Vasaros renginiai

Liepa buvo dosni ištvėrusiems karantino dykrą – akademinis seminaras „Literatūros salos“, „Poezijos pavasaris“, parodų „Laukinės sielos“ ir „Federico Fellini. Šimtmetis!“ atidarymai. Žmonės taip išsiilgę buvimo vieni su kitais, kad džiaugiasi viskuo, kas vyksta. „Literatūros salos“ vyko Sapiegų parke, kalbėta apie Nepriklausomybės trisdešimtmečio knygas ir literatūros kanoną. Nors tokia diskusija, mano akimis, kol kas beprasmė – turėtų praeiti bent jau penkiasdešimtmetis, – bet labai įdomi. Vertinimai apgaulingi dėl dar šviežių emocijų, kartais ir sentimentų. „Salos“ visada palieka širdžiai mielo lituanistų giminės suvažiavimo įspūdį, nors ten ir niekas su niekuo netrokšta giminiuotis. Loretos Mačianskaitės kalbinamas Marius Ivaškevičius papasakojo studijų metais rašęs komiksus – atrodo, vaikystėje esu juos pirkusi ir skaičiusi. Reiks susirasti palėpėje ir panagrinėti.

Frazė „Poezijos pavasaris“ šiemet skamba kurioziškai, nes juk vasara. Vargu ar poezija šiandien pajėgi išreikšti pandemijos kaip karo nuotaiką, bet žmonių į renginius susirenka nemažai – ne visi išvykę iš Vilniaus. Festivalis išlaikė unikalius, kelis dešimtmečius užkonservuotus bruožus – ąžuolų vainikai kaip buvo kabinami, taip tebekabinami; poezijos paukštės kaip sklandė, taip tebesklando po Lietuvą. Net iš lietuvaitės ir prezidento atvejo nepasimokė – juk protokolo ekspertai žiniasklaidoje išaiškino, kad tai atgyvena. Regionuose, įtariu, poetų delegacijoms ir toliau rodomos moksleivių raiškiojo skaitymo galimybės, o atvykusieji pristatomi pakiliais it paminklai žodžiais. Tuose žodžiuose – viskas, ką norėjote sužinoti apie lietuvių kalbos abitūros egzaminą, bet neišdrįsote paklausti. Tik alkoholiu, viliuosi, jau nebegirdo lig soties.

●

Žvelgdama į Antano Žmuidzinavičiaus „Milžinkapių kraštą“ (1911) Nacionalinėje dailės galerijoje kažkaip intuityviai suvokiau, kad šiuolaikinis Vyčio atitikmuo yra dviratininkas (-ė). Ekologiškas, unisex, be kardo. Esama ir vizualinio panašumo, ir pojūtis riedant – lyg skrietum, kovodama (-as) su tarša. Tiesa, jeigu Lukiškėse pastatytų maždaug tokį, koks vaizduojamas ant Ferdinando Ruščico atviruko Tadui Vrublevskiui – su juoda šermuonėlių mantija, – gal ir efektingas būtų tas panašumas į kryžiuotį! Ekspozicijoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ gerai atsispindi abiejų pasaulinių karų nuojauta. Bet labiausiai stebina panašumai – sielvarto, melancholijos, fin de siècle vaizdiniai. Grafinė Čiurlionio natų užsklandų beprotybė. Vienas puikiausių eksponatų – medinė Petro Kalpoko „Chimera“ – simpatiška, į kauko ir žirafos samplaiką panaši būtybė, kurios kopiją kiekvienam tikram lietuviui derėtų laikyti ant stogo.

Vėliau atidarytos papildomos Ruščico ir Kalpoko ekspozicijos. Kalpoko etiudai – miniatiūrinė tapyba, kruopštus ruošimasis, ką perkelti į drobę, bet kai kas gal dar geriau už drobes. Ruščico režisuotas lenkų propagandinis filmas apie Aušros vartų paveikslo vainikavimą 1927 m. Ten tiek daug dvasininkų, panašių į senstelėjusį Teofilių Matulionį (gal tai irgi laikmečio žymė). Vadinamasis „Auksinis kambarys“, kurį Ruščicas nutapė gyvendamas Užupio g. 24, išnykęs, bet tame kvartale, likimo ironija, šiuo metu turėtų būti ir daugiau kambarių iš gryno aukso.

●

Neįtikėtina, kaip į Lietuvą grąžinta „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūra iš veido panaši į kunigą Ričardą Mikutavičių. Sunku suprasti, mistika ar Dievo sarkazmas.