Laiškas buvusiam

 

Laiškai nevilties nesiliauja jums plaukę – eiliuoti ir ne.

Jūs Senio Šalčio vietą užsitarnauti gõditės pragare.

Ežerè, nešvánkiai lotyniškai pavadintam, grūdosi lytys,

prišalo lig lapų, lig švendrių laiškų: gavai – atsakyki.

 

Paklaus psichologas: „Kaip tvėrei tu, niekam nemielas, –

taip nỹkiai ilgai, kad komon gangrei̇̃t nuvarei mūsų sielas?“

Įstatymų, laisvės gal kiek Europa mums paskolins.

Lapus išrūšiuos, suskaičiuos mums Senolė Snieguolė.

 

Aikštę iš sąšlavų aprašys du tūkstančiai šeštieji.

Septyniolikti veltėdžiùs. „Amerikietę“ dešimtieji.

„Ar meni, kaip verkėm per Kadėdas? Ar meni bent ką tu?“

Jūs nusivylęs: „Eglut, užsidek!“ – sprogsta granatos.

 

„Dėdule, ar tėtė sugrįš?“ – klausia berniukas.

„Nenáuda, dukrą paleisk!“ – prakeikia senutė.

Skaitoma laiškas – ir kẽliai iš šalčio tirta,

o kai kas visąlaik, kasdien, akyse miršta, vis miršta.

 

Iš Abchazijos, Krymo, Donbaso laiškai gal švelniau lemens,

bet ką jie belems, juk viskas – apie kaimyną kruviną.

O persiųs kažkas jums į pragarą laiškus politiniams kaliniams,

visiems politiniams kaliniams, ir skaitymo bus jums – krūvos.

 

Atsiųs dešimtasis dešimtmetis juokingų mèmų apie kiaušinius.

Dvidešimtaisiais rašys: „O žinot, žmonės jūsų nebijo. Kai jūs

sekat mūsų žingsnius, kiekvieną norit užtverti, –

bijau, bet vis tiek einu. Nes baimė – prarado vertę.

 

Apie batką juokų gana. Mums tėvų užteks ir tikrų.

Jūs gal dar susiprast malonėtumėt – pats išsitremt!

Iš gyvųjų dar niekam pabūt bedarbiu ne per vėlu.

Ar anūkams Seniu Šalčiu – tebesant gyvam!“

 

2020.VIII.11–12

 

Iš baltarusių kalbos vertė Vladas Braziūnas