„Nova Lituania“ – vaduojantis iš Tetos Betos glėbio

Susidaro toks įspūdis, kad pastaruoju metu Lietuva ima iš naujo atrasti savo istoriją. Su nauju įkarščiu kylantys ginčai dėl istorinės atminties apima ne tik tokias plačias temas kaip Holokaustas, ginkluota pokario rezistencija ir pan., bet ir konkrečių istorinių asmenybių biografijos faktus. Nenuostabu, kad istorinė tematika neaplenkia ir lietuvių kinematografo, pastaruoju metu reguliariai pasiūlančio istorinės atminties produkcijos.

Mano galvoje kažkokiu būdu susijungė, kad garsiai nuskambėjusi pradedančio režisieriaus Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ premjera įvyko daugmaž tuo pačiu metu, kai žiniasklaida paskelbė apie Tetos Betos pasitraukimą iš radijo ir televizijos. Vaikystėje žinojau vieną dalyką – pirmadieniais per „Labanakt, vaikučiai“ animacinių filmukų nebus, nes vietoj jų Teta Beta mokys gerumo. Kitaip sakant, vietoj galimybės visiškai atitrūkti nuo pasaulio tikrovės kartu su šimtą kartą matytų animacinių filmukų personažais bus kiek kitokia forma pasiūlyti tie patys nuobodžia didaktika pateikiami dalykai, kurių moko tėvai ir mokykla. Nebus kalbančių ir namus statančių katinų, skraidančių laivų ir kitokių nupieštų animacinių filmukų herojų nuotykių, kurie nors ir virtualūs, bet iš tiesų panašūs į nuotykius. Taip pat nebus nei ryškių piktadarių, nei herojų. Vietoj to bus tokie pat vaikai, kurie net ir su katino kauke yra daug panašesni į mane patį negu į katiną. Vietoj nuotykių neįmantriomis pedagoginėmis improvizacijomis bus diegiama, kaip dera ir nedera elgtis. Beje, šių laidų metu kartais būdavo viešai atsakoma į animacinių filmukų prašančių vaikų (kartais net jų tėvų) laiškus, paaiškinant auklėjimo svarbą. Laukėte saldainių, vaikučiai? Šekit vietoj to morkų, jos taip pat saldžios, o be to, daug naudingesnės organizmui! Vaikystėje tai žiūrėdavau labai sunkiai.

Šiems miglotiems vaikystės prisiminimams užliejus, „Nova Lituania“ pasirodė kaip dar vienas nesėkmingas bandymas atsikratyti Tetos Betos palikimo. Tai filmas ne apie herojus, o apie į herojų reikalaujantį laikmetį patekusius eilinius žmones, tokius kaip mes patys, kamuojamus tokių pačių asmeninių problemų kaip ir mes. Tačiau kam įdomūs žmonės, kurie primena tave patį? Kalbėdamas apie herojus visų pirma turiu omenyje veikėjus. Herojus nebūtinai yra tas, kuris padaro kažką tokio, ko nė vienas iš mūsų nesugebėtų. Herojus yra tas, kuris apskritai kažką padaro. Jis nėra antžmogis. Tiesiog tą liniją, ties kuria mes sustojame, jis peržengia ir eina tolyn. Jo esmę nusako veiksmas. Tuo tarpu lietuviškam realybės vaizdavimui yra būdinga medituoti ties girgždančia langine ar šulinio svirtimi, taip siekiant sudaryti įspūdį, kad mes neva taip kažkur lekiam, skubam, jog nerandam laiko sustoti, apsidairyti aplink ir pamatyti stebuklus kasdieniuose dalykuose. Deja, tai tėra meditacijos simuliakras, nes mes niekur neskubam, niekur nelekiam, o jau daugelį metų ilgesingai žvelgiam į tą pačią šulinio svirtį pro langą su girgždančia langine. Ir nėra čia jokios gilios prasmės. Panašiai „Nova Lituania“ herojus, valstybės premjeras Jonas Servus, žiūri į saugykloje aukso luitais sukrautą valstybės finansinį rezervą ir samprotauja, kad taupyti nebuvo jokios prasmės. „Kas iš to?“ – klausia jis. Vėliau, prisiminęs, kad dar niekada gyvenime nėra matęs jūros, išvažiuoja su draugu į pajūrį. Ten jie kartu stovi ant jūros kranto, apie kažką kalbasi. Atgaivą širdžiai suteikė nebent tai, kad po to jie tiesiog ant jūros kranto automobiliu ėmė „raižyti saules“. Automobilis, iš visko sprendžiant, yra tarnybinis. Blogi berniukai, Teta Beta tikrai nepagirtų.

Pagrindinis filmo veikėjas, geografijos profesorius Feliksas Gruodis, jau nebe pirmus metus rengia „atsarginės Lietuvos“ projektą, kurio esmė – sukurti naują, saugią alternatyvią geografinę erdvę einamuoju momentu agresyvių kaimynių iš visų pusių spaudžiamai savo tėvynei Lietuvai. Pats Gruodis vystantis siužetui išgyvena dvigubą intervenciją – pirma, jo tėvynei kaimyninės valstybės pateikia įvairius ultimatumus (tarp kurių yra ir reikalavimas įsileisti kitos valstybės karius į savo teritoriją), antra, į jo namus įsikrausto uošvė. Kaip elgtis? Užsimerkti ir pabėgti yra lietuviško diskurso šerdis.

Sakyčiau, pagrindinis „Nova Lituania“ trūkumas – nenoras nors kiek plėtoti pagrindinės temos. K. Kaupinio filme apie „atsarginės Lietuvos“ projektą nesužinosime beveik nieko, išskyrus tai, kad toks apskritai buvo. Pagrindiniams filmo veikėjams Gruodžiui ir atstatydintam premjerui Servui diskutuojant, kiekgi laiko ir laivų prireiktų perkelti dviem milijonams Lietuvos gyventojų į atokią Žemės rutulio vietą, Servus suskaičiuoja, kad reikėtų kelių tūkstančių laivų ir toks perkėlimas truktų ketverius metus. Pats projekto autorius Gruodis jam atsako, kad pakaktų vos kelių laivų, tačiau jais reikėtų perkelti inžinierius, architektus ir kitokius specialistus, būtinus naujai valstybei sukurti, o visų Lietuvos gyventojų perkelti nėra būtina. Štai tokiu būdu aš atskleidžiau visą informaciją apie „atsarginės Lietuvos“ projektą. Daugiau apie praktinius šio projekto įgyvendinimo aspektus filme nekalbama ir tai kelia nepasitenkinimą – tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip galima atsispirti pagundai nors kiek paplėtoti šią idėją keliuose 2–3 minučių dialoguose. Kita vertus, šis dialogas parodo, kad premjeras viso siužeto metu patingėjo nors kiek atidžiau susipažinti su „atsarginės Lietuvos“ projekto dokumentais, kurių aplanką Gruodis jam siūlė dar filmo pradžioje. Neparuošėte namų darbelių, premjere. Niu, niu, niu, grūmoja jums piršteliu Teta Beta.

Kitas nelabai patikęs režisieriaus sprendimas yra sumanymas pakeisti istorinių personažų vardus. Ko gero, šis sprendimas atspindi nenorą papildomai įsivelti į šiuo metu vykstančius atminties karus, tačiau filmui išraiškos irgi neprideda. Tiksliau, atima. Su malonumu būčiau stebėjęs Smetonos personažą. Reikalas tas, kad istorija nesidominčiam žiūrovui šį filmą sunkoka suprasti dėl daugybės nutylėjimų, kurie suprantami tik nors kiek istorinį kontekstą išmanančiam. O su to meto įvykiais susipažinusiam žiūrovui, matant tokius išgalvotus personažus, sunkiai sekasi įsitraukti.

Kadangi personažai išgalvoti, tai nors jų nėra daug, į filmo pabaigą jau sunku susigaudyti, kas ką veikia. Pavyzdžiui, filmo pradžioje premjeras su prezidentu sėdi ant užpakalinės automobilio sėdynės ir premjeras paduoda parašytą kalbą, kurią prezidentas turės perskaityti visuomeninio renginio metu. Filmo pabaigoje ant užpakalinės sėdynės sėdinčiam prezidentui popieriaus lapą su parašyta kalba duoda jau kitas, reikia suprasti, premjeras. Taip išeina, kad rašyti prezidentui kalbas ir asmeniškai lydėti jį po įvairius renginius yra nuolatinė premjero, kaip valstybės pareigūno, funkcija. Panašiai kaip sekretoriaus. Gal kažko nesupratau, gal čia mintis kažkokia?

Taip pat kartais susidaro įspūdis, kad „Nova Lituania“ būtent ir vaizduoja tą atsarginę Lietuvą, kurioje gyvena vienu laivu čia atplaukę keli gyventojai – pora kareivių, pora studentų, skudutininkų ansamblis, o visa valstybės vadovybė telpa ant užpakalinės automobilio sėdynės. Suprantu, kad filmo biudžetas nėra guminis ir ne visi gali nusamdyti ir aprengti armiją statistų, tačiau tokioje aplinkoje dar keisčiau skamba Gruodžio kartojama mintis, kad nepakankamai tirštai apgyvendintai teritorijai kyla natūrali kaimyninių valstybių intervencijos grėsmė (beje, dabar apie „atsarginės Lietuvos“ projektą jau žinote absoliučiai viską). Tuo tarpu intervenciją į Gruodžio namus įvykdžiusi uošvė kelia klausimą dėl jo paties nevaisingumo ir ragina dukrą su juo skirtis bei pradėti naują gyvenimą su tokiu vyru, kuris yra pajėgus turėti palikuonių. Net nežinau, ar čia sąmoningai viskas taip supinta.

Visgi džiugina tai, kad „Nova Lituania“ yra sukurtas galvojant apie žiūrovą. Tai yra ne tik bandymas suprasti, pavaizduoti to meto įvykius, bet ir siekis papasakoti nenuobodžią istoriją. Turbūt visiems atmintyje įstrigo filme pasakyti prezidento žodžiai, kad reikia kažką pastatyti, parodyti, kad žmonės matytų, jog reikalai eina geryn. Tai anaiptol ne vienintelis epizodas, kuriame galime matyti nedviprasmiškas sąsajas su nūdiena. Gal ir ne visada pavyko juos visus suvaldyti ir išdėstyti į nuoseklią įvykių seką, tačiau bandymas apibendrinti, koncentruoti įvykius nuteikia viltingai. „Nova Lituania“ nėra įkyrus bandymas auklėti, tai greičiau dialogo su suaugusiu žiūrovu paieška. Nepaisant kartais keistokų „Nova Lituania“ epizodų, norėtųsi, kad šio filmo kūrėjai kurtų vėl.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.