Restauracija: „Atsiprašau“, 1982
Autobiografinis Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996) filmas nustebino ir nudžiugino. Kai prastos techninės kokybės juosta bus skaitmenizuota, norėtųsi ją pamatyti kino teatre – esu tikra, kad visiems padarytų šviežiausios premjeros įspūdį.
Nūdienių filmų apie nūdieną fone („Kolekcionierė“, „Narcizas“, „Senekos diena“, „Nesamasis laikas“) „Atsiprašau“ blyksteli aukšta praba. Ir dėl meistriškos režisūros, ir dėl įdėtos žinios – žmogaus egzistencinės katastrofos nuojautos, kuri – kaip čia pat ir nupiešiama visai natūraliai prigijusiuose animaciniuose fragmentuose (rež. Davydas Čerkaskis, Ukraina) – jau tvyro virš miestelio, jau nurėžė personažų, vyrų ir moterų, galvų kiautus, suraukė kaktas, sujaukė gyvenimus.
Nuojauta dar ne krachas. Tuo labiau kad Vytauto Kernagio gyvenimo geismo ritmai bumbsi tau per ausis ir anksti sukumpusią nugarą: „Linksminkimos, pakol jauni esma…“ Prieš gerą dešimtmetį panašų apmirimo / prisikėlimo efektą buvo pavykę išskelti Raimondui Vabalui genialiame filme „Birželis, vasaros pradžia“.
Anais 1982-aisiais neįvertinau to, ką matau ekrane. Filmas atrodė virtuoziškas ir vis tiek snobiškas iš „Mosfilmo“ ir užsienių sugrįžusio Žalos (rusiško žodžio жалить – „gelti“ užuomina) opusas čiabuviams: va, pasižiūrėkite, koks aš buvau, o ir tebesu, nieko nebijau, tiesa, jeigu kas tarp mūsų buvo pernelyg, tai ką gi, atsiprašau…
Po keleto metų, krykštaujant Dainuojančiai revoliucijai, Žalakevičius (anot jo, „kiekviena revoliucija yra sąskaitų suvedimas. Tarybiniais metais griovėme tai, kas buvo sukurta iki 1940-ųjų, dabar gi apsimoka griauti tai, kas sukurta tarybiniais“) imsis „Savaitgalio pragare“ ir „Žvėries, kylančio iš jūros“. Tačiau šie du paskutiniai jau sergančio režisieriaus vaizduotės įkūnijimai bus sunkiasvoriai, net liguisti, neatsiplėšiantys nuo žemės, nesusivedantys į taikinį, į Žalos absoliuto dešimtuką. O gal jiems irgi reikia laiko, dabar tiesiog neįžiūriu atspalvio?
„Atsiprašau“ Žalakevičius daro iškart po mosfilmiško „Nepažįstamo žmogaus pasakojimo“ (1980), po Čechovo apsakymo, sakyčiau, dostojevskiško dramatizmo ekranizacijos su rusų žvaigždėmis, iš kurių vieną, ką tik tarkovskiškąjį Stalkerį suvaidinusį Aleksandrą Kaidanovskį, jis prisikviečia ir pas save, į filmavimą Juknaičiuose. Kad suvaidintų… jį patį. Menininką, muzikantą, sugrįžusį namo pas karštai mylimą motiną ir patėvį, kuris posūniui sako „jūs“.
Iš pradžių autoportretui „pozuoti“ turėjo dainų autorius Kernagis. Jo veido gal kamera, gal maestro nesugebėjo perlaužti savaip, ir buvo nutarta imti šviesbruvį niekada nesišypsantį Kaidanovskį. Kažkodėl dabar dėl šito sukeitimo apmaudu, nes rusų kultinis Stalkeris mūsų miestelyje pernelyg flegmatiškas, be geluonies, o Vytuko-Kukučio-Vienažindžio susiliejimas – net gal aktoriškai ir negrabus – būtų mums, lietuviams, suteikęs daugiau poteksčių.
Tragikomiškos situacijos stumiamos nuo pirmų kadrų: Kosto Smorigino daktaras ryte pasikerpa ūsus, svilina kiaušinienę, varosi iš kiemo automobilį, Nijolės Oželytės buvusi troleibuso vairuotoja su šuneliu Mano Vienintelis užantyje prašosi pavežama, atbulom važiuojantis daktaras žvitriai išvengia buldozerio… Autorius paakcentuoja „visus gyvulėlius, kuriuos sunku apsakyti“ – staiga pasirodo kažkoks gauruotas pasiutėlis su nukarusia seile, bet jis atsitiktinis, be to, visos paviršinės dramos greit gesinamos, nes čia svarbu tik vidinės. Su įcentrine jėga.
Įprastą aptarnaujančią poziciją filme užima mūsų patriarchališkų vyrų režisierių kinui ilgam užprogramuotos moterys. Be minėtosios somnambulės, ir Eugenijos Šulgaitės motina, kuria autorius be perstojo grožisi, ir Jelenos Solovej erotiškai nuo švirkšto į sėdynę susijaudinanti pavydi žmona yra visa kuo subtiliai apdovanotos, netgi maištaujančios. Jų, žinoma, atsiprašoma. Tačiau paraleliai šios moterytės sulaukia ir neginčijamos Žalos diagnozės: „Jūs reaguojate jausmais“, „Ar girdit ką nors daugiau, išskyrus save pačią?“
Ir moterys, ir vyrai – pakibus virš jų kol kas tik neaiškioms, animacinėms katastrofoms – neturi su kuo kovoti. Ot, bėda. Klausomasi žinių apie žiaurius įvykius Argentinoje; sūnus motinai po ilgo nesimatymo atveža dar didesnį televizorių su dar didesniais vaizdais ir griebia „stambiu planu“ darinėti karpį; pasakojama legenda apie patėvį ir sklandytuvą, kadaise nusileidusį šventoriuje ir sutrukdžiusį mišias. Deja, dabar patėvis tegali rūsyje kasdien tikrinti dujų nuotėkį ir saugoti namus nuo sprogimo. Išsigalvojamas ir meilės trikampis su antausiais. Iš palėpės ant galvų metami rakandai, bet vis pro šalį. Vėl tas pats „neužsivedantis“ šuo. Daugiau nieko tokio.
Tarp eilučių, teoriškai įspraudžiama svarbiausioji vertybė – laisvė. Taip, tas saldus žodis „laisvė“, kurią pagaliau įvardija stropiai prižiūrimas, su vaistais užspeistas lovoje patėvis.
Išties, „Atsiprašau“ scenarijus puikus. Dar viena legenda liudija, kad ir šio, ir kitų puikiai parašytų istorijų autoriui padavus pareiškimą į Rašytojų sąjungą buvo atsakyta neigiamai.
O saldi laisvė sužiba filmo finale ant piliakalnio, kur pasisėdėti susirenka miestelio gyventojai / filmavimo grupė, ir išilgai Donato Pečiūros filmuojamo kadro žemai žemai skrenda kažkoks tarptautinis lėktuvas (Žala, žinoma, sugebėjo susitarti ir reikiamai jį pasukti). Niekas į lėktuvą nekreipia dėmesio, gyvena ir atgailauja toliau.
Remia Lietuvos kino fondas
