijoms ar dirbtuvėms.

– Kaip keičiasi muzikos prasmė, scenoje ją derinant su vizualumu?

Arnas: Į savo pasirodymus stengiamės įtraukti skirtingas meno formas. Natūralų, modifikuotą ir sintetinį garsą papildo judesys – šokis, teatras. Taip pat literatūra, vaizdo įrašai, įvairūs scenovaizdžiai. Kiekvienas elementas kūrinyje atlieka savo funkciją siekiant atspindėti kūrinio idėją. Dažnai reikia išsiaiškinti, kaip derinti skirtingas formas – kuri svarbesnė, kada kontrastuoti, kada atsitraukti, kad viena kitos neužgožtų. Mūsų su Lora kūryboje labai svarbią vietą užima vizuali išraiškos forma. Viena pagrindinių „Performos“ ašių – šeši Laurynos Narkevičiūtės vaizdiniai, kurie tapo atsvara šešioms muzikinėms kompozicijoms.

– Kuo skiriasi patirtis klausant gyvo „Performos“ atlikimo ir garso įrašo?

Arnas: Klausantis tik muzikinės audiovizualinio projekto dalies yra išryškinamas garsas. Tačiau norėjome sustiprinti bendrą įspūdį ir įtraukti bent dalelę vaizdo, priminsiančio pasirodymo nuotaiką ir pojūtį, todėl į albumo knygelę įtraukėme ir visus šešis „Performos“ vaizdinius.

Lora: Mano nuomone, garso įrašas pirmiausia yra garsinis patyrimas ir sceninio pastatymo ten ieškoti nereikia. Koncentravomės į kompozicijas, akustinius sprendimus.

– Kaip scenoje siekiate „bendrauti“ muzika?

Arnas: Kadangi groja du žmonės ir muzikinis pokalbis vyksta tarp dviejų instrumentų, yra keli galimi variantai. Arba dominuoja vienas iš instrumentų, o kitas tik jį iliustruoja, arba abu instrumentai yra solistai. Taip „kalbamasi“ arba „ginčijamasi“ tarpusavyje. Tačiau pasitaiko pavyzdžių, kai pokalbio nėra, o muzikinis vyksmas plėtojamas be jokio vedančio ir lydinčio vaidmens. Scenoje dažniausiai vadovaujamės kūno kalba, bendru kvėpavimu, akių kontaktu ir vidine intuicija.

– Ar sunku persiorientuoti koncertuose atliekant eklektišką šiuolaikinės muzikos kūrinių programą? Kaip paskirstote savo jėgas koncerto metu?

Lora: Keista, koncerto metu jėgų niekuomet nepritrūksta. Net kritiniais momentais viduje atsiranda kažkoks slaptas energijos rezervas. Vidinė būsena pasirodymo metu yra sunkiai apibūdinama, juntamas beribis susikaupimas. Programas stengiamės dėlioti taip, kad kūriniai atsiskleistų ir suskambėtų gražiausiomis spalvomis. Daug lemia koncerto vieta, laikas, kontekstas.

– Šiuolaikinės akademinės muzikos programos styginių duetui yra retos. Ar negausus repertuaras paskatino ieškoti alternatyvių kelių, eksperimentuoti ir užsakinėti naujus kūrinius?

Arnas: Nėra taip, kad kūrinių styginių duetui nėra daug, nors, lyginant su repertuaru solo instrumentams ar tradiciniams kameriniams ansambliams, smuiko ir violončelės dueto Vakarų klasikinės muzikos istorijoje kompozitoriai neišplėtojo. Tik XX amžiuje daugiau kompozitorių pradėjo jam kurti. Bet naujų kūrinių atlikimas svarbus ne dėl repertuaro trūkumo – gyvename XXI amžiuje, mums rūpi supantis pasaulis, jo ritmas, problemos.

Lora: Mūsų kūryboje dažniau iškeliami klausimai, nei pateikiami atsakymai. Procesas yra ieškojimas.

– Kokią vietą muzika užima Jūsų laisvalaikyje?

Arnas: Mūsų veikla – muzika. Tai ir mūsų darbas, ir hobis, ir laisvalaikis. Dažnai juokaujama, kad menininkai dirba visą laiką. Gal tai ir nėra visiškai tiesa, atsiradus laisvo laiko norisi jį praleisti su artimaisiais arba išbandyti ką nors naujo.

Lora: Muzika mano laisvalaikyje užima ir pirmą, ir paskutinę vietą – arba jos skamba daug ir įvairios, arba visai neskamba. Emociškai visa muzika mane stipriai veikia, tad jei noriu susikaupti ir užsiimti kuo nors kitu, turiu būti natūralioje garsinėje aplinkoje.