COVID-19. Pastebėjimas Nr. N
Prisipažinsiu – pradėjau rašyti viena, bet vienadienė aktualija pakeitė planą ir visiškai netikėtai pačiam sau pakeičiau rašomo teksto antraštę, o tada, savaime aišku, pasikeitė ir pati idėja, ir jos dėstymas, ir liko neaišku, kaip bus toliau, bet rašydamas viso šito priežastį išsiaiškinsiu. Visa atmosfera jau tiek mėnesių prisodrinta kalbų, baimių, grūmojimų apie visą pasaulį užgriuvusį siaubą – koronavirusą. Jisai atėjo netikėtai – tiesiog trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pradžioje visados taip atrodo, kad viskas yra toli nuo mūsų, o jeigu mus ir pasieks, tai lyg paukščio kojele tik lengvai paglostys. Realybė pasirodo kitokia, artimesnė mums visiems, tvirtai įsitikinusiems, kad esame visagaliai, kitokia, nei anksčiau galėjome įsivaizduoti. Norėčiau pasakyti – pasaulis ir žmonės yra kvaili ir naivūs, nes niekados nepasimoko iš patirties. Ir tai nėra joks atradimas, nes šie žodžiai kaip aksioma buvo begalę kartų sakyti prieš mane ir begalybę bus kartojami po manęs.
Tolesnė rašinio autoriaus mintis turėtų nuskrieti link giliausių apibendrinimų apie nenutrūkstančią laiko tėkmę, begalinius erdvės dydžius, apie mūsų (žmonių) tapatybės nuolatinį virsmą klonuojamuose palikuoniuose, bet autorius nuo savų paistalų (bent mintyse) nusižiovauja – laikrodis rodo jau gerokai po vidurnakčio: šiuo metų laiku mūsų platumose baltųjų naktų nebūna, bet dangus šiaurinėje pusėje nespėjęs galutinai užtemti jau švinta rytiniame krašte.
Naktinis autorius dar kartą, bet šį kartą jau tikrovėje nusižiovauja – nieko naujo, netgi Ekleziasto neišeina pakartoti! Kam tuomet rašyti, jeigu neturi ką pasakyti? Antra vertus, jei sustosi, liksi nereikalingas netgi pats sau, buksuosi lyg automobilis nudėvėtomis padangomis smėlyje. Nedaug ką gali pakeisti šiame gyvenime, todėl telieka stebėti ir bandyti nors ką mažulyčio mus supančio suprasti.
Oficialiai paskelbus apie artėjančią karantino pabaigą („Dėmesio, neatsipalaiduokite ir toliau laikykitės higienos taisyklių!“), nuo dusinančio karščio slėpėmės nedidelio miško ežerėlio pakrantėje, kur su Veronika stebėjome ir aptarinėjome nuo karščio nejudrias varles. Jaunesnės, mažesnės grakščiai judindamos kojeles lėtai yrėsi mūsų link, netgi išsiropšdavo prie kojų, stebeilydamos į nedidelius žirnelius panašiomis akelėmis. Jų suvokimo negalime suprasti – kaip ir jos mūsų. Kur čia varlės, jeigu mus supančių dvikojų padarų (Homo sapiens) poelgių ir minčių nesuprantame. Pavyzdžiui, pasaulyje plintančios paminklų daužymo pandemijos, kovos prieš rasizmą, kai apsikeičiama vaidmenimis ir šį kartą spalvotieji daužo snukius baltiesiems ir net policininkams. Ir nieko naujo neatrasime – jau Egipto faraonų laikais buvo naikinami pirmtakų atvaizdai, kuriami nauji, simbolizuojantys savąją bukaprotystę, manifestuojantys laisvę – ignoruojant kitų pasirinkimo galimybę. Ir taip be paliovos, ir vis antrame plane matosi kvaila šypsenėlė anuometinio ar šiuolaikinio funkcionieriaus veide. Pavyzdžių toli ieškoti neverta – jų gali pamatyti ir išgirsti vos ne kiekvienose žiniose.
Kostas Poškus. Edukacinė programa jaunuomenei. 2020
Kalbant apie konkretų pastarąjį smėliadėžės atvejį, norėčiau jos sumanytojams pasiūlyti idėją išplėtoti: pagrindinės ne tik sostinės, bet ir visos mūsų šalies aikštės viduryje pastatyti simbolines kartuves – juk taip mėgstame simbolius. Vaikučiai kapstydamiesi smėlyje pakeltų akis ir pasidžiaugtų švelniame vėjelyje siūbuojančiomis figūromis. Ne, ne žmonių, o muliažinėmis – žmogaus gyvybė juk šventa! Ir nereikėtų mūsų gąsdinti epidemiologiniais ar dar kokiais pavojais, pavargome visi nuo gąsdinimų. Kaip pas mus įprasta, smėlio dėžių idėją reikėtų tiražuoti visoje šalyje – buvo juk leninai, rūpintojėliai, vyčiai. Tiesa, kiekvienoje vietovėje su nedideliais pakeitimais – mes esame labai kūrybinga tauta. Temą plečiant įvairiose šalies vietovėse reikėtų prisitaikyti prie jų specifikos – aktualizuoti. Rekomenduočiau kuriamus objektus įrengti (?) ne tik reprezentacinėse aikštėse, bet ir bažnyčių šventoriuose, kapinių prieigose. Ir jei nebūtų mūsų išmonė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tai į rekordų (kvailumo) knygą pakliūtume tikrai.
Mano gimtajame miestelyje tokį objektą siūlyčiau įkurdinti kapinių centrinėje aikštelėje, kurioje iki šiol stovi retkarčiais uždegamas aukuras. Įsivaizduokime – vyresnieji tvarko artimųjų kapelius, jaunos mamytės, mankydamos išmaniuosius, smėliadėžės pakraščiuose linguoja vežimėliuose svaigaus pušyno kvapo užmigdytas atžalas. Vyresni vaikučiai kasinėja duobeles ir užkasinėja atsineštas lėlytes. Ypatingomis progomis čia galėtų koncertuoti pasikviestos populiarios muzikantų grupės. Būtų kuriamas ryšys tarp susirinkusio jaunimo ir praėjusių kartų nabašninkų! Fone turėtų būti dvi keraminės, bronzos pudra užpurkštos voverytės – tokios siūlomos padaryti miesto simboliu. Idėją, aišku, reikėtų leisti apsvarstyti miesto visuomenei, bet savivaldybės atstovai, manau, jai pritartų – jie panašioms idėjoms imlūs.
Tai labai europietiška, o jeigu europietiški ar nesvarbu kokie pinigai skiriami būtų, tai garsas apie mus nugriaudėtų po šalis plačiausias. O tai labai svarbu gyvenant šiame Dievo užmirštame užkampyje.
Ir tai vienas iš verbalinių ir vizualinių karantino metu ir po jo fiksuotų pastebėjimų, kurie autoriaus tikrai neįtikina žmonijos proto pažanga. Manau, panašių pastebėjimų bus ne tik man ir ateityje, nes labai rimti žmonės pranašauja naują, kur kas baisesnę bangą. Galiausiai neateis ji, atsiras kažkas naujo – ir galėsime naujai nusikalbėti.
