Ko vatą minam į batą, arba Psichologinis dienoraštis iš Tekančios Saulės šalies

 

Ko vatą minam į batą? Šis galbūt dadaistiškai nuskambėjęs sakinys tėra lietuviškai ištartas mano gyvenamosios vietos adresas (japoniškai 木幡南端, Kowata Minamibata). Visus metus čia pragyvenęs tik per atsitiktinumą pastebėjau, kaip pavadinimas skamba lietuvio ausiai. Lygiai taip juk būna ir gyvenime, kai neįprasti dalykai tampa kasdieniai ir juos drungna širdimi priimame kaip duotybę, įsitverdami vieno požiūrio. Kaip pastaruoju metu neretai nutinka ir su mano gyvenimu savoje ir svetimoje Japonijoje.

Rugpjūtis yra geriausias mėnuo askezei Japonijos senojoje sostinėje Kiote, šalia kurios šiuo metu gyvenu. Karštis, sunkiai pakeliamas šiauriečiams, ragina susilaikyti nuo aktyvaus laisvo laiko leidimo lauke bent jau iki saulės laidos. Mažas būdamas inkšdavau ir kai saulė užkepindavo iki 25 laipsnių. Tuomet dar nebuvau girdėjęs apie klimato kaitą, apie kurią dabar rengiu disertaciją. Japonijoje rugpjūtį karštis primena malkų gailinčio lietuvio, bet visgi pirtį. 38 laipsnius viršija retai, tačiau tvankumas sunkiai perteikiamas – karščiausiomis dienomis tai kažkas panašaus į sėdėjimą saulės prikaitintame automobilyje. Pirmąkart susidūrus su skvarbiu karščiu norėjosi surasti kažkur paslėptą langelį ir jį atidarius įleisti gaivaus oro. Tik Japonijoje vasarą tai veikia atvirkščiai – skubi į patalpas, kad atsivėsintumei po kondicionieriais. Būčiau melagis, jei sakyčiau, kad japonai statydami pastatus pagalvoja apie jų šilumines savybes, tačiau kondicionavimo infrastruktūra čia veikia gerai ir kol tai nekeičia skaičių sąskaitoje už elektrą – atrodo išties patogu ir genialu. Lietuvoje vasaros atostogos skirtos pasidžiaugti geriausiais orais, o beveik visoje Japonijoje atostogų rugpjūtį esme būtų galima laikyti ilsėjimąsi nuo sveikatai grėsmingiausių orų. Kai tvyro tvankus 35 laipsnių karštis, pasigaili kaskart iškišęs nosį laukan. O užpernai teko laimė patirti Kiotui pesimistiškiausio klimato scenarijaus vasarą – dvi savaites dienomis vargino bent 37 laipsnių karštis, sąmoksle dalyvaujant kaitriai saulei, ir vasaros temperatūros vidurkis buvo būtent toks, koks prognozuojamas XXI a. pabaigai, jei žmonija nė kiek nekeis savo žalingų įpročių.

 

 

Kalbėti apie asketizmą kitiems dar nepailsėjus nuo koronaviruso pandemijos yra įžūlu. Tačiau pavargęs nuo žmonių Kalėdų laikotarpiu ieškojau ramybės, kurios trūko per man reikšmingiausią metų šventę. Taip susiradau Osakoje gyvenantį vienuolį pranciškoną ir jis mane draugiškai priėmė kartu sutikti Naujuosius metus. Taip įvykdžiau savo seną troškimą palydėti senuosius pasislėpus nuo pasaulio triukšmo. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad vienuolynėlis, kuriame gyvena du pranciškonai, įsikūręs ne kalnuose ar saloje, o gan centrinėje Osakos dalyje, viename didžiausių korėjiečių kvartalų Japonijoje. Nors ir niekaip nesulyginama su triukšmingu ir retuomiais nuodėmingu Nambos kvartalu¹, Ikuno (kvartalas, kuriame yra minėtas vienuolynėlis) verda pasaulietiškas spalvingas gyvenimas, o ir vieta nesunkiai pasiekiama, tik galbūt ne visada pastebima praeivio akiai. Tad į pasaulį, o su juo – į kasdienybę, sugrįžti̇̀ vos perėjęs šventorių. Tik šįkart tas noras pailsėti nuo šurmulio išsipildė su kaupu. Ne veltui sakoma, kad reikia atsargiai norėti. Įsisiūbavus koronaviruso pandemijai teko ir ne savo noru atsiskirti ir pajusti sėslaus ir suvaržyto gyvenimo atgrasumą net ir tokiam kaip aš, kuris nebijo pasikalbėti su „protingiausiu žmogumi“ (čia pabrėžtina autoironija). Tik ta koroniados patirtis svetur, Japonijoje, paskatino dar kitaip įvertinti šią šalį ir neabejotinai dar labiau suartino.

Ko vatą minam į batą? Jei batai simbolizuoja mūsų požiūrį į gyvenimą, kas šioje žinioje užkoduota? Tvirtas pagrindas po kojų? Bet ar tai nebūtų saviapgaulė gyvenime, kur niekad nežinai, iš kur kokie vėjai papūs? O gal tai permainų baimė, jei kišame vatą ir į taip nepatogius batus, užuot įsigiję patogius? Tačiau jei jie patogūs ir tokie, su sukišta vata, – gal taip geriau, juk ir gyvenime neretai naujai pirkti batai būna bent pirmąkart apsiavus nepatogūs, o nenorėdami prisitaikyti ir pakeitę naujais nebūtinai įsigyjame patogesnius ir tvaresnius.

Nors jau trečius metus gyvenu Japonijoje, nejaučiu, kad dėl pasikeitusių aplinkybių būčiau mainęs batus. Mano atveju turbūt ta vata, figūruojanti gyvenamajame adrese, minama norint užkimšti prairusias siūles. Tačiau vis dėlto tai yra reikšminga ir visokeriopai gyvenimą keičianti patirtis tokiam kaip man, kuriame dera ir noras keliauti bei pažinti pasaulį, ir retai tarp bendraamžių aptinkamas šiek tiek reakcionieriškas romantizmas santykyje su gimtąja žeme. Bet kuriuo atveju tai tinkamiausias laikas gyvenime pasverti vertybes, suprasti savo vietą po saule.

O gal vatos mynimas į batą padeda spręsti gyvenimo lygtis? Kaip antai:

 

Pirma gyvenimo lygtis

Kaip būti lietuviu būnant pasaulio piliečiu? Arba kaip būti pasaulio piliečiu būnant lietuviu?

 

Antra gyvenimo lygtis

Ar mūsų skirtingos kultūros, kalbos, dievai / Dievas mus apgaubia savasties šydais, kuriais praturtiname pasaulį, ar stato sienas, uždeda etnocentrizmo bei panašaus pobūdžio filtrus ir kviečia skirstyti į „mes“ ir „jie“? Kiek plačios yra kultūras peržengiančios universalybės?

 

Trečia gyvenimo lygtis

Kaip neištirpti patogiame gyvenime ir netapti beveidžiam?

 

Spręsti pirmą lygtį padeda susitikimai su labai šaunia ir veiklia Japonijos lietuvių bendruomene. Ambasada suburia lietuvius per svarbiausias šventes, aš taip pat stengiuosi dalyvauti dviejuose sambūriuose per metus. Pastaraisiais metais dalyvavau Kalėdų ir jungtiniame Joninių-Rasų bei Valstybės dienos minėjime. Beje, Japonijos lietuvių jau bent pusė tūkstančio, čia noriu įkišti trigrašį, kad esame viena aktyviausių rinkimų teise ir pareiga pasinaudojančių bendruomenių užsienyje. Dauguma lietuvių išsibarstę Tokijo skruzdėlyne ir aplink. Tačiau pažįstu ir Kansajo² regione gyvenančių. Kai susitinkame, prisimename besą lietuviai. Tačiau laisvu laiku bent jau aš pamirštu šį klausimą kelti. Suprantu esąs XXI a. žmogus. XXI a. žmogui pasaulio problemos lyg ir turėtų rūpėti labiau už nacionalines. Prieš aštuoniasdešimt metų „išėjimas į žmones“ par excellence reiškė darbą valstybės kūrimo labui, dabar tai turėtų reikšti jau darbą siekiant šio pasaulio, kuriuo visi dalinamės, progreso. Juolab kad tokių „į žmones išėjusių“ lietuvių yra visai nemažai. Tačiau ir nūdien išėjus į žmones būtų sunku išlikti nešališkam, vis tiek skirtingi sentimentai jaučiami vienoms ar kitoms pasaulio kertelėms, o ir gimtinė tik viena.

Antra lygtis kelia dar nepatogesnius klausimus. Kai tik beveik įsitikinu, kad viršenybę ima skirstymo ir supriešinimo diktatas, patiriu, kiek daug tarp mūsų bendro ir kaip kvailai iš šalies atrodo tie, kas mosikuoja savo tikėjimais, tiesomis, kultūromis, norėdami įrodyti savo pranašumą.

Trečia lygtis atrodo mažiau fundamentali, bet galbūt net pati aktualiausia būtent šiuo metu. Kadangi esu svetimšalis, jaučiuosi išsiskiriantis iš daugumos. Kita vertus, vietinės kalbos mokėjimas leidžia man čia jaustis labai patogiai. Nepaisant to, neišvengiamos situacijos, kai buvimas svetimšaliu paaštrina kai kuriuos nesusipratimus, po kurių pasijauti vienišas ir nesuprastas. Tada prisimeni, kas esi, ir ilgiesi savos žemės, kurią pats savo noru palikai pasisemti daugiau patirties. Bet dažniau pasitaiko, kad užliūliuoja patogus gyvenimas, ir pajunti, kaip ima bukti juslės, šlifuotis tavo savasties briaunos ir dilti veido bruožai. Į realybę galėtų grąžinti svetimi papročiai, tačiau ir su jais gyvendamas patogų gyvenimą (studento) beveik visai nebesusiduriu. Pradžioje klausiau savęs, kur ta riba tarp niveliacijos ir prisitaikymo iš pagarbos ir savo paties patogumo. Ar išreikšti pagarbą maldyklose dievams, kurie nėra tavo, ar pasakyti itadakimasu³ prieš pradedant valgyti, net jei to nei girdi, nei mato maistą gaminusysis, ar išsikraipyti savo vardą, kad kitiems būtų lengviau ištarti, iki kokio lygio saugu sujaponėti ir t. t.?

 

 

Ko vatą minam į batą? O gal dėl to, kad sugebėtume įšokti į kito batus. Kaip anglai sako: Walk a mile in one’s shoes⁴. Japonija mane perkeitė, nes jaučiuosi geriau galįs suprasti japonų visuomenę, taip pat mažumėlę atitolęs nuo etnocentrizmo. Sugebėti įšokti į galybę įvairių batų neužteks gyvenimo, tačiau įšokęs į bent porą kitų supranti, kuo jie patrauklesni ir geresni už tavuosius ir kuo taviškiai geresni ir patogesni. Lygiai taip ir aš pastebiu, kiek daug panašumų tarp mūsų, nepaisant labai skirtingų kontekstų ir to, kad gyvename aštuonetą tūkstančių kilometrų vieni nuo kitų nutolę.

Prieš aštuonerius metus atvykęs į Japoniją turėjau problemų dėl regos, tad nešiojau rožinius akinius. Atrodė, kad Japonijoje viskas geriau, gal nebent tik vaisių įvairove ir jų adekvačiomis kainomis Japonija atsilieka nuo Lietuvos. Tačiau kiekviena visuomenė turi ir savo spindesį, tikrą ar dirbtinį, ir savo žiojinčias juodumas. Labai verta su tuo susipažinti ir pripažinti, kad nesi drėbtas nei iš geresnio, nei iš prastesnio molio. Žinau, kad palikęs Japoniją pasiilgsiu labai daug dalykų, tokių kaip pagarba vieno kitam, net jei ir per dirbtines šypsenas, saugumo jausmas, kai gali vienas naktimis vaikščioti nuošaliausiomis gatvėmis prarasdamas budrumo nuovoką (nors galioja tik vyrams). Ir priešingai – akimirkomis pasiilgstu europietiškumo, daugiakalbystės, pokalbių apie religiją ir filosofiją – šios sritys domina labai retą japoną. Ir galbūt net maisto, kai kurių produktų asortimento. Šiek tiek. Nes Japonija mane išmokė būti mažiau barbaru maisto kultūroje, nors neišsižadu ir Vydūno kritiškų postulatų gurmanų adresu. Rašydamas šias eilutes dar nežinau, kokiais zigzagais keliausiu apsiavęs savus batus, tačiau tikiuosi kada nors sugrįžti į savą palaukę, tik kiek galima labiau ne pilku akmenėliu.

 

– – –