Menas ir gamta: apie XXIV tarptautinį Thomo Manno festivalį
Miesto žmonės, mašinų karavanais vasarą traukiantys prie jūros ir valandų valandas laukiantys, kada galės įvažiuoti į kurortus, tokiu būdu sugrįžta prie gamtos ir nors trumpam atkuria istorinius saitus su ja. Tie, kurie šiemet pasirinko atostogauti Nidoje, turėjo progą apie tai – gamtą, istoriją ir žmogų – pakalbėti plačiau ir susimąstyti, nes šių metų Tarptautinio Thomo Manno festivalio, įvykusio jau 24 kartą, tema „Orų ženklai“ tiesiogiai nurodė ne tik į orų ir gamtos vaizdavimą kultūroje ir ypač literatūroje, bet ir į mūsų kaip žmonijos akistatą su mūsų aplinka bei vis sparčiau vykstančiu jos nykimu.
Į klimato krizę, apie kurią pastaruoju metu itin daug kalbama, dažnai žvelgiama tik per gamtos ar, kiek plačiau, gyvybės mokslų prizmę, tačiau XXIV Thomo Manno festivalio organizatoriai paskatino kalbėti apie kultūros ir meno vaidmenį krizinėse situacijose. Liepos 15 dieną vykusios diskusijos prelegentas Talino universiteto istorikas Marekas Tammas kalbėjo: „Tikiu, kad gyvename ypatingu krizių, daugybės krizių metu. Ir šiais mūsų aplinkai pavojų keliančiais laikais mums reikia pagalvoti, kaip sukurti geresnę ateitį.“ Tai pasiekti, jo nuomone, įmanoma tik pasitelkiant meną, tad „pasaulį išgelbės ne mokslininkai, o menininkai“. Toks teiginys iš tiesų atrodo kiek dekadentiškas ar netgi perdėtas, tačiau ne tik minėtos diskusijos, bet ir viso festivalio metu buvo pabrėžiama esminė mintis, padėsianti suprasti meno svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Gamtinės permainos žymi santykių tarp mūsų ir gamtos, žmonijos ir planetos, individo ir jo prigimties krizę, sukurtą paties Homo sapiens rankų, ją išspręsti galėtų tik radikalus perspektyvos pokytis – ją reikėtų nukreipti nuo žmogaus, dabar esančio visų pasaulyje vykstančių procesų, tiek politinių, tiek gamtinių, centre, ir pereiti prie platesnės bei daug daugiau apimančios antropoceno pozicijos. Antropocenas atmeta įprastas skirtis „žmogus vs pasaulis“, „tautos istorija vs pasaulio istorija“ ir panašiai, nes šios mąstymo koncepcijos esmė yra apimti ir matyti viską, kas vyko Žemėje iki žmogaus ir žmogui esant, viską, ką patyrė laukinių gyvūnų bandos ar koralai, viską, kas dabar lieka už istorijos, kultūros ir netgi mokslo ribų. Atrodo, nuo pasaulio istorijos pjedestalo reikia nukelti žmogų ir viskas grįš į senas vėžes, o tai padaryti gali vien tik menas – juk jis visada buvo jei ne pagrindinis naujų idėjų variklis, tai tikrai svarbiausias jų skelbėjas.
Antropoceno koncepcija atrodo sudėtinga, nes kol kas apie ją kalbama gana negarsiai. Ji susijusi su visuma, viskuo, kas buvo, yra ir galbūt bus, o toks istorijos svoris slegia pavienį individą ir gali atgrasyti nuo naujojo pasaulio centriškumo supratimo. Tačiau tokiu atveju į pagalbą ateina menas knygos, filmo ar muzikos pavidalu. Apie sulėtėjimo jausmą, kurį suteikia kultūros kūriniai, buvo kalbėta diskusijoje su poetu ir eseistu Gyčiu Norvilu, kuris apie orų ženklus ir mūsų santykį su jais svarstė savo perskaitytoje esė „Žieminiai česnakai, vabzdėjimas ir judėjimo greitis“. Viena pagrindinių jo minčių – mums reikia sulėtėti taip, kaip sulėtėja vabalai, nes tik tokiu būdu galėsime sumažinti žalą, daromą planetai, ir permąstyti ne tik savo kasdienius rūpesčius, česnako sodinimo ypatumus ar skambias naujienų antraštes, bet ir apskritai savo buvimą ir gyvenimą. Tad menas įžengia ne tik į visuotinius žmonijos ir gamtos ryšius, bet ir į individualius santykius tarp „aš“ ir aplinkos. Ko gero, dėl panašios priežasties festivalio programa neapsiribojo vien žodžiu, bet kvietė pasinerti ir į muziką, literatūrą bei vizualųjį meną.
Šiųmetiniai orų ženklai buvo itin puikūs – saulė lepino Kuršių nerijos svečius, Baltija buvo šilta, o festivalio tema kaip niekad gyva ir aktuali. Festivalis siekė sujungti gamtą ir kultūrą, mokslą ir meną, bet svarbiausia – žmogų ir pasaulį. Suaižėjusioje realybėje, kokią stebime šiemet, tai nepaprastai ambicinga ir reikšminga.
