Mano prosenelis bundistas (II)

 

Mano proseneliui saugiai nusėdus Brukline, tolesnio bundistų istorijos skyriaus teks ieškoti kitur. Čia į sceną žengia Bernardas Goldsteinas – Varšuvos liaudies savigynos milicijos vadovas ir memuarų „Penkeri metai Varšuvos gete: žvaigždės paliudys“ (Five Years in the Warsaw Ghetto: The Stars Bear Witness) ir „Dvidešimt metų žydų darbininkų Bunde“ (Twenty Years with the Jewish Labor Bund) autorius.

Bendražygiai Bernardas Goldsteinas ir Samas Rothbortas niekada taip ir nesusipažino. Goldsteinas buvo septyneriais metais jaunesnis už Samą ir daugybe požiūrių visiška jo priešingybė. Partijos žmogus, o ne nepataisomai individualistiškas menininkas; gatvių mušeika, o ne pacifistas hipio prototipas. Goldsteinas gimė kaimelyje šalia Varšuvos ir prie Bundo prisijungė 1902 m., būdamas trylikos. Šešiolikos jau buvo atsėdėjęs pirmą posmą kalėjime; prisiminimui jam ant smakro liko randas nuo kalėjimo prižiūrėtojo kardo. Ateinančius dešimt metų praleido bėgdamas iš kalėjimų ir organizuodamas profsąjungas; kovėsi 1905 m. revoliucijoje, kurios Samas taip per plauką išvengė. 1915 m., kalėdamas Sibire, užsitarnavo legendos statusą. Kalėjimo komisaras pasakęs Goldsteinui kažką nepagarbaus. Goldsteinas komisarui per galvą užvožęs žibaline lempa. Komisaro atsakas buvęs žiaurus. Vis dėlto, kaip ir daugumos bundistų, Goldsteino turėta ir užuojautos krislo. Kilus Sausio revoliucijai¹, kaliniai nuvertė prižiūrėtojus, pririšo komisarą prie medžio ir atidavė jį susidoroti Goldsteinui. Goldsteinas atsisakė. Revoliucija, pareiškė jis, turi būti humaniška.

 

Iš ten jis atsidūrė Kijeve, kur 1917 m. vadovavo milicijai ir pateko į savivaldybės tarybą. Vis dėlto utopijos žiedas ant revoliucinio rožių krūmo greit peržydėjo – Rusija vis giliau klimpo į terorą, represijas ir pilietinį karą. „Netruks ateiti diena, kai išvysime revoliucinius tribunolus, kuriuose „labiau košeriniai“ bolševikai imsis vykdyti mirties bausmes įtartinesniesiems; „košerinių“, arba „autentiškų“, bolševikų rateliai vis siaurėja“, – tais laikais rašė vienas Bundo lyderių Vladimiras Medemas. 1921 m. bolševikai išvaikė Bundą, kaip ir visas kitas politines partijas. Nusivylimo kartėlis Goldsteiną parvedė į Varšuvą. Jo grupuotė gal ir nustojo egzistuoti Rusijoje, bet galėjo sužydėti naujojoje nepriklausomoje Lenkijoje.

Varšuvoje Goldsteinas įsisuko į žydų darbininkų klasę, apie kurios egzistavimą jos palikuonys JAV, sėkmingai kopdami socialinėmis kopėčiomis, palaipsniui pamiršo. Žydai dirbo mėsininkais, „drožkų“² vežikais, siuvėjomis, prostitutėmis ir nešikais, ant kuprų tampiusiais visas miesto gėrybes. Storaodžiai, neišsilavinę ir dažnai į smurtą linkę vyrai ir moterys gerdavo su gangsteriais, reikalus aiškindavosi peiliais ir vadindavo vienas kitą mafioziškomis pravardėmis, pvz., Janklis Randas ar Šloimė Kaulas. Goldsteinas ir jo bendražygiai šiuos netašytus proletarus būrė į bundistų sąjungas, jų narystė 1939 m. siekė 100 tūkst. žydų. Bundas neapsiribojo ekonominio teisingumo reikalavimais – steigė ir progresyvių laikraščių, teatrų, bibliotekų bei sekuliarių jidiš mokyklų kultūrą. Bundistai galėjo savo vaikus užrašyti į SKIF – skautų socialistų grupes, o paskui ir į „Tsukunft“ – Bundistinio jaunimo lygą. Atletiški jaunuoliai kūnus tobulino bundistų sporto klube „Morgenstern“, o nelaimėliai lūšnynų vaikai nuo tuberkuliozės gydėsi humanizmo idealais ir kaimišku grožiu garsėjusioje „Medem“ sanatorijoje.

„Mes buvome tauta tautoje, suformuota ir užgrūdinta tūkstantį metų trunkančios kovos, puoselėjanti savo palikimą ir teises, kurias jėga išplėšėme iš nesvetingų šeimininkų rankų“, – rašė Goldsteinas. Archyvinės nuotraukos liudija šio pasaulio sodrumą: Bela Šapiro, viena iš gausybės Bundo lyderių moterų, kreipiasi į Gegužės 1-osios demonstraciją Liubline 1936 m.; plevėsuoja raudonos vėliavos su aukso kraštais ir elegantiškomis jidiš raidėmis; darbininkai profsąjungų nariai kelia į orą kumščius; nerūpestingos gimnastės su šortais ir prie palaidinių prisegtomis širdelėmis; paplūdimyje boksuojasi besišypsantys įdegę jaunuoliai. Kai žinai, kaip baigėsi daugelio šių žmonių istorijos, kaimišku džiaugsmu ir sveikata trykštančios nuotraukos tik skaudina širdį.

Bundui niekada netrūko priešų. Vieni – organizuotos nusikaltėlių gaujos; kiti – žydai chasidai, papiktinti antireliginių provokacijų. O kur dar, žinoma, gamyklų savininkai ir antisemitai „su pažymėjimais“. Bundo priešų būta ne tik politinėje dešinėje: sovietų remiami komunistai bundistus puldinėjo infiltracijomis, sabotažu ir žmogžudystėmis. Nors bundistai ir komunistai kaudavosi gatvėse, pagrindiniai intelektualiniai grupuotės priešai buvo sionistai, kurie savuosius namus Rytų Europoje laikė tremtimi iš Pažadėtosios žemės. Puikiai žinodami, kad tautinės valstybės visuomet statomos ant kitų kraujo, bundistai numatė mirtinus Izraelio steigimo konfliktus, privesiančius prie nesibaigiančio karo su kaimynais ir žemės netekusiais buvusiais gyventojais. „Sionizmas reiškia kovą prieš arabų liaudį, – 1929 m. rašė bundistų intelektualas Moišė Olginas. – Iš jų bus atimta žemė, o arabų darbo liaudis – pavergta.“

Bundui taip pat teko išvysti, kaip sionizmas tapo įrankiu lenkų rasistų rankose. 1937 m. politinė partija „Tautos vienybės stovykla“ (Oboz Zjednoczenia Narodowego, OZN) pareikalavo iš šalies išvaryti 90 proc. Lenkijos žydų, kuriuos laikė atėjūnais. Tais pačiais metais Bundas organizavo protestus prieš revizionistinio sionizmo doktrinos steigėjo Vladimiro Žabotinskio vizitą Vilniuje, vadindami jį „dvasiniu žydiškojo fašizmo tėvu“. OZN norėjo milijonus Lenkijos žydų deportuoti, o Žabotinskis kvietė juos „evakuotis“ –
bundistų tokie kosmetiniai skirtumai nesužavėjo. „Mes – lygiateisiai šios šalies piliečiai! – buvo rašoma vienoje skrajutėje. – Kovosime už darbą ir už duoną, už gyvenimą ir už teises čia, Lenkijoje! Neleisime šarlatanams… kalbėti mūsų vardu!“

Įkvėpta rasistinių Hitlerio įstatymų ir intensyvėjančio žydų persekiojimo kaimyninėje Vokietijoje ir provokuojama vietinės rudmarškinių atmainos, Lenkijos valdžia griebėsi aršaus antisemitizmo. Bundas, kartais petys petin su Lenkijos socialistų partija, kovojo prieš atvirą smurtą, pogromus ir vadinamuosius „suolų getus“ – pagal tautybę padalintas universitetų auditorijas. Lenkų fašistai susprogdino Bundo būstinę. Gegužės 1-osios demonstracijos virto gatvių mūšiais. „Davėme atkirtį lenkų antisemitams, nes tikėjome, kad žydams išlaikyti pilietines teises pavyks tik parodžius, jog gali apsiginti patys“, – rašė Goldsteinas. Bundistai taip pat ragino tarptautinę bendruomenę vykdyti intervenciją prieš fašizmą, „bet mūsų pastangų buvo per maža, kad būtų pasipriešinta galingoms jėgoms, stūmusioms abejingą ir nesipriešinantį pasaulį bedugnės krašto link“. Nors Bundo šauksmo užsienyje neišgirdo niekas, jo gebėjimas priešintis pelnė jam vietinės žydų bendruomenės meilę ir ištikimybę. 1938 m. Bundas buvo populiariausia žydų partija Lenkijoje.

Goldsteinas memuaruose prisimena, kaip 1939 m., ką tik po pogromo Breste, kuriam vadovavo policija, jis slapčia pateko į miestą. Žydų bendruomenę, jo teigimu, buvo tiesiog suparalyžiavęs žinojimas, kad bet kurią akimirką pogromas gali vėl įsiplieksti. Ištuštėjusiame žydų kvartale Goldsteinas sutiko bendražygį lenką. Aptarinėdami kovos planą, viename lange jie staiga išvydo šabo žvakių gaisą.

„Paaiškinau Dąbrowskiui šabo žvakių reikšmę… paskendę tamsiuose apmąstymuose, kartu tyloje ėjome per pogromo nusiaubtas tuščias gatves… žydų socialistas ir lenkų socialistas. Galbūt, pagalvojau, vilties teikia tai, kad štai – mudu, Dąbrowskis ir aš, einame kartu, vedami vieno tikslo.“

Asmeniškai čia sutinku su drg. Bernardu – kad ir kas nutiko po to.

 

●

 

Egzistuoja mitas, kad iki Izraelio atsiradimo žydai nekovojo už save. Jį palaikė netgi Hannah Arendt, kontroversiškai teigusi, kad žydų lyderiai visais lygmenimis kolaboravo su naciais. Bundas – demokratiškai išrinkta didžiausios Europos žydų bendruomenės vadovybė – priešinosi nuo pirmos iki paskutinės okupacijos dienos.

Pusė žydiškųjų batalionų skubotai surengtoje Varšuvos gynyboje 1939 m. rugsėjį buvo suburti Bundo. Tik Varšuvai kritus Bundo lyderiai Victoras Alteris ir Henrykas Erlichas pasitraukė į rytus, tikėdamiesi rasti prieglobstį kitoje Sovietų Sąjungos sienos pusėje. Abu netrukus buvo nužudyti NKVD.

Goldsteinas tuo tarpu slapta grįžo į Varšuvos pogrindį telkti senųjų profsąjungos draugų. Bundas kūrė jaunimo grupes, laikraščius, nelegalias mokyklas ir kurjerių tinklą, nešiojusį naujienas po visą okupuotąją Lenkiją; agentai informacija keisdavosi labdaros valgyklose, kurias Bundas steigė kaip priedangą. Pinigai veikloms finansuoti atkeliaudavo iš Niujorke įsikūrusių organizacijų, pvz., Žydų darbo komiteto (Jewish Labor Committee) (įkurto Vladecko), o per sienas juos pernešdavo žydaitės, kurių oda būdavo pakankamai blyški, kad galėtų apsimesti lenkėmis. Vėliau šios lėšos padėjo išlaikyti slėptuves ir įsigyti ginklų. 1940 m. spalį naciams pradėjus suvarinėti žydus į getą, Bundas ėmėsi organizuoti pergrūstų bendrabučių gyventojus į komitetus, besirūpinusius ne tik fiziniu, bet ir kultūriniu išlikimu.

 

 

Nenuostabu, kad tiek nedaug nepritekliaus ir priespaudos iškankintų, traumuotų geto gyventojų galėjo bent įsivaizduoti ginkluotą pasipriešinimą. Bet tai, kad tie pora šimtų, kurie pasiryžo kovoti, nesugebėjo susivienyti net neišvengiamo sunaikinimo akivaizdoje, šį bei tą sako apie fanatiškų politinių atskirčių gajumą ir tai, kaip tragiškai sunku jas įveikti. 1942 m. liepos 23 d. prasidėjus masiniam žydų išvežimui, Bundas pagaliau susivienijo su komunistais ir kairiaisiais sionistais į Žydų kovos organizaciją (Żydowska Organizacja Bojowa, ŻOB). Vis dėlto savo memuaruose išgyvenę bundistai šaiposi iš kitos ginkluotos geto grupės – dešiniosios Žydų karinės sąjungos (Żydowski Związek Wojskowy, ŻZW), nes jai vadovavo sionistas revizionistas. Kai kurios nuoskaudos lieka amžinai.

Ilgamečiai Bundo ryšiai su lenkų socialistais leido jiems prasmukti pro geto sienas, įsivesti lenkų pasipriešinimo karių ir paskelbti pasauliui vienus pirmųjų pasakojimų apie nacių vykdomą genocidą – Zalmano Freidrycho ir Jano Karskio liudijimus. Per šiuos tinklus į išorę sklido žinios, o į vidų plaukė ginklai. Paskutinį ginklų siuntinį per geto sienas bundistai pernešė 1943 m. balandį, praėjus trims mėnesiams po pirmojo trumpo Varšuvos geto sukilimo mūšio.

Vis dar neaišku, kiek nacių krito tame pasmerktajame sukilime. Trys šimtai, pasak bundisto Mareko Edelmano, perėmusio vadovavimą ŻOB, kai jos pirmasis vadas, užuot pasidavęs, pasirinko savižudybę. Šešiolika, teigė vietinės SS vadas Jürgenas Stroopas, kuriam netrūko priežasčių neatskleisti tikrojo skaičiaus. Ką tikrai žinome – tai, kad bijomiausios Europos karinės pajėgos tris savaites dorojosi su 750 išbadėjusių ir prastai apsiginklavusių kalinių. Ir net po tų trijų savaičių getas buvo ne įveiktas mūšyje, o sudegintas vokiečių liepsnosvaidžiais ir padegamosiomis bombomis. Sukilime žuvo apie 13 tūkst. žydų. Arturas Ziegelboimas, Bundo atstovas Lenkijos parlamente tremtyje Londone, nusinuodijo nesėkmingai bandydamas atkreipti abejingojo pasaulio dėmesį į sukilimą. „Myliu jus visus. Tegyvuoja Bundas“, – atsisveikinimo laiške parašė jis.

Gegužės 10-ąją, getui virtus rūkstančia pelenų krūva, grupė kovotojų, vedami Edelmano, bundisto Abrašos Blumo ir vienintelės ŻOB vadės moters, kairiosios sionistės Cywios Lubetkin, pabėgo per kanalizacijos tunelius. Arijų sienos pusėje, rašė Goldsteinas, „didžiulė minia negalėjo patikėti savo akimis – iš vamzdžių vienas po kito lindo skeletais virtę žmonės su kabančiais ant kaklų pistoletais-kulkosvaidžiais… Jų švininių akių žvilgsniai niekam minioje neleido suabejoti, kad jie nesusimąstys prieš pradėdami šaudyti.“

Gestapas Blumą nužudė netrukus po jo pabėgimo. Lubetkin ir Edelmanas tapo partizanais ir kovojo iki pat Lenkijos išvadavimo. Lubetkin 1946 m. persikėlė į Izraelį. Likusį gyvenimą ji praleido buvusių žydų partizanų kibuce, pastatytame ant griuvėsių arabų kaimelio, kurio gyventojus iš namų išvarė Hagana – liaudies milicija, į Izraelio ginkluotąsias pajėgas inkorporuota dieną prieš prasidedant 1948 m. arabų–Izraelio karui. Edelmanas pasiliko Lenkijoje. Senatvėje jis dalyvavo „Solidarumo“ judėjime, 1989 m. taikiai išvedusiame Lenkiją iš komunistinės diktatūros. Jam mirus 2009 m., gedintieji prie karsto sugiedojo Bundo himną. Žydų valstybė nėra niekaip pagerbusi Edelmano atminimo.

 

nybooks.com

Vertė Tomas Marcinkevičius