Mano prosenelis bundistas (I)

  

Kur gyvename – ten ir mūsų žemė. 

Žydų darbininkų sąjungos

(Bundo) šūkis

 

 

Sulaukęs senatvės, mano prosenelis dailininkas postimpresionistas Samas Rothbortas ėmėsi bandymų paveiksluose atgaivinti nužudytąjį savosios štetlo¹ vaikystės pasaulį. Iš šimtų akvarelių, jo užvadintų „Atminties paveikslais“, viena krito man į akis. Mergaitės siluetas trobelių fone, jos suknelė – virš jos temstančio dangaus spalvos. Prieš akimirką mestas akmuo šipuliais paleido vienos trobos langą. Paveikslo pakraštyje jos vaikinas tiesia jai dar kelis akmenis.

Samas paveikslą pavadino „Bundistė Itka daužo langus“.

 

Man galėjo būti penkiolika, septyniolika arba dvidešimt metų, kai saulės prikepintoje senelio sesers svetainėje arba motinos bute pamačiau tą akvarelę; tiksliai dabar nepamenu. Ką pamenu – tai Senuoju Pasauliu atsiduodantį keistą pagrindinės veikėjos vardą. Itka. Varčiau jidiš skiemenis ant liežuvio. Ir dar „bundistė“. Kas tai?

Šis klausimas tapo gija, atvedusia mane prie Bundo – revoliucinės draugijos, kuriai priklausė ir mano mamos senelis Samas; jos istorija susipynusi su Rytų Europos žydų kančiomis ir pergalėmis, o jos vardas – jau beveik visai ištrintas iš atminties.

Bundas, įkurtas 1897 m. Vilniuje ir aktyviausiai veikęs tarpukario Lenkijoje, buvo (tarpais – pogrindinė) politinė partija, besirėmusi humanistiniais, socialistiniais, sekuliariais ir atvirai žydiškais principais. Bundistai kovojo prieš carą, priešinosi pogromams, švietė štetlus ir, galiausiai, buvo tarp Varšuvos geto sukilimo lyderių. Nors Bundą nuo žemės paviršiaus nušlavė nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, jo neegzistavimą dabartinėje kolektyvinėje sąmonėje geriau paaiškina jo priešinimasis sionizmui. Bundas aukštino žydų tautą, bet be išlygų nepritarė Izraelio kaip atskiros žydų tėvynės įkūrimui Palestinoje. Bundas tvirtino, kad diaspora ir taip jau gyvena namuose. Žydams niekada nepavyks nusikratyti savo problemų, atiminėjant žemę iš kitų. Vietoj to bundistai siūlė do’ikayt – „buvimo čia“ doktriną. Žydų teisė – laisvai ir oriai gyventi ten, kur jie tuo metu yra.

Tais retais atvejais, kai šiandien apskritai pripažįstamas Bundo egzistavimas, jis dažnai apibūdinamas kaip naivių idealistų organizacija, kurios „buvimo čia“ samprata pralaimėjo ginčą su Holokaustu. O aš, socialiniuose tinkluose žiūrėdama vaizdo įrašus, kaip Izraelio snaiperių kulkos skrodžia palestiniečių protestuotojus, galvoju, kad bundizmo, kurio žydiškumas tuo pat metu buvo ir pilnas atjautos, ir kietas kaip plienas, tiesas vis dėlto patvirtino istorija.

 

●

 

Kai trylika žydų, pasislėpę viename Vilniaus name, įkūrė Bundą, Samas Rothbortas buvo paauglys našlaitis ir gyveno Valkaviske², už penkių dienų kelio karieta. Valkaviskas buvo tipinis „sėslumo zonos“ – neturtingų vakarinių Rusijos imperijos provincijų, kuriose carinė diktatūra leido gyventi žydams, – miestelis. „Zonos“ žydų gyvenimus siaubingai žalojo vaikų ėmimas į kariuomenę, draudimai darbintis, šviestis ir turėti žemės, o labiausiai – valstybės remiami pogromai. Pastarieji taip pat atsidūrė Samo „atminties paveiksluose“. Akvarelėse vaizduojami rusai, pjaustantys pūkinius čiužinius ir deginantys namus: žąsų pūkų ir ugnies sūkuriai simbolizuoja prievartavimus ir žudynes, vykstančius už paveikslo rėmų. Stilizuotas smurtas čia varijuoja su kasdieniškesniais pažeminimais. „Žyde, nusiimk kepurę“, – komanduoja rusai vienos akvarelės pavadinime. Žydai nuolankiai paklūsta.

Motinos Samas neteko ankstyvoje vaikystėje, per choleros epidemiją, tad vienintelį išsilavinimą gavo begiedodamas sinagogose; paauglystėje pažemėjus balsui, jam teko pasisamdyti pameistriu pas odadirbį. Nors apie gimtojo miestelio grožį jis rašė su jausminga nostalgija, archyvinėse XX a. pradžios Valkavisko nuotraukose šią idilę rasti sunku. Jo vaikystės štetlas – medinių statinių ir purvinų gatvių knibždėlynas, per pusę padalintas Nemuno, valdomas pamaldžių žymūnų tarybos, maldaujančios nežydų valdžios pasigailėti vargingų tautiečių, kuriuos dažnai patys taip pat išnaudodavo.

Štetlas kalbėjo jidiš, o jo intelektinis centras buvo sinagoga. Hierarchija – visur. Moterys paklusdavo vyrams. Jaunimas paklusdavo vyresniesiems. Gyvenimas ėjo švenčių, pjūčių ir šabo ciklais. Amerikiečiams šis pasaulis geriausiai pažįstamas iš sentimentalizuotos jo versijos miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, nors Bundas Tevjė³ ir jo tradicijoms nejautė daug pakantos. Savo memuaruose „Žvaigždės paliudys“ (The Stars Bear Witness) bundistas Bernardas Goldsteinas stipriai kritikuoja štetlo „neišprusimą“ ir „senovinius religinius prietarus“. Tuo tarpu bundistai išpažino „naująją brolybės, abipusės pagarbos ir asmens orumo etiką“.

Keli mėnesiai po Bundo įkūrimo jo agitatoriai atvyko į Valkaviską skleisti darbininkų teisių idėjų tarp jaunųjų pameistrių – tokių kaip Samas. Bundistų paveikti, pameistriai paskelbė streiką. Viršininkai pasamdė streiklaužius. Mūšiai gatvėse netruko persikelti ir į sinagogą, kur bundistai ir darbdavių nusamdyti banditai mušdavosi lazdomis – šiuos epizodus Samas taip pat atkūrė savo akvarelėse. Pats Samas neliko pasyviu stebėtoju iš paraščių. „Dalyvavau streikuose ir sabotažuose, – vėliau rašė jis. – Tapau revoliucionieriumi.“ Smurtas pameistriams padėjo iškovoti naują radikalią teisę – laisvus šeštadienio vakarus.

Pakylėtas šios pergalės, Valkavisko Bundas išaugo į slaptą daugmaž aštuoniasdešimties narių organizaciją, nemažai iš jų buvo užverbuoti per grupės jidiš biblioteką. Kas tik panorėjęs joje galėjo paskaityti Jules’io Verne’o vertimus, o perspektyvesniems lankytojams būdavo skolinami ir draudžiami Karlo Marxo veikalai. Nepaisydami to, kad Bundas buvo nelegali politinė partija, tą vasarą jos nariai susirinko po raudona vėliava Samokoveno miške ir sugiedojo bundistų himną „Priesaika“ (Di Shvue): „Raudona vėliava – ilga ir plati. Iš pykčio plaikstosi ji. Raudonis jos pasruvęs krauju.“

Ten buvo suplanuoti ir ambicingesni žygiai. Bundistai apiplėšė valstybinę alkoholio parduotuvę Izabelino kaime. Per streikus jie traukė telefono linijas, gadino fabrikų įrangą, mušė streiklaužius. Iš pasalų užpuolę kalėjimo konvojus ir pažėrę vairuotojams į akis uostomojo tabako (lyg savadarbių ašarinių dujų), išlaisvindavo suimtus bendražygius. Metalo pjūkleliu nudžyrinę kameros grotas, išlaisvino savo draugą Berlą Džukiną, o kai farai atėjo jo ieškoti į bendražygio namus, bėglys į naktį išsliūkino persirengęs senute.

1902 m., kai vienas narių pašovė neapkenčiamąjį Vilniaus gubernatorių, Bundas buvo vienintelė revoliucinė žydų partija visoje Rusijoje. Jokia kita grupė negalėjo prilygti jo nelegalioms spaustuvėms, visą „sėslumo zoną“ apraizgiusiems kontrabandos tinklams, diasporos pinigais išlaikomai kontrpogrominei liaudies milicijai. Bundistai sudarė trečdalį visų carinių Sibiro lagerių kalinių; tremtys ir slapstymaisi vertė juos keliauti skersai išilgai po visą Rusijos imperiją, taip į organizaciją pritraukiant naujų narių.

1904 m. Bundas jau turėjo 35 tūkst. narių. Tą vasarį japonų laivynas torpedomis paskandino Rusijos karo laivus Mandžiūrijoje – caras patyrė pirmąjį iš daugelio beprasidedančio Japonijos–Rusijos karo pažeminimų. Kilo streikai, o su jais – ir masiniai suėmimai. Balstogėje ginkluoti policininkai nebaudžiami skerdė žydų darbininkus. Pasiryžęs išvengti tiek Sibiro lagerių, tiek tapimo patrankų mėsa cariniame Geltonosios jūros laivyne, Samas iš Rusijos imperijos pabėgo į Naująjį Pasaulį. Jo laivui prisišvartavus Eliso saloje, mano prosenelis pasirašė dokumentą, kad nėra nei anarchistas, nei ištikimas carui. Antrasis teiginys – tiesa, o va dėl pirmojo aš abejoju.

Jis pasitraukė pačiu laiku. Neapgalvoti karai turi tendenciją pakurstyti liaudį maištauti – caro valdiniams įvairiose imperijos vietose vienu metu trūko kantrybė. Bundas taip pat buvo tarp radikalų grupių, prisiekusių „nustumti sukriošusią pabaisą nuo bedugnės krašto“. Sausį prasidėjus revoliucijai, su ja visoje „zonoje“ pakilo ir Bundas. Bundistų brigados dalyvavo gatvių mūšiuose prieš policiją ir kariuomenę nuo Lodzės iki Odesos.

1905 m. Samo draugai atsiuntė jam nuotrauką iš gimtinės. Kaip ir pridera seniesiems portretams, dešimt bundistų susirikiavę prieš prabangiai išpaišytą foną, visi apsivilkę juodomis valstietiškomis palaidinėmis – naujausiu to meto revoliucinės mados klyksmu. Chaimas Šalkė atrodo per jaunas barzdai augintis. Mošė Katrielis spokso kažkur į tolį. Raktininkas Israelis pakreipęs savo gražiąją galvą.

Kas nutiko šiems patrakėliams? Ar bent išgyveno tuos metus? Revoliucijai žlugus, ėmė ristis pogromų banga. Rusai ir ukrainiečiai, Bundo nežydai broliai darbininkai, išžudė šimtus žydų. Dar 125 tūkst. pabėgo į Niujorką.

Kaip ir Samas, daug šių pabėgėlių atsidūrė Niujorko žydų kontrkultūroje, kurioje bundistai buvo tarp įtakingiausiųjų. Jei žinote „Vladeck Houses“ daugiabučius Žemutiniame Ist Saide, gali būti įdomu ir tai, kad jie pavadinti bundisto revoliucionieriaus Barucho Charney Vladecko garbei – jaunystėje jis buvo nuteistas ir ištremtas į Sibirą, o po daugybės metų įsidarbino mero Fiorello La Guardios Būsto departamente. O „Amalgamated Housing“⁴ Bronkse? Jo statybą finansavo Jungtinė drabužių pramonės darbuotojų sąjunga (Amalgamated Garment Workers’ Union), kurios prezidentas Sidney Hillmanas savo darbuotojų teisių aktyvisto karjerą pradėjo Bunde, per Kauno gatves vesdamas pirmąsias Gegužės 1-osios eitynes. Garsus žurnalistikos apdovanojimas taip pat pavadintas Hillmano garbei. Bundistai imigrantai taip pat vadovavo ir Žydų socialistų federacijos (Jewish Socialist Federation) Moteriškų drabužių pramonės darbuotojų sąjungai (Ladies’ Garment Workers’ Union). Jie sudarė daugumą ir „Darbininkų rate“ (The Workmen’s Circle), sekuliarioje žydų tarpusavio pagalbos organizacijoje, tebeveikiančioje iki šių dienų, – jos transparantus galima išvysti ir protestuose prieš prezidentą Trumpą.

 

Tokia socialinė aplinka padėjo Samui lengviau integruotis Naujajame Pasaulyje. Jis prisijungė prie „Darbininkų rato“ ir rytus pradėdavo skaitydamas raudonųjų laikraštį jidiš kalba „The Jewish Daily Forward“. Laikui bėgant, jis tapo vegetaru, pacifistu ir menininku.

 

nybooks.com

Vertė Tomas Marcinkevičius