Eilės
●
Rudens vakaras
Buvo pilnas teisybės
Ir krintančių lapų.
Reikėjo tylėti
Nuleidus akis,
Atlaidžiai žiūrėti,
Kaip jis nueina
Nepalikdamas nieko
Esančiam,
Laukiančiam,
Žiūrinčiam,
Kaip krenta rudenio
Lapai ant žemės
Arba ant visatos stogo.
●
Į užmirštą
Vilniaus akligatvį
Naktį įgriuvo
Apsisapnavęs pasaulis.
Dundėdamas
Kaip griaustinis,
Ieškodamas
Ateities
Ir teisybės –
Vienintelės
Ir paskutinės.
●
Pamiškėje
Senas akmuo
Visą naktį
Gulėjo tylėdamas.
Dieną, mosuodama uodega,
Per kiemą
Praėjo žalmargė.
Vos pabudus
Mergaitė,
Pripuolus prie lango,
Išvydo, kaip skleidžias
Aguonos žiedas.
Diena
Buvo pilna pasaulio.
Visas rugpjūtis
Visas rugpjūtis –
Didelis, nesulaikomas –
Buvo visur:
Prie upės,
Senose kapinaitėse,
Mano senelės sapnuos.
Kartais pritilęs klausydavos,
Kaip teka upelis,
Kaip žvakė užgęsta
Vėjui suošus
Senose kapinaitėse,
Kaip pildosi viskas,
Ką sapnavo senelė.
Visas rugpjūtis –
Didelis,
Nesulaikomas,
Visas
Buvo šalia einančių
Ir sustosiančių.
O horizonte visą rugpjūtį –
Baltas sklendžiantis
Paukštis.
Mariaus Samavičiaus nuotrauka
●
Lapkričio naktimis,
Kai pradėdavo ūžauti vėjai,
Kai tvenkinio vandeny,
Patekėjus mėnuliui,
Atsispindėdavo
Mano sapnai,
Atsibusdavau,
Lyg būčiau pajutus,
Kaip didėja erdvė,
Kaip laikas apsunksta,
Kaip už tvenkinio,
Krūmuose
Prasideda
Begalybė.
●
Niekas nepiktžodžiavo,
Nešokinėjo iš džiaugsmo,
Nesislapstė nė vienas
Nei nuo gyvenimo,
Nei nuo mirties.
Buvo rami,
Nekalta
Septintoji rugpjūčio diena.
Raudonavo šermukšniai.
Kasdienė teisybė
Čia pat.
Vakar ir šiandien.
Po kojomis.
Virš galvos.
Prieš akis.
Gelbstinti. Žudanti.
Apvylus
Ir nuraminusi.
Kasdienė teisybė.
●
Iš kur ta valanda dabar –
Iš lengvo dangaus aukštybės,
Iš juodžiausių žemės gelmių
Ar iš kažkada buvusio laiko,
Kad šitaip ramiai
Pražydo alyvos,
Kad šitaip tyliai
Ant smilgos viršūnės
Nutūpė margas drugys,
Kad šitaip saugu,
Kai prisiglaudžia šuo
Prie kojų.
●
Aš ir esu
Šis lapkričio pavakarys,
Pilkas ir pilnas ramybės.
Palydintis viską,
Kas iškeliauja
Pro atkeltus rudens vartus
Į rytojų
Arba į vakar.
●
Kai nyki tuštuma prisipildys
Sielvarto, džiaugsmo,
Nuodėmių ir nekaltybės,
Gyvenimo ir mirties,
Tada
Ramus ir klusnus
Stovėsi tenai,
Kur prasideda
Amžinybė,
Kur pradžioje
Lyg veidrody
Pabaiga atsispindi.
Kol kas nors atsitiks
Kai tamsu ir tylu,
Reikia nurimti ir laukti,
Kol kas nors atsitiks,
Kol kažkas pasirodys.
Bet niekas nepasirodė,
Niekur nieko neatsitiko.
Tik ateitis,
Tik ateitis buvo visur:
Po kiekvienu
Šermukšnio lapu,
Po kiekvienu pelėdos sparnu.
Kiekvienoj
Mano kamaros
Kertelėj.
Po pasaulio pabaigos
Kur tas laukas,
Kur tas smėlis,
Kur tas mano avinėlis,
Kuris pievomis bėgios
Po pasaulio pabaigos?
