Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“

 

Lietuviškai ir rusiškai rašančio Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato litvako Grigorijaus Kanovičiaus (g. 1929) romanas „Šėtono apžavai“ (Очарованье сатаны) lietuviškai išleistas 2008 m. (iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė). 2019 m. šią knygą pavadinimu Devilspel išleido lietuvių prozos populiarinimu anglakalbiame pasaulyje užsiimanti leidykla „Noir Press“. „Šėtono apžavus“, kaip ir 2017 m. išleistą „Miestelio romansą“ (Shtetl Love Song), iš rusų į anglų kalbą išvertė Yisraelis Elliotas Cohenas. Šių metų balandį Devilspel pelnė EBRD –
Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – literatūrinę premiją. 2017 m. įsteigta tarptautine premija, skiriama bendradarbiaujant su Britų taryba, siekiama skatinti, remti ir populiarinti tų šalių, kuriose veikia minėtas bankas (iš viso – per 40), literatūrą, taip pat – pabrėžti literatūros vertimų svarbą (piniginė premija – 20 tūkst. eurų – po lygiai padalijama knygos autoriui ir vertėjui).

Apdovanotąjį romaną siūlome prisiminti skaitant britų kritiko, rašytojo, žurnalisto, pedagogo, portalo „European Literature Network“ etatinio knygų apžvalgininko Maxo Eastermano mini recenziją, publikuotą (be pavadinimo) pernai balandį.

 

[...] patys ilgaamžiškiausi paminklai – ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš kartos į kartą.*

 

„Miestelio romanse“, pirmame į anglų kalbą išverstame Grigorijaus Kanovičiaus romane, autorius savo „alsavimu“ piešia meile alsuojantį ir nepamirštamą paveikslą savo gyvenimo tarpukario Jonavos štetle, viename iš miestų ir miestelių vadinamosios Sėslumo ribos teritorijoje – vienintelėje vietoje Rusijos imperijoje, kur dauguma žydų galėjo gyventi legaliai. Žydai ir ne žydai – Kanovičiaus atveju lietuviai (ir lenkai) – vėl nepriklausomoje Lietuvoje gyveno šalia vieni kitų ir, nepaisant antisemitizmo protrūkių, savotiškai taikiame sambūvyje. Dabar tai pradingęs, visiškai sunaikintas pasaulis – po to, kai 1941 m. birželį įsiveržę naciai, vietinių kolaborantų padedami, nušlavė nuo žemės paviršius 95 proc. Lietuvos žydų – litvakų; tai kruopščiausias Galutinio sprendimo įgyvendinimas Europoje.

Užėjus naciams, Kanovičius su savo šeima pabėgo iš Lietuvos, o „Šėtono apžavuose“ pasakojama apie šio siaubingo etninio valymo pradžią viename mažame miestelyje – Miškiniuose, kur, nors ir būdami mažuma, žydai padoriai vertėsi, teikdami bet kuriai bendruomenei reikalingas amatininkų – siuvėjo, laikraščių pardavėjo, mėsininko, malūnininko, gydytojo, galanterininko – paslaugas. Tai knyga apie šių žydų likimą ir fatalizmą:

 

Smalsumas [...] tai yda, kada nors pražudysianti žydus [...]. (57)

[...] žydukas prieš ištardamas „mama“ būtinai paklausia „kodėl?“ (60)

 

Todėl nuleisk galvą ir gyvenk kaip gyvenęs…

Tai – ne dokumentinė istorija apie vokiečių invaziją į Lietuvą, bet jaudinantis Europos istorijos lūžio taško ir jo poveikio tiek žydams, tiek ne žydams Miškinių gyventojams atkūrimas: grakščiai nupieštų asmeninių portretų, tarpusavy susijusių ir susipynusių gyvenimų bei patirčių rinkinys, sovietams, prieš metus aneksavusiems šalį, skubotai traukiantis naciams ateinant.

Susipažįstame su dramatis personae, kurių mintys ir poelgiai aprašomi nepaprastai įžvalgiai ir pribloškiančiai geliamai: Danuta-Hadasa, gimusi Skuibyševska, aristokratiška lenkė, ištekėjusi už žydo, nemažą dalį gyvenimo šokiais linksminusi žydų vestuvių svečius, o galiausiai tampanti Miškinių žydų kapinių prižiūrėtoja. Nepaisant viso to, ji atsisako perimti kitą tikybą: „Tikėjimas – ne drabužis. Geriau nešioti senus skarmalus, nei svetimas puošmenas“ (15). Jos vyresnysis sūnus kasa kapų duobes ir garsėja nekalbumu, davusiu vietiniams priežodį – „tyli kaip duobkasys Jokūbas“. Jaunesnysis Danutos-Hadasos sūnus Aronas persiima marksizmu, valgo kiaulieną ir išvyksta į Maskvą. Žydai ją priėmė, rusai paliko ramybėje… o vokiečiai? „Aš pati nežinau, kas esu… Užmiršau… Lenkė? Žydė? Gudė? Plaštakė, lekianti į ugnį?“ (26)

Gedaljė Bankvečeris – Miškinių siuvėjas, prie senosios savo „Singer“ siuvimo mašinos prisirišęs ne mažiau nei prie žmonos ir dviejų dukterų. Reizelė, vyresnėlė, ištekėjusi už Danutos Arono – kada šį bepamatys, rusams ką tik sprukus? Jos jaunesnė sesuo Eliševa trokšta išvykti į Palestiną, kad galėtų kurti naująją žydų tėvynę. Bet kol kas ji mergauja Česlovui Lomsargiui, lietuvių ūkininkui: tvarkosi po namus, melžia karves. Eliševos motina Pnina atmeta jos svajonę:

 

„[...] Žydams reikia ne savos valstybės, o tik bisele mazl – truputėlio laimės, geros šeimos, krūvos vaikaičių ir, žinoma, turtingų klientų.“ Kur, kokiame palaimintame krašte tą truputėlį paprastam mirtingajam lengviausia rasti, ne tik paiktelėjusi Eliševa – pats Viešpats Dievas nežino. (59)

 

Užėjus sovietams, Eliševa nerimavo, kad jos šeimininko, kaip žemvaldžio, neišvežtų į Sibirą; dabar, įsigalėjus vokiečiams, ji bijo, kad šis neatsimestų, kad neįduotų jos: „Dieve, grįždama į trobą ji atkakliai kvotė Visagalį, kas per pasaulis, kur šuo laimingesnis nei žmogus. Kodėl ir kam Tu sukūrei šį pasaulį?“ (45)

Tai nuo amžių žydų – svetimšalių, tačiau labai reikalingų žmonių, nesvetinguose kraštuose pasmerktų tiesiog susitaikyti su esama padėtimi ir tikėtis geresnių dienų, – keliami klausimai. Lomsargis turi savo atsakymą dėl Eliševos ateities, bet jai tai tik dar viena dilema vis labiau gūrančiame jos gyvenime.

Gūra ir pačių lietuvių gyvenimas: Lomsargis abejoja žydų gaudynėmis ir tuo, kad niekas nestoja jų ginti; bet paskui beda pirštu į Eliševą ir litvakus:

 

O tu? […] ar kas nors iš jūsų išėjo, kai mūsiškius dvi savaitės prieš karą [rusai] būriais varydavo į gyvulinius vagonus? […] visi mes drąsūs tik mintimis, o tikrovėje – tas pats mėšlas. (129)

 

Šių dienų Šailokas… kitoje Sėslumo ribos pusėje.

Kiti, kaip kuklusis Juozas Tomkus, siuvėjo Bankvečerio pameistrys, įsisiautėja; jis su šautuvu rankoje viršininkiškai marširuoja po Miškinių gatveles ir, nusigavęs į žydų kapines, varto antkapius, kad jais išgrįstų „naujosios“ Lietuvos gatves. Ir senasis siuvėjas Gedaljė Bankvečeris, vedamas į Zelionaja Roščia – Žalgirį, Miškinių žudynių lauką, suklupęs ant seno grindinio ir savo dukros Reizelės perspėtas, kad gali susilaužyti koją, atsako:

 

– O kam man, dukrele, dabar kojos? Kam? […]

Jo klausimas, kaip ir visi žydų klausimai, buvo skirtas veikiau Dievui negu dukteriai Reizelei, bet, matyt, tą keturiasdešimt pirmųjų birželį Aukščiausiojo lyg tyčia Miškiniuose nebuvo, ir senajam reb Gedaljei niekas negalėjo atsakyti. (80–81)

 

„Miestelio romansas“ baigėsi tam tikra optimistine gaida: Grigorijaus Kanovičiaus šeimai pabėgus į Rusiją, atrodė, pasaulyje dar likę vilties. „Šėtono apžavuose“, apžiūrinėdama sudaužytus antkapius kapinėse, išvystą vaizdą Danuta palydi desperatišku išblėsusios humaniškumo vilties šūksmu:

 

Viešpatie! Didysis Dieve! Nejau tu apkurtai ir apakai? Dieve, kas bus su gyvaisiais, jeigu Tu, Visagalis ir Gailestingasis, negali apginti mirusiųjų?! (124)

 

Tai šiurpą keliantis ir sukrečiantis priminimas apie vos per kelis 1941 m. mėnesius nacistinės Vokietijos įvykdytą litvakų, jų namų, verslų, sinagogų ir laidojimo vietų sunaikinimą. Kai Grigorijus Kanovičius po karo grįžo į Lietuvą, beveik visi joje gyvenusių žydų pėdsakai buvo dingę. „Šėtono apžavai“ yra gyvybiškai svarbus, demaskuojamasis indėlis į suvokimą to, kas įvyko. Kanovičiaus neįmantrus, dalykiškas pasakojimo stilius su nelygstamo lyrizmo intarpais, – nuo pradžios iki galo gražiai išverstas Yisraelio Coheno, – tik sustiprina baimės ir slogios nuojautos atmosferą, kurios prisodrinti šio šedevro puslapiai.

 

www.eurolitnetwork.com

Vertė A. P.