Absoliučios filosofijos idėja
Filosofai paprastai kalba apie dideles idėjas, nors jos gali būti įžvelgiamos mažuose dalykuose. Jie parodo, kad kasdieniame veikime ir bendravime glūdi didesni dalykai, nei konkretūs veikimai ir bendravimai gali iš pirmo žvilgsnio apimti. Jei įdėmiau patyrinėsime šiandieninės Vakarų visuomenės buvimo būdą, tai matysime, kad, tarkime, vertybių pliuralizmo buvimo būdas, kuriuo grindžiamos šiandieninės Vakarų liberaliosios demokratijos, yra ne pliuralistinis, bet absoliutus ir neabejotinas. Žiniasklaida, universitetai, teismai, Konstitucija pasisako už tikėjimo ir žodžio laisvę, bet ji savaime yra absoliuti ir neabejotina, todėl ne pliuralistinė. Juk žodžio laisvė galėtų būti ir teigti, kad pliuralizmas yra negalimas, kad reikia restauruoti komunistų ar nacių režimus, bet tokie sakytojai nusižengtų žmoniškumui ir būtų baudžiami. Demokratija yra demokratiška savo paradigmos viduje, bet pati demokratijos idėja, kuri yra įdiegta mūsų visuomenėje, nėra demokratiškai grindžiama, ji yra absoliuti. Prasmių reliatyvizmo teigimas yra ne reliatyvus, bet absoliutus. Mažųjų pasakojimų įvairovės teigimas yra ne mažasis, bet didysis pasakojimas. Visais šiais atvejais postuluojamas absoliutus horizontas, grindžiantis vakarietišką dalinių horizontų įvairovės demokratiją. Tam, kad būtum demokratiškas, demokratijos idėją ir būvį turi suprasti ne demokratiškai, ne kaip vieną iš alternatyvų šalia, tarkime, tironijos, aristokratijos, monarchijos ar oligarchijos, bet kaip absoliutų, tokį, kuris glūdi žmogaus gyvenimo pamate ir nėra kvestionuojamas, kuriuo neabejojama. Pripažinus tokį būvį, ar nebūtų sąžiningiau taip pat pripažinti, kad žmogus niekada neišvengia absoliutumo, nes jeigu taip nebūtų, tai jis negalėtų apie save, kitus žmones ir pasaulį net ką nors teigti. Jei nepostuluotume panašių žodžių prasmių, kurias aš ir tu suprantame panašiai, tai negalėtume susišnekėti. Žmogaus pasaulis remiasi absoliučiomis tiesomis.
Postmodernizmo šauklys XIX a. filosofijoje buvo Nietzschė, kuris priklauso trims Vakarų moderniems demaskavimo genijams – greta Marxo ir Freudo. Jis apnuogino realų žinijos grindimo būvį, pasakydamas, kad žinija ir moralė grindžiama ne kokiais nors didžiais pasakojimais apie gėrį, tiesą, teisingumą, bet galia. Jis įvedė „Wille zur Macht“ – valios siekti galios arba valios viešpatauti terminą ir pasakė, kad kiekvienas žinojimas teisingas tampa tada, kai grindžiamas didesne valia viešpatauti. Nietzschė reabilituoja Trasimacho argumentą iš Platono „Valstybės“ pirmos knygos. Ten Trasimachas ginčijasi su Sokratu ir sako, kad teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniam. O Platonas visą savo filosofiją grindė tuo, kad yra absoliučios idėjos, nėra nuomonių reliatyvizmo. Platonas priešinamas sofistams, kurie skelbė, kad, įvaldžius retorines ir logines gudrybes, įrodyti ir pagrįsti galima bet ką. Nietzschė suvokė, kad jis nesuprastas savo visuomenėje, bet jautė ir tikėjo, kad ateis naujieji filosofai, kuriems jis bus pranašas. Nietzschė nuspėjo savo filosofijos lemtį – tokie naujieji filosofai tikrai atėjo, tai prancūzų postmodernistai. Platonizmas postmodernizme yra atmetamas tuo būdu, kad pripažįstamas absoliučių tiesų nebuvimas. Tada gauname situaciją, kada žinojimas grindžiamas arba galios, arba skonio kriterijais. Autoritariniame postmodernizme, koks yra Putino režimas Rusijoje, teisus yra tas, kuris sugebėjo sutelkti daugiau valstybės galios ir šiuo būdu kitus įtikinti, kad yra teisus. O demokratiniame postmodernizme, koks yra Vakaruose ir bent formaliai Lietuvoje, teisus yra tas, kurio teiginiai atitinka didžiosios dalies visuomenės narių skonio kriterijus. Taigi politikui, kuris siekia ateiti į valdžią, būtina būti geru aktoriumi ir daryti daugumai rinkėjų patrauklų politinį vaidinimą ir reginį, nes tada jie už jį atiduos balsus. Tačiau tokia postmoderni situacija yra palanki populistams, kurie sugeba palenkti rinkėjų simpatijas sofistiniais argumentais. Savaime suprantama, kad toks postmodernus būvis yra kritikuotinas: būtina visuomenės galias ir skonius pasverti absoliučių tiesų kriterijais, nustatant, kurie yra klaidingi, o kurie teisingi.
Nenorėdami be reikalo koketuoti su skaitytoju, samprotaudami populiaria tema, kai apie postmodernizmą kiekvienas mūsų laikų filosofas turi ką pasakyti, iš karto teigiame, jog nutraukiame ryšį su XX a. Vakarų intelektualine tradicija. Todėl šiam amžiui būdingą šizofrenijos modelį, kurį teigė Deleuze’as ir Guattari, keičiame Alzheimerio modeliu.
Dabar mes šuoliuojame per amžius ir kalbame apie XVIII a. – Kantą, apie XIX a. – Nietzschę ir XX a. filosofinį postmodernizmą. Mūsų teigimu, tai yra to paties vyksmo skirtingų apraiškų pakopos. Pradėkime nuo to, kad vienoje pusėje yra Kantas, kaip to paties proceso pradžia, kitoje pusėje – Deleuze’as ir Guattari, kaip to paties proceso pabaiga. Kantas atskleidė, kad protas yra produkuojantis, kad jis kuria tikrovę. Pasak Kanto, aš ne atsiveriu tikrovei, bet sukuriu ją ir gyvenu susikurtame pasaulyje. Mano pasaulis yra mano vaizdinys, pripažino Kanto filosofijos plėtotojas Schopenhaueris. Kas Kantui yra dar kaip užuomazga ir reiškia proto sveikatą, kai per daug nepiktnaudžiaujama atskleista proto produkcija, bet pripažįstamas jos faktas, XX a. virto pertekline proto viršprodukcija, kai Kanto atskleista ši žmogaus proto savybė virto patologija, nes žmonės nesusišnekėdami pradėjo teigti savo subjektyvumo projektus. XX a. virto šizofrenijos amžiumi. Ne tik šizofrenija kaip dvasinės ligos rykštė kankino šį amžių, bet ir buvo pripažinta, jog šizofrenijos modelis yra visuotinis XX a. intelektualinis modelis, kurį teigė rašytojai Kafka ir Charmsas, tapytojai Picasso ir Dalí bei filosofai – konkrečiai Deleuze’as ir Guattari. Mes atmetame šį proto produkcijos modelį ir įvedame Alzheimerio, kaip sumažėjusios proto produkcijos, modelį. Sakome, kad Alzheimerio ligonis kenčia dėl to, kad sumažėjo proto tikrovę kurianti funkcija ir protas neatgamina praeities. Šizofrenikui atmintis yra perteklinė, jis iškraipo, perprodukuoja, perdaro tikrovę ir kuria savo simbolines bei įsivaizduojamas tapatybes, o Alzheimerio ligonio protas neprodukuoja tikrovės, todėl atsiveria absoliučiai tikrovei. Kadangi protas pats nieko neprodukuoja iš savęs, jam tikrovė yra ne reliatyvi, bet absoliuti, ir jo problema, kad neturi priemonių absoliučiai tikrovei užlaikyti atmintyje. Jei galėtų ją užlaikyti, tai būtų jau ne absoliuti tikrovė, o jo vaizdinys.
Dabar paaiškinsime, kas turima omenyje. Liudydami filosofijos istorijos paradoksus pasakysime: Deleuze’as ir Guattari įvardija to paties proceso pabaigą ir atstovauja proto ligai, nesveikumui, o Kantas, atvirkščiai, įvardydamas to paties proceso pradžią, atstovauja proto sveikumui. Nors XX a. antrosios pusės šizofrenijos modelio šaknys slypi Kanto filosofijoje, Kanto atveju tai yra saikinga, moderuota, pasverta, ir Karaliaučiaus filosofas atrasta proto produkcija, kai protas kuria savo tikrovę, nepiktnaudžiauja, o Deleuze’as ir Guattari, plėtodami šį atradimą, nueina iki kraštutinumo. Jeigu pasižiūrėsime į tokį psichologiškai išprususį, sveiką „narcizą“, vadinamąją narcisistinę asmenybę, kuris patenkintas savimi, džiaugiasi savo pasiekimais, pavyzdžiui, gauna diplomą ir jį tuoj pat įsirėmina, pakabina ant sienos ir t. t., visi pasiekimai yra jo pasididžiavimas, tai toks „narcizas“ laiko save pasaulio centru ir šiuo būdu yra labai kantiškas. Kantas apie save sakė, kad padarė Koperniko revoliuciją filosofijoje, atskleisdamas, jog ne subjektas derinasi prie kito (daiktų), kas būtų neurozė, bet kitas (daiktai) derinasi prie subjekto. Kanto atveju tai transcendentalinio subjekto sveikas egoizmas: apie kitą aš galiu spręsti tik tiek, kiek jis atitinka mano lūkesčius arba neatitinka jų. Psichologiškai sveikas, bet tuo nepiktnaudžiaujantis žmogus, kaip ir kantiškasis subjektas, šiek tiek laiko save pasaulio centru ir apie kitus sprendžia pagal tai, kiek jie derinasi prie jo ar jos. Šiuo būdu būti neurotiku – tai kentėti dėl priklausomybės nuo kitų, ko kantiškasis subjektas išvengia ir negeba, nes kitą suvokia kaip savo proto susikonstruotą vaizdinį. Tad Kantas atstovauja proto sveikatai, todėl yra labai neįdomus mąstytojas. Ir kantiškasis subjektas yra saikingas „narcizas“, prie kurio visi derinasi ir kuris per daug nesiaukoja dėl kitų. Jo neurozės laipsnis yra mažas. Jis savo ruožtu kyla iš atsivėrimo kito absoliutumui.
Tačiau tokio psichologiškai išprususio žmogaus problema, drauge ir kantiškosios filosofijos problema, kad tokiam žmogui viskas yra reliatyvu, jo santykis su kitais yra neabsoliutus. Meilės santykis reikalauja aukojimosi, t. y. neurozės, kai santykis su kitu yra absoliutus ir kitas priimamas kaip apreiškimas, kai santykiu su juo neabejojama, dėl to viskuo rizikuojama. Tik toks absoliutus santykis su kitu ir yra meilės santykis. Jame negali jaustis visiškai saugus, nes viskas pastatyta ant kito žmogaus kortos, tačiau meilės paradoksą sudaro tai, kad tik tokiame santykyje gali patirti kosminę realybę. Tik meilės santykis teikia ramybę, kuri tuo pat metu yra absoliuti rizika, nes besąlygiškai angažuojamasi kito žmogaus atžvilgiu, skelbiama ištikimybė jam, o tas kantiškasis „narcizas“ bent pažinimo teorijoje yra laisvai besijaučiantis, niekam nesiangažuojantis. Meilės santykyje atmetamos kitos galimybės, liekama su šita, nežinoma, kas bus, ir einama iki galo. Kaip tik dėl to psichologiškai sveikas narcisistinis subjektas niekada neturės didingos meilės patirties. Šia prasme, atmesdami Kanto modelį, o tai darydami drauge atmetame jo dinozaurišką išraišką Deleuze’o ir Guattari filosofijoje, mes teigiame absoliuto filosofiją, kai kitas man yra absoliutus, jis virsta mano neuroze, priklausau nuo jo, aš negaliu be jo. Kantiškasis „narcizas“ sakytų: „Atsipūsk, atsipalaiduok, nesijaudink, nepakeičiamų žmonių nėra.“ Bet aš taip negaliu, aš absoliučiai rizikuoju, viską pastačiau ant to žmogaus kortos ir nežinau, kuo tai baigsis. Neurotiką trikdo kito absoliutumas. Kantui kitas yra jo proto kūrinys ir projekcija, bet kantiškoji pozicija, kad ir kaip būtų keista tai pripažinti, yra proto sveikata, kai nesileidi prievartaujamas tikrovės, o neurotikas yra būtent nuolat prievartaujamas tikrovės.
Alzheimerio ligonio smegenys negamina tikrovės vaizdinių, todėl jo ego sienelės yra neperprodukuojamos, dėl to labai trapios arba jų apskritai nėra. Tad toks žmogus nuolat užmiršta tikrovę ir kiekvieną akimirką jam tikrovė yra absoliuti. Dėl proto produkcijos stokos smegenys neatlieka atminties ir kitų proto funkcijų, todėl žmogus patiria tikrovę lyg pirmą kartą. Alzheimerio ligonis turi prieigą prie absoliuto būtent dėl to, kad sumažėjusi jo proto produkcija. Jis išgyvena hiperestezę, kuri yra absoliutas. O šizofrenija yra proto viršprodukcija, šizofrenikas be saiko kuria savo galimus pasaulius, dėl to prasilenkia su tikrove. Jo neadekvatumas tikrovei, kai įsivaizduojama tai, ko nėra, jį atskiria nuo kitų žmonių. Ar XX a. nebuvo žmonijos nesusišnekėjimo laikotarpis, kai polilogo nariai, į nieką neatsižvelgdami, teigė savo pasaulėvaizdžius ir naikino tuos, kurie jų neatitiko, beatodairiškai versdami savo projektus tikrove? O XXI a. vėl kyla tikrovės priėmimo problema, todėl šizofrenijos modelį keičia Alzheimerio modelis, kurio nešėjas yra Antikantas. Aristoteliui protas derinosi prie daiktų, Kantui daiktai derinosi prie proto, o XXI a. filosofijoje randame vėl tokį nesaikingumą, kylantį iš ego silpnumo, kai tikrovė užklumpa žmogų, užgriūdama ant jo.
Tokią situaciją pirmas laiko požiūriu 1987 m. aprašė Greimas savo traktate „De l’imperfection“ („Apie netobulumą“). Jis įvedė estezės terminą. Tai patiriančio subjekto ir daikto sąjungis, kai tarp patiriančios žmogiškosios būtybės ir daikto neįsiterpia jokia sąvoka ar kitas kalbinis simuliakras. Greimas kalba apie tikrovės užplūdimą ir tai iliustruoja literatūros pavyzdžiais, kai žmogų netikėtai užklumpa tikrovė ir nutinka estezė. Ji yra sąlytis, sąjungis, konjunkcija žmogiškosios būtybės ir tikrovės. Kai kalbame apie žmogų ir tikrovę, vartojame subjekto ir objekto terminus, tačiau „subjektas“ ir „objektas“ yra netinkami terminai, nes nurodo į naujųjų amžių tradiciją, su kuria mes nutraukiame ryšius. Subjektas yra įvardijanti būtis, o objektas – įvardytas daiktas. Subjektas prie daikto prisega kalbos etiketę, ir taip daiktas tampa jo per atstumą stebimu objektu. Bet estezėje atsitinka tai, kad subjektas praranda savo ego sienelę, ir daiktas nustoja būti įvardytu daiktu, akimirkai žmogiškoji būtybė ir daiktas susilieja, ir taip nutinka estezė: grožio blyksnis, keistumo, nuostabos būsena. Tai būtent ir yra plyšys, pro kurį pasimato absoliutas, kai jis yra kitoje estezės pusėje – daikte. Ir mes tų daiktų savaime niekada nepatiriame, bet patiriame objektus, kurie yra įvardyti daiktai. Greimas kalba apie lūžius kasdienybėje. Taigi estezėmis negalima manipuliuoti, jos tiesiog nutinka ir tai įvyksta tam subjektui, kuris nepatiria kalbinės viršprodukcijos, todėl jis įeina į nekalbinį santykį su daiktu. Greimas pateikė puikių literatūros pavyzdžių, aprašančių šias estezės būsenas. Bet, toliau plėtodami Greimo idėjas, sakome, kad absoliutas yra hiperestezė.
Kuo hiperestezė skiriasi nuo estezės? Estezė gali būti lyginama su nuotrauka, o hiperestezė – su filmu. Filmas yra sudarytas iš daugybės kadrų, kurie yra atskiros nuotraukos, estezė kaip buvimas pagautam tikrovės trunka tik akimirką, o hiperestezė yra besitęsianti estezė ir gali trukti kelias ar keliolika minučių, tam tikrais atvejais – net valandą. Hiperestezė yra žmogaus buvimo maksimumas, kurio režimu ilgesniais ar trumpesniais tarpsniais gyveno didieji žmonijos dvasiniai mokytojai, kai, metaforiškai kalbant, jų gyvenimas, įsijungus hiperestezės režimui, iš nespalvoto filmo virsdavo spalvotu. Šių žmonių paskirtis visuomenėje – priminti nespalvotoje įprastybėje paskendusiems žmonėms, kad esama spalvotos ir aukštesnės tikrovės. Jėzus Kalno pamokslo metu išgyveno hiperestezę, kuri kaip dinamitas išsprogdino monochrominę įprastybę. Taip pat žinoma, kad šitaip gyveno kai kurie poetai, kurie nusialino per kelerių ar keliolikos metų intensyvų gyvenimą, tačiau paliko gyvenimo polichromiją liudijančių eilių, kuriose užsimenama apie išvaduotą iš rutinos gniaužtų gyvenimą. Ne paslaptis, kad menininkai hiperestezės režimu pradėdavo gyventi intensyviai svaigindamiesi. Tačiau šio teksto autorius pasisako prieš dirbtinėmis priemonėmis sukeliamas tokias būsenas, nes tai gudravimas su savo sielos ir organizmo prigimtimi, kartu tai ir flirtas su mirtimi. Būtina atsisakyti svaigalų ir, metai iš metų dirbant su savimi, išmokti šias būsenas patirti natūraliai.
Hiperestezė – tai save rodantis gyvenimo intensyvumas ir įvykdytas gyvenimas. Tačiau paradoksas yra tai, kad tokiu režimu ilgai gyventi negalima. Žmogus sukurtas gyventi įprastybės pilkumoje ir tik retkarčiais ištrūkti į buvimo pilnatvę. Nuo hiperestezės intensyvumo susidėvi organizmas ir psichika, taip pat toks režimas išgriauna įprastybės praktikas, todėl hiperestezės režimu gyvenantis žmogus tampa įtartinas tiems visuomenės nariams, kurie gyvena įprastybės režimu ir nori, kad šis režimas tęstųsi, būtų atgaminamas visuomenės narių praktikose. Todėl įprastybės tarnai, išsigandę hiperestezės režimu gyvenančio žmogaus, visada mėgins su juo susidoroti: ištremti arba sunaikinti. Taip buvo Sokrato laikais, taip yra dabar, taip bus visada, kol gyvens žmonės.
Hiperestezė gali būti parodyta, bet negali būti pasakyta, nes kalba yra bendrų vietų stichija, kuri visada niveliuoja patyrimą. Galbūt tik poetų ištaros kiek sėkmingiau ją perteikia. Tačiau tokie atvejai, kai poetų kalba prabyla hiperesteze, yra reti. Tad Wittgensteino „Traktato“ skirtis tarp sakymo ir parodymo bei skirtis tarp pasakytų dalykų ir tų, kurie negali būti pasakyti, bet gali būti tik parodyti, yra fundamentali. Mus pasiekia pasakojimai, kad jaunuoliams, kurie atvykdavo mokytis pas dzeno ar dao mokytoją, buvo siūloma su juo padirbti sode ar prie gėlynų. Nors mokytojas nedėstė jokios pozityvios doktrinos, tačiau ją parodė savo buvimo būdu, ir su juo sode padirbę mokiniai intuityviai suprasdavo mokymo esmę. Greta tekstų svarbus juos parašiusio žmogaus buvimo būdas, kuris yra rodomas, o ne pasakomas. Gilintis į filosofų biografijas ne mažiau svarbu, nei medituoti jų knygas, nes jos rodo parašytus tekstus ir leidžia geriau suprasti pasakytas prasmes.
Žmogus negali ilgą laiką patirti absoliuto, nes jeigu taip būtų, jam sprogtų smegenys. Estezė – akimirkos būsena, ji ateina ir praeina. Bet jeigu žmogus nuolat gyventų sąlytyje su absoliutu ir visą laiką išgyventų hiperestezę, susirgtų Alzheimeriu. Šis ligonis gyvena apimtas absoliuto patyrimo būsenos, jo smegenys, metaforiškai kalbant, yra sprogusios. Nėra smegenų produkcijos, yra grynas tikrovės užklupimas, užplūdimas, ir žmogus neprisimena anksčiau regėtų daiktų vaizdinių bei vardų: kiekvienas pamatytas kambario daiktas tampa nauju apreiškimu, visada nutinka iš naujos perspektyvos, visada naujai matomas. Tai sudaro tikrovės absoliutumą.
Kaip žmonės velkasi siūlų audinio (tekstilės) drabužiais ir po jais slepia savo nuogybę, taip ir žmogaus pasaulio daiktai yra apvilkti iš vardų siūlų išaustais kalbos drabužiais. Gamta mėgsta slėptis po kalbos drabužiais. Kita vertus, mus pasiekia rojaus kaip žmonijos pradžios būvio pasakojimai, kur du pirmieji žmonės Adomas ir Ieva buvo nuogi ir nesigėdijo savo nuogybės, o daiktai, iki Adomui juos įvardijant, buvo bevardžiai. Taigi bent mitologiškai galimas bekalbis daiktų būvis. Tačiau iš patyrimo žinome, kad žmogus yra besitęsianti krizė. Tad gimė tik išvarytas iš rojaus, todėl žmogiškas būvis yra nuolatinės agonijos būvis. Kas ilgisi žmogiškumo kaip nuolatinių gerai apmokamų atostogų, tas fundamentaliai klysta ir apgaudinėja save. Žmogus pasmerktas nuolat dirbti: su savimi ir su kitais, sau ir kitiems.
Tad daiktus, kurie stūksojo savo bevardiškume, kol Adomas juos įvardijo, vadiname Šliogerio bekalbiais daiktais. Tai mitologinis daiktų būvis, kuris nėra duotas mūsų patyrime kaip išvarymo iš rojaus būvyje. Šioje vietoje įvedame nekalbinių daiktų terminą, kai porojiniame būvyje, įtrūkus kalbos daiktų kontekstams, blyksteli daiktų nekalbiškumas. Nekalbiniai daiktai yra porojiniame būvyje blykstelėję daiktai per estezę ar netgi hiperestezę. Tad vienintelė mūsų viltis, kuri leidžia ištverti tą mūsų porojinį būvį, yra kalbos daiktų kontekstų pertrūkiai, lūžiai, plyšiai, kuriems atsivėrus nutinka estezės, o jeigu pavyksta išmelsti malonių, tai ir hiperestezės. Tada nutinka santykis su absoliutu.
Šliogeris panašus į skelbėją, kuris sako: „Žiūrėkite, štai Dievo karalystė, va, ją rodau jums pirštu, ji neproblemiška ir laisvai pasiekiama! Nesuprantu, kaip jūs jos nematote.“ Mes išklausome tokį pamokslą ir prisipildome didingų jausmų. Rytojaus dieną, tikėdami tuo, kas skelbta, išeiname į pasaulį. Ten šalia kitų dalykų mus apgauna, išduoda, trenkia antausį, ir mes suprantame, kad viskas daug problemiškiau, nei buvo skelbta. Tada tampame pokritiškais, nenaiviais ir nedogmatiškais filosofais, išmokusiais Kanto pamoką. Tačiau tiesa ir tai, kad jei ne šis naivios pasaulio vizijos skelbimas, mes nenaivaus, pokritinio ir nedogmatiško būvio taip lengvai nepakeltume. Ir nors pasimokę pasaulyje, netekę vilties sau tyliai sakome, kad Dievo karalystė mažiausiai yra problemiška, bet slapčiausioje sielos kertelėje liekame pamokslautojui dėkingi už parodytą aukštesnės tikrovės viziją.
Tačiau ar reikia mums dairytis į praeitį, nuolat svajojant apie rojų, kuris, kad ir kaip žiūrėtum, yra prarastas, ar mums reikia viltingai žvelgti į ateitį? Turėti viltį yra vienintelis būdas mūsų visuomenėje būti krikščionimi. Šliogeris krikščionimi nesijautė, todėl ir neturėjo vilties. Tačiau ji yra estezių ar net hiperestezių viltis prašant malonių. Ir tos malonės kartais aplanko.
Koks šio teksto filosofinis naujumas? Ar mes pretenduojame tik į naujas detales, ar iš tiesų teigiame ką nors nauja? Į tai galime atsakyti, kad radikaliai atmetame mūsų epochos reliatyvizmą, kuris tapo šiuolaikinės filosofijos išeities pozicija, ir ieškome absoliučių dalykų. Nors atmetame Kantą kaip visų šiandienos filosofinių reliatyvizmų bendrą temą, tačiau stengiamės išmokti kantiškąją pamoką ir išvengti naiviojo realizmo, kai daiktai postuluojami dogmatiškai ir nekritiškai. Teigdami absoliuto filosofiją, mėginame išvengti ikikantiškos dogmatinės ir naiviojo realizmo pagundos, kai tikrovė tiesiog dogmatiškai postuluojama ir nekeliamas klausimas, kaip ji gali būti man duota.
Kantui hiperestezė neįmanoma, todėl jo filosofiją bent pažinimo teorijos kontekste traktuojame kaip didelę Vakarų filosofijos katastrofą, prilygstančią išvarymo iš rojaus įvykiui, kuri kulminavo XX a. filosofijoje. Kita vertus, suprantame: jeigu Kantas nebūtų atsiradęs, jį būtų reikėję išgalvoti, nes filosofijoje dėl panoramos visapusiškumo turi būti postuluota tokia kraštutinė reprezentacijų kontekstualizmo pozicija, prileidžianti tik vaizdinių atspindžių kituose vaizdiniuose vyksmą. Įkandin Foucault galima sakyti, kad XX a. antroji pusė buvo Deleuze’o amžius. Tokioje filosofijoje kantiškoji pozicija tapo pirmine prielaida, nuo kurios pradėjo šio amžiaus filosofai. Hiperestezės kaip absoliuto teigimas yra Kanto ir jo sekėjų filosofijos atmetimas, tai savotiškas antikantizmas, siekiantis ne restauruoti ikikantiškąjį režimą, bet, įsigyvenus į pokantinį būvį, iš jo pozicijos vidaus keisti esamą situaciją ieškant ryšio su absoliutu.
Mūsų fundamentalus filosofinis būvis yra pokritinis, todėl mąstome ne kaip naivūs realistai, postuluojantys nuogus bekalbius daiktus, nepridengtus kalbos simuliakrų, kaip tai daro Šliogeris, bet kaip pokantiniai mąstytojai. Todėl manome, kad nėra tokių nuogų kalbos drabužiais neapvilktų daiktų, kurie stūksotų nepridengti kalbos simuliakrų. Visada prie daikto būna prisegta kalbos etiketė ir prierašas. Kai muziejuje žiūri į Apolono skulptūrą, supranti, kad ji skiriasi nuo Hermio skulptūros, kuri savo ruožtu skiriasi nuo Dioniso skulptūros, o ši – nuo Dzeuso skulptūros. Nėra tokių bekalbių daiktų, kuriuos kaip kamuoliniai debesys žydrą dangų uždengia ir atidengia kalbos simuliakrai. Bet iš tiesų galima patirti nekalbinį daiktą blykstelėjus estezei, įvykus kalbos kontekstų įtrūkiams, kai daiktai įprastiniame kasdienybės būvyje visados būna įvardyti ir nėra neproblemiško bekalbio daiktų kraštovaizdžio, nepridengto kalbos rūkų.
Keliame klausimą, kaip daiktai gali būti duoti mums. Mes juos mąstome iš duotumo mums perspektyvos – kantiškai – ir pripažįstame, kad kasdienybėje bei įprastybėje esame įmesti į kalbos kontekstus. Tačiau nutinka jų lūžių, plyšių, pertrūkių, kai kasdienybės kontekstų režimas įtrūksta ir blyksteli nekalbinis daiktas, nutikus estezei. Kalbame iš kalbos kontekstų vidaus, bet teigiame, kad galimi kasdienio kalbos kontekstų režimo pertrūkiai ir galima patirti nekalbinių daiktų, kai nėra tokių bekalbių daiktų kaip nuoga Apolono skulptūra muziejuje, nes prie jos visada būna prisegta kalbos etiketė, kurioje nurodytas amžius, vietovė, skulptorius ir t. t. Daiktai kaip antikinės marmuro skulptūros muziejuje visada įkontekstinti, bet nutinka šių kontekstų pertrūkių. Tai neabejotina. Teigiame tokią nekalbinių daiktų galimybę. Pripažįstame, kad kantiškieji „Dings an sich“, kitaip nei manė Kantas, mums prieinami, ir prieiga prie daiktų savaime yra estezė. Šiuo būdu atmetame iš Kanto filosofijos kylantį reliatyvizmą, kuris įsivyravo kaip XX a. antrosios pusės kontekstualizmas ir yra išskirtinis šios užsitęsusios epochos bruožas. Teigiame patiriamo absoliuto galimybę.
Hiperestezės būsenomis negali manipuliuoti, sukelti jas dirbtinėmis priemonėmis, bet gali jų viltis ir tikėtis. Jei filosofo gyvenime nutinka absoliuto dovanotų mažųjų stebuklų ir jei tokių bent keletą patirta per gyvenimą, jie taps jo alētheia – atsivėrusių daiktų tiesos kaip nepaslėpties neužmarštimi, nepavaldžia užmaršties upės Letos vandenims, kuri virs jo asmens tapatybe ir kurią mėgins išsakyti kuriamais tekstais stengdamasis pasidalyti su kitais.
Galima skirti tris tiesos aspektus:
1) Daikto ar mylimo veido nepaslėptis. Tai būsena, kai įtrūksta kalbos simuliakrų kontekstai ir blyksteli nekalbinis daiktas arba priartėja ir nušvinta mylimas veidas, kuriuos tiesiogiai patiria mano siela. Šį tiesos aspektą patiriant esinį apmąstė Heideggeris, o santykyje su kitu žmogumi – Buberis ir Levinas.
2) Daikto ar mylimo veido neužmarštis. Mes grąžiname Platono dialogo „Faidonas“ tiesos kaip prisiminimo, arba anamnezės, sampratą. Žmogus patiria hiperestezę ir jos negali užmiršti: besitęsiančio nuostabos įvykio, keistumo būsenos, grožio blyksnio ar meilės santykio su kitu žmogumi. Tai virsta jo neužmarštimi. Žmogus yra tai, ko jis negali užmiršti.
3) Galiausiai šita neužmarštis kaip nuolatinis patirtų nepaslėpčių prisiminimas virsta žmogaus asmens tapatybe. Žmogus tampa asmenybe tik per savo vienetines tiesas. Mano tiesos verčia mane pasirinkti joms deramą gyvenimo kelią ir tam skirti gyvenimą.
Save įgyvendinusiu žmogumi tampama tada, kai mėginama pasidalyti savo hiperestezių patirtimi su kitais žmonėmis, taip užsimenant jiems apie aukštesnę tikrovę ir mokant ją patirti. Tada rašomi filosofiniai straipsniai, eilėraščiai, prozos kūriniai.
Šiame tekste mes vartojame absoliuto terminą, kuris filosofijos istorijoje nurodo į Hegelio filosofiją, tačiau mūsų teigiamas absoliutas nėra hėgeliškasis absoliutas, netgi galima sakyti, kad tai hėgeliškojo absoliuto priešybė. Mat Hegeliui spontaniškas, nekalbiškas betarpiškumas buvo filosofiškai bevertis. Šis filosofas kūrė negatyvumo, t. y. betarpiškumo atmetimo, filosofiją, kai atmetamas betarpiškas pasaulis ir kuriamas negatyvumas betarpiškumo atžvilgiu, ir užsidaroma savyje, judant į absoliučią savo sąmonės savižiną. O mes, atvirkščiai, labai nemėgstame sąmonės termino ir šiame tekste jo nevartojame. Bet kalbame, kad žmogaus prote įvyksta pertrūkių, savotiškų alcheimeriškų akimirkų, ir patiriami nekalbiniai daiktai, kurie prilygsta kasdienybės bei įprastybės režimo pertrūkiams. Šis betarpiškumas kantiškojoje tradicijoje, kuri pirmą kartą kulminavo Hegelio filosofijoje, buvo bevertis, todėl, teigdami absoliutą kaip hiperestezę, teigiame pozityvumą pasaulio atžvilgiu ir kuriame pozityvumo filosofiją pasaulio atžvilgiu, kurios nederėtų painioti su pozityvizmo filosofine srove. Manome, kad betarpiškumas išveda į absoliutą, kai absoliutas kaip hiperestezė pasiekiamas per nenumatytai ir netikėtai patiriamą estezių srautą.
Šio teksto autorius dažnai prisimena savo ankstyvuosius studijų metus, kai skaitydavo Šliogerio „Daiktą ir meną“ ir Greimo „Apie netobulumą“ ir medituodavo ten išsakytas mintis, sėdėdamas Valakampiuose (taip jie tada vadinosi) ant suoliuko ar tiesiog ant žolės ir stebėdamas upės vingį su bažnyčios fasado kontūru tolumoje. Taip jis mokėsi patirti estezę. O dabar, atsigręžęs atgal, supranta, kad tada gyveno absoliuto pašonėje.
