Begėdžiai

Begėdžiai

 

Keturių veiksmų opera

 

 I veiksmas

 

I paveikslas

 

Scenoje dykuma. Tolumoje pieštiniai kalnai. Nupiešta, kaip nuokalnėn bėga žmogus su virduliu rankose. Scenoje stovi dvi kėdės.

Bogoliubovas stovi scenoje ir laiko rankoje lazdą. Priešais Bogoliubovą stovi Poroškovas

 

Bogoliubovas (dainuoja). Va aš tave dabar sumušiu!

Poroškovas (dainuoja). Ne, tu manęs nesumuši!

Bogoliubovas. Ne, sumušiu!

Poroškovas. Vis dėlto nesumuši!

Bogoliubovas. Sumušiu!

Poroškovas. Nesumuši! (Abu sėdasi ant kėdžių)

I choras. Jis jį sumuš.

II choras. Ne, jis jį sumuš.

Bogoliubovas (stodamasis). Dabar aš tave sumušiu. (Tvoja Poroškovui lazda, bet Poroškovas išsisuka nuo smūgio)

 

[1934–1937]

 

 

●

 

Antonas Antonovičius nusiskuto barzdą ir visi pažįstami nustojo jį pažinti.

– Kaipgi šitaip, – kalbėjo Antonas Antonovičius, – juk čia aš, Antonas Antonovičius. Tik barzdą nusiskutau.

– Na jau! – sakė pažįstami. – Antonas Antonovičius turėjo barzdą, o jūs jos neturit.

– Aš jums sakau, kad turėjau barzdą, tik aš ją nusiskutau, – kalbėjo Antonas Antonovičius.

– Maža kas anksčiau barzdą turėjo! – sakė pažįstami.

– Tai kaip čia, iš tiesų, – kalbėjo įpykęs Antonas Antonovičius, – kas aš tada, jūsų manymu?

– Nežinom, – sakė pažįstami, – tik jūs ne Antonas Antonovičius.

Antonas Antonovičius sutrikęs nesumojo, ką jam daryti. Jis nuėjo į svečius pas Naskakovus, bet ten jį sutiko nustebusiais veidais.

– Jums ko reikia? – paklausė.

– Jūsų man reikia, Marusenka! – atsakė Antonas Antonovičius. – Nejaugi manęs nepažįstat!

– Ne, – atsakė Marusia Naskakova susidomėjusi. – Palaukit, gal aš jus mačiau pas Valentiną Petrovną?

– Na, ką jūs, Marusia! Na, įsižiūrėkite į mane kaip reikiant. Atpažįstate?

– Palaukit, palaukit… Ne, aš nepamenu, kas jūs, – atsakė Marusia.

– Aš gi Antonas Antonovičius! – pasakė Antonas Antonovičius. – Dabar atpažinote?

– Ne, – atsakė Marusia, – jūs iš manęs šaipotės.

 

[1934–1937]

 

 

●

 

Lygiai prieš 56 metus gimė Ivanas Andrejevičius Redkinas. Dabar jis tokia įžymybė, kad nėra reikalo pasakoti, kas jis toks. Juk tik pagalvokit, ko tik nespėjo nuveikti šitas žmogus per penkiasdešimt šešerius metus! Taip, genijus – ne yla, maiše nepaslėpsi.

Įsisąmoninęs savojo gimimo dieną Ivanas Andrejevičius Redkinas nupirko šprotų skardinę ir paslėpė ją rašomojo stalo stalčiuje.

– Aš per daug įžymus, kad manyčiau, jog niekas neateis manęs pasveikinti, – tarė sau Redkinas. – O jei kas ateis, tada va ir pavaišinsiu šprotais.

Ivanas Andrejevičius atsisėdo ant kušetės ir ėmė laukti.

Aštuntą valandą vakaro pasigirdo skambutis ir Redkinas puolė atidaryti laukujų durų. Bet nubėgęs koridoriumi iki vonios kambario Redkinas suprato, kad pasirinko neteisingą kryptį, ir pasuko priemenėn. Tačiau atbėgęs į priemenę Redkinas nebesusigaudė, ko jis čia atsidūrė, ir lėtai, vilkdamas kojas, nukėblino atgal į savo kambarį.

 

[1935–1937]

 

 

Keturkojė varna

 

Gyveno kartą keturkojė varna. Tikriau sakant, ji turėjo penkias kojas, bet apie tai neverta kalbėti.

Štai kartą nusipirko keturkojė varna sau kavos ir galvoja: „Na va, nusipirkau kavos, o ką gi su ja veikti?“

O čia, lyg tyčia, bėga pro šalį lapė. Pamatė ji varną ir šaukia jai:

– Ei, – šaukia, – tu, varna!

O varna lapei atsišaukia:

– Pati tu varna!

Lapė – varnai:

– O tu, varna, kiaulė!

Tada varna iš nuoskaudos išpylė kavą. O lapė nubėgo sau. O varna nulipo žemėn ir nupėdino savo keturiomis, tiksliau, penkiomis kojomis į savo nusususius namus.

 

1938 m. vasario 13 d.

 

 

●

 

Jo nosis buvo tokia, kad norėjosi bakstelti į ją biliardo lazda.                      

                            ______________

 

Už tvoros ilgai plūdosi ir spjaudėsi. Buvo girdėti, kaip kažkam prispjaudė į burną.

                            ______________

          

Štai eina procesija. Ko gi ta procesija eina? Ji neša nuplėštą Piatilovo šnervę. Šnervę neša užkasti Vasaros sode.

                            ______________

 

Po Vasaros sodą vaikščiojo Michailovas nešinas po pažastimi hamaku. Jis ilgai ieškojo, kur pakabinti hamaką. Bet visur slankiojo nemalonūs sargai. Michailovas apsigalvojo ir atsisėdo ant suoliuko. Ant suoliuko gulėjo kažkieno pamirštas laikraštis.

Gulėjo kažkieno pamirštas laikraštis

Gulėjo kažkieno pamirštas laikraštis.

Michailovas užsėdo tą laikraštį

Ir galvoti suskubo

Ir galvoti suskubo.

 

[1938 m. kovas]

 

 

Buitinė scenelė

 

Vodevilis

 

Sno. Sveiki! Ech, išgerkim! Ech trali vali. Ech ech ech!

Mariša. Kas jums, Jevgenijau Eduardovičiau?

Sno. Ech. Gerti noriu. Ech, trali vali!

Mariša. Liaukitės, Jevgenijau Eduardovičiau, nusiraminkit. Norite, arbatos užkaisiu.

Sno. Arbatos? Ne, aš degtinę lakt noriu.

Mariša. Jevgenijau Eduardovičiau, mielasis, kas jums? Aš jūsų neatpažįstu.

Sno. Nu ir nėr ko pažint! Nešk, madam, degtinės.

Mariša. Viešpatie, kas gi čia dabar? Dania! Dania!

Dania (guldamas prieškambaryje ant grindų). Nu? Ko dar ten?

Mariša. Ką gi man daryt? Kas gi čia dedas?

Sno. Ech, trali vali! (Geria degtinę ir fontanu purškia per nosį)

Mariša (lįsdama už fisharmonijos). Užtarėja švenčiausioji! Motina švenčiausioji Dievo!

Charmsas (gulėdamas ant grindų prieškambaryje). Ei tu ten, maldos žodžius painioji!

Sno (išdauždamas buteliu stiklines šėpos dureles). Ech, trali vali!

 

Krenta uždanga.

Girdėti, kaip Mariša kasosi galvą.

 

Tikėjimas, Viltis, Meilė, Sofija. 1938 m.

[rugsėjo 30 d.]

 

 

●

 

Visi žmonės myli pinigus. Ir glosto juos, ir bučiuoja, ir prie širdies glaudžia, ir į raudonus skudurėlius vynioja, ir prižiūri kaip lėlę. O kai kurie uždaro banknotą rėmeliuose, kabina ant sienos ir lankstosi jam kaip ikonai. Kai kurie šeria savo pinigus: pražiodo juos ir kiša pačius riebiausius savo valgio kąsnelius. Per kaitrą neša pinigus į šaltą rūsį, o žiemą meta pinigus į krosnį, į ugnį. Kai kurie tiesiog kalbasi su savo pinigais arba skaito jiems garsiai įdomias knygas, arba dainuoja jiems mielas dainas. O aš neskiriu pinigams ypatingo dėmesio, paprasčiausiai nešiojuosi kapšelyje ar piniginėje ir, prireikus, leidžiu juos. Šibėja!*

 

[1940 m. spalio 16 d., penktadienis]

 

 

 

 

●

 

Kai aš pamatau žmogų, man norisi jam trenkti į snukį. Taip malonu mušti per snukį žmogų!

Aš sėdžiu savo kambaryje ir nieko neveikiu.

Štai kažkas atėjo pas mane į svečius; beldžia į mano duris. Aš tariu: „Užeikit!“ Jis įeina ir sako: „Sveiki! Kaip gerai, kad aptikau jus namie!“ O aš jam taukšt į snukį, o paskui dar batu į tarpvietę. Mano svetys nuo baisaus skausmo krenta aukštielninkas. O aš jam kulnimi į akis! Girdi, nėra ko valkiotis, jei nekvietė!

O dar ir šitaip: pasiūlau svečiui išgerti puodelį arbatos. Svetys sutinka, sėda prie stalo, geria arbatą ir kažką pasakoja. Aš vaizduoju, kad labai susidomėjęs klausausi jo, linksiu galva, žiūriu nustebusiomis akimis ir juokiuosi. Svetys, užganėdintas mano dėmesio, vis labiau ir labiau įsismagina.

Aš ramiai pripilu puoduką verdančio vandens ir šliūkšteliu vandenį svečiui į snukį. Svetys pašoka ir stveriasi už veido. O aš jam sakau: „Mano sieloje nebėra doros. Nešdinkis!“ Ir išgrūdu svečią lauk.

 

[1939–1940]

 

 

Iš: Даниил Хармс. Малое собрание сочинений. Санкт-Петербург: Азбука, 2018

Vertė Andrius Patiomkinas