Iš „Hifų“

 

Aš žudžiau jūrų žvaigždes

 

Kadaise, labai seniai, tolimame Kandalakšos rezervate, Karelijoje, kur už poliarinio rato nuostabios baltosios naktys ir šiaurės jūros potvyniai bei atoslūgiai, iš tiesų žudžiau jūrų žvaigždes…

Tada maniau, kad eisiu rimto gamtininko, biologo keliu (ir ėjau šiek tiek tuo keliu, ir šį bei tą dariau), todėl žudymas mokslo, pažinimo tikslais atrodė savaime suprantamas dalykas.

Tada toj Baltojoj jūroj su baltosiomis naktimis pasidarėm kažkokį primityvų žeberklą, juo persmeigdavau tą dugne gulinčią jūrų žvaigždę, o laive jos jau laukė stiklinis indas su formalinu. Gal ir su spiritu – po tiek metų nepamenu, bet pamenu, kad spirito ten, už poliarinio rato, mes tada negėrėm…

Aš žudžiau tada jūrų žvaigždes, dabar žinau – niekada to nebedarysiu.

Nes baisus tas žmogaus pažinimo kelias – ypač nuostabiųjų planetos gyvybės formų – vis per žudymą, per mirtį.

Galbūt tada galėjau „mokslo tikslais“ nužudyti ir dangaus žvaigždes.

Džiaugiuosi, kad jos ir tada, ir dabar yra nepasiekiamos.

 

 

Pasmerkti

 

Pasmerkti dualizmui.

Tas „geras“, senas laikas, kai ošė mano kartos jaunystė, ji ošė kartu negerame, sovietų okupacijos laike.

Tą dualizmą esam pasmerkti nešti ir jausti visi tie, kurie išeiname iš savo laiko zonos ir, matyt, kartais būsime nesuprasti dėl to dualizmo, nes tai iš tiesų keista būsena.

Iš vienos pusės – žydėjo tavo fizinis ir dvasinis gyvenimas, tačiau santvarka buvo savotiškas kalėjimas.

Laikas buvo kartu ir geras, ir blogas, ir daug kam sunku vieną nuo kito atskirti.

Kaip labirintas sąmonėje, kur ne vienas vis dar ieško išėjimo.

 

 

Smėlis

 

Smėlis it laiko vanduo, tik tas vanduo sausas – mažos smiltelės it sausi lašai; jos it gyvos sūkuriuoja pajūrio smėlynuose aplink kiekvieną akmenėlį, smėly iki pusės nugrimzdusį meduką, oranžinį ar žydrą žvejų virvės galiuką; paukščio plunksną, iki pusės įmūrytą į smėlį ir vibruojančią vėjo sraute.

Pro debesis blykstelint saulei, vibruoja ir tos kiro plunksnos šešėlis ant tekančių smiltelių ekrano…

Regis, būtum čia iki pasaulio pabaigos, kuri vis viena ateis po milijonų milijardų metų, bet dabar tu gali tapti / susitapatinti su ta smiltele, kuri lekia tarp juodo it smala ir balto it sniegas akmenėlių; ir keliauti tenai, kur niekad nebuvai, kur galbūt plyti smiltelių rojus ar valhala, ir tos mitinės šalys / vietos, esu tikras, mažai kuo skiriasi nuo žmogiškųjų, tik smiltelės nežino, kas yra pragaras, nebent jas kartais kažkuriame pajūryje užlieja nafta iš sulūžusio tanklaivio.

 

 

Kontekstas

 

Renki pajūryje akmenėlius, medukus, kartais kokias plunksneles ar gamtos galių nušlifuotas stiklo šukes ir staiga suvoki, kad tai darei jau ne vieną dešimtį kartų ir prie šitos, ir prie kitų pasaulio jūrų / vandenynų; ir suvoki, kad tie lobiai neteks savo spindesio, vėliau gulės / dulkės kažkur palėpėse, stalčiuose ar dėžutėse; nes tas tikrasis jų spindesys yra gyvas tik apgaubtas ta nenusakoma tos pačios akimirkos jūros dvasia, kai pučia vėjas, virš galvos klykia kiras, rieda smiltelės ir kvepia tuo, ką mes vadiname jūra…

Ir tada suvoki, koks svarbus yra šis pajūrio kontekstas – kaip ir visi kiti kontekstai, nes be jų pasaulis, jo daiktai ir net žmonės dulka rieda tolsta kažkur be didesnių prasmių; ir visai nesvarbu, kad dauguma tų prasmių tėra iliuzijos, miražų miražai, miražų simuliakrai ar simuliakrų miražai…

Kontekstas lyg dievybė kartais viską sujungia ir meta prasmės kauliuką.

 

 

Dar kartą apie tuštumą (ne apie šūnjatą…)

 

Garny pilkasai, tuštumoj kartais labai gerai jaučiuos.

Tuštuma senos sodybos kambariuos; tuštumos artėjimas rugsėjy į laukus.

Garny pilkasai, kartais palinkstantis prie kadaise iškasto tvenkinio: koks grakštus tas tavo judesys – sidabro pilkumo…

Taip jau būdavo, kartodavos: bohemos triukšme ir siautuly kartais žvėriškai pasiilgdavau tokios vienatvės ir tuštumos; o paniręs į vienatvę ir tuštumą – triukšmo ir žmonių.

Perpetuum mobile, kol esi čia – sako tavo siela ir atmintis.

Nors kai kas nesikartoja, išnyksta amžiams; o visatoj vienatvės ir tuštumos daug daugiau, bet tai pernelyg šalta, pernelyg plati tuštuma.

 

 

Knygos…

 

Neseniai miręs fizikas Stephenas Hawkingas knygoje „Visata riešuto kevale“ rašė: „Jei visas pasaulyje išleidžiamas knygas pavyktų sustatyti į vieną eilę, jūs turėtumėte judėti devyniasdešimt mylių per valandą greičiu, kad neatsiliktumėte nuo tos sparčiai ilgėjančios eilės fronto.“

Žodžiai, parašyti ant tūkstantmečio ribos, nes knyga išleista 2001 metais.

Per tą laiką greičiai nepaprastai išaugo, ir čia neįskaičiuotos knygos, kurios išskleidžia savo puslapius virtualioje erdvėje.

Kaip bebūtų, yra tik vienas jausmas, jei esi knygų skaitytojas: tu beviltiškas ir beviltiškai atsilieki.

Beviltiškai atsilieki net nuo tų knygų, kurias kaip išrankus skaitytojas norėtum / turėtum / galėtum perskaityti.

Bet judėti paskui knygas apie 100 mylių per valandą greičiu būtų tas pats kaip  n e g y v e n t i.

Žinoma, jei nelaikytum to vieno judėjimo, to vieno greičio viso gyvenimo prasme.

 

 

Traukiniai

 

Kiek daug traukinių, į kuriuos tu beviltiškai pavėlavai.

Nors buvai susikrovęs daiktus ir suplanavęs kelionės maršrutus – tarpines stotis, stotis su persėdimais, gyvenimus / pagyvenimus pačiose įvairiausiose vietose, tačiau su mintim, kad nepamesi kelionės idėjos ir tikslo, kuris, kaip dabar paaiškėja, buvo, yra ir galbūt bus nežinomas.

Tačiau tu beviltiškai pavėlavai į daugybę traukinių arba kartais net nedrįsai į juos įsėsti, apimtas nežinomybės baimės, to amžino žmogiško jausmo; kartais būdavo, kad ir traukiniai pavėluodavo ir neatvykdavo…

O, kiek būta traukinių! – bet tu pavėlavai ir neįsėdai, nepatyrei to, ką galėjai patirti, netapai tuo, kuo galėjai būti  t e n  arba  t e n  nukeliavęs.

Ar gyvenimas kartais nėra tik amžinas vėlavimas į tuos traukinius,  a  p r i o r i  žinant, kad negali vienu metu pats vienas būti visuose tuose traukiniuose ir keliuose, kuriuose norėjai būti.

Tebenori būti.

 

 

Nišos

 

Nišos nebūna tuščios.

Sovietinių idiotų vietą užėmė „savi“ idiotai.

Komunizmo ideologiją pakeitė popso / vartojimo ideologija.

Tačiau dingo distancijos jausmas, kuris mus gelbėjo okupacijos laikais.

„Savi“ kartais tobuliau išplauna smegenis negu svetimieji.

 

 

Niekada nepamiršiu

 

Vaizdas, įstrigęs giliai giliai į mano sąmonę, atmintį.

Toks murzinas, nešvarus tvenkinys Radžastano valstijos mėlynajame mieste Džodpure, Indijoje.

Murzinas vanduo ir šiukšlės tvenkiny netoli didingo istorinio forto, gal 10, gal 50 kartų ar daugiau didesnio už mūsų Trakų pilį. Ir nuostabaus baltumo garniai to telkinio pakrantėje.

Ir dar nuostabesnis, tiesiog ekologiškai simbolinis vieno baltojo garnio atspindys per visą tą nešvarų nedidelį tvenkinį Azijos sausros periodu.

Ir trieilio – haiku – tada iškart ten iškilęs vaizdinys ir užrašytas žodžiais.

Jis kažkur kažkada publikuotas, aš jo nekartosiu.

 

 

Apatija

 

Kartais ji turi tūkstančius pavidalų ir vardų.

Ji nežinia iš kur atslenka, ateina, atšliaužia, ištinka – tada, kai nelauki, nes kas gi lauks jos, apatijos, turinčios aibę vardų ir pavidalų, persipilančios į melancholijos ir depresijos, nekūrybingumo ir tingumo būsenų formas.

Ir tada tau absoliučiai tas pats, kas atsitiks su pasauliu ir tavimi.

Tada tau absoliučiai tas pats, kad ir ši graži diena mirs kažkokioje sąmonės migloje, ir kažkas tavy aidės lyg tuščias indas, kurio galbūt niekad nepripildys nei vanduo, nei vynas.

Ak, Apatija… Samurajus norėčiau būti, kuris rituališkai nukerta tau galvą.

 

 

Naktiniai drugiai

 

Kur jie, tie naktiniai drugiai?

Jų būdavo daug aname laike, anose vasarose, kai jaunystėj atverdavau sodybos langą į naktį.

Jie lėkdavo į kambarį, plakdavos senos užuolaidos klostėse, sūkuriuodavo aplink lempą lyg išprotėję.

Regis, jų būdavo kur kas daugiau, nes vis tobulėjanti žemės ūkio chemija išžudo vis daugiau smulkiųjų gyvybės formų, ypač vabzdžių.

Suariami, kur tik įmanoma, beveik visi laukinės žemės lopinėliai su praamžės augalijos įvairove.

Kur jie, tie ano laiko naktiniai drugiai? Aš jų niekada nepamiršiu, ir būtent tas kvailas žodis  n i e k a d a  čia tinka labiau negu panta rhei ar užuomina į Herakleito upę.