Nebūnant būti

Atmintis nepavaldi. Kaip ir vaizduotė. Tad su vienu ar kitu reiškiniu, įvykiu, žmogumi asocijuojasi būtent vieni, o ne kiti dalykai. Pavyzdžiui, kaip su Danute Paulauskaite – varna. Nors pastaroji nieko bendro neturi nei su tuo, kad poetė visai nepritapo Skuode. Nei kad jos trečiajame poezijos rinkinyje „Dviese su namais“ (2001) pilna visokių sparnuočių, tarp kurių – ne tik „Edgaro Poe varnas“, bet ir juodas vienatvės paukštis. Ta varna, kuri šmėsteli mintyse, atsigręžus į šaltą 2004-ųjų kovo pradžią, – visai ne koks simbolis ar stereotipas. Tiesiog paukštis, kuris nuo baltumo ir tylos spengiančiose Kulų kapinėse tupėjo medžio viršūnėje, stebėdamas jos laidotuves. Su nedaug susirinkusiųjų, o tuo labiau – išties gedinčiųjų. Būtent tokias, kokios ir galėjo būti žmogaus, beveik nepalaikiusio ryšio su sociumu. „Kai miršta nesukūrę šeimos – neturintys vaikų, anūkų, nelabai ir gaila“, – laidotuvių išvakarėse tarstelėjo viena provincijos ponia. Ir ne ką bepridursi – tai tiesa. Tiesa tų, kurie save suvokia kaip gaujos, vadinamos šeima, vadus. Susitapatina su vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais. Didžiuojasi, kad jų daug. Ir jaučia pilnatvę. Įvykdę Dievo valią.

Todėl D. Paulauskaitė provincijoje, kurioje vyrauja toks mąstymas, jautėsi kaip katorgoje. Nes ji, „raganėjančių miestelėnių / džiaugsmui ir paniekai“, teturėjo tik lempą ant stalo („Sezono uždarymas“, 1989). Bet buvo priversta tą provinciją pasirinkti. Ir, iki kraujo prikandusi lūpą, kad lyg kampe užspeistas šunytis garsiai neinkštų, iškentėti. Priversta pasirinkti? Paradoksalu, bet tiesa. Kadangi kaip vienturtė privalėjo atlikti pareigą. Grįžti ten, kur „daug nakties, daug mirties / Bet nedaugel tėvynės“ („Dviese su namais“). Kadangi tikroji – visai ne Šaulių gatvėje Skuode, o Luknių kaime. Grįžusi ji gerokai daugiau nei dešimtmetį slaugė motiną. Ir nė nepajuto, kaip pamažu ne tik jaunystė, bet ir jėgos apleido ją pačią. Aišku, atkakliai priešindamasi realybei ir maištaudama, iš tikrųjų suvokė, kad prasmės tai daryti nėra – belieka tik susitaikyti: „Gyvenimas seniai pavirto prieblanda / Ir liko jo nedaug“ („Prie pietvakarių sienos“, 2007). Bet tie du „aš“ taip ir liko atskirai: tik fiziškai ji buvo Skuode, o iš tiesų… Iki pat paskutiniosios išliko vilnietė. Juk Skuode net nebuvo prisirašiusi pas gydytoją. Todėl niekada į jokius medikus nesikreipė ir, net sveikatai labai pablogėjus, jai nebuvo nustatytas neįgalumas. O tai būtų užtikrinę bent menkas nuolatines pajamas. O už Vilniuje ne pačios geriausios būklės name turėtą kambarėlį gauti pinigai tirpte tirpo. Tad nors ir kraupokai skamba, kai D. Paulauskaitė kieno nors prisimenama kaip numirusi badu, dalis tiesos tokiame pasakyme yra. Jeigu neprisirišama prie įprastos žodžio „badas“ reikšmės. Nors poetės stalas tikrai nelūžo nuo valgių įvairovės. Tai anuomet paliudijo prie pat jos namų esančios maisto prekių krautuvėlės pardavėjos. Tai joms pirmosioms ir kilo įtarimas, kad kaimynė gali būti palikusi šį pasaulį, kai daugiau nei savaitę nebeatėjo. O per šalčius iš jos namo kamino nerūko dūmai.

Danutė Paulauskaitė. Autorės archyvo nuotrauka

Ir D. Paulauskaitei dar tebesant gyvai, ir vėliau, jau po mirties, taip ir neatsakyta į klausimą, kas jai turėjo padėti: giminės, su kuriais nebendravo, Skuodo rajono valdžia, Lietuvos rašytojų sąjunga… Bet viena aišku: ji buvo išdidi, tad pagalbos ne tik neprašė, bet ir nepriėmė: „Taip viską atiduoti ir išeiti / Taip niekad nieko nepaprašius sau“ („Prie pietvakarių sienos“). Antai viena skuodiškė pasakojo kartą, rodos, prieš Kūčias, nunešusi jai silkės. Pakabinusi maišelyje ant vartelių (kadangi į kiemą, o tuo labiau į namus, ji nieko neįsileisdavo). Bet po kurio laiko nuėjusi pažiūrėti, ar pasiėmė, ir radusi išmestą už vartelių. Gatvės pusėje.

Nors poeto Stasio Jonausko ji kartais paprašydavo nupirkti maisto. Pati įduodama pinigų. Bent jau paskutiniais savo gyvenimo metais, kol dar išjudėdavo iš namų. Ir šiaip taip atslinkdavo į kitoje gatvės pusėje esančią Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją, kurioje ir pačiai šiek tiek teko dirbti. O retkarčiais ryždavosi jo paprašyti net ir kitokios pagalbos – pavyzdžiui, paskambinti, kad atvežtų krosniai kuro. Ar pašto dėžutėn įmesti laišką. Aišku, visi iki vieno jos laiškai buvo Vilniun. Kadangi visa, ko norėjo, – tik „pavirsti pagonišku aitvaru / Ir lėkti virš Vilniaus / Bet kur“ („Dviese su namais“).

Nors buvo laikas, kai laiškus ji rašė ir „Mūsų žodžio“ redakcijai. Tiksliau, man, vos pradėjusiai joje dirbti. Ir dabar dėl to labai apmaudu. Ne todėl, kad rašė – kad jų neišsaugojau. Tiesiog dėjau į bendrą redakcijos gaunamos korespondencijos archyvą, kuris dabar nežinia kur… Ir nė nenutuokiau, kokios tie laiškai vertės. Ekspresyvūs. Saviti. Ne laiškai, o tiesiog esė. Kadangi ji paprastai rašydavo ne apie savo bėdas, bet apie kultūros kasdienybę provincijoje. N miestelyje. Nors iš tiesų tik visam pasauliui šaukte šaukė, kad čia dūsta, nes visiems svarbiausia lėkštė barščių, o ne… Beje, viename eilėraštyje tie barščiai prikišami ir S. Jonauskui: „n miestelis turėjo / nuosavą poetą / aplipusį spaliais / ką tik pakilusį / nuo garuojančių barščių lėkštės // (pseudopoezija, pseudofilosofija / pseudomaištas – tai tokia / dvasinio gyvenimo forma – / tu visur tiktai tiesą kalbi / kai ant laužo nedegina niekas)“ („Sezono uždarymas“). Ir nors jiedu, atrodė, visai gerai sutaria, čia galima įžvelgti labai daug. Ne tik pareiškimą, kaip sunkiai ji gyvena. Kokia čia, n miestelyje, jaučiasi svetima. Akivaizdu, kad faktas, jog už poezijos rinkinį „Spaliai“ (1986) 1987 m. S. Jonauskas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, užgavo poetės savimeilę – jai ta knyga neatrodė išskirtinė. Todėl tarsi iki rizikingos ribos įtempta spyruoklė jautri jos savimonė jokių diplomatijos principų nepaisė – išsakyta visa, ką skaudėjo. Išspausti pūliniai. Kaip kaskart, kai man parašydavo laišką, kurio nesiryždavo atnešti, tad įmesdavo į kabančią prie redakcijos durų pašto dėžutę. Ir, atvirai kalbant, nuo to labai palengvėdavo. Kadangi atėjusiai reikėdavo taip atsargiai parinkti žodžius. Atrodė, visa taip trapu, kad užtektų tik pūstelėti. Ir tasai ryšys suskiltų į tūkstančius šukių ar net pabirtų stiklo miltais. Ypač kai atėjo paskutinį kartą. O tada skundėsi, esą kaimynai neduoda jai gyventi. Jau turint patirties su identiškai pasakojančiais apie kaimynų „veiklą“, buvo aišku, kad tai – tik pasąmonės baubai. Bet juk stačiai į akis nepasakysi!.. Nors, kai jau po mirties „Literatūroje ir mene“ (2005.IV.29) buvo išspausdintas jai skirtas eilėraštis „Drugelio mirtis“, vienas „visažinis“ internete pasipiktino, kaip drįstama D. Paulauskaitę lyginti su drugeliu – esą ji buvusi labai stipri asmenybė. Gyvenimą nugyvenusi garbingai. Lyg drugelis – ne trapumo simbolis, o užuomina apie palaidą gyvenimą. Bet, kaip sakoma, kiekvienam savo.

Prieš keliolika metų viena skuodiškė moksleivė parašė tiriamąjį darbą (nors, palyginus kad ir su kursiniu, – tik darbelį) apie D. Paulauskaitės kūrybą. Išvada buvo maždaug tokia: poetės kūryba depresyvi, tad jaunuomenei skaityti netinkama. Ir mokytoja savo mokinę už tokias įžvalgas – teisingą jauno žmogaus mąstymą – labai išgyrė. Bet ar išties naudinga jaunam žmogui taip mąstyti? Visiškai atsiriboti nuo egzistencinių išgyvenimų? Sako, depresyvi literatūra skatina depresiją ar netgi mintis apie savižudybę. O ką skatina pozityvioji, kurioje – nė menkiausio nebūties šešėlio… Tarsi viskas būtų amžina? Anot kai kurių dėl tokio mąstymo šiais laikais ne itin populiarių psichologų, egzistencinio nerimo nebuvimas žmogui ugdo visagalybės jausmą. Ir absoliutų atsiribojimą nuo atsakomybės už savo veiksmus. Juk jeigu niekada nebūtume patyrę skausmo, nežinotume, kas yra džiaugsmas. Todėl, neturėdama suvokimo apie mirtį, jaunoji karta nesuvoks, kas yra gyvenimas. Tad kaip tik dėl to nužudyti ar nusižudyti atrodys labai paprasta. Lengva. Ar netgi… laikina. Juk, pavyzdžiui, populiaraus animacinio filmuko herojams Tomui ir Džeriui nutinka visko. Bet jie vis tiek gyvi. O nukautas kompiuterinio žaidimo priešininkas vėl staiga „prisikelia“ ir vėl – tavo taikinys… Tad, iš įniršio pakėlus ranką prieš artimą savo, gali pasidingoti, kad irgi taip bus. Nors, kaip konstatuoja vaikų rašytojas Sigitas Poškus, kad ir kaip atžalas saugotum nuo susijusios su mirtimi patirties, tokia vis tiek įgyjama. Anot jo, maždaug apie septintuosius gyvenimo metus tai pajuntama nugara, kaklo slanksteliais. Ir apie tai net nekalbant žinoma, kad gyvybės baigtis yra. Tad vėliau gyvenimas tą suvokimą tik sutvirtina. Sustiprina. Nepaisant to, ar mokymo programose yra Jono Biliūno „Brisiaus galas“ arba „Kliudžiau“. (O pasiklausius pozityviųjų mūsų laikų psichologų ima atrodyti, kad bent jau penkiasdešimt nuošimčių visų, kurie mokyklose privalomai skaitė ir nagrinėjo šiuos kūrinius, tapo nusikaltėliais.) Tad kam stengtis apsaugoti nuo gyvenimo?!

Iš tiesų D. Paulauskaitės kūryba esmiška. Kad ir trumpuose paskutinio rinkinio tekstuose telpa daugiau nei keliolikoje kai kurių poetų knygų. Kadangi nepaprastai daug tilpo ir poetės gyvenime. Gyvenime ant ribos. Su jo baime: „Bijau, kad sulauksiu dar vienos žiemos / Lietuvos šiaurėje, kur ankstyvos sutemos / Kur daug tuščių kambarių / Kurie neprisimena žmogaus rankos“ („Dviese su namais“). Bet argi tai kam dabar svarbu?! Laikmetis diktuoja jaunų, sveikų ir nuolat besišypsančių kodą. Amžino rojaus pojūtį. Visame kame. Tad nesidžiaugiantys niekam nereikalingi. Į viešąją vartoseną atėjo terminas pozityvioji poezija. Ir kai kurie poezijos terapijos „guru“ oriai dėsto, kad turi būti atsakingas už tai, ką parašai, – privalai gerai apgalvoti, kokią žinią siunti skaitytojams. Suprask, kad nebūtų nė žodžio apie mirtį, ribines situacijas. Apie tikrą gyvenimą. Apie gyvą žmogų. O dirbtiniam intelektui klausimų, dėl ko jis yra, tai yra kokią misiją jam skirta atlikti, nekyla. Tad absoliutaus pozityvizmo kryptis grasina savinaika: jeigu Homo sapiens ir neišstums dirbtinis intelektas, jis vis tiek nustos buvęs žmogumi – taps robotu.

D. Paulauskaitė, kuriai šiemet rugpjūtį būtų sukakę 75-eri, neturėjo nei automatinės skalbimo mašinos, nei mikrobangų krosnelės, nei telefono, nei televizoriaus. O ką jau kalbėti apie kompiuterį. Namelyje (tiesa, naujųjų savininkų neatpažįstamai pakeistame – nebelikę nė menkiausio ženklo, kad jos ten gyventa), nuo pasaulio skersvėjų atitvertame aukšta tujų gyvatvore, nebuvo nė vonios ar tualeto. Tad argi tokia asmenybė gali būti įdomi informacinėmis technologijomis apsiginklavusiam ir visomis išgalėmis siekiančiam būti sėkmingam (prieš porą ar trejetą dešimtmečių šis žodis, vartojamas tokiame kontekste, būtų atrodęs kaip kalbos klaida…) dabarties žmogui?! Bėgančiam į kažkieno sukonstruotą pasaulį, kad savosios būties tragizmą – jos laikinumą – galėtų išgyventi virtualiai. Arba būti nebūnant. Tai rodo, kad pažvelgti į save būties trapumo šviesoje ir tą patirtį išgyventi jis per silpnas. O D. Paulauskaitė pajėgė. Ir tik dviese su namais. Tik su savimi: „Nė vieno žiburio languos / Į kurį galėčiau eit per sniegą / O brangios širdys plaka po žeme“ („Prie pietvakarių sienos“). Ir tai dvasinis žygdarbis.