Žvarbi dangaus plūdė
Liepos 10 d. galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaryta Rolando Marčiaus tapybos paroda „Padangių žiotys“, kurioje reflektuojamas pajūrio regiono kraštovaizdis ir istorinė atmintis. Autorius tęsia ankstesniame tapybos cikle „Memelio mėlis“ pradėtas Klaipėdos spalvinio kolorito ir jam būdingų santykių paieškas bei persvarsto nusistovėjusius vietos motyvus.
Savo santūria tapybos kalba menininkas sukuria poetiškus vaizdus, kurie kaip Foucault svyruoklė gali tuo pačiu metu egzistuoti ir ant žiūrovui gerai atpažįstamos, ir ant jau visiškai svetimos žemės. Jo sukurti paveikslai susiduria su estetiškai atspariomis, tematiškai susietomis atminties ir jos projekcijų temomis. Tikrindamas kolektyvinės atminties ir asmeninių patirčių atskirties ribas, jis kurdamas iš pažiūros kasdieniškus vaizdinius laikosi panašios į Marcelio Prousto laiko įamžinimo strategijos – bandymo suvokti save per kitus laiko, kaip nepaliaujamai atminties krantus skalaujančios nebūties upės, kontekste. Šis praeities tradicijų laikymasis ir atgaivinimas, skirtingų perspektyvų ir kintančio suvokimo plėtojimas yra svarbus kaip meditacinis veiksmas.
Pati gamta dažniausiai ne tik siejama su kokia nors „apčiuopiama“ erdve, bet ir yra filosofinė kategorija, etinis, netgi estetinis principas, žmogiškosios prigimties sinonimas. R. Marčiaus darbai užmezga ryšį tarp kraštovaizdžio tikrovės ir jo suvokėjo vidinių išgyvenimų. Nagrinėdamas nostalgišką kraštovaizdžio sąvoką, jis tiria būtent Mažosios Lietuvos krašto ženklų dinamiką, tarsi manipuliuodamas jos poveikiu ir praplėsdamas reginio ribas – prie stalo susirinkę žmonės pradeda atrodyti kaip apsnigtos aukštikalnės, priėjus arčiau tampa panašesni į statulas, kurių nebekankina žmogiškojo laiko priekaištai. Užuot pateikęs tikrąją realybę ar visiškai fantastinę iliuziją, tapytojas leidžia žiūrovams patiems nuspręsti, iš kurios pusės jie nori prieiti prie vaizduojamo pasaulio tikrovės. Vis dėlto, Ralpho Waldo Emersono žodžiais tariant, „kiekvienas žmogus būtų menininkas, jei mokėtų pasidalyti tuo, ką yra patyręs“.
Drobėse atsiskleidžianti rentgeno ir savotiška fotoaparato ekrano tinklainės estetikos žiūra tarsi išduoda, kad į praeities žmones ir jų aplinką galime žiūrėti jau tik laikydamiesi mums saugios technologijos sukuriamos distancijos. Tai įgalina įsikūnijimo anapus savęs prabangą. Nebeprikeliamos bendruomenės sterilus užšaldymas sukuria etnologines pamėkles – kriogenizuoti protėviai, kurių vaikaičiais nesame, bet vis vien norime priartėti prie jų būties, mus galėtų suvokti kaip uzurpatorius, atėjusius užimti jų vietos.
Atsirandantis valgymo motyvas – veik plėšrūniško alkio numalšinimas čia tarsi kalba apie jau nebesančiųjų tarp gyvųjų būtą troškimą išgyventi ir amžiną kovą su gamta. Priešingai nei mums atrodo, praeities žmonių harmoningas sugyvenimas su gamta yra kvestionuotinas, nes kiekvieną jų gyvenimo momentą lydėjo bandymas atsikovoti žemę iš gamtos ją įdirbant, naikinant įvairią florą ir fauną, kuri tuo metu jiems atrodė kaip kenkėjai. Kaip gerą to pavyzdį galime prisiminti Prūsijos valdovų pradėtą žvirblinių būrio paukščių naikinimo kampaniją, dar vadintą „žvirblių karu“ (vok. Spatzenkrieg), kai kiekvienas valstietis per metus turėdavo pristatyti ne mažiau kaip 6–16 žvirblių galvų ir 6–24 varnų kojeles. Viename iš paveikslų sušmėžuojantis kirvis irgi kalba apie gamtos pakinkymą žmogaus valiai – tai gamtos naikinimo ir griovimo, bet žmogiškosios aplinkos plėtimo ir puoselėjimo ženklas.
Rolandas Marčius. Iš ciklo „Padangių žiotys“
Parodos paveiksle, kuris tarsi iliustruoja Mažąją Lietuvą itin mylėjusio vokiečių poeto Johanneso Bobrowskio eilutes: „Kartą su vėju / ėjome, pastatėm tinklus, / kur žiotys pievų viešmens. / Ten alksniuos / suposi lempa. Senis / nukėlė ją. / Prekijų valtis įstrigo smėly“ (vertė B. Savukynas), matome sustojusio, praėjusio laiko ženklus – užpustyta seniai nebenaudojama valtis naktį be žvaigždžių ir žmonių. Tai ne tik fizinės, dvasinės, bet ir istorinės kelionės simbolis. Įšalusi laike, ji sufleruoja apie nutrauktą chronologinį patirties perdavimą iš kartos į kartą dėl įvykdyto vietinių gyventojų genocido – išstumti, ištremti, nebegalintys sugrįžti, jie liko kažkur už istorijos šliuzo. Tačiau R. Marčiaus kūriniuose ne vien gedulas dėl praeities – buvo įveikti žmonės, o ne pats kraštas, kuris vėl pasipildo gyvybe ir kuria savo istoriją iš naujo – viename paveiksle matome šiuolaikiniais rūbais vilkinčią merginą rugių lauke. Neabejotina naujo kraujo įsiliejimo į gyvenimo upės veną simbolika suteikia vilčių ateičiai.
Tyrinėtojai teigia, kad žmonijos istorijoje mėlyna spalva buvo paskutinė „atrasta“ pirmapradė spalva. Ilgą laiką ji laikyta neverta aprašyti, dangus ir vanduo, nuolatos supę žmones, atrodė jiems bespalviai, o mėlynas pigmentas gamtoje buvęs ypač retas, todėl tapytojo R. Marčiaus mėlyno kolorito plėtotė itin įdomi dėl jo žmogaus ir gamtos santykio, gamtinės struktūros įtakos istorijai nagrinėjimo. Menininko darbuose analizuojamas kraštovaizdžio specifiškumas, praeities ir dabarties motyvų kontekstualumas, keičiasi reikšmės, dangus ir upė gali apsikeisti vietomis, taip pat kaip praeitis ir dabartis, bet laikas ir atmintis visada vaidina pagrindinį vaidmenį, tik laikinai mums išnuomodami savo eterį ir sroves.
