Iš bloknoto (14)

Patį vidurvasarį likimas mane su anūke kelioms dienoms pasiuntė į Trainiškio kaimą Ignalinos rajone, prie gražiojo Baluošo ežero. Prieš kone ketvirtį amžiaus prie to paties ežero, tik priešingame krante, teko atostogauti su vaikais Strazdų kaime, kurio nuo Trainiškio nė nepamatysi, nes ežeras didžiulis, su salom, kurių viena garsi tuo, jog pati turi apglėbusi savo ežerėlį, aukštais medžiais apaugusį. Nendrėmis tankiai apžėlusių plotų ežere man pasirodė labai daug, lyg jie ketintų vandenį iš savo valdų išstumti. Vieną gražų vakarą išplaukėm valtimi į ežerą saulėlydžio pasižiūrėti, ketinom iki Šuminų, kur Vytautas Tomkus švenčia savo 80-metį, o gal net iki Strazdų nusiirti, bet va saulutė už tamsaus miško pasislėpė, pakilo vėjelis, danguje jau švietė skaidrus mėnulio pjautuvas, o mes, Strazdų taip ir nepasiekusios, tarp salų ir nendrynų likimo valia susipainiojome, plaukiam plaukiam, net ežero galą pasiekėm, temsta, o savo kranto ir lieptelio nebeįžiūrim. Apėmė nerimas, ir pagelbėjo mums tik „Google Maps“ programa anūkės telefone… Tikras technikos stebuklas!

Sodybos kaimelyje kuo gražiausiai sutvarkytos, kiemai nušienauti, lyg žaliais kilimais iškloti. Įvairiausiomis miestietiškomis gėlėmis apsodintos, namai ir nameliai nudažyti, niekur nei šiukšlės, nei kokio numesto rakando voliojantis nepamatysi. (Tūlas apsileidėlis gali pagalvoti, kad čia kokie Potiomkino kaimeliai reprezentacijai įkurdinti?) Apsistoja sodybose ir atostogauja daugiausia paveldėtojų šeimos, vos vienas kitas buvęs savininkas išlikęs, taigi žiemą čia greičiausia tuščia. Nebent žvejoti ant ledo išsiruošiama. Vienas palikuonis iš didelės sodybos su namais ir kitais ūkiniais pastatais paveldi namo dalį, kitas – klėtį, o mes kelioms dienoms gavom išsinuomoti autentišką svirnelį, kuriame įtaisyti du kambarėliai vasarotojams, o visa kita – tikra: svirnas tradiciškai pasistojęs ant riedulių, penki stulpai laiko platesnę pastogę virš siaurutės terasos, langai, durys ir rąstų galai drožiniais papuošti, o virš durų tebėra mažutė lentynėlė raktams pasidėti. O gal žibintui pakabinti? Viduje tai jau kitoniškai – ir nedidukė dujų viryklė, ir šaldytuvas, ir mikrobangų krosnelė, ir televizorius, ir radijas. Bet man labiausiai atmintin įsirėžė toks keistas absurdiškas vaizdas, lyg kokio filmo kadras: lygiagrečiai svirneliui lauke stovi tvirtas ilgas stalas ir suolai, ant stalo guli Camus esė knyga ir „Kultūros barai“. Dideliame moliniame ąsotyje – laukinių gėlių puokštė Oninėms, o po netoliese augančiu didžiuliu senu kaštonu, prie laužavietės – kaladė su įkirstu kirviu, kurio koto galas skaisčiai raudonai nudažytas, lyg kruvinas. Tarsi paruoštas nakties rabavotojui… Kiek atokiau po sena obelim ant aukšto kelmo pasodintas nuo laiko pajuodusio medžio, žmogaus ūgio Rūpintojėlis.

Beje, visai netoli, Ginučiuose, yra parduotuvėlė su kavinuke, gali ir dviračiu karšto maisto iš ten parsivežti. Civilizacija po truputį braunasi į tas romantiškas žemes. Viena bėda, kad ne visi sodybų paveldėtojai šiandien pajėgūs patogumus įsirengti, nebederėtų mūsų laikų žmogui į namelį su išpjauta širdute vaikščioti…

Greta mūsų esančioje sodyboje parduodamas medus, o vakarop ant pastatyto prie vartų stalelio jau ne tik medaus, bet ir švarutėlių voveraičių galėjai nusipirkti. Dar toliau – sodyba, kurioje nuomojamos baidarės keliautojams. Anapus kelio taip pat matyti graži sodyba, arčiau kelio – dvistogis koplytstulpis, įkalnėje medinė moters, laikančios vainiką kovų aukoms, skulptūra, o už sodybos ant kalnelio palypėjęs išvysti dar du ežerus! Va kokios čia grožybės! Bet mūsų svirnelio savininkas Linas pasakojo buvęs sukrėstas Neringos grožio, kai jaunystėje ten nuvyko… Tai negi tikrai gera yra ten, kur mūsų nėra?

Liepos mėnesį ir jau žengiant rugpjūtin nuo karantino beatsigaunančiame (ar ilgam? ar tikrai?) Vilniuje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, renginių, įspūdžių ir įvykių – nors rieškučiomis semk. Parodos atidaromos viena po kitos (dalis jų net nežinomose ar neįprastose erdvėse), koncertai Valdovų rūmuose ir jų kieme, Thomo Manno festivalyje Nidos liuteronų bažnyčioje, o ir tas paskutinis šiandien J. Basanavičiaus aikštėje prie Filharmonijos, skirtas Ludwigo van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms paminėti (5 valandų maratonas ekrane, transliuojamas iš salės), kuriame fortepijonu skambino keletas žymių mūsų ir ne mūsų pianistų… Pasirodo net ir pirmosios teatro premjeros (antai Klaipėdos dramos teatre Gintaro Grajausko „Tinklas“). Ir nauji filmai. O dar „Poezijos pavasaris“. Visko nepamatysi ir neaprašysi.

Liepos pabaigoje Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Baltijos šalių simbolizmo dailės paroda keistu pavadinimu „Laukinės sielos“, prieš porą metų eksponuota Orsė muziejuje Paryžiuje (Osvaldo Daugelio siūlytos „Nesutramdomos sielos“ būtų buvęs taiklesnis pavadinimas). Įdomu būtų palyginti trijų šalių dailininkų darbus, pamatyti skirtybes, bendras siekiamybes ir bruožus. Bet eksponuojami greta vieni kitų, pramaišiui, neišskiriant šalių, darbai kartais atrodo keistokai. Na ir darbų atranka kelia abejonių – kaip tarp simbolistų atsiduria Žmuidzinavičius? Kodėl Čiurlionio būtent „Saulės sonata“ patenka į simbolistų gretas? O ir kiti jo darbai, pavieniui sukabinti tarp kitų dailininkų paveikslų, visiškai „ištirpsta“… Itin skurdus atrodo šiai parodai skirtas leidinėlis be jo autorių – juk ne visi gali įpirkti puošnų katalogą.

Stabtelėsiu prie MO muziejaus parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ (beje, į tą klausimą bene geriausiai atsakytų portugalų paradoksalistas Fernando Pessoa, kurio blūdo romaną „Nerimo knyga“ dabar bandau įveikti). Paroda nepadarė didesnio įspūdžio. Net kažkaip suerzino. Siūlomų ausinių nepaėmiau, nes nemėgstu, kai kitas man perša savo interpretacijas ar kokius pasakojimus, kaip, atrodo, buvo šiuo atveju. Apšvietimas – blausios lemputės ant kėdžių (pailsęs čia neprisėsi), o tarpais ir visiška prietema, kaip pasakytų lenkai, szara godzina, kurioje eksponuojamų darbų visiškai nesimato. Darbų parinkimas irgi nepasirodė įdomus, darbai pažįstami (Sauka, Eidrigevičius ir kiti, jų sugretinimas neįskelia žiežirbos). Ekrane demonstruojamas gražios moters veidas kinta, transformuojasi reaguodamas į aplinką. Ekranai keistose vietose, juos stebi susigrūdę (!) parodos lankytojai. Nepatogu. Ilgiau pabraidžiojus, apima snūdas ir norisi išeiti į atvirą erdvę, į šviesą. Galbūt klystu, bet man atrodo, kad mes vis dažniau matome foteliuose muziejams sugalvotų projektų, koncepcijų įkūnijimus. Neabejoju, kad ir parodos rengimas, ir pati paroda įdomiausia patiems rengėjams. Bet žiūrovas su ausinėmis, su nerimu besistengiąs išpainioti koncepcijos mįslių nėrinį, tampa pasyvus, nes pačios dailės, eksponuojamo kūrinio poveikis čia minimalus. Tokiu būdu edukacija dažnai moko paviršutiniškumo. Sąmoningai neminiu įžymių parodos sumanytojų vardų. Nedrįstu. Ne apie juos kalbu. O apie jų nesėkmę. O nesėkmių visiems pasitaiko. Net talentingoms įžymybėms.

Nuvylė mane ir išgirtas filmas „Olegas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko vienas mylimiausių mano buvusių studentų, talentingas Rusų dramos teatro aktorius Valentinas Novopolskis. Man pasirodė, kad labai prastas, nelogiškas, melagingas šio filmo scenarijus ir šlubuoja režisūra, tarpais primenanti vieną prasčiausių lietuvių filmų – „Emiliją iš Laisvės alėjos“. Tokiu atveju aktoriai, kad ir kaip stengtųsi, negali atpirkti efektų siekiančio scenaristo ir režisieriaus klaidų.

Į Kauno menininkų būrį įsėlino Mirtis. Ji gerokai per anksti nusinešė ilgametį M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorių, šviesiąją jo sielą Osvaldą Daugelį, o netrukus – ir Gražiną Balandytę, iš prigimties aktorių aktorę, visą savo kūrybinį gyvenimą atidavusią Kauno dramos teatrui ir Lietuvos kinui, visuomet gražią, atvirą, linksmą, dosnią, trokštančią gyventi.