Laiškai feministėms

 

Kartu dėstome feminizmo kursą. Užgriuvus virusui ir karantinui turėjome pakeisti vieną užduotį ir sugalvojome paprašyti studenčių ir studentų pasirinkti vieną užkabinusią kurso metu skaitytą autorę ir parašyti jai laišką. Kai kas rašė dabartinėms feminizmo teoretikėms, kai kas į praeitį jau mirusioms. Mums pasirodė įdomu, kaip susikerta patirtis ir tekstai, kartais jau tapę klasika, bet dažniausiai prieš prasidedant kursui mūsų auditorijai nežinomi. Kaip susitinka laiškų ir tekstų autorės: Andrea Dworkin, Simone de Beauvoir, Gayle Rubin, Iris Marion Young ir Laura Mulvey.

 

Natalija Arlauskaitė, Dovilė Jakniūnaitė

 

 

Miela Andrea,

 

rašau Tau, nes negaliu apsakyti savo nuoskaudos dėl grožio suvokimo. Gyvename labai chaotišku laiku. Pandemija tarsi eina į pabaigą, pagaliau be kaukės galima išeiti į miestą, mišką ir įkvėpti gaivaus pavasariško oro, persmelkto alyvų kvapo. Nors pandemija tarsi sustabdė laiką, paskatino žmones užsidaryti namuose ir permąstyti savo vertybes, tikslus, troškimus, gyvenimo būdą, tačiau tam tikros temos liko. Ir čia, miela Andrea, reikia Tavo nuomonės, kuri būtų labai aiški, tiesmuka ir net radikali. Man reikia Tavo nuomonės grožio klausimu.

Švelnėjant karantino sąlygoms, daugelis patraukė į barus, kavines ar kitas viešas vietas. Ne išimtis ir aš. Nors linksmai leidau laiką su draugais, akys vis krypo į kitus, nepažįstamus žmones. Ir nevalingai pradėjau galvoti apie pėdų rišimą Kinijoje, apie kurį Tu rašei.

Pėdų rišimas Kinijoje – žiauri tradicija, kuri tarsi seniai išnykusi, tačiau skaitant tekstą man pačiai kojas skaudėjo. Ne ką geriau mano kojos jautėsi tą vakarą Vilniaus senamiestyje. Nors nesu pastabus žmogus, tačiau mano akys užkliūdavo už ryškių merginų. Jos buvo ryškios, nes buvo pasidažiusios. Nežinau, ar čia sutapimas, bet tą vakarą kas trečia mergina buvo labai „ryškių veido bruožų“. Pirmiausia pagalvojau, kaip man jų gaila, gaila jų laiko ir net pinigų. Vėliau buvo gaila jų suvaržytų veiksmų, o ir ne visada suprasi jų veido mimikos – tarsi juokiasi, bet tik garsas sklinda, nesimato šypsenos.

Prisiminusi Tavo tekstą apie pėdų rišimą, pradėjau lyginti XX amžiaus Kiniją ir XXI amžiaus Vilnių. Kaip ir pėdos, makiažas yra merginų skiriamasis bruožas. Jaunos merginos turi savo mamas, kurios tikriausiai puošiasi makiažu, o dukros mokosi to ir tai perduodama iš kartos į kartą. Pasidažiusios merginos / moterys labiau pasitiki savimi, yra kažkuo geresnės. Anksčiau Kinijoje mėgdžiodavo aukštesnę klasę, kad pagerintų savo socialinį statusą, dabar makiažas tapo kiekvienos merginos būtinu bruožu, nesvarbu pajamos, išsilavinimas ir pan. Nepasidažiusi mergina dažniausiai gaus mažiau dėmesio nei pasidažiusi. Galiausiai visada į pasidažiusią merginą vaikinai labiau atkreipia dėmesį nei į nepasidažiusią. Kaip pėdų rišimas buvo tarsi makšties pakitimas, kuris garantuodavo kokybiškesnį seksą, dabar makiažas tarsi rodiklis vaikinams, kurią merginą geriau kalbinti, o kurios ne.

Nors tą vakarą jaučiausi balta nepasidažiusia varna su siauromis lūpomis, keletu spuogų, natūraliomis didelėmis akimis, o ir raukšlelės prie akelių matosi (čia jau tikrai kompiuterio įtaka), linksma kompanija leido pamiršti, kad aš be makiažo ir tas spuogas labai fainas buvo. Kartu šis karantininis pasivaikščiojimas Vilniuje tarsi parodė, kad nors buvo laikas trumpam sustojęs, leidęs apmąstyti vertybes, siekius ir t. t., grožio standartai visada liks, sunku įsivaizduoti, kas galėtų tai pakeisti.

Girdžiu, miela Andrea, kaip sakai: „O ką aš sakiau, kiek tekstų parašiau šia tema?“ Tačiau vyliausi, kad dabartinių influencerių skatintas natūralus grožis ir karantinas pakeis grožio standartus. Pasirodo, smarkiai klydau. Pandemija tarsi sustabdė grožio industrijos veiklą. Tačiau sušvelnėjus sąlygoms visi (tiek vaikinai, tiek merginos) kaip išprotėję puolė į visas gražinimosi vietas. O mano patirtis Vilniaus senamiestyje tarsi įrodo, kad net ir virusas, kuris nusinešė tiek daug gyvybių, nesustabdys grožio industrijos.

Miela Andrea, kada moteris bus laisva? Ar tikrai mes gyvename liberaliame pasaulyje, kur gali savarankiškai kurti savo asmenybę? Ar ateis laikas, kai ištrūksime iš grožio standartų? Nenoriu savęs įprasminti per makiažą, kaip ir nenoriu skirti laiko grožio priemonėms. Žinau, kad Tu akcentuoji visiškai natūralų grožį, žmogiškuosius, ne sukurtus, veido, kūno bruožus. Tad ar gyvensime tikro, natūralaus grožio laikais? Ar bus toks laikas, kai žmonija supras savo natūralų grožį?

 

Su meile

Giedrė Maskeliūnaitė

 

 

Miela Simone de Beauvoir,

 

norėjau Jums parašyti šį laišką ir juo išreikšti padėką. Padėką už savęs supratimą. Skaitydama Jūsų knygą „Antroji lytis“ ne vieną kartą pajaučiau, jog nevalingai linkčioju galva, o kai kurios vietos privertė prisiminti skausmingą patirtį, susijusią su buvimu mergaite, o vėliau – mergina. „Moters kūną labiausiai graužia nerimas, kad ji yra moteris“, – šis teiginys man „artimiausias“, o patirtimi, susijusia su juo, norėčiau pasidalinti su Jumis. Į tam tikrą naštą būnant moterimi noriu pažvelgti per savo galimybių suvokimo prizmę, kurią lemia dar vaikystėje „užprogramuotas“ santykis tarp fiziologinių ir socialinių aspektų.

Antrojo tomo pirmame skyriuje „Vaikystė“ Jūs aptariate mergaitės „tapimą moterimi“ – menstruacijų pradžią. Teigiate, jog, prasidėjus šiam procesui, mergaitė automatiškai priskiriama prie moterų, o jokio išsigelbėjimo nebėra. Šio fiziologinio proceso pradžia mergaitei asocijuojasi tik su nešvara, o ji pati tampa svetima sau. Iš asmeninės patirties turiu pasakyti, jog kai menstruacijos prasideda labai anksti, būnant dešimties, prie šių dalykų prisideda ir socialinė aplinka, kuri mergaitei tampa papildoma našta.

Mergaitė susiduria su anksčiau net negirdėtais iššūkiais, jai reikia perlipti tam tikrą psichologinį barjerą: ką tik buvusi visišku vaiku, staiga turi pradėti rūpintis papildomais dalykais (pavyzdžiui, papildoma higiena, naujų kūno procesų suvokimu, fiziniais pilvo skausmais), kuriuos, kaip vėliau pastebima, dar reikia slėpti. Be to, aplinka dar signalizuoja ir apie ne pagal normas – per anksti – prasidėjusį procesą, kuris reiškia gėdą ir standarto neatitikimą. Mama, vienintelė sužinanti apie tokią „problemą“, mergaitei pataria tai slėpti nuo artimųjų ir draugų – juk socialiai nepriimtina taip anksti išgyventi šiuos procesus. Šis aspektas labai svarbus, nes mergaitė, būdama jauno amžiaus, natūralius prigimtinius dalykus susieja su gėda ir tai tampa tam tikra „negalia“ (tomis dienomis tenka būti itin nuovokiai ir neišsiduoti, dėl to su laiku norisi atsisakyti vis daugiau pramogų). Kaip rašėte savo knygoje, menstruacijų keliamas siaubas dėl socialiai ir psichologiškai sukeliamų problemų lemia dar stipresnius negalavimus ir skausmus.

Tokia patirtis, mano manymu, glaudžiai susijusi ir su Iris Marion Young esė „Mesti kaip mergaitė“ plėtojama moters funkcionalumo apribojimo problema. Iš esmės tokie fiziologiniai dalykai kaip menstruacijos, nėštumas, būdingi moterų giminei, „nusveria“ pačios moters savaime individualumą ir apriboja savų galimybių suvokimą. Moters neužtikrintumas dėl savo pajėgumų, baimė dažnai susiaurina jos pačios fiziškai naudojamą erdvę. Taip apribojant save ir erdvę, esančią aplink, nėra juntamas visavertiškumo jausmas. Toks savęs apribojimas, minimalus savosios laisvės naudojimas lemia savęs objektinimą, savarankiškumo atsisakymą.

Tokia būsena reikalauja išgelbėjimo, o gelbėtojo vaidmuo tokios mergaitės akyse atitenka vyrui. Būdama paauglė ir dar nesuvokdama problemų, pasėtų manyje ankstyvoje paauglystėje, jaučiau nenumaldomą norą greičiau susirasti „antrąją pusę“. Vaikiną, kurio rankose, Jūsų žodžiais tariant, yra laimės raktai. Atrodė, jog viena aš esu neišpildyta – manyje kažko trūksta. Skaitydama antrą skyrių „Mergina“, supratau, kodėl jaučiau tokį norą. Aš savęs nesuvokiau kaip esminio subjekto, man reikėjo kažko kito. Dar vaikystėje pasijutusi nepilna ir gėdinga, dabar aš noriu, kad kažkas kitas pasirūpintų mano laime, o šios laimės išpildytoju tampa princas, nužengęs tiesiai iš vaikystės pasakose suformuotų vaizdinių, idealų.

Perskaičiusi Jūsų knygą supratau, jog toks savęs sumenkinimas glūdi ankstyvuose mano gyvenimo metuose. Anksti prasidėjęs brendimo procesas ir socialinis spaudimas dėl normų neatitikimo gali lemti stiprų savęs apribojimą vėliau. Toks „užprogramuotas“ nepasitikėjimas savimi vėlesniais gyvenimo metais pasireiškia noru užpildyti trūkstamas vietas, surasti laimę, kurios, kaip diktuoja pasąmonė, pati pasiekti negali.

Pasirodo, mano kūną (ir ne tik!) išties visada labiausiai graužė nerimas, kad esu moteris.

 

Gabrielė Galinytė

 

 

Gerb. Simone de Beauvoir,

 

praėjus beveik dvidešimt metų po knygos „Antroji lytis“ parašymo, 1967-aisiais „Radio-Canada“ interviu atsakydama į klausimą, kaip pasikeitė moterų sąlygos po Jūsų knygos parašymo, teigėte, jog jos ne pagerėjo, o pablogėjo. Knygos pabaigoje paliktas įrašas „tikiuosi, jog vieną dieną ši knyga taps pasenusi“, pasak Jūsų, neišsipildė, nes moterų padėtis visuomenėje vis dar liko nepasikeitusi.

Praėjus septyniems dešimtmečiams po „Antrosios lyties“ publikavimo, pasaulis paskendo viruso pandemijoje. Tiek dirbantys vyrai, tiek dirbančios moterys savo kasdienybę turėjo tęsti namuose. Atrodytų, kad praėjus minėtam laiko tarpui moterų situacija visuomenėje pasikeitė – jos, kaip ir vyrai, turi darbus, gauna algą (būti namų šeimininke yra pasirinkimas, o ne neišvengiama būtinybė), apskritai tariant, lygios lyčių ekonominės, politinės ir moralinės teisės bei atsakomybės tapo užtikrintos teisiškai. Žinoma, svarbu paminėti, jog tai buvo įgyvendinta ne socialistiniu, bet kapitalistiniu keliu, o tai prieštarauja Jūsų idėjoms. Vis dėlto, nepaisant teisiškai įtvirtintos lygybės tarp lyčių, būtinas karantinas namuose išryškino vis dar visuomenėje išlikusią lyčių galios struktūros asimetriją.

Karantino metu TV3 televizijos socialinės dokumentikos laida „TV pagalba“ parodė reportažą, kuriame vienas iš laidos vedėjų apibendrino šeimos gyvenimą karantino metu. Pasak jo, moterys tiek prieš karantiną, tiek per jį nieko neveikia – daro valgyti, skalbia, lygina, prižiūri vaikus. Vyrai tuo tarpu seka žinias ir informuoja „savo moterį“. Čia galima įžvelgti sąsają su Jūsų knygos pagrindine mintimi – „moterimi ne gimstama, o tampama“. Vedėjas, skleidžiantis žinią visuomenei, per moteriai priskiriamus „kasdieninius“ darbus iš tikrųjų išryškina po lygias galimybes užtikrinančių teisės aktų skraiste paslėptus visuomenėje dominuojančius socialinių lyčių skirtumus.

Kaip Jūs teigėte, žmogus gimsta be savo tapatybės, ši jam yra sukuriama ir pritaikoma per auklėjimą, kuris yra grindžiamas visuomenėje jau esančiomis idėjomis apie lyčių vaidmenis. Implikuojant, jog moteris nieko neveikė tiek prieš karantiną, tiek per jį, jos tapatybė yra apibrėžiama per priešpriešą su vyru. Namų ruošos darbai jai yra priskiriami kaip savaime suprantami ir jos tapatybę apibrėžiantys veiksniai. Tai konstruoja lyčių nelygybę, verčia moterį laikyti imanentišku objektu patį vyrą iškeliant kaip transcendentišką subjektą. Čia vyras užima Esminio poziciją, o moteris yra suvokiama kaip Kita. Moters imanentiškumo suvokimas čia skleidžiasi per savirealizacijos galimybės neturėjimą – moteris skalbia, lygina, daro valgyti ne todėl, kad nori per tai realizuoti savo interesus, o todėl, kad to reikia subjektui – vyrui ir vaikams. Taip pat laidos vedėjas, teigdamas, jog vyras praneša žinias „savo moteriai“, sutvirtina jos objektiškumo ir imanentiškumo sampratą. Tokią sukonstruotą lyčių vaidmenų situaciją laidos vedėjas įvertino kaip „idilę“ – „visi kažkuria prasme yra laimingi“.

Apibendrinant, praėjus septyniems dešimtmečiams po Jūsų knygos publikavimo, pasaulį užpuolus virusui ir išryškinus įsišaknijusias socialinės lyties konstrukcijas visuomenėje, Jūsų knyga ir idėjos vis dar lieka nepasenusios, veikiau priešingai – ypač pritaikomos ir aktualios šiandienai

 

Pagarbiai

Greta Bylaitė

 

 

Sveiki, Simone de Beauvoir,

 

mane sužavėjo Jūsų darbas apie socialinę lytį kaip socialinį konstruktą, taip pabrėžiant, kad moters identitetas didžiąja dalimi priklauso nuo visuomenės taikomos lūkesčių sistemos. Bet grįždama prie esminių feminizmo kaip išsilaisvinimo ištakų norėčiau šį laišką pradėti bendresniu ir šiek tiek lyriniu klausimu – ar nemanote, kad mes dar kartą pralaimėjome, mums leidus patikėti, kad laimėjome?

Man pasisekė – nuo vaikystės girdėjau, kad „turėjau gimti berniuku“, taip pabrėžiant, kad mano elgsena labiau pritiko vyrui nei moteriai. Taip ir ėjau per gyvenimą, dažnai darydama tai, kas pridera vyrams, ir rečiau tai, kas pridera moterims, tokiu būdu arba nejausdama diskriminacijos lyties pagrindu, arba netaikydama jos sau.

Augdama pajusdavau, kad „esu moteris“, vis dažniau: arba būdavau „kaip moteris protinga“, arba kalbėjau „rimtai kaip moteris“, arba vairavau „gerai kaip moteris“. Mane šokiravo, kai, draudžiantis automobilį, mano draugas draudimo brokeris pasijuokė, kad visi kintamieji, formuojant draudimo pasiūlymą, man palankūs, tik tiek, kad esu moteris, tai bus šiek tiek brangiau. Pasipiktinusi papasakojau apie tai darbe – mano vadovas paaiškino, kad draudimas juk yra rizikos įvertinimas, o moterys statistiškai patenka į daugiau eismo įvykių nei vyrai. Bet juk remdamiesi tokia logika galėtume surinkti ir dar smulkesnę statistiką: kokios akių spalvos vairuotojai yra linkę sukelti daugiausia eismo įvykių, kokios plaukų spalvos, ūgio ir t. t. – juk visos šios savybės lygiai tiek pat determinuoja tavo gebėjimą vairuoti kaip ir tavo lytiniai organai – tebūnie draudimas pigiausias mėlynakiams.

Po šio įvykio supratau, kad visuomenėje visada pirmiausia buvau moteris, bet to nepastebėjau, nes visi lengvai apčiuopiami rodikliai: balsavimo teisė, teorinės įsidarbinimo galimybės, viena klasė kartu su berniukais ir t. t., lyg ir rodė, kad moterų padėtis yra pakankamai gera, o visas situacijas, kuriose buvau vertinama pagal savo lytį, bandydavau paaiškinti kažkuo kitu – iš tiesų buvau internalizavusi moteris pažabojančias praktikas ir žaidžiau pagal žaidimo taisykles, nes tiesiog norėjau dalyvauti žaidime.

Kaip dažnai moterys, norėdamos išsilaisvinti, gali tai padaryti tik žaisdamos pagal tas pačias jas užspaudusias taisykles? Jei nori būti vertinama rimtai (kaip vyrai), turi atsisakyti visko, kas galėtų priminti, kad esi moteris: išvaizdos, kuri priskiriama moteriai, – tad mes nusikerpame plaukus; švelnaus charakterio – tad mes tampame kietos; lyriškumo – tad mes tampame lakoniškos ir sugebančios atsikirsti, nes būtent tokia bus mūsų pozicija – kirsti ir atsikirsti nuolatinėje kovoje.

Galiausiai norėčiau peržvelgti dar vieną aspektą, kuris, mano galva, parodo, kad mūsų emancipacija vyksta tik mums priskirtuose rėmuose. Kiek kartų mes pačios vertinome moteris pirmiausia kaip moteris? Džiaugėmės pirmąja moterimi prezidente, ministre, apdovanojimą gavusia mokslininke ir t. t. vien dėl to, kad ji buvo moteris? Mes pačios, neigdamos lytį kaip determinantą, tapatinomės su tomis moterimis tik dėl lyties, taip ir toliau užstrigdamos lyčių žaidime. Neneigiu, jog visi šie įvykiai yra svarbūs ir rodantys progresą, bet kartais jaučiuosi taip, lyg toks džiaugsmas skirtas tam, kad normalizuotume ydingą sistemą ir gautume trumpalaikį pasitenkinimą savo padėtimi, taip numalšindamos norą priešintis sistemai iš esmės.

 

Lauksiu Jūsų laiško,

Atsakymų ieškanti Brigita Ramanauskaitė

 

 

Gerbiama Iris Marion Young,

 

prisipažinsiu, jog prieš perskaitydama tekstą „Mesti kaip mergaitė“ nebuvau susimąsčiusi apie tai, kaip būtent moters kūnas juda erdvėje. Tačiau skaitydama tekstą supratau, kad daugelis aprašytų situacijų yra lengvai atpažįstamos. Nuolat matydavau, kaip berniukai geriau pasirodo atlikdami sporto užduotis, jiems keliami aukštesni reikalavimai, bet nesusimąsčiau, kad skirtumai tarp moterų ir vyrų judėjimo erdvėje ir fizinių užduočių atlikimo iš tikrųjų reiškiasi ir kasdienėje veikloje. Moterų silpnumas ar nepajėgumas atlikti tam tikrus fizinius darbus laikomas biologija, pagrindu laikyti moteris „silpnąja lytimi“.

Šiame tekste aptariate tik tam tikrus kūno judesius, bet aš manau, kad tokia logika gali būti pastebima ir kitose srityse. Moterys galvoja, kiek vietos užima, kaip atrodo, kūnas joms labiau našta nei asmens tąsa ir priemonė atlikti įvairias užduotis. Nuolatinis dvejojimas ir įprotis nuolat saugotis smarkiai riboja moteris. Neužtikrintumas ir neharmoningas santykis su kūnu yra sunkiai pakeičiamas net ir suvokus, kad tai ne prigimtiniai dalykai. Visi šie minėti dalykai man pažįstami iš asmeninės patirties, visada jaučiausi, lyg aktyvi fizinė veikla ne man, net ir gatvėje, autobuse jaučiuosi, tarsi užimu erdvę, nepavyksta negalvoti, kaip dabar atrodo mano kūno pozicija, atsiranda tarsi žvilgsnis į save iš šono. Kai reikia kažkur užlipti, pašokti ar panašiai, visada sustoju pagalvoti, ar tikrai sugebėsiu. Net ir suvokiant šiuos dalykus, vidinių kliūčių sunku atsikratyti, ypač kai lydi smerkiantis visuomenės žvilgsnis, teigiantis, jog kažko negali.

Neužtikrintumas, savęs nuvertinimas bei kūno kaip objekto suvokimas giliai įskiepyti moterų sąmonėje ir įsišakniję visuomenėje, kuri iš kartos į kartą perduoda moteris ribojančias normas. Nesijaučiant visaverčiu subjektu, – jei nuolat tam tikrais aspektais jautiesi silpnesnė, – sunku kovoti dėl lygių teisių.

Manau, jūsų įžvalgos gali būti naudingos ir pratęsiant diskusiją apie moterų ir jų kūno santykį, kaip visuomenė disciplinuoja moteris ir kaip įveikti neužtikrintumą bei nesaugumo jausmą. Visgi santykis su savo kūnu ir jo efektyvus naudojimas erdvėje reikalingas siekiant jaustis aktyviu, pasitikinčiu savimi subjektu, gyvenant visavertį gyvenimą, kuriant teisingesnę visuomenę.

 

Pagarbiai

Girstautė Viliūnaitė

 

 

Gerbiama Gayle Rubin,

 

esu Karolina, III kurso politikos mokslų studentė, nors ir nemėgstu etikečių, laikau save feministe. Mane sužavėjo Jūsų straipsnis „Judėjimas moterimis: pastabos apie lyties „politinę ekonomiją“, ne mažesnį įspūdį paliko ir kitas straipsnis „Mąstyti lytį“, kuris tik labiau pagilino ir praplėtė skirtingų lyčių padėties visuomenėje apmąstymą bei pateikė paaiškinimą, kodėl ta padėtis yra tokia. Drįsiu pasakyti, kad Jūsų darbai iš pagrindų ir kone labiausiai iš visų skaitytų man padėjo geriau suprasti mano visuomenėje vyraujančią dviejų lyčių atskyrimo ir jų galių (dis)balanso sistemą.

Nors mano šeimoje moterys yra stiprios tuo atžvilgiu, jog gyvenime yra dirbusios vadovaujamus darbus (močiutė Sovietų Sąjungos laikais net nepriklausydama komunistų partijai buvo didelio kolūkio pirmininkė, mama su manimi įsčiose jau turėjo pirmąjį, nors ir nedidelį, savo verslą), vis dėlto šeimoje vyravo konservatyvios nuostatos, jog moteriai privalu mokėti buities darbus, nes kad ir ką ji veikia už namų ribų, namuose būti „šeimininke“ yra jos, kaip moters, pareiga.

Dėl tokios lyčių pareigų pasiskirstymo sistemos šeimoje vis kildavo klausimų, kodėl man ir seseriai, o ne broliui yra užduodami buities darbai. Kai to klausdavau mamos, atsakymo sulaukdavau tokio: „Jei būtų daug darbo, jį reikėtų atlikti visiems, bet kadangi nėra daug, pirmenybė juos atlikti yra jums, kaip mergaitėms, nes jūs turite tai mokėti.“ Tokie ir panašūs atsakymai manęs taip lengvai niekada nenuramindavo, o buvo kone pirmasis mano patyrimas, kuomet pajutau neteisybę ir nelygybę šeimoje, tarsi būtų kažkokia hierarchija ir mudvi su seserimi būtumėme žemesniojoje jos grandyje.

Perskaičiusi Jūsų straipsnius ir pradėjusi kontempliuoti įvairias savo patirtis sugebėjau rasti paaiškinimą, kodėl mano mama, nepaisant savirealizacijos karjeroje, visgi mokė mus su seserimi buities darbų kaip būtinų mokėti moterims. Supratau, kad ji savo pasaulį mato per dviejų lyčių perskyrą visuomenės santvarkoje – moterų pareiga yra susituokti ir būti mamomis bei rūpintis „namų židiniu“, na, o vyro pareiga yra atlikti fizinius namų darbus ir rūpintis žmona. Mano mamos atveju tai nėra kažkuo ypatingos ar kitokios arba, dar svarbiau, neteisingos nuostatos. Jai tai atrodė teisinga, nes natūraliai tokį suvokimą perėmė iš visuomenės, kurioje vystėsi kaip asmenybė, o visuomenė, kurioje ji augo, buvo konservatyvi ir tokie lyčių galios / pareigų pasiskirstymai buvo norma.

Šiuo laišku siekiau reflektuodama asmeninę patirtį ir visuomenės stebėjimą pasidalinti, kiek Jūsų darbai prisidėjo prie mano lyčių sistemos supratimo. Esu įsitikinusi, jog Jūsų darbai yra kertiniai ir pirmenybiškai svarbūs perskaityti save feministais norintiems laikyti žmonėms bei vyriausybėms, kurios siekia įstatymiškai iš pagrindų įgyvendinti lyčių lygybę.

 

Su didžia padėka

Karolina Rekštytė

 

 

Gerbiama Laura,

 

susidomėjusi perskaičiau Jūsų straipsnį „Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas“, jis man paliko stiprų įspūdį. Vis atsimenu Jūsų idėjas apie politinę žvilgsnio galią, man taip pat rūpi vizualumo sąsajų su galios pasiskirstymu klausimai. Gyvenu Lietuvoje, studijuoju politikos mokslus, man dvidešimt metų. Nors suprantu, kad esate užsiėmusi daugybe rimtų veiklos sričių, vis dėlto sumaniau parašyti Jums laišką.

Neseniai išvydau mūsų šiuolaikinio pasaulio veidmainystę. Turbūt prieš metus nebūčiau pasakiusi nieko, tačiau dabar, pradėjusi stebėti mieste kabančias, internete išlendančias įvairių produktų bei paslaugų reklamas, tarsi šventųjų aureolių apgaubtas seksistinių apraiškų, pajutau ne tik nepasitenkinimą, bet netgi pyktį. Man kyla klausimas – kaip Jūs, kūrusi feministinius filmus, plėtojusi politinę psichoanalizės teoriją kine, gyvenat dabar? Šiuolaikiniame pasaulyje, pilname seksizmo, moterų išnaudojimo, apsupta žmonių, manančių, kad feminizmo tikslai jau įgyvendinti? Ar manote, jog kažkas pasikeitė, o gal feminizmo tikslai ir siekiai tampa vis sunkiau įgyvendinami?

Dabar gal man atleisite – mano regėjimas-vizija ir prašymas įsitraukti į mano apmąstymus. Matau Jus vaikštančią Lietuvoje, besižvalgančią aplink. Bandau spėlioti, kiek reklamų Jums sukeltų nemažai abejonių ar net pykčio? Taip, Jūs rašėt apie klasikinį holivudinį kiną, ne apie reklamas, tačiau juk iš esmės interpretavote tą pačią galią. Jūsų tekstas tarsi pratęsia modernios kontrolės idėją, tai apmąstymas, kaip galia siejasi su žvilgsniu per specifinės kultūrinės institucijos prizmę. Kine žvilgsnio strategijos verčia moterį paklusti apibrėžiančiam vyriškam žvilgsniui. O moteris trokšta būti žiūrima! (Sarkazmas.) Taigi kaip Jūs reaguojate, vertinate šiuolaikines aktyvaus „moteriškumo“ reklamas viešose erdvėse?

Antrasis regėjimas. Įsivaizduokite – tamsioje salėje susižavėję vaizdais žiūrovai skatinami susitapatinti su herojumi vyru, o moterį priimti kaip pasyvų erotinį objektą. Vyksta sąmoningai strategiškai suplanuota operacija, kad žiūrovo supratimas apie save kaip atskirą individą tirptų ir jis pasiduotų veiksmui bei filmo siužetui net nesusimąstydamas. Tačiau kas verčia moterį įtvirtinti savo pasyvų vaidmenį? Ir, svarbiausia, kas priverčia nebe XIX ar XX, bet šiuolaikinius XXI amžiaus vyrus ir moteris tai priimti kaip natūralų ir neišvengiamą dalyką? Būtent šie klausimai man neduoda ramybės. Ką galėtumėte atsakyti Jūs?

Jūs savo straipsnyje teigiate, jog kinas skatina vyriško žvilgsnio žiūrovą, kuris moteris mato kaip objektus. Tačiau Jūsų atradimai keičia požiūrį ne tik į kiną, bet ir apskritai į vaizdinę kultūrą, kurios dalis – reklamos. Taigi, grįžkime prie mano sukurtos Jūsų, vaikščiojančios Lietuvoje ir apžiūrinėjančios reklamas, vizijos. Nors ne, lengviau atsikvėpkite, neversiu jūsų siaučiant COVID-19 keliauti – gal galėtumėte įsijungti savo kompiuterį? Pažvelkite į Krekenavos agrofirmos mėsos reklamą su skambiu užrašu „Kai norisi mėsos“. Tiesa, tai nėra paprasta mėsos reklama: šalia dešrelių aptemptą suknelę iš nugaros bando užsisegti moteris. Išryškinti moters sėdmenys, nuoga nugara, o apačioje pavaizduotos dešrelės su salotomis. Itin išraiškinga straipsnio apačioje pateikta lentelė, atspindinti smalsiųjų internautų apklausos rezultatus. Ir ką jūs manote? 24 %, net 268 respondentai, paspaudė apklausoje esantį „Tokiose reklamose nematau nieko blogo, man gražu“ variantą.

Parodžiau šią ir keletą kitų reklamų savo draugui. Žinot, ką jis pasakė? Kad nemato jokios problemos, nes moters kūnas reikalingas pritraukti dėmesiui, o pastarasis (dėmesys) reikalingas norint išlaikyti verslą ir gauti pelną, nesvarbu, ar tai būtų sporto klubas, ar mėsos perdirbimo įmonė. Vyras galėtų būti pavaizduotas lygiai taip pat – ir tai naudojama tik efektyvios reklamos tikslais. Ar įžvelgiate kokių nors naujų vyrų ir moterų santykių tendencijų? Ar nepastebite, kad šios buvusios skirtingų polių dalelės dabar gali būti vienodai eksponuojamos dėl visa nugalinčio ir visa užgožiančio verslo seksizmo?

 Drįstu teigti, jog tokių šiuolaikinių vaikinų ir merginų atsirastų ir daugiau. Tampa sunku diskutuoti ir aiškinti skopofilijos, žvilgsnių strategijos bei kitas sąvokas, kurios reikalingos šiems debatams pratęsti. Tačiau kaip mums tai pakeisti? Kaip atverti feminizmo tikslus, niuansus ir subtilybės tiems, kurie to nenori matyti? Kaip kovoti dėl moters išlaisvinimo iš diskriminacinių vaizdinių tinklo, jei jos įvaizdis reklamose, nors ir nebūtinai atspindintis realybę, naudojamas prekių, prekybos kultūroje, tapo niekieno nebekvestionuojamu stereotipu, tarnaujančiu „kilniems“ verslo tikslams? Aš tarsi įsprausta į kampą, daugumos skatinama „atmatyti“ tai, ką pamačiau, nes taip gyventi būtų daug lengviau. Taigi, man įdomu – kaip tokioje šiuolaikinėje visuomenėje gyvenate, ką apie tai mąstote, kokias kontrastrategijas pasiūlytumėte Jūs?

 

Atsakymo laukianti ir linkėjimus siunčianti

Kristina Eidikytė