JUSTAS JASĖNAS

Eilės

 

 

verkei ir verkiau

aną sykį tylėjom

taip geriau

gyvenimas laša kaip kraujas

 

 

 

kas mus supras

vėlų vakarą

jau nebeaušta

tik graudumas

gyvenimo pakraštyje

Baranausko žvilgsnis

Klemenso seserų ašaros

Karolinos baigtis

išblukę taškai sudužo

duženos sielas paliečia

vėju sapnų nerimas

lūpų vingyje

kraujo tiesa pakartota

 

 

 

Vaižgantui prisėdus

lesa paukštyčiai fasadų tinką

atšlepsėjau Kauko pavedžioti

per dideli mano misijai

Teofiliaus batai

 

 

 

Jono Meko terbelė

su kamera ir saldainiais

VDU salėje ant kėdės

šnekėjimas žmogaus

palei krantą brūkšnys

kažkas yra už jo

atsikrenkštimas ir juokas

laisvė gyvenimui

ir kūrybai

be jokių linijų

laikas padiktuoja

būti šią akimirką

tiesiai stovėti

Biržų ilgesys

Lietuvos sapnas gal

oras geresnis

kai lyja

sutemų rūkai

susitiksim

nebus videografuota

liks paraštėse

terbelėje ant kėdės sakymai

tikiu kas yra

lygumose subliūško žmogus

ir jo kapas be užrašo

 

 

 

iškrito vaikelis

iš kruvinų įsčių

tiesiai ant žemės

kelias sunkus jam iki mirties

 

 

 

senojo Kauno fotografijos

užkalbina iki svaigaus verksmo

kaip priartėti tiesoje

gyva lyg būčiau gyvenęs

ne dabar

su vandeniu

upių susitikime

prasidėjau ir pasibaigsiu

rytoj

kai vaikščios ir mirs

žolę apsikabinę

jau nebeatsimins vakarykščių nuotraukų

antikvariate su nuolaida

 

 

 

moteris miega kažkur laukuose

jos plaukai su žolėm

lūpos su žeme

arti kūdikio arti gyvenimo

sapnas beldžias ir beldžias į širdį

 

 

 

siekti krūties

iki pilnatvės dusulio liesti

gimsta oro kalba

gėlė mėlyna atminimui prabyla

 

 

 

apsaugoti trokštu tave

kad neįkristum akivaran

spanguoliaudama

apsaugoti trokštu tave

skylant takui

taurei sudužus

kely

vienuolyno stogams suirus

mums dar verkiant reikia išbūti

Kristaus veidas

nuskilęs

betono trupiniai

raidės tik

tau ir man atsikvėpti

 

 

 

šituose namuose seniai nesimyli

negimdo vaikų

nebelaukia svečių

tik mes netikėtai užklystam

renkam obuolius

sodą apvaikštom apžiūrim laukus

ant prieklėčio sėdim

visa nutikę jau

 

Marius Samavičius. Nacionalizmas grįžta. 2019

Marius Samavičius. Nacionalizmas grįžta. 2019

 

 

jazmino žiede

radau tave

abu skleidėmės

 

 

 

į nuogą žiūriu tave

vidurnakčio mėnesienoje

spindi lūpos žydi krūtys miegi

gydo alsavimo kvapas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.