Moterys olimpinėse žaidynėse

 

Moteris, kuri grumiasi dziudo imtynėse, nėra nei natūralu, nei verta dėmesio. Dėl vaikų pusiausvyros

moters vieta namuose (1998).

 David Douillet, buvęs Prancūzijos sporto ministras

 

Pierre’as de Coubertinas (1863–1937), šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius, teigė, kad didžioji dalis sporto šakų yra nesuderinama su moteriškąja lytimi. Sportuojanti moteris – nerekomenduojamas spektaklis, netgi siurrealistinis. Kas galėtų susidomėti moterų sportu? Nepraktiška, neįdomu, neestetiška ir dar, reikėtų pridurti, nekorektiška – tokie buvo P. de Coubertino teiginiai svarstant galimą moterų dalyvavimą žaidynėse. Anot jo, vienintelis būdas moterims „dalyvauti“ – vyrus apdovanoti plojimais.

Moterims drausta dalyvauti 1896 m. pirmosiose olimpinėse žaidynėse Atėnuose dėl įvairių priežasčių: kai kurių ekspertų nuomone, sportuojančios damos praras moteriškumą ar taps pernelyg raumeningos, dar kiti baiminosi, kad sportas moterims sukels nevaisingumą. Antikinių žaidynių modelis tapo pavyzdžiu šiuolaikinėms. To meto Tarptautinis olimpinis komitetas netgi parengė antikinių žaidynių istorinę analizę ir pateikė išvadą, kad antikinėse žaidynėse dalyvaudavo tik vyrai. Būtų sunku su tuo ginčytis, tačiau reikėtų paminėti ir tai, kad Heros šventykloje Olimpijos mieste kas ketverius metus vykdavo jaunų merginų bėgimo varžybos.

 

Sportuojančios moterys antikoje

 

Vienintelis šiandien išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame minimos merginų varžybos Heros šventykloje, – keliautojo Pauzanijo (II a.) aprašymas (V, 16, 2–8). Lenktynės vykdavo trimis etapais: pirmos bėgdavo jauniausios mergaitės, po jų šiek tiek vyresnės ir paskutinės lenktyniaudavo vyriausios merginos, nors tikslaus jų amžiaus šiandien nežinome. Jos bėgdavo tame pačiame stadione, kur vykdavo vyrų olimpinės žaidynės, tik bėgimo trasa buvo sutrumpinama. Laimėtojos karūnuotos alyvmedžių vainikais, jos taip pat gaudavo dalį deivei Herai paaukotos karvės. Anot Pauzanijo, laimėtojų garbei buvo statomos statulos deivės šventykloje. Manyta, kad bėgimo varžybas įsteigė Hipodamėja, norėdama atsidėkoti Herai už vedybas su Pelopu. Hipodamėjos tėvas bijojo orakulo pranašystės, neva jam lemta mirti nuo žento rankos, todėl pretendentams į dukros ranką liepdavo susirungti su juo vežimų lenktynėse. Visi jaunikiai pralaimėdavo, išskyrus Pelopą, kuris, padedamas Hipodamėjos, laimėjo lenktynes ir merginos širdį.

Varžybose Olimpijoje galėjo dalyvauti tik netekėjusios merginos, kurios, skirtingai negu vyrai, sportavę nuogi, vilkėjo tam skirtą kostiumą: trumpą, asimetrišką chitoną, kuris atidengdavo kojas, dešinį petį ir dalį krūtinės. Tokia jaunų merginų išvaizda šiek tiek primena amazonių ar deivės Artemidės apdarą, tačiau, kai kurių istorikų nuomone, ši apranga labiau primena eksomis, vyrišką apdarą, dėvėtą dirbant fizinį darbą, kuris leisdavo laisvai judėti. Persirengti kitos lyties rūbais buvo gana dažna praktika perėjimo ritualuose senovės Graikijoje. Platonas („Įstatymai“, VIII, 833d) patvirtina, kad merginoms buvo leidžiama sportuoti Atėnuose su sąlyga, kad jos tai darys prieš vestuves ir vilkėdamos prideramą apdarą. Antikinių vazų ikonografijoje dažnai galima rasti scenų iš kasdienio atletų gyvenimo, nors merginos atletės vaizduotos gana retai, jas galima pamatyti ant vazų iš Braurono miesto netoli Atėnų. Šiame mieste stovėjo Artemidės šventykla, pagarsėjusi jaunų merginų ritualais, kurių metu buvo šokama ir lenktyniaujama bėgimo varžybose. Tokių ritualų prasmė buvo ta, kad santuokai subrendusios merginos atsisakydavo „laukinės“, necivilizuotos būsenos ir taip pasirengdavo civilizuotam vedybiniam gyvenimui.

Romos imperijos laikotarpiu netekėjusios merginos dalyvaudavo ir kitose, ne tik olimpinėse žaidynėse. Vienoje skulptūros atramoje galime rasti inskripciją (I a. pr. Kr.), kurioje rašoma, kad skulptūra skirta trijų jaunų merginų garbei – jos laimėjo Pitinių (vykusių Delfuose dievo Apolono garbei, kur varžydavosi ne tik atletai, bet ir muzikantai) ir Istminių (vykusių netoli Korinto sąsiaurio dievo Poseidono garbei) žaidynių metu vykusias varžybas. Manoma, kad šios varžybos buvo archajinių ritualų tęsinys romėniškuoju laikotarpiu (žr. Flavien Villard, „Des jeunes filles qui courrent: le concours des Heraia à Olympie“, La Camera Blu. Rivista Di Studi Di Genere, 2017, Nr. 17, p. 11–36).

 

Šiuolaikinių moterų teisė sportuoti

 

Pradėjus rengti šiuolaikines olimpines žaidynes, niekas nenorėjo girdėti, kad senovės Graikijoje moteriškosios lyties atstovės galėjo dalyvauti bėgimo varžybose. 1901 m. P. de Coubertinas rašė, kad moters vaidmuo išlieka nepakitęs: ji visų pirma yra vyro palydovė, šeimos motina, todėl turi būti auklėjama ir paruošiama šiai neišvengiamai ateičiai. P. de Coubertinas dažnai kaltinamas mizoginija (neapykanta arba stipriu neigiamu nusistatymu moterų atžvilgiu), tačiau kai kurie istorikai jį laiko paprasčiausiu savo laikmečio atstovu, nes vyravo įsitikinimas, kad moters kūnas skirtas gyvybei pratęsti, todėl sportuojančios ir varžybose dalyvaujančios moters įvaizdis tiesiog buvo nepriimtinas (žr. Mary Leigh, „Pierre de Coubertin: A Man of His Time“, Quest, 1974, t. 22, Nr. 1, p. 19–24).

Šiuolaikinė moterų sporto istorija prasideda XIX a. pab., kai jos pradėjo žaisti golfą, tenisą, šaudyti iš lanko, jodinėti. Anglės vienos pirmųjų pradėjo žaisti tenisą (maždaug 1870 m.), kurį, kaip ir golfą, išpopuliarino aristokratai, lankydavęsi Prancūzijos pajūrio kurortuose. Tai buvo turtingų ir kilmingų moterų laisvalaikio praleidimo forma ir viena iš galimybių elegancijai atskleisti: sportinis moters kostiumas nedaug kuo skyrėsi nuo rūbų, skirtų „išeiti į miestą“, – korsetas, ilgas sijonas, marškiniai ilgomis rankovėmis, plaukai sukelti po skrybėle. Nuo XIX a. pab. moterys, kad būtų patogu, pradėjo mūvėti kelnes važiuodamos dviračiu, kuris dėl tokio „nemoteriško“ kostiumo asocijavosi su emancipacija. „Sportiškos“ moterys buvo laikomos ekscentriškomis, todėl ši ekstravagancija buvo leidžiama ir taip jau marginalių statusą turinčioms moterims, pavyzdžiui, aktorėms, muzikantėms ar labai turtingoms moterims. Tad XIX a. susiformuoja elito laisvalaikio kultūra: moterys stebėdavo įvairias lenktynes, o vėliau ir pačios žaisdavo golfą, tenisą, važiuodavo dviračiu ar automobiliu. Tuo pat metu darbininkės ir valstietės buvo „įkalintos“ savo darbe, todėl jų laisvalaikis buvo skirtas vaikams, namams, religijai. Agrarinėje kaimo visuomenėje vertintas nepertraukiamas moters darbas, dėl to bet koks laisvalaikis buvo laikomas koketavimo ir namų ruošos apleidimo išraiška. Šių moterų socialinis gyvenimas vykdavo turguje ir plovykloje, tad jos negalėjo rasti laiko sportinei veiklai, ką ir kalbėti apie profesionalų sportą.

 

●

 

Pirmą kartą moterys atletės dalyvavo olimpinėse žaidynėse 1900 m., tačiau iš tikrųjų jos ten nebuvo „pakviestos“: jos dalyvavo golfo ir teniso varžybose Pasaulinės parodos Paryžiuje metu, vėliau šios varžybos buvo pripažintos Tarptautinio olimpinio komiteto. Tikrasis moterų įžengimas į žaidynes įvyko 1912 m. Stokholme plaukimo ir nardymo rungtyse. Toks moterų „įsiveržimas“ į vyrišką sporto pasaulį sukėlė daug diskusijų. Tais pačiais metais prancūzų žurnale „Revue Olympique“ rašyta, kad olimpinėse žaidynėse turi dalyvauti tik vyrai. Buvo klausiama, ar moterys, žaidžiančios futbolą ir besivaržančios bėgimo rungtyse, gali būti spektakliu olimpinių žaidynių žiūrovams.

Po Pirmojo pasaulinio karo moterų kova dėl teisių, taip pat ir dėl teisės rungtis sporto varžybose, sustiprėjo. 1919 m. Prancūzių sporto federacija prašė P. de Coubertino, kad moterims būtų leista dalyvauti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse, tačiau jų prašymas buvo atmestas. Prancūzės nepasidavė, vadovaujamos plaukikės ir irkluotojos Alice Milliat, 1922 m. suorganizavo olimpinį moterų čempionatą Paryžiuje. Tuomet kilo didelis nepasitenkinimas: reikalauta, kad žodis „olimpinis“ būtų nevartojamas pavadinime. A. Milliat sutiko atsisakyti šio žodžio, tačiau nesiliovė kovoti dėl moterų teisės dalyvauti sporto varžybose. 1926 m. buvo surengtas antrasis čempionatas, pavadintas pasaulinėmis moterų žaidynėmis, jos sulaukė 8 000 žiūrovų dėmesio, tarp jų ir Švedijos karaliaus Gustavo V. Tarptautiniam olimpiniam komitetui darėsi vis sudėtingiau ignoruoti moteris sportininkes. 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse atsirado penkios moterų lengvosios atletikos rungtys, tačiau atskiros moterų žaidynės buvo ir toliau rengiamos kas ketverius metus ir sulaukdavo vis daugiau susidomėjimo: 1930 m. 60 000 žiūrovų stebėjo moteris, besirungiančias sportinėse rungtyse Prahoje.

Moterys lėtai mynė taką olimpinėse žaidynėse: 1932 m. joms leista dalyvauti šešiose rungtyse, tačiau jų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse pažanga buvo lėta. Didesnių pokyčių sulaukta tik 1980 m., kai Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentu buvo išrinktas katalonas Juanas Antonio Samaranchas. Jau po metų į komitetą buvo priimtos dvi moterys, o įvairios sporto šakos buvo atveriamos moterims: dviračių lenktynės ir šaudymas (nuo 1984 m.), dziudo imtynės (nuo 1992 m.), futbolas (nuo 1996 m.) ar triatlonas (nuo 2000 m.).

Šiandien moterys gali laisvai sportuoti, panorėjusios tapti profesionaliomis sportininkėmis ir varžytis aukšto lygio čempionatuose ar net olimpinėse žaidynėse. Moterys lyg ir turi lygias galimybes su vyrais, tačiau pabaigoje siūlau paprastą palyginimą. Prancūzijos moterų futbolo rinktinės žaidėjos, laimėjusios moterų pasaulio futbolo čempionatą 2019 m., būtų gavusios po 30 000 eurų premiją (futbolininkės buvo pašalintos ketvirtfinalyje), o štai vyrų mėlynųjų komandai laimėjus pasaulio futbolo čempionatą 2018 m. žaidėjams buvo išmokėta po 325 000 eurų premija. Ką jau kalbėti apie moterų futbolininkių atlyginimą, kuris nepalyginamas su vyrų. Daugelis pasakys: „Juk tai normalu, tai vyrų sportas.“ Bet kas čia normalaus?