Rudas bebras prie Žalgirio

 

Stefanas Wiecheckis (pseudonimas Wiech; 1896–1979) – lenkų rašytojas, žurnalistas. Ypač išpopuliarėjo dėl savo feljetonų ir humoreskų. Šiuose kūriniuose atsiskleidžia tarpukario Varšuvos priemiesčių gyvenimo būdas ir kalbėsena (vad. Varšuvos šnekta, gwara warszawska). 1949 m. išleistame humoristinių apsakymų rinkinyje „Helena susitaršiusiu apdaru, arba Pono Piecyko apsakymai apie karalius“ (aliuzija į Juliano Ursyno Niemcewicziaus „Istorines dainas“ (1816) – apie karalius, karo vadus, istorinius įvykius) Wiecheckis pateikia savitą, humoristinę, labai dažnai – anachronistinę Lenkijos, o kartu ir Abiejų Tautų Respublikos istorijos versiją, susitelkdamas visų pirma į spalvingas valdovų asmenybes. Paskaitas apie valdovus dėsto ponas Teofilis Piecykas (beje, Varšuvoje esama gatvės, pavadintos jo vardu). Patį autorių Julianas Tuwimas pavadino „Varšuvos gatvės Homeru“. 

Vertėja

 

Kadangi jau aptarėme Piastus, dabar galime šiek tiek apšnekėti kitą mūsų karalių giminę, arba vadinamuosius Jogailaičius, kurie po Kazimiero Didžiojo perėmė visą mūsų valstybės areną. Nieko nesakau, apskritai vaikinai buvo šaunūs, o ypač tam tikra prasme pats Jogaila, kuris prie Žalgirio vietovės istoriškai įkrėtė į kaulus kryžiuočiams.

Taigi, paklausykite, tas Jogaila ne išsyk pasidarė Lenkijos karaliumi, o atėjo kaip užkurys, kaip sako, nutekėjo į biznį. Karaliene tuo laiku pas mus buvo viena panaitė, nuotaka, tokia Jadvyga. Kadangi turėjo nemenką kraitį, o ir pati buvo miela bei tiko jai karūna, jaunikiai lipo it musės prie medaus.

Be Jogailos, tarp kitų piršosi jai vienas vokietys, kilęs iš Vienos, toks Vilemas*, nes jie, rupūžės, dažniausiai būna Vilemai.

Ir čia su skaudama širdimi turiu pasakyti, kad persvara kovoje dėl Jadvygos rankos pakrypo Jogailos nenaudai. Vilemas gražiai rengėsi, veidelio buvo taisyklingo ir visas susigarbiniavęs, Vienos valsiuką dailiai šoko. „Lūpos nebylios“ ir „Prie žydrojo Dunojaus“ dainavo laibu balsu Jadvygai ir įvairias dovanas jai teikė, daugiausia – vienų rožių puokštes ir trijų rūšių odekolono. Būsimai uošvei irgi – mineralinio vandens „Pranciškus Juozapas“ butelį visuomet turėdavo su savimi.

O Jogaila, rimtas vyras, vidutinio amžiaus, jei jau atsigabendavo ką su savimi, tai arba du kilogramus lietuviškos dešros, arba litrą stumbrinės, su žolelėm užpiltos.

Mudu žinotume, ką su tuo nuveikti, bet Jadvyga mieliau rinkosi odekolonus. Skonio reikalas ir dėl to nesiimsime jos kritikuoti.

Taigi Jogaila, kuris į Krokuvą su savo pusbroliuku iš tėvo pusės, Vytautu iš Vilniaus, į piršlybas atvyko, prie Šv. Florijono vartų ne sykį ją meilinantis su tuo vienietišku lepūnėliu užtiko. Galiausiai įtūžo, atėjo į Vavelį ir sako Jadvygai:

„Regiu, kad panelė Dziunia su tuo vokiečiu iš manęs tyčiojasi, tokiu atveju nėra ką kalbėti ir kvit! Karaliaus pa-reigos man nerūpi, nes Vilniuje, dėkui Dievui, turiu valgio, gėrimo ir krokuvietišką virtuvę, išskyrus gal tik vienos rūšies dešrą, bet tai visai nėra svarbu.

Esmė ta, kad norėjau pakrikštyti lietuvius, kurie po šiai dienai pagonys yra ir daro man gėdą draugijoje, nes neturi deramų šventųjų, o tik visokiems šliužams meldžiasi. O kas per šventasis, kuris žmogui pamaldų metu pirmoje kryžkelėje gali įkąsti, kad tas, neilgai trukus, nusibaigia.

Bet ką čia ir šnekėti, tegul ten mano kraštiečiai ir toliau poterius gyvatėms kalba, eglutėms šventose giriose meldžiasi ir vaidiloms vietoj įprastų kunigų išpažįsta, širdie, lik nebyli, su visa pagarba, keliauju į stotį bilietų į Vilnių sau ir savo broliukui.“

O garbiam ponui reikia pasakyti, kad Jadvyga buvusi itin pamaldi ir neapsakomai bjaurėjosi tomis gyvatėmis, tad jai pasidarė nesmagu ir sutiko tekėti už Jogailos. Vilemas liko it musę kandęs. Parapijoje metrikus surašė, išrašą iš knygų įgaliotinis patvirtino ir įvyko vestuvės.

Jau kitą dieną Jogaila vaidilas – į požemį, šventuosius žalčius, bjaurybes, zoologijos sodui pardavė, o lietuvius – tik puolė krikštyt! Kaip paskatą kiekvienas naujas krikščionis gavo po kostiumą ir pusbačių porą. Dovanos tos buvo su defektais, bet vis geriau nei triušenos, kuriomis apsitaisę lietuviai anksčiau vaikščiojo. Truktelėsi priekin – tai iš nugaros viskas šviečia, timptelėsi iš galo – dar blogiau.

Vilemas, valkata, įsižeidė, kad jam tokią partiją iš panosės nugvelbė, nes jau neabejojo, kad įsibraus į Vavelį ir ką sugebėdamas iš baldų, taip pat ir peizažų į Vokietiją išveš, nulėkė pasiskųsti kryžiuočiams.

Kryžiuočiai irgi keikė pasispjaudydami tą santuoką, mat kėsinosi Lenkiją ir Lietuvą iš eilės suvystyti, o dabar baiminosi, kad lemiamą smūgį gali suduoti Jogaila. Tad pradėjo rengtis karui. Bet Jogaila – ne kvailys, surinko kiek galėjo kariuomenės ir – pult juos!

Karalius su Vytautu kaip tik sėdėjo palapinėje Žalgirio mūšio lauke, o čia dangalas, kur duryse kabėjo, kilst – ir du kryžiuočiai įeina, nešini duknomis, o ant jų – du kardai. Karalius žvilgt į pusbrolį, o tas – į jį, ir mąsto: „Kokių velnių jie tuos patalus čia atvelka?“ O kryžiuočiai nusilenkė ir aiškina:

„Šiuos kardus, jūsų didenybe, atgabenome tam, kad karalius turėtų kuo gintis.“

O tasai Vytautas buvo juodbruvis, garbanotas ir todėl ūmus, šoko iš krėslo ir sako:

„Vladekai, šaiposi iš mūsų, neišturėsiu.“

Bet Jogaila jį pasodino ir sako:

„Nurimk, aš čia tuoj su jais susitvarkysiu“, – ir duoda atkirtį, esą tie kardai praversią, kad jiems geriau į kailį įkrėstų. Taip ir nutiko. Gavo tokį smūgį, kad skraidė po Žalgirio mūšio lauką, net kamžos pleveno.

Tačiau ne išsyk. Lietuviai tuo laiku pabūgo ir – bėgt. Vienas kryžiuotis ruda barzda, matote, rimbu paragino žirgą, ietį atstatė ir lekia tiesiai į karalių, kuris šone stovėjo ir mūšį stebėjo.

– Buvo tai, atrodo, vokiečių riteris Dypoldas Kėkericas fon Dyberis, – įsiterpiau staiga prisiminęs tą pavardę dar iš mokyklos laikų.

– Tiksliai taip! – patvirtino ponas Piecykas, – fon Beberis. Ir jo atminimui kiekvieną barzdotą vyruką dabar „bebru“ vadina.

Man tai neatrodė panašu į tiesą ir norėjau paprieštarauti, bet ponas Teosius rūsčiai mane nužvelgė ir tęsė paskaitą:

– Taigi, klausykitės, tas rudas bebras braunasi su ietim prie karaliaus, ketindamas jį sužaloti, bet tai pamato vyskupas Zbignevas Olesnickis, stovintis greta karaliaus, ir kaip atsivėdėja, kaip žiebia vokiečiui vyskupo lazda, iš karto jį patiesė negyvą.

– Minutėlę, minutėlę, pone Teosiau, – ir vėl pertraukiau. – Ponas, atrodo, kažką painioja… Zbignevas iš Olesnicos tik daug vėliau tapo vyskupu, Žalgirio mūšio metu, pasak mūsų istorikų, buvo „jaunas karaliaus raštininkas“ ir ne vyskupo lazda, o „ieties nuolauža išvertė vokietį iš balno ant žemės“.

– Ką kiti istorikai pasakoja, man nerūpi, – šaltai atsiliepė ponas Piecykas, – mano galva, buvo vyskupu, o kadangi dvasininkai net į mūšio lauką vyksta be ginklų, turėjo jį apdoroti vyskupo lazda! Galiausiai, ne taip svarbu, kuo jį pribaigė, pakanka, kad tas rudas bebras iš klumpių išvirto.

Kai lietuviai išvydo, kas dedasi, kone sudegė iš gėdos, kad dvasiškasis tėvas taip varginasi, no atgal ir sykiu su lenkais sumalė kryžiuočius į košę!

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė