Poezijos vertimai

VLADISLAV CHODASEVIČ

(1886–1939)

 

 

●

 

Po kasdienybės našta

Vargstu, o siela slaptingai

Nelyg liepsna stebuklinga

Gyvena kažkur greta.

 

Ir kartais tramvajuj, parke

Ar fotelyje su knyga

Ugnies ūžimą staiga

Išgirsdamas – užsimerkiu.

 

1916 m. gruodžio 14 d. – 1917 m. sausio 7 d.

 

 

●

 

Jei dar labai ilgai gyvenčiau,

Galop ateitų gal diena:

Ištrūktų iš pagundos pančių

Varguolė sąžinė mana.

 

Pavydas gęsta, geismas miega.

Ir laimės pats ar dar vaikais,

Kai nečionykštis šaltis bėga

Tau praretėjusiais plaukais?

 

Ausis kurčia, akis nemato,

Ir mėgaujies būtim lengva,

Ir siela rojaus aromatą

Užuodžia – jau beveik laisva.

 

1921 m. birželio 8–29 d.

 

 

●

 

Danguj žvaigždė, ore gaiva,           

Nakties tamsa po arkom tūno.

Pasauliu – dovana Tava –

Kaip nesidžiaugt? Dosniau – ar būna?          

 

Juslių man penketą grynų

Davei – ir erdvę dar, ir laiką,

Ir magiškam rūke menų

Nepastovumą sielos paiką.

 

Ir aš iš nieko tuštumoj

Kuriu marias, kalnynus, klonius

Ir saulės šlovę aukštumoj,

Taip skaudžiai akinančią žmones.  

 

Ir naikinu staiga lengvai

Tą visą puošnią netikrovę,

Kaip griauna žaisdami vaikai

Iš kortų statomą tvirtovę.

 

1921 m. gruodžio 4 d.

 

 

Stansai

 

Anksčiau atrodė: paaukosiu

Dėl mirksnio ištisus metus…

Taip valkata grašius gautuosius

Pragerti skuba, negudrus.

 

Dabar kiti laikai. Brandesnis,

Turiu žilų plaukų, raukšlių.

Minutės mano vis brangesnės,

Tapau protingu šykštuoliu.

 

Aš daug žinau. Man atsiskleidžia

Kasdien daugybė paslapčių.

Danguj stebiu aš tekant žvaigždę

Ir žolę augant aš girdžiu.

 

Neregimi jums apreiškimai

Ir kuždesiai negirdimi

Mįslingai plečia patyrimą

Psichėjos ties užmarštimi.

 

Dabar savęs aš nenuskriausiu:        

Kuprotas, senas – bet kaupiu

Tai, ko neapkenčiu švelniausiai

Ir ką mylėdamas šiepiu.

 

1922 m. rugpjūčio 17–18 d.

Misdroy

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas