Laisvė arti?

Internete keiksnojamų 2020-ųjų rugpjūtis prasidėjo didžiuliu sandėlio sprogimu Beirute, besigirdėjusiu net už 200 kilometrų Kipre. Kone pavymui nuaidėjo didžiulis politinis sprogimas Baltarusijoje, ne mažiau aiškiai pajustas už 200 kilometrų nuo epicentro, Vilniuje. Aliaksandras Lukašenka, išbuvęs savo paties sustiprintoje prezidento pozicijoje jau 26 metus ir taip pralenkęs daugelį šių dienų netgi autoritariškų lyderių, pasiskelbė didžiule balsų dauguma perrinktas jau šeštai kadencijai. Kitaip nei anksčiau, 2006 ir 2011 m., šįsyk kilo itin gyvybingi protestai. Nepaisydami spėrios ir smarkios šalies institucijų reakcijos – per kelias dienas suimta beveik 7 000 asmenų, smarkiai apribotas interneto veikimas – gyventojai ir toliau plūdo į gatves, netrukus nebe tik Minske, bet ir daugybėje kitų miestų. Pasirodė gausūs vaizdo įrašai, rodantys ne tik įprastas pareigūnų ir demonstracijų konfrontacijas, bet kartais ir visiškai nesuvokiamą pareigūnų smurtą – dieną lazda trankomos pravažiuojančios mašinos, suimami tiesiog išnešti šiukšlių išėję asmenys, nukenčia ir senyvi žmonės, užsipuolami žurnalistai. Tai vyko nepaisant gana taikios protestų natūros, ypač lyginant su nesenais įvykiais JAV. Netrukus šiuos vaizdus papildė ir paleistiems sulaikytiesiems likusių žaizdų bei sumušimų nuotraukos, atsirado žuvusiųjų, imti skaičiuoti dingę be žinios. Į protestuotojų pusę, tiesa, palengva, ėmė pereiti jėgos struktūrų, valstybinės žiniasklaidos ir net užsienio reikalų sistemos darbuotojai, o didžiųjų pramonės įmonių darbininkai pradėjo streikus, su jais bendrauti, bet nesėkmingai, bandė pats Lukašenka. Kitaip nei stebint Maidano įvykius, nesimatė, kad protestų dalyviams oponuotų jį palaikančių gyventojų blokas – pirmasis ilgamečio prezidento paramai skirtas mitingas įvyko tik po savaitės nuo įvykių pradžios.

Nors įvardintas siekis – laisvi rinkimai be iš anksto žinomo rezultato – yra vakarietiškos valdysenos atributas, protestuotojai nereiškė atviro provakarietiško nusiteikimo: masiškai neplazdėjo Europos Sąjungos vėliavos, o šūkiai transparantuose daugiausia buvo rašomi kirilica. Net ir senoji balta, raudona ir balta vėliava, tapusi protestus palaikančiųjų simboliu, daug rečiau buvo pastebima tarp streikuojančių darbininkų nei tarp jaunimo aikštėse. Kai kurie mėginusieji kandidatuoti turi sąsajų su Rusija, o ir opozicijos bandomos burti Koordinacinės tarybos atstovas pabrėžė nenorįs statyti sienos su ja, bet, priešingai, kurti tiltą tarp jos ir Europos. Panašų vaidmenį sau buvo nusimatęs ir Lukašenka, glaudžiai bendradarbiaujantis su Rusija ir formaliai rėmęs integracijos mechanizmus, bet, vos jai tampant realesnei, šildantis santykius su Vakarais. Ar Baltarusija turi daug pasirinkimų? Saitai su Rusija yra abipusiai ir tvirti – šalis didžiąja dalimi gyvena informacinėj, kultūrinėj ir ekonominėj Rusijos terpėj, yra susijusi svarbiomis sutartimis, darbo rinka, iš dalies atvertomis sienomis, savo teritorijoj turi Rusijos karinės infrastruktūros, o svarbiausia – yra vos 400 km nuo Maskvos. Savo ruožtu Rusija pasirinkimų tikrai nestokoja – vienaip jos įtaka buvo išlaikyta Kryme, kitaip Donbase, trečiaip Sirijoje, dar kitaip Pietų Osetijoje, Abchazijoje, Libijoje; variantų gali būti ir daugiau, tereikia laiko rasti apsimokantį.

Situacijos neįprastumas ypač apsunkina prognozes. Kaip vystysis diplomatinis ir ekonominis šalies gyvenimas? Ką turėtume daryti mes? Nors Vakarai ir Rusija kol kas nedaro didesnių staigių judesių, Lietuva ėmėsi ne tik politinių (kurie visada skendės erzely, ką ir kiek aktyviai reikia daryti), bet ir tiesiog humaniškų veiksmų – suteikė prieglobstį, kaip atrodo, pačios Baltarusijos tarnybų išvežtai opozicijos kandidatei, leido atvykti ir daugiau kaimynų humanitariniais tikslais, paskelbė padėsianti nukentėjusiesiems mediciniškai. Visuomenėje imta organizuoti žmonių grandinę Baltijos kelio pavyzdžiu ir rinkti finansinę paramą, o kūrybinė bendruomenė susirinko paskaityti Baltarusijos kolegų poezijos Užupyje. Klausydamasis jos prisiminiau savo paties glaudžiausią kontaktą su baltarusių kūryba: paauglystėj pamiltą sunkiojo metalo grupę „Vicious Crusade“, įkurtą Minsko lingvistinio universiteto studentų. Tarp jų dainų tekstų, dažniausiai angliškų (retsykiais – baltarusiškų ir prancūziškų), protingesnių ir įmantresnių už mane supusios muzikos vidurkį, ėmiau aptikti ir dainų apie laisvę – jau nuo 1996 m. 2009 m. išleistas jų kol kas paskutinis albumas buvo pavadintas tiesiai (net jei kam ir naiviai): „Freedom Comes“.