Iš vokiečių poezijos [Ringelnatz; Brecht; Koch; Berkes]

 

JOACHIM RINGELNATZ 

(tikr. Hans Gustav Bötticher, 1883–1934)

 

Vokiečių poetas, kabaretų komikas, satyrikas, dailininkas. 1933 m. nacių režimas jo meną uždraudė kaip „degeneracinį“.

 

Bumerangas

 

Skraidė bumerangas čia kadais

Su galais gal kiek per daug lenktais.

Vienąsyk nuskrido už uolos

Ir nebesugrįžo atgalios.

Žmonės, susirinkę vakare,

Valandą jo laukė bulvare.

 

Tave taip myliu aš

 

Tave taip myliu aš,

Kad nė nesusimąstęs dosniai

Tau duočiau koklį nuo savo

Krosnies.

 

Bet nieko nedaviau tau.

Ir man taip liūdna širdy.

Pražydo prožirnis – matau –

Šalia patiltės stoty.

 

Baigta – prabėga

Viskas, bet neužsimiršta.

Iškeliauju.

Tai, kas išlieka,

Telpa saujoj.

 

Laikas bjauroja

Visa, kas esti.

Šuo loja.

Gali įkąsti.

Skaityt, rašyt negali.

Mums metas į kelią.

 

Šypsausi.

Kas rėtyje svarbiausia?

Skylės, dievaž.

Tave taip myliu aš.

 

1928

 

 

 

BERTOLT BRECHT 

(1898–1956)

 

Populiari daina (Die Moritat von Mackie Messer) iš Brechto ir kompozitoriaus Kurto Weillio muzikinės pjesės „Opera už tris skatikus“ (1928).

 

Baladė apie Mekį Peilį

 

Kai ryklys nasrus pražioja,

Rodo jis visiems dantis.

Kai Makhitas griebias peilio,

Peilio niekas nematys.

 

Jei ryklys doroja auką,

Tykšta kruvina puta!

Mekio Peilio plieno dantį

Slepia pirštinė juoda.

 

Žaliabangėn Temzėn krenta

Žmonės staigiai pakirsti.

Tai ne choleros, ne maro –

Mekio pėdsakai pikti.

 

Jei sekmadienį lavonas

Stingsta Strande ant žolės,

Aišku, kad Makhito peilis

Sukinėjos netolies.

 

Šmulis Majeris prapuolė,

Kaip ir turčiai dar keli.

Pinigai Makhitui teko,

Bet įrodyt negali.

 

Dženę Tauler žmonės rado

Subadyta krūtine.

Vaikštinėja niekuo dėtas

Mekis Peilis krantine.

 

Kur Alfonsas Glaitas dingo?

Ar kada nors paaiškės?

Dievagojas Mekis Peilis,

Kad nežino to išties.

 

Gaisras Sohe, žuvo senis

Ir dar septyni vaikai.

Minioje pranyksta Mekis,

Nieks neklausia kur ir kaip.

 

O jauna našlė mūs gatvėj,

Kurią suterštą metei?

Meki Peili, leisk paklausti,

Kiek kainavo visa tai?

 

 

 

HAN KOCH

 

Vokiečių kalba svetimtaučiams*

 

Nėra ji tokia svarbi,

mano drauge,

Vokietijoje

kalba.

Ar tu dabar

maldauji,

ar maliesi,

ar meldiesi –

nieko čia neišmelši.

 

Nėra taip svarbu,

mano drauge,

ar tu prisėdai, ar sėdėjai,

tolimų draugų kankynės mūsų nekankina.

Ir prieglobstis suteikiamas tik mūsų priešų priešui.

 

Skursti – tai lik ten, kur esi.

Ar kas uosto šiukšlių dvoką, ar uoste vokiečių moko,

lemia viena: kiek užsidirba kas?

 

O štai kas svarbu,

mano drauge,

tau

Vokietijoje:

ar čia gauni, ar čia griauni,

ar valgį verdi, ar iš alkio sverdi,

ar tu šėlsti, ar tu mėlsti.

 

Vertė Lanis Breilis

 

 

 

ULRICH BERKES

 

Ulrichas Berkesas (g. 1936) – Halėje gimęs vokiečių rašytojas, poetas. 1967–1970 m. studijavo Vokiečių literatūros institute Leipcige. 1976 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Ikaras virš miesto“ (Ikarus über der Stadt). Bene žymiausia knyga laikoma „Bloga meilė“ (Eine schlimme Liebe, 1987), parašyta dienoraštinių užrašų forma. Kaip poetas ir vienas iš VDR 1970–1989 m. organizuotų kasmetinių poezijos seminarų jauniesiems poetams lektorių darė įtaką jaunesniajai kartai.

 

Išpūstas autoportretas

 

1.

 

Esu poetas

Neturiu nei automobilio, nei televizoriaus, nei skalbimo mašinos

Mieliausiai geriu stiprią arbatą

Galiu nupjauti žolę dalgiu

Vairuoju raudoną aprūdijusį dviratį

Ieškau draugų, draugai ieško manęs

Dažniausiai rašau pieštuku

Du kartus pertranzavau Lenkiją

Myliu ir būsiu mylimas, tai viskas

Klausau Mahlerio, „Pink Floyd“ ir Matthiaso Reiso muzikos

Kartą išgelbėjau skęstantį berniuką

Norėčiau turėti tik 50 knygų, deja, dabar turiu 66

Svajojau tapti dailininku, anksčiau pilotu

Vengiu pasivaikščiojimų

Turiu baimę skristi

Nuo septynerių gyvenu apgriuvusiame name

Mielai patyliu

Retkarčiais piešiu olandiškais aliejiniais dažais

Jaučiuosi atsakingas

Menkai domiuosi orais

Mieliau dirbu ne prie rašomojo stalo

Gimiau po Jaučio ženklu

Rašau dienoraštį ne tam, kad paskelbčiau

Esu 1,80 m ir sveriu 71 kg

Skaitau Lautréamont’ą, Rimbaud, W. H. Audeną, Genet, Alleną Ginsbergą, Hubertą Fichtę,

Girdėjau, kaip sprogsta bombos, regėjau degant namus

Naudoju anglišką skutimosi aparatą

Metų metus praleidžiu rašydamas eilėraščius proza

Kartais nueinu į kiną, prekybcentrį ar bažnyčią

Sykį sapnavau, kad buvau Paryžiuje

Nesiruošiu rašyti romano

Esu užsispyręs

Žinau, kaip pagaminti mėsą su svogūnais, kario ryžiais ir garintais vaisiais

Dažnai užsidegu žvakes

Man koktūs lošimai ir pokštai

Tikiu Herakleito sakiniu: „Vienas ir tas pats mums yra gyvieji ir mirusieji, bundantieji ir užmiegantieji, jauni ir seni“

Būdamas vaikas vos nemiriau dėl prastos mitybos

Manau, kad gyventi ir rašyti turi būti vienis

Nesu ambicingas

Mėgstu senas vaistines

Nieko nebijau, banaliai tariant

 

 

2.

 

Nesu poetas

Šluostau dulkes, ryju tabletes, valau batus, miegu, klausausi žinių, plaukioju, perku pašto ženklus, rašau eiles, geriu alų

Dabar gyvenu naujos statybos name

Gyvenu su prieštaromis

Mečiau rūkyti

Maudausi nuogas

Turiu aukščio baimę

Esu ištikimas

Šypsausi viduje, kai prasideda iškilmės

Mieliausiai valgau dešreles bockwurst

Niekada nepelnysiu Nobelio literatūros premijos 

Tampu vis labiau nerūpestingas

Vagiu sakinius iš užsienio eilėraščių

Niekam nieko nepavydžiu

Turiu venų varikozę

Gatvę kertu tik degant žaliai

Norėčiau dar sykį pamatyti Fellini „Satyrikoną“ 

Fotografuoju apleistus namus

Dirbu lėtai, dvejodamas, apimtas paslaptingo geismo

Neturiu paslapčių

Esu kilęs iš aviganių ir fermerių 

Kalbu tiesiai

Nesveriu kiekvieno žodžio ant auksinių svarstyklių

Kartais apie tai galvoju ironiškai

Daugiau negaliu rašyti eilėraščių proza

Pasitikiu savimi

Esu prieš karą

Niekada nenuobodžiauju

Laikau save materialistu

Naudoju eau de cologne

Dar nesu įtrauktas į vokiečių rašytojų enciklopediją

Neketinu sustoti

Dirbu su rašomąja mašinėle

Nesiekiu tobulumo

Slankioju po Friedrichstraße

Padedu savo ranką ant tavo kelio

„Darau tai, darau šitai“ (Frank O’Hara)

Tariu: mano eilėraštis yra ir tavo eilėraštis

 

 

Metro eilėraštis

 

Man nereikia rašiklio

šitą eilėraštį, pavyzdžiui

parašiau metro tarp

Pankow kvartalo ir Thällmanno aikštės

jis gimė po gatvėmis

po senos ir naujos statybos namais

užrašų knygelėje

slystant bėgiais

 

Žinau moderniuosius

Budapešto ir Prahos metro

su greitais eskalatoriais

sienos ten atrodo kaip marmuras

tačiau čia man patinka

senas geltonas jugendo vagonas

durų rankenėlės dar pagamintos iš žalvario

kasdien šlifuojamos tūkstančio rankų 

 

Taip pat šis ypatingas

įkaitusio kietmedžio kvapas

sklindantis iš veleno stabdant

turėtų būti įtrauktas į eilėraštį

kurį nešuosi laiptais aukštyn

pro plakatais nuklijuotas sienas

į pilką lapkričio naktį

virš Hausvogtei aikštės

 

Vertė Saulius Vasiliauskas