(Ne)laisvė

 

– Uli uli uli, golubi*! – trupinu batoną suoliuką apspitusiems balandžiams.

Paukščiai renka trupinius plytelėm grįstam miesto skvere priešais vykdomąjį komitetą. Tfu, savivaldybę. Pasisotinę išskleidžia sparnus ir gyvais taikos simboliais kyla į dangų. Kai kurie ištroškę tipena prie išdidintų monetų formos fontano. Tik lietuviai taip gali – pinigų troškulį išreikšti fontano skulptūra. Blykčioja krentantys purslai. Telkšančiam vandeny braido moteris.

– Maak je dag mooi**, – nusišypsau.

Trisdešimt metų nemačiau gimtojo miesto. Virš trisdešimt karščio. Nesulaukę liepos, tirpsta liepų žiedai. Skveras kvepia medum. Medžių pavėsy sėdinėja žmonės. Aplink taškos vaikai. Kamerinė aplinka. Kaip Briugėje. Po vandens čiurkšle plastiko talpyklą pakiša krišnaitas.

– Skanus vanduo.

Vidutinio amžiaus vyras. Burnoj keli pageltę dantys.

– Nuo rytdienos fontaną uždarys.

– Kodėl?

– Iškels. Statys paminklą.

– Uli uli uli! – balandžiai būriuojasi už nugaros kaip liaudies priešai, nugriovę kario išvaduotojo paminklą.

O koks paminklas buvo! Karys ant aukšto pjedestalo. Aplink tribūnos. Spalio ir gegužės paradų proga jose skanduodavo miesto valdytojai. Neliko! Bet karių kapus prie bažnyčios pajudinti bijo.

– Na vat jum ir niapriklausomibe! – aš, Nesvoboda, šaipausi iš bailių lietuvių.

Bailių ir veidmainių. Vienas mane atakavo už jį balsuot per rinkimus. Kvietė išgert brendžiuko. Rodė savo eilėraščius. Tik supainiojo. Į barą atsinešė ne tą sąsiuvinį. Prietemoj skaitau, akim netikiu – eilėraščiai apie Leniną.

– Ar fontanas blogas? Kokį paminklą?

– Laisvei.

– Aš vardu Laisva. Kokiai laisvei, jei šalia, prie Katedros, okupantų kapai?

Kvepia liepos kaip mokyklos išleistuvių naktį.

– Panos, turiu šampano! Nušvilpiau namie.

Pokšteli kamštis. Raudona skalda grįstu skveru mes, trys abiturientės, paeiliui iš butelio gerdamos šampaną, pėdinam link Katedros. Gatve blykčiodama mėlynu švyturėliu lėtai pravažiuoja milicijos mašina. Sušokame į krūmus. Mašinai nutolus, einame prie amžinosios ugnies obelisko.

– Panos, reiktų užgesint!

– Vandens reikia! Kur pasemt?

– Mama šiąnakt budi. Einam pas mane.

Gyvenom su mama netoliese. Blokiniame. Kitapus Katedros. Prisileidžiam vandens į šampano butelį ir kelis trilitrinius.

Palengva pilu vandenį iš butelio. Ugnis šnypščia, bet negęsta.

– Ko terlinies, – šliūkšteli iš trilitrinių klasiokės.

Amžinoji ugnis pasidengia dūmais ir užgęsta. Stovim dūmų debesy. Nepajuntam, kaip privažiuoja milicijos migalkė. Stambūs vyrai mėlynom uniformom mums užlaužia rankas ir sodina į būdą su grotuotu langeliu. Nespėjam atsikvošėt ir mes – milicijoj.

– Niapylnametes?

– Taaip, – išsprūsta trio.

– I vaiku kambari!

Ten pasitinka vaikų kambario viršininkė milicijos kapitonė – mano mama.

– Ma…

– Drauge kapitone! – užrinka. Stumia mus į mažą kambarėlį su grotuotu langu. Pagrūmoja kumščiu.

– Jūs netyčia – supratot? Daugiau nė žodžio.

Užrakina.

Balandžiai pasisotino. Aš, savim pasitikinti Nesvoboda, palengva einu link tarybinių karių kapų. Prie lietuvių bažnyčios – Katedros tvoros keliasdešimt granitinių lentų su užrašais. Kažkada tie vyrai vaduodami miestą nuo fašistų žuvo. Užtat palaidoti garbingiausioj vietoj, centre. Fašistų palikuonys panaikino obeliską su amžinąja ugnim, bet kapus iškelti bijo. O giriasi:

– Mes laisvy. Iškovojom niapriklausomibe.

– Kovuotojai!

Kiek mamai kainavo mus išsukti?! Neįsivaizduoju. Pareiginga milicijos kapitonė. Duktė ir jos draugės mokslo pirmūnės, komjaunuolės. Už dviejų dienų turi išvažiuoti su klase ekskursijon. Į Leningradą. Blokados aukų pagerbti. Ir apskritai mergaitės norėjo pamerkti gėlių prie amžinosios ugnies, bet netyčia užpylė ant liepsnos vandenį. Tokių pasiteisinimų prikūrė mama išleisdama mus pro užpakalines milicijos duris. Už dviejų dienų dardėjome traukiniu į Leningradą. Svajojom apie Ermitažą.

– Geras tavo vardas, – geraširdiškai šypsos geltondantis krišnaitas.

– …

– Tik kad mes nelaisvi. Ruskių okupantai sugriovė 80 procentų miesto, Katedrą paliko be bokšto, be stogo. Užtat jų kapai garbingiausioj vietoj. Šalia, vietoj Centukų fontano, bus paminklas Lietuvos laisvės kovotojams, – oranžinėm liepsnom plaikstos krišnaito apdaras.

 

– – –