Lectio ultima absolventibus: apie kalbą ir jos mylėtojus

2020 m. liepos 2 d., Vilniaus universiteto Didysis kiemas

Mieli absolventai,

visai netrukus jūs išeisite iš šio kiemo diplomuotais filologais. Liksite jais, ką beveiktumėte peržengę šį slenkstį. Tokią dieną labiausiai dera kalbėti mums visiems bendra ir svarbiausia, galbūt vienintele svarbia, tegu ir rizikinga tema – apie filologiją. Pakalbėkime apie ją kaip filologai. Neklauskime, kaip klaustų istorikai, apie jos ištakas ir istorinės raidos peripetijas. Nemėginkime suprasti, kaip mėgintų sociologai, kodėl šiandien filologijos katedrą rasime anaiptol ne kiekviename pasaulio universitete ir ar tai reiškia, kad prisiekėme savo aukso amžių seniai atgyvenusiai, XIX a. disciplinai, kurios metodai, kaip kartais sakoma, sukurti studijuoti mirusias klasikines kalbas ir dirbti su tomis kalbomis parašytais tekstais. Darykime tai, ką daro filologai: įsižiūrėkime į žodį, paardykime jį, išskleiskime ir iškelkime į paviršių pamirštas, kasdienės vartosenos užtrintas jo prasmes. Paklauskime jo paties, ką jis įvardija, ir įsiklausykime, ką jis mums pasakys.

Žodį „filologija“ sudaro dvi graikiškos šaknys: philia paprastai verčiama „meilė“ ir reiškia trauką, polinkį, potraukį; logos dažnai vadinamas „žodžiu“ ir reiškia kalbą. Pažiūrėję į kitų disciplinų pavadinimus pamatysime, kad žodžio „filologija“ daryba ypatinga, nors skamba jis visai įprastai. Yra daug disciplinų, vadinamų iš pažiūros tokiais pat sudurtiniais žodžiais iš abiejų graikiškų arba lotyniškos ir graikiškos šaknų: ontologija, epistemologija, mitologija, archeologija, psichologija, sociologija arba fiziologija, bakteriologija, virusologija. Visuose šiuose žodžiuose pirmoji šaknis įvardija kokią nors tikrovės sritį – objektą, kuris patraukė žvilgsnį; o antroji, logos, pažymi, kad žodis reiškia tos srities „mokslą“, jos išmanymą, žinojimą apie ją – taip suprantame logos, kai sakome, kad, pavyzdžiui, ontologija yra būties, fiziologija kūno, o psichologija – sielos mokslas. Žodis „filologija“ sudarytas kitaip: tik filologija savo traukos objektu laiko patį logos ir, vadinasi, klausia, kas gi yra pats išmanymas – tas logos, kuris paverčia visas žmogaus domėjimosi tikrove sritis „mokslais“. Tokią atgręžtį į save žyminčiu žodžiu pavadinta dar tik viena kita disciplina – filosofija, „meilė išminčiai“. Taigi jos atsistoja greta. Tik jodvi įsivardija ne tam tikros srities „mokslais“, ne žinojimu, o noru žinoti, aistra, pasija dviem dalykams, be kurių nebūtų įmanomi jokie „mokslai“: išminčiai ir kalbai, kuria žmogus išsako savo pasaulio supratimą. Tad kai kurie žodynai visai pagrįstai sako, kad filologija – tai meilė studijoms, o ne kalboms, ir filologas – mokytas žmogus. Arba, pridėsiu, amžinas studentas: žingeidi – pažinimo geismo valdoma – būtybė.

Senovės graikai šiuodu – filologinį ir filosofinį – geismus siejo tarpusavyje ir laikė esminiais žmogaus bruožais. Aristotelis, apibrėždamas žmogaus esmę, sako, kad tai yra gyva esybė, turinti logos. Vakarų tradicija sugriežtino ir susiaurino šią formuluotę: pavadino žmogų protaujančia gyva būtybe – animal rationale. Atrodytų, tai tik lotyniška Aristotelio apibrėžimo parafrazė, bet ji, kaip ir bet koks vertimas, nėra nekalta: ji nuslopina kalbos reikšmę, nes ratio sieja mąstymą veikiau su protu, nustatančiu dalykų santykius ir ryšius, negu su kalba. Šiame žodyje įrašyta mąstymo atskirtis nuo kalbos įėjo į Vakarų kultūrą labai galingai – tiek, kad XIX ir XX a. sandūroje prireikė vadinamojo kalbinio posūkio: filosofai turėjo iš naujo atrasti paprastą tiesą, kad mąstymas neatskiriamas nuo kalbos – kad bet kokia mintis, bet koks žinojimas prašosi išsakomi ir gimsta tik įkalbinimo pastangoje, kartu su žodine išraiška. Tai turėjo iš naujo atrasti ir kalbotyra. Nuostata, kad kalba formuoja mąstymą, taigi ir mąstymas mums duotas tik kartu su kalba, yra viena pagrindinių Ferdinando de Saussure’o kalbotyros prielaidų ir naujovių, sukėlusių perversmą ne tik kalbos moksle, bet ir žmogaus moksluose apskritai. XX a. kalba tapo pagrindine kultūros teorijų tema, kalbotyra – žmogaus mokslų metodų prototipu ir modeliu. Taip sugrįžome prie Aristotelio įžvalgos, kad žmogus yra gyvūnas, turintis logos: sykiu kalbanti ir mąstanti, tai yra kalbiškai mąstanti – arba tiesiog kalbiška – gyva būtybė. Neatsitiktinai mąstymo dėsnių sritį graikai pavadino logikē – logos įvaldymo technika.

Kas gi slypi šiame paprastame teiginyje, kad žmogus yra gyva esybė, turinti kalbą? Pasiaiškinkime jį kartu su vienu galingiausių interpretatorių – Hansu-Georgu Gadameriu. Tiesa, sako jis paskui Aristotelį, kad ir kiti gyvūnai bendrauja ir susižino: įvairiais signalais praneša vienas kitam, kas jiems teikia malonumą arba skausmą, vadinasi, ko reikia siekti ar vengti; šiandien jau žinome, kad tai daro net augalai. Bet susižinojimo priemonės dar nėra kalba. Kalbą tikrąja, logos, prasme turi tik žmogus. Žmogus vienintelis, sako Gadameris kartu su Aristoteliu,

gali kalbėti, tai yra kalbėdamas iškelti aikštėn tai, kas yra ne dabar, kad ir kitas tai pamatytų. Šitaip jis gali perteikti visa, ką turi omenyje; negana to – todėl, kad gali šitaip perteikti save, tik žmonės apskritai turi bendrą mąstymą, arba bendras sąvokas, ir visų pirma tas, kurių dėka galimas žmonių bendrabūvis be žudymo ir žmogžudysčių, visuomeninio gyvenimo [...] pavidalu.1

Kitaip tariant, žmogaus gebėjimas kalbėti eina išvien su gebėjimu gyventi kultūroje – santvarkoje, kuri laikosi bendru supratimu, kas vertinga ir kas žalinga, kas teisinga ir kas neteisinga, kas pilietiška ir kas ne. Skirtingos kultūros skirtingai supranta šias vertybes, tačiau kiekviena jas kaip nors supranta, o tai jau kalbos reikalas: ką nors suprasti tam tikru būdu reiškia pamatyti tai kaip bendrybę – bendrai tau ir kitam suvokiamą dalyką. Taip kalba paverčia žmogaus aplinką žmonių pasauliu: žmogui suprantama, prasminga visuma, aprėpiančia ne tik tai, kas yra čia ir dabar, bet ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus, ir tai, kas yra dabar, bet ne čia, o ten ar kažkur. Ši visuma gali būti paradoksali: chaotiška ir absurdiška, kaip būdinga moderniajam pasauliui, arba nepriimtina, kaip suvokiame susidūrę su kitų, mums perdėm svetimų kultūrų papročiais ir vertybėmis; bet netgi absurdišką pasaulį atrandame kaip tam tikrą, tebūnie prieštaringą, prasmių sąrangą.

Ši kalbos esmės pagava glūdi ir kasdienėje sąmonėje. Ji nuskamba kaskart, kai kalbame apie kultūrinį, socialinį ar tautinį mentalitetą, taigi numanome, kad žmogaus savastį formuoja kultūra, kurioje jis užauga ir kurios prasminę sąrangą jam įkūnija kalba. Ką išties reiškia šis kliše tapęs teiginys, pamatysime pažiūrėję į žmonių, gyvenusių dviejose kultūrose, palikimą – palyginę, pavyzdžiui, Vytauto Kavolio angliškai parašytus sociologijos veikalus su jo lietuviškais darbais apie lietuvių literatūrą ir kultūrą; Algirdo Juliaus Greimo prancūziškosios semiotikos tekstus su jo lietuviška politine publicistika, literatūros kritika ar mitologijos studijomis, kurias jis pradėjo, bet neįstengė rašyti prancūziškai; Kristijono Donelaičio „Metus“ ir lietuviškai sueiliuotas pasakėčias su negausiai išlikusia neįtikėtinai trapia ir rafinuota, poetiškai filosofiška vokiška jo poezija, iškeliančia visai kitą klasicizmo matmenį, nei matome „Metuose“.

Kalbėdami keliomis kalbomis giliąja, aristoteliškąja prasme, šie žmonės ne tik įsiliejo į tas kultūras, bet ir kūrė kalbą – mokslinę, literatūrinę, poetinę ir tiesiog kalbą – ieškodami formos išreikšti ir perteikti kitiems savo pasaulio supratimą ar tiesiog todėl, kad negalėjo kitaip. Jų gyvenimai rodo, kad kalba išties yra esminis žmogiškumo dėmuo. Teiginys, kad žmogus – kalbanti gyva būtybė, reiškia ne tik tai, kad žmogus gali kalbėti, kitaip nei kitos, kurios to negali. Šis teiginys reiškia ir tai, kad žmogus negali nekalbėti: jis gyvena kalbėdamas, kaip paukštis gyvena skraidydamas, o akmuo – gulėdamas dirvoje. Henrikas Radauskas rašydavo eilėraščius ant popieriaus skiautės, ją nešiodavosi kelnių kišenėje ir vis redaguodavo, kol padarydavo tobulą redakciją, kur jau nebuvo ką taisyti. Alfonsas Nyka-Niliūnas tai darydavo mintyse. Jis taip pat vertė didžiųjų Europos kultūrų poeziją – Baudelaire’ą, Vergilijų, Shakespeare’ą – tremtyje, kai jo gimtoji kultūrinė bendruomenė buvo išblaškyta po pasaulį ir nebuvo gyvos bendrijos – skaitytojų, kuriems šie vertimai būtų skirti. Tokiomis sąlygomis lieka tik du motyvai dirbti tokį darbą: tikėjimas, kad to reikia lietuvių kalbai, kultūrai, literatūrai2, arba žmogiška prigimtis – tai, kad žmogus negali kitaip, jis negali neišreikšti savo patirties ir pasaulio supratimo kitiems žmonėms ir taip nekurti kultūros. Tai daryti jį verčia ir įgalina kalbiška jo esmė.

Donelaitis, Renesanso žmogus, rašė „Metus“ lietuviškai, kai per Mažąją Lietuvą prasiautęs maras buvo išnaikinęs daugiau kaip pusę lietuvių gyventojų, jo parapijoje Tolminkiemyje jų buvo išlikę vos trečdalis, Prūsijos valdžia nematė prasmės leisti perdėm brangiomis tapusių lietuviškų religinių knygų ir lietuvių mokyklose įvedė mokymą vokiškai, nusprendusi, kad lietuvių kalba per dešimtmetį kitą vis tiek išnyks3. Nebuvo pagrindo tikėtis, kad šia akivaizdžiai mirštančia kalba parašytos eilės kada nors turės skaitytojų. O Donelaitis vis tiek jas rašė. Per bemaž 40 metų klebonavimo vienintelėje parapijoje, į kurią buvo paskirtas 1743 m., jis pastatė mokyklą, perstatė bažnyčią, meistravo mikroskopus, termometrus, barometrus, klavesinus, fortepijoną. Ir originalų, itin sudėtingą lietuvišką metrotoninį hegzametrą, sudarytą iš dvejopo ritmo: kaitaliojant, pagal antikinį modelį, ilgus skiemenis su trumpais ir, XVIII a. dar naujoviškai, kirčiuotus su nekirčiuotais. Nagingose Donelaičio rankose tokia išties prokrustiška kalbos mechanika nė kiek neužgesino jos gyvybės, bet priešingai – iškėlė jos sklandumą ir sustiprino raiškumą. Antikiniais Olimpo dievų hegzametrais čia šnekučiuojasi ne tik lietuvių baudžiauninkai, puotaudami ar mėždami mėšlą, jais atgyja ir prašneka pati gamta: pavasarį „[k]rūmus ir girias visokios ošin[a] dainos“ (PL 65) ir lakštingala, kai „pradeda temt ar nãktyj“ ne šiaip gieda, o seka „pasak[ą] savo“ (PL 99–100), rudenį „[ž]emė su visais pašaliais įmurusi verkia“ (RG 12), o žiemą „nuogi žagarai [...] / Būriškai [...] stovėdami dreba / Ir raudodami klõnojas, kad švilpina vėjai“ (ŽR 43–45). Gamta kalba žmogui žmogiškais balsais.

Ji kalba žmogiškai, nes žmogus ją prašnekina, negalėdamas nieko suprasti kitaip, kaip tik kalbiškai: per bendrybes, analogijas, paralelizmus, kuriuos visus jam dovanoja kalba, žmogaus pasaulį paverčianti tekstu – prasmių sąranga. Tai gerai suprato viduramžiai, laikę pasaulį Dievo sukurta knyga ir skaitę jį kaip knygą. Tai įtvirtino Vakarų mąstymo pansemiotizmą, savaip suklestėjusį postmodernybėje, menančioje, kad visa kas reiškia net ne vieną, o daugybę įvairių dalykų, nes kiekvienas gali suprasti vis kitaip.

Todėl nėra tokio dalyko kaip mirusi kalba. Kalbà kalba žmogus ir skaityti tekstą reiškia girdėti kalbantį žmogų ir mėginti suprasti, ką jis mums sako apie pasaulį, pamatyti pasaulį jo akimis. Taip, žmonėms nuolat kalbantis išties, kaip sako Donelaitis, „[i]š menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro“ (VD 276). Kurdamas „Metus“, jis rėmėsi Homero, Hesiodo ir Vergilijaus epais; jo poemoje save atpažino visos literatūros srovės ir epochos: „Metus“ galima perskaityti ir kaip klasikinį lietuvių epą, ir kaip pasakėčių ar pamokslų ciklą, ir kaip realizmo, romantizmo ir netgi modernizmo kūrinį. Apie šį – beje, tik per stebuklą, pirmiausia filologų išsaugotą – tekstą sukasi visa literatūros istorija. Ne taip svarbu, kas šioje istorijoje originalus kūrėjas, o kas – tik mokinys ar skolininkas, nes kiekvienas naudojasi kalboje sukaupta žmogaus iškalbingumo patirtimi tam, kad savaip prašnekintų pasaulį – išreikštų ir kitiems perteiktų savą ir savitą, dar vieną būdą jį patirti ir gyventi jame. Šia prasme pasaulis išties, kaip sako kitas hermeneutas, Paulis Ricœuras, „yra tekstuose – visų rūšių, aprašomuosiuose ar poetiniuose, mano perskaitytuose, suprastuose ir pamiltuose – atsiveriantis nuorodų ansamblis“4. O filologas – kalbos mylėtojas, tekstų gamybos ir jų skaitymo meistras – yra šio daugiakalbio žmonių pasaulio atradėjas, atvėrėjas, sargas ir gaivintojas. Tik būdami filologais – šį tą supratę apie kalbą ir šiek tiek įvaldę kalbėjimosi amatą – galime vos viename žodyje „filologija“ įskaityti Vakarų kultūros istorijos kertinius taškus, išgirsti Aristotelį, Donelaitį, Gadamerį ir netgi pačius save, XXI a. žmones, šios akimirkos dabartyje, kai man teko garbinga pareiga šia lectio ultima absolventibus sveikinti jus papildžius aistringų, nagingų ir atsakingų kalbos mylėtojų – filologų – gretas. 

– – –