Kiemuose palaidotas kosmosas: miesto hauntologija ir erdvinis nuobodulys
Goodbye to the past,
Hello to the future,
As the struggle continues,
There’s no fate.
Scooter
Vasarą kartais tampa įmanoma pasivaikščioti tik besileidžiant saulei – taip išvengiama kepinančio karščio. Kadangi tokiu metu dėl paskutinius darbo dienos ratus besukančio viešojo transporto niekur tolėliau nenuvyksi, tenka užsiimti savotiška urbanistine ribotyra arba pakampių miestotyra – vaikščioti gyvenamųjų ir pramoninių rajonų pakraščiais: iš esmės ten, kur miestas pasitinka savo nepatvarius užribius, nužymėtus įkaitusiomis magistralėmis ir aukštai besistiebiančių žolynų pievomis.
Prietemoje žingsniuojant tarp amžinybę liudijančių blokų, tokia rajoninė architektūra pasitinka laikiškosiomis šmėklomis, atplūstančiomis nutrauktais pasakojimais: nors prieš akis veriasi niūroko nuobodulio pritvinkusi dabartis, kurią įkūnija beeinant matomos balkonuose gurkšnojamos pintos, chruščiovkės neišvengiamai nurodo į praeitį, kurioje dygo pilnatve kibirkščiuojanti ateities projekcija, vėliau užgesinta istorinių peripetijų. Tokių pastatų kiemuose tebestūkso žaidimų aikštelės, kurių dizainas demonstruoja kosminio komunizmo erą, kuomet ambicijos gigantiškai pulsavo azartiška viltimi. Nuobodulys apninka kaip to liekana, ir ne veltui jam taikomas posakis „užmušti laiką“, tik čia, kaip bus galima pamatyti, nuobodulys suveikia ir atvirkščiai – laiką daugina, jį išplėšydamas į nerimo ir galimybių kismą.
Ateities liniją nugraužusi normalizacija
Nepaisant visų toliau pasivaikščiojimo metu regimų estetiškai pasibjaurėtinų renovacijų, iš architektūros atimančių charakteringumą ir jai suteikiančių hipertikrovės pojūtį (tarsi judėtum kompiuterinio žaidimo erdvėje arba filmavimo aikštelėje), savaip diegiantį istorinę amneziją, bet praktiškai pasitarnaujantį gyventojams, prarastosios sovietmečio ateitys yra skausmingai įrėžtos šioje kvadratinėje sandaroje: anuomet, kaip žinoma, ideologija buvo itin vizualizuota, ir tai visame stilistiniame universalume turi savo rezultatą, kurį nesunku atskirti nuo renovacijų suteikto beveidiškumo ir normalumo, atsiduodančio neoliberalia nuobodybe.
Paviršiai, sluoksniai ir materijos išaidi informaciją, kad kartu su sovietinio socializmo projektu, atrodo, žlugo ir prometėjiška modernizmo valia transformuoti visuomenę ir sugebėti periodiškai stebinti kultūrinėmis inovacijomis. „Modernybė išrado ateitį, bet su tuo viskas baigta“, – kadaise, savo ankstyvuoju laikotarpiu, su šiokia tokia piktdžiuga rašė filosofas Nickas Landas. Šiandien „astronautinės“ Vilniaus Karoliniškės arba masyvieji Kauno Šilainiai atrodo nepalyginamai futuristiškiau nei, pavyzdžiui, sostinėje šviežiai pastatytas Paupys, šmėkliškai iškilęs ten, kur būta industrinės dykynės, – černobyliškas įšalas bandomas pakeisti nauja verslia fantazija.
Džiungliškai užpelkėjusi promenada
Pėsčiomis tęsiant klaidžiojimą kiemais, aukšti ir ankšti monolitai susispietę taip, kad nuvalkiota idioma „betono džiunglės“ įgauna savo pagrįstą materializaciją – džiunglišką motyvą ypač suteikia apgriuvusios sūpynės, suręstos iš stambių pilkų konstrukcijų, kaip ir greta esančios arkos bei grandioziniai aptvarai, kurių šitiek daug Kauno darbo klasės rajonų kiemuose; o kur dar laiptinės, pertekline maniera įrengtos kaip paviljonai. Tokie kiemai savomis „actekiškomis“ detalėmis yra tarsi miniatiūrinis buvęs Vilniaus Reformatų skveras, dabar „tvarkomas“ į dar vieną susvetimėjimą kelsiančią viešąją erdvę, skirtą patenkinti rekreacinius netoliese statytų naujų namų gyventojų poreikius.
Visą borchesišką – begalinę pilkumą draikančius eklektiškus labirintus – Kauno impresiją sustiprina žemai savo žãlumą lenkiantys gluosniai, lyg vijokliai apjuosiantys surūdijusius apšvietimo stulpus, o automobilių ratais suslėgtos purvinos balos sustiprina pelkę primenantį vaizdinį. Šitai patirta Kalniečiuose, bet visai netoliese esanti Dainava iš tikrųjų buvo „užkrauta“ ant pelkės – ten, kokioje nors nuošalesnėje bekelėje, vis dar įmanoma įmerkti batą į klampią drėgmę. Alegoriškai pelke, tik labiau melioruota, atsiduoda ir Vilniuje už Fabijoniškių esantis susigūžęs bei sulipęs butaforinis Perkūnkiemis, daug kur pavadinamas tiesiog pergrūstu, bet įdomiausia, ką teko pastebėti, tai dėl šios sangrūdos ir tankio ant išorinių sienų atsiradę žaliuojantys pelėsiai. Sienų, kurių jau metų metus nebepasiekia saulė.
Garso sinergija, ekologija, katastrofizmas
Toliau vaikštant Kaune, kurį pamažu palieka šviesa, tokiai tarp atminties ir tiesioginės regos besiblaškančiai intervizualiai patirčiai puikiai akompanuoja kūrėjo Korridor muzikos albumas „End of Cycle“ („Ciklo pabaiga“) – griežtumu sukaustytas industrinio techno ir tamsios ambient krypties skambesys, pasiūlant žaismingą naujadarą, ausivaizdžiai skirtas apokalipsei, po kurios telieka leisgyvė radioaktyvi sausra, kuomet planetą ištinka troškus, neprakvėpuojamas nyksmas. Būtent tokie garsai leidžia patirti spekuliatyvią šmėklą būsimojo pasaulio, kurio baiminamasi, tačiau kuris vis tikėtinesnis – ekologinės realijos kėsinasi į tikrovę lyg psichoanalitiko Jacques’o Lacano postuluotas Realus (the Real), kaip neįmanomo išsipildymas.
Iš dalies tokį likimą, tik grimuotą infantiliais disnėjiškais teptukais, galėjome regėti populiariame 2008 m. animaciniame filme „Wall-E. Šiukšlių princo istorija“ – žmogiškoji gyvybė nušluota, tačiau perviršio sugeneruota pramonė vis dar gyvuoja: ne veltui sakoma, kad kapitalizmas (kurio ontologija šiemet iš realizmo kinta į katastrofizmą) yra jau seniai žmogui ir apskritai bet kokiai politikai nepavaldus procesas, turintis savo nesustabdomą autonomiją, kuriai neįkiši pagalio į ratus, ką jau ten ratus, veikiau – vikšrus. Tokią pajautą, vakarą palydint mikrorajonine promenada, papildo sovietmečio namų ansamblių simbolizuojamos neišsipildžiusios svajos, atšauktos ateitys ir begalinis dabarties trapumas.
Erdvėlaikį uzurpuojančios šmėklos
Šmėkla nėra banalusis epitetas „užstrigęs laike“ ar dulkėtas grindis apsiaučiantis bildukas – filosofijoje jai išaiškinti pasitelkiama hauntologijos (angl. haunt reiškia vaidenimąsi) sąvoka, žinomiausiai išplėtota tokių mąstytojų kaip Jacques’as Derrida ir Markas Fisheris, o bene pirmasis šmėkliškumą su erdve ir architektūra susiejo Fredricas Jamesonas. Trumpai ir paprastai tariant, hauntologija apibrėžia temporaliąsias praeities šmėklas, įsiterpiančias į dabarties momentą, sutrikdančias linijinį naratyvą ir neleidžiančias šiam pasireikšti „grynai“, netrukdomai, nuosekliai. Negana to, šmėklos savo multitemporalumu (daugialaikiškumu – praeitis įsikuria dabartyje ir pan.) sukuria efektą, kuomet praeities turiniai dalyvauja ir ateities vaizdiniuose: šiuo atveju ateities vaizduotė yra okupuota praeities palikimo, kuris gali varijuoti nuo traumatiškumo iki neišpildytų, nerealizuotų, neatskleistų viltingų potencialų – Herberto Marcusės žodžiais, šmėklų pasaulio, kuris galėtų būti laisvas.
„Erdvė yra neatsiejama nuo šmėkliškumo, ką ir nusako žodis „vaidentis“. Tačiau vaidenimasis, akivaizdu, yra ne tik erdvės, bet ir laiko sutrikimas. Vaidentis pradeda tada, kai erdvė yra suardoma pakrikusio laiko, dischronijos“, – tvirtino M. Fisheris, šmėklą įvardydamas kaip erdvėlaikį, kuriame atmintį ir būtį persekioja bei papildo nesamojo laiko turinys, veikiantis savaeigiškai. Architektūriniai objektai, be to, kad yra magnetiškai sugėrę istoriškumą ir kintančias jo vizijas, yra ir esmingai (daugia)laikiški bei heterogeniški – įvairiu paros metu ir skirtingais metų laikais tas pats objektas gali atsiskleisti neatpažįstamai kitaip, taip išgyvendamas savo dabartį, praeitį ir ateitį simultaniškai. Dėl to net ir Immanuelio Kanto metodais kartojant tą patį pasivaikščiojimų maršrutą kiekvienusyk stebėsenos patirtis yra unikali – dėl miesto hauntologijos, nusakytinos kaip įerdvintas laikas arba įlaikinta erdvė.
Iškalbingųjų periferijų riboženkliais
Taigi, čia šmėkliškumas nėra TV laidos „Ekstrasensų mūšis“ turinys ar „Vaiduoklių medžiotojų“ lazeriais šaudomi poltergeistai, o į miesto kontekstą įcementuota filosofinė kategorija. Tokį hauntologijos aktyvinamą ambivalentiškumą, kuomet „panaikinta“ praeitis jaudinančiai stengiasi sugrįžti, tampa įmanoma suvokti vakarinės atokaitos blausinamu žvilgsniu sijojant miesto pakraščius – užmaršties įsunktas zonas, kuriose tarpsta ateitis be ateities, o anestezuojanti naujų statinių estetika su savu tariamo Naujumo glamūru ir kortų namelio projekcijomis reiškia nenusisekusį progresą ir rinkos tykštelėjimą į sieną, kas atskleidžia ir idėjų badmetį bei vidurinės klasės apgyvendinimą nuobodžiose dėžutėse, kontrastuojančiose su kita nutraukta ateities trajektorija – penkiaaukštėmis chruščiovkėmis, nesulaukusiomis Nikitos Chruščiovo žadėto 1980 m. pasiekti „pilnojo“ komunizmo.
Urbanistiniai paribiai, kartais atrodo, yra tas sąlyginis anklavas, kuriame gali imliau sugauti daugelį nerimastingų simptomų, neretai atsilapojančių dialektiškai ir paradoksaliai, – tie simptomai užuominomis ženklina tai, kur didesniu masteliu yra judama arba ne, ypač turint omeny ekonomiką. Pavyzdžiui, merų ir savivaldybių „primirštuose“ ir chroniškai ignoruojamuose plotuose, kuriuose viešosios erdvės yra matomai nusėtos atskirties, skurdo ir nepritekliaus, šalia nebeveikiančių suskeldėjusių fontanų, yra įsitaisę raudonu neonu mirgantys lošimo namai, temstant rajoną nušviečiantys itin pastebimai. Kitas kazino einant pastebėtas prisiglaudęs prie pastato vaiduoklio, iš kurio ne taip seniai paspruko vieno prekybos tinklo parduotuvė – matyt, nesugebėjo nuvyti šmėklų.
Karštis, anoniminis metropolis, distopera
Elektroninės muzikos ritmu pėdinant per tokį šmėklamiestį ir lietaus debesų velkamose sutemose vis labiau mažėjant praeivių, sunku atsispirti popkultūrinių protokolų distopinei vaizduotei (o dar ją, sekant žinomu bulvariniu posakiu, kaitina niekaip nenuslūgstantis karštis), kurią taip sklandžiai katalizuoja tuštumos ekologija ir sutrūkinėjusi miesto semiotika. Anonimiškumu dvelkiantis miestas vidurvasariu yra ne tik hauntologiškas, bet ir persekiojamas bendro planetos katastrofiškumo, kurį galima pajusti ore – temperatūra neadekvačiai aukšta, o nevalingai patikrinto telefono naršyklėje šmėsteli eilinė naujiena apie nuotekas ir fiksuojamą kylantį užterštumo lygį.
Atmintin krenta nihilistinis filosofo Jeano Baudrillard’o aforizmas: „Įsivaizduokite, kokia nuostabi laimė yra tapti ta karta, kuri išvys pasaulio pabaigą. Tai lygiai taip pat didinga, kaip ir egzistuoti nuo pačių pradžių.“ Iš to plaukia mintis, kad dabartinis distopizmas savo nepakeliamu (bet beviltišku) geismu ateičiai yra sykiu (ideologiniais pozityvukso rudimentais) ir karnavališkas, netgi teatrališkas, todėl jį galima praminti distopera. Katastrofa ir apokalipsė, šiemet šitaip trendinanti daugelio sąmonėse, tampa ne Įvykiu kažkur ir kažkada ateityje, o procesualia kasdienybe ir visu jos slogiu, pasyviu, plokščiu laikiškumu. Pasivaikščiojimas perauga į hauntologinės melancholijos persmelktą bimbinėjimą, kuomet prieš akis matomi pastatai mintyse griūva – bliūkštančios struktūros, kaip mus išmokė didelių biudžetų ir daugybės efektų filmai, yra katastrofinio pojūčio reprezentacija.
Nuobodžiaujančių miestelėnų dažnis
Visgi tokios desperacijos akivaizdoje mus pasitinka inertiškas nuobodulio ir indiferentiškumo kultas, kaip su nuopuoliu sugyvenantis nerefleksyvus ir nejautrus transas – net jei gerai suvokiame, kad daug kas blogai ir daug ką būtina keisti, mažai ką įstengiame padaryti. Sekmadienio vakarą kojos neša pro prakaitu pažliugusią liaudį, tingiai laižančią vaisinius ledus, vedžiojančią apkarusius šunis ir nerūpestingai sėdiniuojančią lauke, kuris dėl kai kurių delnuose pastebimos išmaniojo telefono imersijos vėl tampa vidumi. Būtent toks nenuobodus nuobodulys, kai nuolatinė duomenų ir vaizdų stimuliacija sutaria su žiovulingu neįdomybės bliuzu, yra mūsų laikmečio rakštis, atsiverianti dvilypumu, išsakytu minėtojo M. Fisherio: „Niekam nenuobodu, nors viskas nuobodu.“
Kai kurie šiuolaikiniai teoretikai, kaip tas pats F. Jamesonas, Franco Berardi ir Paulis Virilio, panašiais kampais apmąstė, kad dabartinis miestas savo intensyviu greičiu sąlygoja sąmonės ir percepcijos dezintegraciją, dėl ko gyventojams vis sunkiau suspėti, fenomenologiškai nepatiriant komplikacijų, kurios tampa ir psichinių sutrikimų priežastimi, ką ypač pabrėžia F. Berardi. O P. Virilio, vadovaudamasis savo pilkosios ekologijos ir dromologijos (mokslo apie greitį) teorija, teigė, jog šiandieniniame metropolyje galime topologiškai aptikti skirtingų greičių zonas – sekant tuo ir savo asmeniniais įspūdžiais, paribiniai gyvenamieji mikrorajonai, mažai liečiami akseleruojamų atnaujinimų ir visuomeninių traukos centrų įkurdinimų, išties yra lėti, slopūs, mieguisti ir tam tikra prasme… nuobodūs.
Pokemonų ir zombių knibždančios erdvės
Tačiau, vis dar tebesisukiojant šioje miglotoje savaitgalio idilėje, kyla minčių, kad toji bet kada ranka pasiekiama skaitmeninė atodanga, nuolatos besinešiojama kišenėje, leidžia paveikią spartą pajusti ir tame mieste tiesiogiai nedalyvaujant – šitai išvystama ir pasivaikščiojimo metu matant vaikus, kurie susitikę Kauno Draugystės parke tik tam, kad galėtų kartu telefone žaisti internetinius žaidimus. Tą primena ir prieš kelerius metus buvusi itin populiari „Pokemonų“ programėlė (dar žaidžiamas labai panašiu principu sukurtas „Ingress“), kurios vartotojai, neretai kolektyviai, vaikščiodavo mieste tam, kad realiose lokacijose gaudytų virtualius gyvius.
Susikūprinusio ir pernakt mirkstančio geimerio, įnirtingai spaudančio aptrupintus klavišus, subjektas perkurtas į judresnę mėsą, zombifikuotai į save sugeriančią „gryną“ orą, – žaidimų kūrėjai tokiu būdu tampa „aktyvaus“ laisvalaikio lauke propaguotojais, nors tokios pramogos, judant mieste ir žvilgsnį nukreipus į fikcionalizuotą žemėlapį, nėra saugios eismo atžvilgiu. Tačiau neverta žmonių moralizuoti tuo „jie kaip zombiai su tais mobiliakais“ – pats kapitalizmas jau senokai vadinamas zombi(šk)u – gyvu numirėliu, kuris didesnės krizės metu vis palaidojamas, tačiau toliau gyvuoja, visai kaip ir šmėkla. Tiek J. Derrida, tiek F. Jamesonas yra rašę, jog ši ekonominė sistema yra integraliai šmėkliška, t. y. kupina (n)esaties (yra ir nėra vienu metu) – miesto kontekste tas įžvelgtina, tarkime, prekyboje dar nepastatytais viešbučiais (arba atvirkščiai – pastatytais, bet apleistais) ir architektūriniuose brėžiniuose neegzistuojančiomis, bet galų gale įrengiamomis palėpėmis.
Kelionės laiku, „idėjinis“ brutalizmas, korozija
O interaktyvus palinkusių praeivių panirimas į ekraną, kaip placebiškas eskapizmas, leidžia gromuliuoti pasaulį pasaulyje: taip ir laikiškosios šmėklos mums leidžia pamatyti miestą mieste arba daugiskaitą vienaskaitoje – taip skaidosi, persikloja bei susiplaka ir laiko dimensijos, lyg dabar „Netflix“ platformoje aktualiame vokiečių seriale „Dark“, kuomet, vykstant kultūrinės atminties ir retroaktyvumo tendencijas apimančiai naracijai, ateitis ima veikti praeitį ir, žinoma, atvirkščiai, taip laiką sukant į painią spiralę. Žinoma, priešingai nei seriale, Kauno Dainavos apylinkėje nėra (o gal?..) urve paslėptos laiko mašinos, užtat pilna liepos kaitroje besilydančių šmėklų, užkoduotų sieninių paviršių korozijoje. Toliau, beveik 30 °C tvankumos sukeliamų miražų vedamam skrodžiant miestą dreifuojančiomis kryptimis bei galvoje rutuliojant galimas ateities trajektorijas, nesunku suvokti visas rutinos ir monotonijos asociacijas, priskiriamas XX a. statytų blokinių daugiaaukščių teritorijoms.
Juk čia nieko nenuveiksi: kultūriniai renginiai nevyksta, dauguma veikiančių barų koncentruoja ekonomikos periferijoje braidžiojančius nelaimėlius, o žalesnės viešosios erdvės šiandien projektuojamos supermamoms ir senimui. Nieko čia blogo, tik atmintin, per sąsają su rajonine „tuštuma“, įšoka klaidinga analogija, kad sovietinė architektūra su visais savo „brutalios“ aplinkos atributais yra socialistinių ir apskritai kairiųjų idėjų atspindys (prie to paties – kad vėlyvasis sovietmetis buvo „nuobodulio visuomenė“, kaip savo monografiją pavadino gan konservatyvus istorikas Tomas Vaiseta). Esą marksizmas kaip toks bet kokia kaina siekė ir šmėkliškai tebesiekia suniveliuoti, masifikuoti ir homogenizuoti visuomenę – kaip panašiu principu buvo ištisais kvartalais „nuo nulio“ statomi miestai. Kai kurie tokie sprendimai buvo grįsti intencija, jog po kurio laiko statiniai bus nugriauti ir pakeisti naujais, ilgalaikiškesniais. Dabar, gerokai viršiję savąjį „galiojimo laiką“, jie tapo paminklais tiek laikinumui, tiek amžinybei.
Neatkeliavę 2000-ieji: nenuvejami praeities vaiduokliai
Net jei ilgainiui Sovietų Sąjungą ištiko tiek materiali, tiek ideologinė entropija, vizionieriški horizontai buvo nutiesti tiek, kad pergalingos ekstazės tęstinumas driekėsi ir brežnevizmo bei perestroikos kontinuume, kurį puikiai iliustruoja tuo laikotarpiu išleista Georgijaus Kublickio knyga „Žengiame pasitikti ateities“, vilties vektorių metanti energetiniams ištekliams ir mokslo pasiekimams. Štai kas rašoma euforiškoje leidinio anotacijoje: „Ši knyga 1982 metais buvo apdovanota visos Rusijos konkurso geriausiam grožinės literatūros kūriniui vaikams, skirtam TSRS 60-mečiui, pagrindiniu prizu – garbės diplomu. Lietuvišką knygos leidimą papildęs naujausiais šalies ekonominio gyvenimo faktais, autorius dabar supažindina skaitytojus ir su TSKP XXVII suvažiavimo nubrėžtomis šalies ekonomikos vystymo perspektyvomis laikotarpiui iki 2000 metų.“
Dažnai atrodo, kad tokios teleologijos nunykimas yra įsirėžęs nebaigtuose statyti arba ištuštėjusiuose didesnio dydžio pastatuose, kaip Vilniaus Antakalnio rajone besivaidenusiame apleistame karininkų bendrabutyje, iškilusiame 1985 m. Po penkiolikos metų jame neliko gyventojų, todėl, bėgant laikui, ir baldų, daiktų, įrenginių, kol statinys virto nustekentais ir išdegintais griaučiais, tačiau šiuose, viduje, dar buvo įmanoma pastebėti išlikusias komunistinės karo simbolikos insignijas. Dabar visa tai pakeitė tvarkingas namas pasiturintiesiems – dažnas tokių vaiduoklių (tai, kad jie taip pakrikštyti, tik sustiprina hauntologijos erdviškumą) likimas, kurio, labai tikėtina, sulauks ir garsusis gigantiškas Kauno „Britanikos“ viešbutis, išniręs miesto širdyje. Tokias šmėklas miesto centre pastebėti kur kas lengviau: Kauno ateitis neįsivaizduojama be tarpukario architektūros, ką leidžia suvokti projektas „Modernizmas ateičiai“, kuris savo retrofuturistine maniera dar labiau pagrindžia hauntologijos aktualumą šiandien, – M. Fisherio žodžiais, „nėra taip, kad norėtume grįžti į praeitį. Mes nebegalime iš jos ištrūkti.“
Smėliu aplipusi simuliacija ir kibervisureigiai
Panašios svarbos mo(nu)mentai patiriami ir pačiose miesto paraštėse, tik to, kas marginalizuota ir neįtraukta į kultūrines darbotvarkes, niekuomet neparodys per mobiliojo ryšio kompanijos reklaminį ekraną, prie jau liūdnai pagarsėjusio Vilniaus Lukiškių aikštės smėliuko transliavusį Palangos tiltą. Ne veltui J. Derrida medijų technologijas vadino terpe, kurioje itin palanku reikštis šmėkloms – abstrakti mediacija įsteigia laikiškumo pakrikimą ir sutrūkinėjimą, kuris čia dar ir papildomas dviguba paplūdimio simuliacija tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje. Vieši plotai transformuojami į vartojimo bastionus, o liaudis į „paplūdimį“ ateina tam, kad toliau su kompiuteriais ant kelių murkdytųsi skaitmenos tinkle, iš kurio tampa vis sunkiau ištrūkti – darbas neišskiriamai susilieja su laisvalaikiu. Vietoj, pavyzdžiui, modernizmo kitados žadėtos ateities šiandien mes turime kompulsyvų elektroninio pašto tikrinimą ir nesibaigiančius telefono programėlių atsinaujinimus, laiką paverčiančius į pabirusius fraktalus.
Modernizmas kadaise iš tiesų buvo tai, kas šiandieninių koučerių lūpose skamba kaip „DREAM BIG“ („svajok didžiai“), o dabar, kalbant apie šiuos vandenis, niekas geriau neiliustruoja technologinio žlugusios ateities vaizdinio, kaip praeitais metais pristatytas Elono Musko kibervisureigis: ekscentriškas, kampuotas, neaiškus, neišbaigtas, sukurtas tarsi ironiškai ir lyg interneto memas, bet, svarbiausia, nuobodus; kaip ir dauguma XXI a. iškilusių pastatų. Muzikos kritikas Simonas Reynoldsas seniau atkreipė dėmesį, kad šiame amžiuje technologijos pradėjo inovuoti itin dideliu tempu, tačiau kultūrą, ypač populiariąją, ištiko slopi stagnacija – idėjos nebeatlieka ryškesnių šuolių ir mene neatsiranda distinktyviai naujų ir kitokių žanrų. 2020-aisiais, panašu, tas ima ištikti ir technologijas, kadaise glaudžiai susisaisčiusias su ateities vaizdiniu, o šiandien pervirusias savo sultyse.
Traumatiškumas, nejaukà, nihiliberalizmas
Grįžtant prie architektūros, ir tie patys rajonai yra barstomi neoliberaliu konfeti – Kaune Šilainiai gentrifikuojami gatvės menu, o sostinėje populiarėja tokie „alternatyvaus pažinimo“ projektai kaip „Neakivaizdinis Vilnius“, kuomet sovietinis paveldas per fetišizaciją priešpriešinamas tautinio apsivalymo agentų požiūriui, esą tie blokai yra parazituojantis anachronizmas, belaikis svetimkūnis ir trauma; būtent traumos argumentas ir yra tas manipuliatyvus krūvis, kuriuo nukeltos sostinės Žaliojo tilto skulptūros. „Praeitis slegia gyvųjų smegenis tarsi košmaras“, – rašė pats Karlas Marxas. Trauma, tarsi nagais sienose išraižytas skausmas, dažnai yra būtina rastis šmėkloms – tą dar gerokai iki hauntologijos sąvokos konceptualizacijos teigė Sigmundas Freudas, na, o šiandien psichoanalitinis karkasas, praeities turiniams priskyręs unheimlich (sykiais verčiamą kaip nejaukà) apybraižą, tinkamas paaiškinti ir komunizmo šmėkloms.
Kartu su šių vaidenimusi ir nevykusiais jų išvarymo egzorcistiniais seansais politikoje miestas tampa vis ryškesne klasinio nesutarimo smėliadėže – viešojoje erdvėje jau kelintą vasarą paeiliui akumuliuojasi daug reikiamo nepasitenkinimo šios, pavadinkime, nihiliberalios savivaldybės sprendimais, žalią šviesą jungiančiais konsumerizmui, turizmui ir besaikių investicijų sėjamoms statyboms. Tik šiemet – viskas nepalyginamai nuobodžiau. Kaip tiksliai nusakė vienas feisbuko komentaras, „toks jausmas, kad jau gyvename lyg ir prekariško nerimo laikais, bet viešosios erdvės politika vis paserviruoja didelę porciją seno gero nuobodulio“.
50 pilkų atspalvių: trinkeliuota „dešinioji“ architektūra
Ir tą nuobodulį geriausiai nusako bespalvių trinkelių vajus – nuo pasipiktinimo sulaukusio Vilniaus Vokiečių gatvės projekto iki numatomų Kūdrų parko „patobulinimų“, o Kauno Laisvės alėją ne taip ir seniai ištiko panašus likimas, ką jau kalbėti apie radikalų to ekstremumą – betoninę Zapyškio bažnyčios rekonstrukciją. Tokia neutrali, plyna, stokojanti detalumo ir ypač pilkumos dominuojama estetika popkultūroje jau senokai tapusi ateities signifikantu: nuo plieninių robotų ar chromuotų paviršių vienoje animacinio serialo „Kempiniukas“ serijoje iki „Žvaigždžių karų“ apsiaustų – tam nusakyti metaforiškai itin tinka popsinės knygų ir filmų serijos pavadinimas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Vieno klaidžiojimo metu Vilniuje teko užmatyti šiuos procesus nušviečiančio plakato žodžius ant statybvietės tvoros, juosiančios būsimą projektą: „Baltas lapas. Aktyviems miesto individualistams.“ Suprask – atšviežinta dirva, tarsi tabula rasa dar vienam atsijauninimui ir pradžiai nuo balto lapo, na, o to paskirties net nemėginama dangstyti eufemizmais.
Abu didžiausi Lietuvos miestai, patiriantys nuolatinę forsuotą neoliberalaus progreso ir sušiuolaikinimo prievartą, suderina ir desovietizacijos, ir miesto tapatybės fragmentacijos naratyvus, kuriuose postmoderniai kertasi kontrastai, kaip kad su Vyčio apologetika ragus suremianti kreminė verslumo dvasia, kas galop sugeba virsti tandemu. Prieš tai tekste paminėtas sykiais nugirstamas teiginys, kad blokiniai gyvenamieji rajonai yra „totalizuojančių“ kairiųjų idėjų pasekmė, na, o „dešinioji“ architektūra, be fenomenaliųjų trinkelių, tuo tarpu tegali pasigirti arklį apžergusiais anoniminiais raiteliais, taršiais verslo centrais, kumštį į krūtinę bemušančių patriotų fantazijoje vešinčia kalvele partizanams, milijonus atsieinančiomis nereikalingomis restauracijomis, o svetur – benamiams miegoti neleidžiančiais spygliais patiltėse ir aukštomis privačių kalėjimų tvoromis.
Restauratyvioji nostalgija ir takioji dabartis
Tokia fališka galios architektūra, ypač minint imperatyvą bombarduoti miesto semiosferą monumentais, paminklais, postamentais ar kitais trivialumais, dažniausiai pavadintina tuo, ką Svetlana Boym įvardijo restauratyviosios nostalgijos konceptu – prarastosios didybės paieškomis per simbolių atkūrimą, kam didelę svarbą turi tiek vizualumas, tiek taktilika, t. y. praeitis siekiama materializuoti, dažniausiai įtvirtinant kokio nors naratyvo hegemoniją. Urbanistiniame lauke tą atitinka sostinės Valdovų rūmai, Bernardinų sodas, o iš šviežesnių pavyzdžių – nesėkmingas mėginimas jaukų ir žalią Sapiegų parką paversti barokiniu. Ši nostalgija – reakcinga ir romantinė, visaip siekianti praeitį pritraukti arčiau dabarties. Tačiau, prisimenant anksčiau cituotą M. Fisherį, XXI a. viską apsuko taip, kad nebegalime jausti nostalgijos praeičiai, nes nebesugebame iš jos ištrūkti.
Panašiai, tik kiek anksčiau, mąstė ir F. Jamesonas – postmodernioje epochoje imame jausti nostalgiją dabarčiai, nes esamojo laiko identitetas tapo neperprantamas: dabartis, paprastai tariant, neturi laikmečiui unikalių skiriamųjų ženklų, kas išvystama ir minėtame seriale „Dark“: nusikėlimą į 1987 m. būtinai turi palydėti to meto populiari muzika, tačiau 2019 m. jokia muzika neskamba, nes nebesukuriama tokia, kuri būtų išskirtinė būtent šiai erai. F. Jamesonas tokį efemerišką reiškinį vadina ir visuomet kintančia bei neužfiksuojama dabartimi (fungible present), kurioje viskas nuolatos perkonstruojama be galutinių išeigų. Mieste tam atstovauja niekad nesibaigiantys remontai, įsirėžę į atmintį salotinės spalvos plakatais „Atsiprašome, Kaunas tvarkosi!“ Miestas virsta nuolatiniu ir vis agresyvesniu tapsmu į niekur, taip karštligiškai mėginant išgauti ateities trajektoriją. Galiausiai M. Fisheris tokius dabartinius tuštumos virsmus susintezavo į nostalgijos ateičiai tezę, kuri reiškia, kad mus persekioja neišsipildžiusių ateities scenarijų ir neįgyvendintų pažadų šmėklos, itin įsiskolinusios utopizmu persmelktam XX a.
Refleksyvioji nostalgija ir šviečiantys megamiestai
F. Berardi įsitikinęs, kad praėjusiame amžiuje įvykęs lūžis iš utopinės vaizduotės į distopinę yra susijęs su neoliberalizmo ekonomikos pradžia aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Nuo to laiko, kritus daugelio gyvenimo kokybei ir psichinės sveikatos būklei, (pop)kultūrinė produkcija pastebimai aptemo, tapo kur kas labiau pesimistinė. Tas ypač priskirtina mokslinei fantastikai, ilgą laiką kultūriškai buvusiai ateities vaizdinių vėliavneše, – šiandien, kaip gyvybinga meno šaka, ji apskritai yra mirusi. Daugiau sci-fi auros galima pajusti vėlyvą vakarą apytuštėmis gatvėmis riedant taksi, kol radijo bangomis Selas robotizuotu balsu dainuoja „varikliai užvesti, lig dugno užpilti, mes skraidom ten, kur šviečia fuckin’ megamiestai“.
Įveikti tokį distopinį temporalųjį akligatvį gali padėti tos pačios S. Boym, sudarančios tinkamą regioninę atsvarą čia minėtiems dėdėms filosofams iš Vakarų (ir tas anglosaksiškas inkaras itin juntamas), refleksyviosios nostalgijos sąvoka. Ji oponuoja restauratyviajam flangui, svarstydama ne vien tai, kas buvo, bet ir tai, kas galėjo būti. Kitaip tariant, refleksyvioji nostalgija yra potencialų paieškos hauntologija, šmėklas suvokianti kaip vitališkus darinius, padedančius mums susiorientuoti istorijoje ir joje atrasti savo vietą, praeities ir dabarties tąsą mąstant kaip emancipacinį ateities kryptingumą, įveikiantį laiko ir atminties depolitizaciją – nėra atminties be politikos ir atvirkščiai. Pagrindinį skirtumą tarp šių dviejų nostalgijų galima nusakyti ir tuo, kad restauratyvioji išsigelbėjimo ieško praeityje, o refleksyvioji – ateityje.
Nuo spekuliatyvaus modernizmo iki afrofuturizmo
Refleksyviąją nostalgiją S. Boym papildo į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamu terminu off-modern, kuris reiškia nutrūkusių modernizmo projekto perspektyvų tyrinėjimą, taip iš naujo aktualizuojant istoriją ir į ją žvelgiant įvairialypiškiau, kaip į nebe pasibaigusį laiką, o tebesitęsiantį, vis dar gyvuojantį, tik įsikūnijantį ne taip lengvai pastebimais pavidalais. Pagrindinis off-modern užduodamas klausimas yra „O kas, jei?“, taip eksperimentuojant su temporaliais elementais ir atsisakant reduktyvaus linijiškumo. S. Boym mąstysena, reikšmingiausiai atspindima knygoje „The Future of Nostalgia“ („Nostalgijos ateitis“), yra beveik ta pati hauntologija, tik perkelta į posovietinį Rytų Europos kontekstą, kuriame šmėklos steigia tiek restauratyviąją, tiek refleksyviąją nostalgijas. Bet tai anaiptol nereiškia, kad ši filosofija yra prikaustyta prie teritorijos.
Šiandien mąslesnę tokio istoriškumo pusę lengva įžvelgti ir juodaodžių išsilaisvinimo kovoje, kurioje dalyvauja ir atmintis – miestuose žemėn ir upėn verčiami rasistų kolonialistų paminklai, šitaip koreguojant naratyvą per atminties kaitos praktikas ir apskritai represyvios ideologijos simbolių konfigūracijas bei naikinimą. Kultūroje jau senokai egzistuoja tokie su dekolonijine juodaodžių atmintimi susiję apibrėžimai kaip afrofuturizmas ir afropesimizmas, skirti reflektuoti ydingus socialinius santykius ir iš jų plaukiančias regimybes, o tą galima išgirsti lengvai pasiekiamoje populiariojoje muzikoje, kaip kad kolektyvo „Shabaka And The Ancestors“ šiųmetiniame albume iškalbingu pavadinimu „We Are Sent Here by History“ („Mus čia atsiuntė istorija“).
Disonuojantys buldozeriai ir atmintis konstrukcijose
Taigi, jei mums ir nuobodu, kitur klasinis konfliktas patiria dar stipresnį paaštrėjimą, sunkiai lygintiną su, tarkime, mūsų vietiniu disonansu tarp aklos bei kurčios Vilniaus miesto savivaldybės ir miesto gyventojų, su kuriais nesitariama. O kalbant apie istoriją ir jos atmintį, labiau už visų fatinių ir provokatyvių viešųjų ryšių akcijų aptarinėjimą prie to prisiliesti padeda architektūra, bet šmėkliškumas su tuo atidengia ir miesto pastatuose įkrautas reikšmes, ideologiją, „laikmečio dvasią“ ir neišpildytus troškimus, kuriuos kažkas nutraukė, taip devalvuojant jų aktualumą. Kartais tą suvokti užtenka paprasčiausio pasivaikščiojimo – dažnai augalijos paskandinta apleista smėlio dėžė pasako daugiau nei begalinės renovacijos buldozeriniu principu. Praeities šmėklos, drumsčiančios dabartį ir užimančios populiariąją vaizduotę ateities klausimu, susipina su mieste tvyrančiu nuoboduliu, sukeliamu tiek pasyvizuojančių materialių veiksnių, tiek nykios estetikos.
Pasivaikščiojimas baigėsi, galutinai sutemo, muzika nutilo, bet mintys toliau įsikibusios į šaligatvius ir apžėlusias krepšinio aikšteles. Miestas turi savo gyvą atmintį, kurioje susipjauna uždususios svajonės, nerimastingas katastrofizmas, išraiškingas ir daug ką bylojantis dūlėjimas, 24/7 pulsacija, viską išsaugančių technologijų sukeliama hipermnezija, slėpiningas retroaktyvumas, Vilniuje plintantys grafičiai „no future“ („ateities nėra“), laiko plyšiuose pasislėpę prarastieji potencialai, vasaros karščio kuriama fata morgana, nyksmo ir tuštumos ekologija, psichogeografinio bastūniškumo fenomenologija, nuvalkiotą postmodernizmą hauntologiškai pakeičiantis fantomodernizmas, Möbijaus lapais besipinančios kasdienybės šmėklos, bevardžiai dischronijos pjaustomi troškimai ir, S. Boym žodžiais, nuotykių architektūra.
Miestas miesto mieste – nėra vieno laiko
Galbūt tai, kuomet detalės pasako daugiau už vyraujančią visumą, ir padeda ištverti strigimą šioje sklerotiškoje laiko plokštikalnėje, kai nebėra kur kopti aukščiau, o ir grįžti nėra kur, belieka tik kepti viename taške, išsuktame laiko kilpų. Pasigirsta teiginių, esą architektūrai būdinga tapti belaikei, tačiau veikiau ji kaip tik augmentuojasi į daugialaikiškumą, kurio niekaip nepriskirsi temporaliajam vakuumui. Įvairios konstrukcijos yra tie kanalai, kuriuose dalyvauja laikas, įsigraužiantis į mūsų atmintį, bet kartu siūlantis ateičių spektrą. Todėl ir „kieme palaidotas kosmosas“: kiemas – tai mūsų kasdienės ir reguliarios patirtys dabartmečio nuobodulyje, o kosmosas – neapčiuopiama svajinga toluma, kuri galbūt arčiau, nei gali pasirodyti.
