Neeilinė šeimos istorija, bet vertingiausia kas kita
Rugilė Audenienė. Vojaĝo. Romanas. V.: Aukso žuvys, 2020. 476 p.
Nebūčiau nei pastebėjusi „Vojaĝo“ (esperanto kalba „Kelionė“), nei pirkusi. Ne mano tema, nesuprantamas pavadinimas. Viršelis, tiesa, traukiantis akį, turintis stiprų prasminį krūvį. Bet tik tiek. Niekada nesidomėjau esperanto ar juo labiau jos istorija Lietuvoje, pasakojimų apie tremtį jaučiuosi prisiskaičiusi dar Nepriklausomybės aušroj, nors nebuvo nieko stipresnio už tai, ką pati mačiau ir kas skaudžiai visam laikui įsikirto atmintin: mano močiutė, sustingusi prie pargabentų iš Sibiro prieš kelis dešimtmečius mirusios keturmetės dukros kaulelių; tada buvau kokių šešiolikos, tik nujausti galėjau, kas motinai yra vaikas – rojus ir pragaras pramaišiui, – bet pokario siaubas tvokstelėjo be žodžių, netgi be ašarų.
„Vojaĝo“ rinkausi dėl autorės, iš įrašų feisbuke spėjau, kad rašyti ji moka, o ir savo romaną reklamavo nuoširdžiai, subtiliai ir su dideliu tikėjimu. Norėjosi patikrinti, kaip iš tiesų, nes pasirinkta reklaminė linija – autorės „tik“ užrašyta tikra šeimos istorija, kokią gali parašyti kiekvienas pasikapstęs giminės atmintyje, – atrodė per silpna, pernelyg buitiška autorės gebėjimams, nustumianti debiutuojančią rašytoją į antrą planą, lyg knyga būtų tiesiog giminės žmonių dienoraščiai ir laiškai, o ne autorės kūrybos rezultatas. Jau nuo pirmų sakinių rašytoja pasirodė esanti puiki pasakotoja, meistriškai valdanti kalbą ir siužetą, dėmesinga detalėms ir niuansams. Išties yra dėl ko autorei didžiuotis, ir pirmiausia ne dėl šeimos istorijos, o savo talento.
Romane pasakojama dviem balsais: rašytojos senelio, vieno iš esperanto kalbos Lietuvoje puoselėtojų Juozo Gaiduko, ir jo dukros. Šiomis dviem linijomis plėtojasi ir siužetas: Juozo istorija ir jo dukros Lionės bei jos mamos Verutės gyvenimas. Šiedu pradžioje trumpam susitikę gyvenimai vėliau eina atskiromis gijomis. Juozas tiesiai iš tarnybos banke išvežamas darbams į Vokietiją, paskui į lagerį Kazachstane, o mergaitė su mama lieka Lietuvoje. Pasakojimo laikas apima keturis dešimtmečius: nuo mergaitės gimimo iki Juozo mirties grįžus į Lietuvą.
Nesantuokinė šeima – Juozas veda savo vaiko mamą tik po tremties, po daugelio metų atskirai – galėjo tapti romano ašimi, bet šį anų laikų „nenormalumą“ užgožia žymiai didesni, tad tai nesureikšminama, nors ir keista buvo, kad nei mergaitei, nei motinai taip niekas ir neprikišo nukrypimo nuo tradicinių visuomenės normų (vienintelė užuomina skaitytojui apie socialinį kontekstą yra motinos vardas – Verutė, švelnesnis Veronikos variantas). Taip, socialines normas karo ir pokario metais sunku apibrėžti, romane labai aiškiai atsiskleidžia to meto siaubas, nors pasakojimas iš vaiko pozicijų suteikia romumo ir distancijos, sušvelnina pačias aštriausias temas, apsaugo nuo šiurpo braidant po suaugusiųjų gyvenimo juodumą ir klaiką: mamos globojamas vaikas mato pasaulį saugesnį, negu jis išties yra, nors trūksta maisto, tenka keliauti po svetimus namus ieškant pastogės ir darbo, slėptis nuo kareivių.
Senelio – belaisvio Vokietijos ir Kazachstano lageriuose – išgyvenimai taip pat nedvelkia desperacija ir neviltimi net ribinėse situacijose, kai mirtis, regis, būtų geresnė išeitis už vergišką pasmerktojo egzistavimą. Gelbsti keista, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, beprotiška idėja – išsaugoti ir skleisti draudžiamą esperanto kalbą. Ji tampa akstinu veikti, gyventi, priešintis. Susiburia bendraminčių tinklas ir netgi pasiseka paskleisti šimtus lapelių su esperanto žodžiais Vokietijos mieste. Esperanto užima religijos vietą: racionaliu protu nepaaiškinamas, praktinės naudos neteikiantis reiškinys pakylėja žmogų virš žemiškų kančių ir nesibaigiančio sopulio, padeda išgyventi. Be to, esperanto yra ir slaptas dukrą bei tėvą siejantis saitas, ir bene vienintelė galimybė jai, jau suaugusiai merginai, sužinoti apie pradingusio tėvo likimą. Tiesa, susitikimas su buvusiu tėvo bendražygiu ją smarkiai nuvilia ir dar kartą parodo ano laikmečio kebeknę: tik patys drąsiausieji gebėjo išlikti savimi.
Romaną galima skaityti ir kaip atskiras istorijas, ano sudėtingo laikmečio gyvenimo epizodus. Jie parašyti turtinga, vaizdžia, bet neperkrauta kalba. Skaitytojas gali užuosti pirtininkės žolelių kvapus, girdėti per užtvindytą, plaukiančiomis lytimis grasinantį pylimą besikeliančio vežimo keleivių sulaikytus atodūsius, krintančias bombas. Tik nežinia, kas įvyksta romanui artėjant prie pabaigos – herojei suaugus ir tapus pardavėja Vilniuje, istorija tarsi ima riedėti žemyn. Atsiranda skuba, išraiškingas pasakojimas tarsi nukraujuoja. Kalbos kodas, puikiai tikęs kalbant apie kaimo gyvenimą, sunkiai atrakina miestą – smulkūs ir retsykiais keisti įvykiai (vėlų vakarą merginas besivejantis esperantininkas, sunkiai kūrinio kontekste paaiškinamos nevykusios šoferio piršlybos) atrodo blyškiai lyginant su niuansuotu, ryškiu gyvenimu kaime.
Panašiai susitraukia, išdžiūva ir kita istorijos linija – paskutinis, šviesesnis, Juozo gyvenimo Kazachstane etapas ir grįžimas į Lietuvą. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad pabaiga prisegta lyg iš reikalo, nors gal jokio reikalo ir nebuvo, patys paskutiniai skyriai yra tiesiog grožinės literatūros kūriniui nereikalingas balastas, tarsi kito žanro tekstai. Skaitytoją verčiau palikti suklususį, su užminta mįsle apie pagrindinių veikėjų ateitį negu su vienareikšmiu beveik penkių šimtų puslapių romano intrigos nevertu atsakymu. Galima pateisinti: įsipareigojimas šeimos istorijai ir apskritai istorinei tiesai turi savas taisykles ir dėsnius, nebūtinai sutampančius su grožinės literatūros ypatybėmis. Nors būtent jos – autorės išmonė, turtinga kalba, dėmesys detalėms, jautrumas ir atvirumas aprašomam laikmečiui, ryškūs veikėjai, beveik iki pabaigos išlaikyta intriga – lėmė kūrinio stiprybę ir vertę.
